Perskaičiusi jo lagaminus pajutau tą patį, ką ir perskaičiusi kelis puslapius “Vyno kopijos”. Vienybę su autoriumi. Ne susitapatinimą, bet vienybę. Pajautimą, kad jis yra žmogus, tiesiog žmogus žmogiškąja prasme. Žmogus. Ne poza, ne kaukė, ne postulatas. Žmogus, panašus į mane ir labai skirtingas. Ir tas pajautimas buvo toks svarbus, kad automatiškai užkūrė simpatijos žarijas autoriui. Gražiam, talentingam žmogui… kuris yra tiesiog žmogus. Žmogus, kuris rašo.

“Vyno kopija” šiai knygai yra labai tikslus pavadinimas, sakyčiau, genialus.  Skaitydama šią knygą jaučiau tokį patį apsvaigimą, kokį jaučiau (kol netapau visiška abstinente) sėdėdama kartu su geru draugu priešais nuolat besipildančias vyno taures. Tokį patį, kurį jaučia kartu geriantys žmonės, visi tapdami draugais. Kurie alkoholio poveikyje ima kalbėtis iš širdies, pasako tai, ko nesakytų blaivūs. Atveria vienas kitam savo sielą. Tą patį efektą sukūrė knyga, įsivaizduojate? Tikri stebuklai. Tikras menas. Skaitai ir jautiesi apsvaigęs, tik kitaip, kažkaip kitaip…net nežinau kaip tai tiksliai apibūdinti, šį jausmą…jaučiau gilumą, išmintį, ne vieną pragyventą gyvenimą…ir skaidrų liūdesį, bet ne tamsą, ne nusivylimą.

Kai vaikštau anksčiais rytais su savo lazdomis, kartais užduodu sau klausimą: “kas aš?”. Ir ateina atsakymas, kad esu daugiau, nei šis “aš”, daugiau, nei ši asmenybė. Daugiau nei mano protas, jausmai, mintys, nuomonės, įsivaizdavimai, daugiau nei mano kūryba, norai, charakteris, temperamentas, pomėgiai, pasaulio vaizdas, pojūčiai, kūnas, kurį naudoju. O šioje knygoje radau dar ir tai, kad mes visi esame daug daugiau. Mes esame daug daugiau už tai, kas manome esantys.

Knyga sukėlė jausmus: gerumas, grožis, išmintis. Švelnus ir šviesus liūdesys, lengva šypsena ir ta šviesos nuojauta… kurios aš taip ieškau. Visur ieškau. Čia – radau. Man visai nesvarbu, kad aš nepažįstų tų vardų, kurie ten gausiai minimi, man nesvarbu, kad aš nesuprantu kai kurių citatų kitomis kalbomis, tai visai netrukdė pajusti kūrinio. Matyt, genialus meno kūrinys tuo ir pasižymi, kad jame savo tiesą gali rasti kiekvienas žmogus. Tiek išsilavinęs, tiek ne, tiek apsiskaitęs, tiek ne, tiek gilus, tiek paviršutiniškas, tiek vienoks, tiek kitoks.

Navakas yra spalvotas akmenėlis tarp pilkų, juodų, rudų. O dabar, po savo knygos “Vyno kopija” dar ir švytintis. Šį kartą tikrai, ši knyga šimtu procentu nusipelno gauti Metų knygos titulą. Valio.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *