Pažadas


Ji turėjo kažką, kas domino kitus. Laikė tai savo rankose. Iš kur tai gavo, ji nežinojo, nes nežinojo, kad apskritai tai turi.

Kai buvo maža, ją pamatę visi stebėdavosi. Dažnai prie jų su mama prieidavo vyrai ir moterys, kalbindavo. Jauni ir seni. Gatvėje, troleibuse, parduotuvėje. Ji nesuprato, ko jie nori. Mama mandagiai atsakydavo ir jos nueidavo.

Kai paaugo ir važiuodavo troleibusu į mokyklą viena, visi žmonės į ją spoksodavo. Bandė pasislėpti nuo įkyrių žvilgsnių palaikiais, apdribusiais drabužiais, kepurėmis ir kapišonais, rankas slėpdavo ilgose rankovėse, akis po tankiomis blakstienomis.

Kartą neapsikentusi išlipo iš troleibuso ne savo stotelėje. Bandė slėpti veidą delnu, bandė nusisukti. Neištvėrė žvilgsnių ir išlipo. Dar stipriau užsitraukė kapišoną ant galvos ir laukė sekančio troleibuso. Ačiū Dievui, jis atėjo pustuštis.

Dažnai ją ne tik lydėdavo žvilgsniais, bet ir kalbindavo. Ji nieko neatsakydavo. Net nežiūrėdavo.

Tik kai baigė mokyklą, ėmė įtarti, kad ji tai turi. Turi. Ir ką jai su tuo daryti?

Iki šiol tai kėlė tik rūpesčius. Visi žmonės lipo prie to kaip tapetai prie sienos. Tai buvo nemalonu. Gal ji gali to atsikratyti?

Suėjus aštuonioliktam gimtadieniui ji davė sau pažadą. Nuo šiol nebesislėps nuo žmonių žvilgsnių. Nuo šiol atsakys jiems tuo pačiu. Ji žiūrės į juos. Ji juos kalbins ir klijuosis prie jų, kaip tapetas prie sienos. Ji jų klausinės. Ji kažko iš jų norės. Ji nebesislėps, ji kiš jiems į veidus TAI. Jie ją matys visur – gatvėse, ant plakatų, per televizorius, net ant marškinėlių ir apatinių kelnaičių.

Pažadą įvykdė. Už žvilgsnius ji gavo pinigų. Daug pinigų. Galėjo nebevažinėti troleibusu, bet važiavo prabangiu džipu. Gyveno name už aukštos tvoros. Ją saugojo apsauginiai, kurie nepakeldavo akių. Tai buvo jos dovana. Ji tai gavo. Nors niekada to neprašė. Mielai kam nors TAI atidavusi. Ir gyvenusi ramiai.

Geri laikai


Jauna moteris piktai pažiūrėjo. To čia dar betrūko. Seniai jau nebuvo to girdėjusi, juk daugiau nei dvidešimt metų praėjo. Anksčiau būdavo, kad kirpykloje jos pasiginčydavo. Bet dabar jau seniai. Visos aršiausios senų laikų gynėjos po truputį ištirpo.

Dar ne sena, apie penkiasdešimt. Sėdi ant sulankstomos kėdutės, markstosi prieš saulę. Čia pat, už keliasdešimt centimetrų. Visu kūnu atsivėrusi, be kepurės, be akinių nuo saulės. Ir kremu nesitepa, matyt, visą gyvenimą deginosi taip, anksčiau juk tokių kremų ir nebūdavo. Neproporcingai mažos pėdos atsargiai remiasi į kur ne kur žole apaugusią žemę. Tarsi bijodamos būti nuspaustos stambių šlaunų, kurios riebalų rievėmis kyla link kaklo. Kaklas laiko smulkų veidą, kuris, nors ir apaugęs riebalais, vis dar duoda užuominą apie buvusį savo grožį.  Silpni ir nuo besaikio dažymo nušiurę plaukai suriesti į kuodelį, kuris išsidraikęs ir neprižiūrimas kiurkso viršugalvyje.  Maudymosi kostiumėlis skęsta rievėse.

