“Half of the time we’re gone, but we don’t know where” dainuoja Simon ir Garfunkel.
Kiekvieną vakarą mištame iš nuovargio, kiekvieną rytą atgyjame iš naujo.
Nėra pasaulyje žmogaus, kuris nevalgytų, negertų, nejaustų dienos – nakties ritmo, nemiegotų.
Visi mes esame įkalinti šio ritmo, taip pat kaip ir įkalinti savo kūnuose. Valgome, miegame, einame į tualetą.
Visi taip gyvename ir tai mus vienija.
Tačiau pusę savo gyvenimo laiko mes esame išnykę. Iškeliaujame į kitą pasaulį. Kitame pasaulyje atstatome šio pasaulio jėgas. Esame nesąmoningoje būsenoje. Sapnuojame.
Sapnai mums pasako labai daug apie mus pačius. Sapnai – yra mūsų pasąmonės, tos erdvės, kuri yra arčiau Visatos, kuri nėra atskirta proto siena, kalba. Kiekvieno žmogaus sapnas yra individualus ir kalba tik jam vienam. Kartais sapnai būna tokie realistiški, kad sunku atskirti, kur sapnas, kur tikrovė.
O kur yra tikrovė?
Tai, kad pusę mūsų laiko mes esme išnykę, yra tikras įrodymas, kad tikrovė yra ne tokia, kokia mes ja laikome. Tikrovė gali labai lengvai baigtis. Ar keistis. Užtenka tik užmigti.
Mirtis yra labai panaši į miegą. Miegodami mes nueiname netoli, nesutraukydami savo kūno grandinių, o mirę nuo jų išsilaisviname ir iškeliaujame. Į kitą, tolimąjį sapnų pasaulį.
Jeigu sapnas yra individuali žmogaus pasąmonės kalba jam, priklausomai nuo to, kaip jis gyveno dienos metu, ką patyrė, ką galvojo, ką jautė, tai mirtis, tolimasis sapnas yra tas pats?
Mirtis bus tokia, koks yra ir gyvenimas. Jėzus Kristus sakė: ruošk kraitį danguje, ar kažkaip panašiai. Taigi, kaip mes gyvename šią dieną, ir yra mūsų kraitis. Dieną mes ruošiamės nakčiai. Naktį išgyvename tai, ką patyrėme dieną, tik pasąmoniniame lygmenyje, atsiskyrę nuo kūno. Kai mirsime, atsiskirsime nuo kūno galutinai ir sapnuosime ilgą sapną, kuris bus toks, kokiam pasiruošėme gyvendami. Košmaras arba nuostabus, lengvas, malonus, šviesus.
Visa tai supratau atsikėlusi 5 ryte ir išėjusi pasivaikščioti dienai ką tik nubudus.
Siūlau pradėti nuo šiandien. Pradėkime ruošti kraitį savo tolimajam sapnui.
