Vilija Stančiauskaitė. Stebuklo galia.

Tai knyga apie moterį ir jos sūnų. Apie stiprią moterį, kuri daugiau nei prieš dvidešimtį metų, su dviem mažais vaikais glėbyje, atvažiavo gyventi į Nyderlandus. Apie drąsią moterį, kuri išsiskyrė su vyru, nors jis –  „turtingas, gražuolis, olandas“ čia ją pakvietė, priėmė ir suteikė visą gražų, nors ir tik fasadinį gyvenimą. Trijų aukštų namas su tvenkiniu, kuriame plaukioja auksinės žuvelės…Viskas tobulai idealu, tačiau nėra laimės, supratimo, meilės. Moteris rado savyje jėgų išsiskirti. Apie tai knygoje užsiminama tik puse lūpų, nes ši istorija ne apie tai.

Dar viena neišvystyta, tačiau be galo įdomi tema – kopimas iš gilios gilios depresijos. Tokios gilios, kad kurį laiką jos vaikai patys turėjo pasirūpinti savimi. Mama gulėjo lovoje, prikaustyta juodos depresijos. Kaip visa tai atrodė? Kada tai prasidėjo ir kiek tai tęsėsi? Neaišku, tačiau aišku tik tai, kad kaip sfinksas iš pelenų, ji ir vėl pakilo.

Dar viena įdomi tema, apie kurią šiek tiek daugiau užsimenama – brandi dviejų žmonių meilė. Visų pirma surasti meilę brandžiame amžiuje, svetimoje šalyje, jau yra nemažas iššūkis, bet ją puoselėti ir išlaikyti tada, kai tavo vaikas miršta ir aplinkui griūna visas pasaulis…Va čia tai menas.

Tačiau šios minėtos istorijos galbūt sąmoningai neišvystytos todėl, kad knygos tema yra dar labiau stulbinanti. Suaugęs moters sūnus, dvidešimt šešerių metų jaunuolis, pilnai krauju užpiltomis vienos pusės smegenimis, kai kitos pusės smegenys ištinusios taip, kad medikai bijo jas atverti, nes kaukolė nebeužsidarys… neria į komos būseną. Būdamas tokios būklės, kuri nesuderinama su gyvybe, po šešerių dienų jis pabunda iš komos. Medikų duomenys išlieka tie patys, jie netiki, kad taip gali būti, taip ir nebūna, tačiau jaunuolis iš tiesų prabunda ir funkcionuoja. Šešios dienos jam buvo lemiamos. Jei ne jo motina, jau po dviejų dienų jam būtų buvusi suteikta „komfortiška mirtis“. Po trijų jis būtų palaidotas. Jei ne motina, jis nebūtų atsigavęs iki pilnavertiško gyvenimo, kai gali ne tik vaikščioti, kalbėti, girdėti, matyti, groti, bet ir dirbti.

Ši knyga labai garsiai ir aiškiai sako: netikėkite, ką jums sako autoritetai. Kaip įtaigiai, moksliškai, argumentuotai jie kalbėtų. Be abejo, kad tokios būklės žmonės paprastai neatsibunda iš komos, o jei atsibunda, lieka „daržovėmis“. Tokia statistika. Sunku tuo nepatikėti, kai į akis ir ne kartą tai sako daug metų dirbantys profesionalūs medikai aukšto pragyvenimo lygio šalyje… Tačiau yra daugiau, nei mato akys, nei sako mokslas. Yra motinos širdis, ji visada žino. Belieka išdrįsti ją išgirsti.

Žaviuosi šios moters drąsa ir stiprybe pasipriešinti sistemai. Nežinau, ką aš daryčiau būdama jos vietoje, tačiau, turbūt, tik patekus į tokią situaciją, kai tavo vaikas kabo ant mirties ir gyvybės slenksčio, atsiveria naujos savybės ir galios. Turbūt tik tokiose situacijose mes patys save nustebiname.

Praėjo tik penkios valandos nuo akimirkos kai atsiverčiau šią knygą. Skaičiau ją iki vėlyvos nakties, negalėdama atsitraukti. Sužavėjo ne rašymo stilius, ne literatūriniai ornamentai ar netikėta pabaiga, tačiau šios moters, kurio gyvenime tiek daug neįtikėtinų istorijų, stiprybė, tikėjimas, nenoras pasiduoti. Miela buvo, kad ji savo stiprybę netiesiogiai susiejo su mūsų tautos stiprybe, kuri taip pat tyliai pasipriešino, kuri išgyveno okupaciją ir išsikovojo laisvę. Dainuodama. Melsdamasi. Susivienijusi. Tokiu būdu galima pasiekti, turbūt, bet ką:

Surinkus žmones, kurie dega ta pačia mintimi, idėja, noru.

Meldžiantis aukštesnių jėgų pagalbos.

Niekada nepamirštant šviesių dalykų savo gyvenime, neapleidžiant jų, puoselėjant juos, kad ir kaip sunku būtų.

Štai tokią aš knygoje perskaičiau formulę, kaip gali įvykti stebuklas. Jei ši knyga dar būtų parašyta pagal visas bestselerių rašymo taisykles (pvz. kaip „Motinos pienas“), įvilkta į reikiamą formą, struktūrą, padirbėta su kalba, viršeliu, išvystyti klausimai, kurie taip ir neliko atsakyti, ji galėtų konkuruoti ne tik su „Motinos pienu“, bet ir su dar galingesniu bestseleriu, sujaudinusių ne vieno žmogaus širdį.

Nes tai tikra istorija, kad STEBUKLAI VYKSTA. Dabar ir čia pat, mums po nosimi.

Vienas atsakymas į “Vilija Stančiauskaitė. Stebuklo galia.”

  1. Aciu, Rasa, uz recenzija. Gal per daug atskleista knygos turinys. Nesiekiau sukurti literaturinio kurinio, o tik paskelbti skaitytojams zinia: stebuklai imanomi. Atsiverkime!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *