Neseniai užsiregistravau į kūrybinio rašymo dirbtuves. Tai yra, atsitiko būtent tai, ko siekiau. Va taip – po truputį, po trupinėlį, po žingsnelį, po lašelį sprendžiasi mano problema. O mano problema tokia:
Noriu išmokti rašyti.
Visomis prasmėmis, išmokti:
Aklai spausdinti – greitai ir tiksliai;
Rašyti be gramatinių ir skyrybos klaidų;
Gerai rašyti angliškai;
Atrasti savo originalų rašymo stilių, kad šviesa sklistų iš po pirštų;
Išmokti atskleisti idėjas skaniai, paprastai ir įspūdingai;
Išmokti rašyti SEO tekstus;
Išmokti rašyti žurnalistinius straipsnius;
Uždirbti iš rašymo;
Rašyti knygas.
Dar laukia ilgas kelias. Rašytojų teatre aš esu jei ne kūdikis, tai tikrai dar labai mažas vaikas. Bet, laiko aš turiu. Tikiuosi, bent jau pusę dienos skirti šiai problemai spręsti. Stengiuosi daug skaityti, daug rašyti ir KALBĖTI apie tai.
Aš kalbu. Ir – viena draugė atsiuntė nuorodą į Kūrybinių dirbtuvių puslapį. Vyras – pamokė, kaip užsidirbti pinigų rašant SEO tekstus. Kažkas (jau nebepamenu) atsiuntė nuorodą į žurnalistikos kursus. Pati radau fantastišką blogą apie rašymą http://www.grafomanija.com, ačiū Sandrai. Draugės, su kuria labai mažai bendrauju, mama perskaitė mano blogą, sakė, patiko. Dar keli žmonės pagyrė. Vadinasi, nekalbu į orą, yra, kas ir perskaito. Jau turiu sąrašą knygų, kurias turiu perskaityti. Turiu ilgą sąrašą temų, apie ką noriu parašyti.
Ir žingsnelis, po žingsnelio…
Kai turi problemą, reikia kalbėti apie ją.
Net įsivaizduoti negali, kiek galimybių atveria, kiek durų atrakina, kiek langų atidaro vien sklindantis garsas iš lūpų į ausis. Vos ne gali girdėti atšaunamų sklendžių girgždesį, jausti gaivų orą, sklindantį pro pravertus langus… O gal tai pavasario oras, kuris jau visai nebe už kalnų?
Esmė tokia. Jei užsidarysi su savo bėda, svajone ar problema, ji neišsispręs. Geriausiu atveju, užsimirš. Bet ar to sieki? Aš tai ne.
Nauji planai, idėjos, siūlymai ateis tarsi savaime, jie ves link užsibrėžto tikslo. Atrodys, visas pasaulis palaiko ir viskas priklausys tik nuo tavęs. Nuo tavo užsispyrimo, nes darbo dar laukia…netyčia parašiau laukai, taigi išėjo puiki metafora, nes dar laukia tiek darbo, kiek reikia nuravėti visą braškių lauką, besitęsiantį kilometrus. Bet, juk tikrai gali, jei tik nori, jį nuravėti.
Taigi, jei yra problema – reikia ja dalintis. Jei ne vienas, tai kitas ką nors žinos, turės, mokės ar patars. O tada visa gauta pagalba užsitaisyk sparnus ir pirmyn, link savo svajonės.
Ps. Patarimas – geriau turėti svajonę, kuri niekada neišsipildo, tai yra, ne svajonę faktą, o svajonę procesą, tada ji ilgai neš džiaugsmą ir paguodą.