Kalbėjau su drauge. Ji skundėsi, kad jos kaimynė persisveria per tvorą ir rėkia, reikalaudama, kad draugė nutildytų vaiką. Kita kaimynė ateina ir priekaištauja, jog jie nenupjovė žolės, kuri gožia kažkokius krūmelius. Ir padarė išvadą: jei nori ko nors pasiekti, reikia daryti taip, kaip visi – kuo garsiau rėkti, tada visi bijo ir daugiau nelenda.

Ne, atsakiau aš, EMPATIJA yra tavo ginklas, kuriuo gali nugalėti visus!

Kita draugė parašė per Feisbuką ir paklausė patarimo. Kaip susitvarkyti su savo emocijomis? Nesusierzinti greitai ir dėl visokių smulkmenų? Labiausiai erzina vaikų neklausymas, negirdėjimas, jų pjautynės. Grįžta sudirgę po mokyklos ir varo iš proto… Ar turiu kokį nors kasdienišką, trumpą patarimą?

Turiu patarimą ir noriu juo pasidalinti. Patarimas paprastas – EMPATIJA.

Arba kitaip:

Aš ir Tu prieš problemą

Kai žmogus atneša jums problemą (ant jūsų skundžiasi, rėkia, pyksta), nestokite prieš juos abu – žmogų ir jo problemą. Stokite žmogaus pusėje, kartu PRIEŠ problemą. Pamatysite, kokios dėkingos gali būti akys, ką tik buvusios tokios piktos.

Jei kaimynė ateina rėkti per TAVO tvorą ir sako nuraminti klykiantį vaiką, aš paimkite vaiką, prieikite prie tvoros ir paklauskite jos patarimo. Pasakykite: na, va, aš jam daviau sausainį, o jis nori saldainio, rėkia, … net nežinau, ką daryti.

Bandžiau bausti nuvesdama į koridorių, bet paskaičiau vienos psichologės komentarą, kad vaikui negerai, jei jis uždaromas kur nors…ir taip toliau. Ką jūs apie tai galvojate? Kaip jūs darytumėte?…

Jei kaimynė ateina priekaištauti dėl žolės, papasakokite, kad visą dieną dirbate, neturiu laiko pjauti žolės, kada? Be to, žoliapjovė labai sunkiai įsijungia, o vyro beveik niekada nebūna namie, tai gal tuos krūmelius galima kaip nors kitaip apsaugoti? O gal jiems nieko tokio, jei ta žolė aukšta, juk jie krūmai, jie didesni?

Kas bus, jei rėksite atgal? Tą akimirką jausitės laimėjusi, nutildžiusi erzinančius skundus, tačiau ilgainiui tai bus tik dar didesnė nesantaika, ilgalaikis konfliktas, negera bus tiek jums, tiek kaimynėms.

Mūsų kuriamos problemos

Kitas klausimas, jei problemos niekas neatneša, o jūs susikuriate ją pati. Dėl jūsų problemų, kitaip tariant, emocijų galioja ta pati taisyklė: empatija. Jei kas nors erzina atsidurkite to “ko nors” kailyje ir pirmiausia pagalvokite, o kaip jam jaustis?

Jei į jus įvažiavo kitas automobilis, nešokite rėkdami iš savo mašinos, bet pažvelkite į vairuotoją: turbūt jis labai išsigando? To jo ir paklauskite. Jei jus aprėkė turguje, pripažinkite, kad tai tikrai gali erzinti, kai visi tik spaudo slyvas, o niekas neperka. Gal būtų gera mintis padėti atskirą indelį, skirtą spaudymui?

Jei kas nors suerzino, formulė paprasta – iš karto šast ir šokite į kitą, “priešininko” pusę. Pamatysite, kaip tai efektyvu – dalintis problema. Vienykitės prieš problemas. Pamatysite, kaip tai malonu ir gera, o problemos…jos skirtos skaldyti, o ne vienyti, todėl turi tendenciją išnykti, kai kas nors stoja kartu prieš jas.

Jei mano vaikai pešasi, o mane tai veda iš proto, aš sustabdau save galvojančią apie save, atsiduriu jų batuose ir spendžiu tai, kas juos neramina. Aš atsistoju su jais, PRIEŠ jų problemą, o ne prieš juos ir juose padarau savo problemą.

Jei susierzinate dėl kiekvienos smulkmenos, iš karto galvokite – su kuo ir prieš kokią problemą aš galiu stoti kartu? Galvokite apie kitą žmogų kaip apie sąjungininką, o ne priešininką. Problema niekada nėra žmogus. Stokite su kitu žmogumi PRIEŠ jo problemą, kuri jums sukelia tą erzinančią smulkmeną. Pamatysite, kaip tai efektyvu, lengva ir netgi smagu.

Aš ir Tu PRIEŠ problemą!