Sako, pačios karščiausios šiais metais dienos  per Jonines. O kurgi dėsiesi nuo tokio karščio, monolitiniame bute tvarku kaip pirtyje, kaip gerai, kad draugė jai su vaikais pasiūlė prie ežero nuvežti. Žmonės per tokį karštį visą ežero pakrantę nugulę, tarpo nerasi, vieni išeina, kiti tuoj pat į jų vietą atsigula. Vienų kojos, kitų čia pat ir galva. Visi mato ir girdi; kas ką valgo, kas ką skaito, ką telefone žiūri, kas ką kalba.

Dabar jau retai kada pasideginti išeinanti. O tuomet prie Juodosios jūros kasmet važiuodavo. Ir tvarka buvo. Ir darbą žmonės turėjo. Viskas aišku buvo. Žinojo, ką turi daryti.  Ką galvoti. Jei neateisi į darbą dieną, tavęs neatleis, kaip dabar. Ot, tvarka buvo. Viskas buvo bendra, viskas mūsų. Žmonės tikėjo, vieną tikslą turėjo.  Valdžia buvo autoritetas, žinojo ką daro…

Kalba, kalba, nieko nematydama, tarsi sau. O niekas ir neatsako. Jos balti keliai ir krūtinė  jau raudonuoja nuo įkaitimo, o bendradarbės mergaitė valgo ledus. “Labai skanūs”,  sako pajutusi godų žvilgsnį. Ji atsistoja ir netrukus grįžta su lygiai tokia pačia porcija.

Valgo lėtai, dar labiau įkritusi į save. Visi sumuštiniai jau seniai pilve, o antros porcijos sau leisti negalės. Bet būti norisi iki vakaro,  kad jau atvažiavo. Kančia su malonumu. Maloni saulės šiluma su nudegimo skausmu. Ateinantis alkis su tobulu ledų skoniu. Ji mėgavosi ledais įkritusi į tikrą nirvaną, tarsi vieninteliu jos gyvenime likusiu (ir tokiu retu!) malonumu.

Pabaigusi atsiduso.  Tada ledai gal ir nebuvo tokie skanūs. Bet jie buvo mūsų. O ji buvo jauna. Ir žinojo, kad jos laukia šviesi ateitis. O dabar? Kas jai liko dabar? Tik per greitai burnoje tirpstantys, jai jau nebepriklausantys, svetimi ledai. Svetimi ledai, svetimoje šalyje, po svetima saule.

Pilvas.

Televizoriuje mirgėjo blizgančios šokėjų suknelės ir švysčiojo bateliai. Ji sėdėjo ant sofos, rankomis apsikabinusi  pilvą. Pertraukėlė. Tuoj reikės gaminti vakarienę. Šeimyna netrukus grįš, o ir sūnus skambino, kad atvažiuos su draugu.

Po pusvalandžio atsistojo ir atkišusi pilvą, tarsi jame vis dar kažkas augtų, nuėjo į virtuvę. Ak, bulvės baigėsi, reikia leistis į rūsį. Pasikeitė raudonas su geltonom gėlytėmis šlepetes į tamsiai žalias gumines, dar grįžo į virtuvę maišo, ir uždarė lauko duris.

Pagamins daugiau, reikia ir mamai nunešti. O tai valgo tik pieną su duona, sako, jai skanu. Nedažnai benueinanti, jau pačiai sveikatos nebėra. Juk jau septyniasdešimt dveji. Spaudimas šokinėja, o dar daržai. O mamai devyniasdešimt ketvirti eina. Vis dar viena gyvena, vis dar kruta. Į parduotuvę kasdien nušliaužia. Jos sūnus, anūkas, dažniau ją aplanko, jam pakeliui iš darbo.

Gerus vaikus ji turinti. Dukra daktarė, poliklinikoje dirba. Sūnus savo firmą turi, reklama, ar su kuo jis ten užsiima. Dar yra anūkai, trys, ir proanūkėlė, dviejų mėnesių. Graži jų šeima.

Atsinešusi bulvių, ji prisėdo ant taburetės ir ėmė jas skusti. Iškeps bulvinių blynų su cukinija. Darbo daug, bet visi juos taip mėgsta. Tikrai apsidžiaugs. O ir mama galės sukramtyti. Tokie minkštučiai gaunasi, tiesiog burnoje tirpsta.

Susilenkti skutant trukdė pilvas, kurio po gimdymo ji taip ir nenumetė. Nors dirbo daug ir viršsvoriu niekada nesiskundė, pilvas taip ir liko. Na ir gerai. Jis jai primena, kad ten kadaise užaugo jos kūdikiai. Net vaikšto ji šiek tiek jį atkišusi, tarsi vis dar besilauktų. Nei kiek nebandydama slėpti. Juk ji motina. Ir ji tuo didžiuojasi. O jos pilvas jai ir visiems tai primena. Ji niekada nepergyveno, kad pilvas liko. Net, tiesą sakant, nenorėjo jo atsikratyti. Kaip ir dauguma motinų.  Vėl būti plokščiai būtų tas pats kas vėl tapti jaunikle ir imti žvalgytis vyro. Ne. Ji jau turi du vaikus. Ir jais didžiuojasi. Nesvarbu, ką tos kaimo bobos apie jos sūnų šneka.

Dukros vaikai jau dideli, jau universitetus baigė. Sūnūs Anglijoje dirba, o dukra čia, pati dukrytės jau susilaukė.  Tuoj grįš, išvažiavo į polikliniką pas mamą vaiko skiepyti.

Kepamų blynų kvapas užpildė visą virtuvę. Kaip bus skanu! Su grietine, su pienuku. Ak, bet juk ir grietinės nebėra! Ot, sena boba, nieko nebeprisimena. Juk galėjo geriau kotletų iškepti. Bet vis tiek grietinės reiktų… Paskambins sūnaus draugui. Jis toks mielas, visada padeda. Jai net maloniau jam skambinti, nei sūnui. Jis nepasakys, gi galėjai anksčiau pasakyti, jau dabar esu toli nuo parduotuvės. Jis tik ims ir atveš grietinės. Mamyte ją vadina. Ir ji myli jį kaip sūnų. Net susigraudino. Tiek metų jau jį pažįsta. Visko buvo. Nesvarbu, ką tos kaimo bobos šneka. Gerai tik, kad amžinaatilsį vyras tų kalbų negirdėjo.

Per ilgas gyvenimas.

Pasibaigus rytinėms mišioms per Marijos radiją, ji lėtai nuleido sunkias kojas ant žemės. Viena ranka susigrabaliojo lazdos rankeną ir tvirtai į ją įsikibo, kita atsirėmė į stalą. Ėmė bruzdėti, kad atsistotų. Iš pirmojo bandymo nepavyko, pailsėjo, pabandė dar sykį.  Paskui dar du kartus, kol sukandusi dantis atsistojo.

Skaudėjo viską – kojas, pečius, nugarą, rankas. Atsistojusi dar pastovėjo, kad skausmas šiek tiek atlėgtų. Paskui pajudino vieną koją. Pastatė ją šiek tiek į priekį. Paskui kitą. Susvyravo, bet įsikibusi lazdos ir stalo, išsilaikė.  Taip šliauždama po kelis centimetrus, pasiekė koridorių. Ten, viena ranka laikydamasi už lazdos, atsidarė rudą, lakuotą, jos jaunystės  laikus menančią spintą. Išsitraukė tvarkingai ant pakabos pakabintą paltą. Nepaleisdama palto, sustingo. Sėstis jau neketino, sunku bus atsistoti.

Pailsėjusi ir atgavusi pusiausvyrą, uždarė spintos duris, lazdą parėmė į jas. Petimi pasirėmusi spintos, kaire ranka laikydama už atlapų, ji įkišo dešinę ranką į palto rankovę ir užkėlė jį ant dešinio peties. Garsiai sudejavo. Pritraukusi kairę ranką prie krūtinės, vis dar įsikibusi atlapo,  prisispaudusi prie spintos, vėl sustingo. Dešine, jau paltuota ranka susigraibė lazdą. Atkraiginusi kairę, bandė pataikyti į palto rankovę. Šiandien pavyko iš karto, tai jai šiek tiek pakėlė nuotaiką.

Kruopščiai susisegiojo palto sagas. Nors buvo vasara, ją nuolat krėtė šaltis, todėl visada, net ir miegodama dėvėjo storas kojines, vilnonį megztinį, o eidama į lauką – rudieninį paltą su pamušalu. Prislinko prie spintelės ir viena ranka išlankstė dailiai sulankstytą skarelę. Palygino ją ranka. Sudejavo ir sustingo. Pailsėjusi parėmė lazdą prie sienos ir pakėlė abi rankas. Užsiklojo skarele galvą. Surišo mazgą po smakru. Pastovėjo, atsirėmusi į lazdą. Tada lėtai, po centimetrą judindama kojas, prisiartino prie nudėvėtų tamsiai žalių guminių šlepečių. Kaip gerai, kad anūkas jai jas padovanojo. Lengvos, patogios, o svarbiausia, lengvai apsiaunamos.  Pasitikrino kišenę. Maišiukas ir piniginė yra. Peržegnojo namus ir atsirakino lauko duris.

Pabalusiais krumpliais įsikabinusi į laiptų rankeną, pasiremdama lazda ji lėtai leido vieną koją žemyn. Kai pėda pasiekė žemę, dantis sukandusi nuo kelių skausmo, nuleido atsilikusiąją pėdą. Ilsėjosi. Judėjo toliau. Iš viso – du kartus po devyniolika , kartą šeši ir dar lauke – du. Laiptelių. Įveikusi pirmuosius devyniolika, po centimetrą smlinko link sekančių. Ilsėjosi.

Atsidūrus lauke, akyse šiek tiek nušvito. Nors nuo pakumpusios kupros ji žiūrėjo tik  žemyn, bet nuo kvapnaus vasaros  oro ir deguonies šiek tiek palengvėjo. Ilgai stovėjo, pasirėmusi lazda prie laiptinės durų.

Kasdieninis jos žygis į parduotuvę, kur ji visada perka pusę litro lieso pieno ir pusę kepalo batono, to, kuris nukainuotas, kainuoja jai pusę dienos. Bet ji supranta, kad jei neis, jei liks gulėti, daugiau nebeatsikels.

O šiandien pasidarė sau šventę, juk tokia graži diena. Nusipirko dar ir riestainių, tų, didelių ir minkštų, kuriuos ji su savo išklibusiais protezais dar gali sukramtyti. Tiesa, labiau sučiulpti, nei sukramtyti. Dar turi varškės, anūkas atvežė, yra bulvių, kaimiškos grietinės. Net širdis apsalo, pagalvojus, kaip valgys riestainius, mirkydama į grietinę…mmm, koks skanumėlis!

“Gal jums padėti?”, – išgirdo jauną balsą prie ausies. Nors jautėsi pavargusi, o pienas, batonas ir riestainiai maišelyje svarino ranką, papurtė galvą. Ne, ji pati. Jaunimas neturi laiko gaišti valandas su tokiais seniais. Jie neturi kantrybės laukti, kol ji perstatys vieną koją, paskui kitą. O greičiau ji negali. Geriau pati. Savo tempu, padejuodama, bet niekam netrukdydama.

Mama.

Šaltis kilo iš jos vidaus. Sėdėdama karštą vasaros dieną terasoje ji jautė, kaip jos kepenys, širdis, plaučiai, gimda stingsta, kietėja ir įsitempia nuo iš kažkur giliai giliai, iš ten, kur neprasmunka joks šviesos spindulėlis, besiskverbiančio šalčio. Įsitempę, visas poras šalčiui uždarę organai iš visų jėgų stūmė jį toliau, į išorę, ir šiurpas net ir karštą vasaros dieną šiaušė jos odą. Jai rodėsi, kad sutingusios ir jos smegenys, nes mintis apie dukrą jų nebesukrėsdavo,  jų darbščios rankos nebekrutėjo, jos nieko nebestatė ir nebekūrė, nebeieškojo išeities ir sprendimų.

Nors ir sustingusi, apie dukrą ji galvodavo nuolat. Net tada, kai, atrodo, smegenys nebegalėjo priimti jokios informacijos, kai jos įkrisdavo į letargą arba, vėliau, būdavo užbombarduojamos kitų minčių, susijusiu su būtinumu išgyventi. Vis tiek kažkur pačiame krašte, pakaušyje, jos dukra būdavo visada. Ji ten gyveno ir jai kartais rodėsi, kad ryšys tarp jų laikui bėgant ne silpsta, o tik stiprėja.  Ji žino, kad niekada nebebus laiminga. Pirmus metus skausmas buvo toks didelis, toks deginantis, kad iš jos sielos neliko nieko, tik apdegę lopiniai. Juos ji, giliai į jos esmę įrėžto išlikimo instinkto vedama, ilgainiui kruopščiai surinko ir pasisiuvo į naują sielą; apdriskusią, apdegusią, sulopytą, vos gyvą. Bet gyvą.

Kai dukrai suėjo šešeri ir deginantį skausmą pakeitė stingdantis šaltis, ji pradėjo su ja kalbėtis. Dabar kalbasi apie viską, aiškina jai ir dalinasi. Kalbasi su dukra mintimis, o kartais ir garsiai. Ji pastatė tiltą, tvirtą tiltą tarp jos ir dukros, ant kurio jos susitinka. Jos susitinka ne šiame pasaulyje, bet sapnų, minčių pasaulyje, kuris jai yra toks pats gyvas, kaip ir tikrasis. Ji nuolat galvoja, ką ji šiuo metu veikia, mato  jos dienos vaizdą, jos charakterį, jos pomėgius. Kartais jos ginčijasi.

O šiandien, kai ji sėdi savo namų terasoje su garuojančiu kavos puodeliu rankoje, jos dukrai šešiolika. Nors praėjo jau penkiolika metų, šaltis neatlėgsta. Tačiau, kaip maža sėklytė sudygsta ir prakerta kiečiausią uolą, kaip skęstantį išgelbėja šiaudas, kaip miesto gaisrą užgesina mažo berniuko sisiukas, kaip smilga paremia griūvantį bokštą, kaip mažas kirminiukas, lėtai, bet nepailsdamas rausia tunelį į šviesą, ją, dar gyvą ir funkcionuojančią palaiko viltis. Tik mažytė viltis, viltis, kad dukra ją susiras. Pati. Todėl ir nekeičia savo pavardės, nors ištekėjo antrą kartą ir kiti jos vaikai nešioja kitą, naujojo vyro pavardę. Ji laukia. Laukia jau penkiolika metų, nuo tada, kai buvęs vyras ją išsivežė. Kai matė dukrą paskutinį kartą.

Fatima.

Šiandien  tėvelio paklausiau, kur mano mama. Nepraėjo nei sekundė, kai pasijutau skriejanti per visą virtuvę ir stipriai atsitrenkiau į spintelę. Žandas ir dabar degte dega, o ranką taip skauda, kad nebegaliu pakelti. Per ašaras nieko nematau. Nieko, dar turėsiu laiko nusiraminti. Dvi savaites negalėsiu išeiti iš savo kambario.

Aš sapnuoju ją naktimis. Sapne ji tarsi angelas, eina žalia žalia pieva link manęs. Ji šypsosi ir tiesia į mane rankas. Jos plaukai šviesūs, kaip smėlis dykumoje,  o akys mėlynos mėlynos, kaip dangus.  Atsibundu po to sapno tokia lengvutė, vis dar skraidinama jos šypsenos ir tokia gaivi, kaip nusimaudžiusi krioklyje. Pabuvojusi sapno šalyje, kur nėra smėlio, kur auga žolė, o saulė ne kaitina, bet tik švelniai glosto, jaučiuosi kaip naujai gimusi. Ir tik visai išsibudinusi kiekvieną kartą sutrinku. Niekam apie sapną nepasakoju. Net ir šventikui. Juk mano mama nusidėjėlė. Ji ne musulmonė. Ji kekšė.

Visą savo gyvenimą jaučiuosi kalta.  Ir ne vien todėl, kad neturiu mamos. Ne vien todėl, kad mano oda šviesesnė. Gal todėl, kad sutinku ją sapne? Gal todėl, kad lankausi toje žalioje šalyje? Gal todėl tėvelis ir  skuba mane ištekinti. Jau kitą rudienį, kai man sukaks šešiolika, išteku už Omaro. Myliu jį kaip brolį, juk pažįstu nuo vaikystės. Kartu mes žaisdavom, kai buvome vaikai. O kai užsirišau skarą, vis persimesdavom žvilgsniais susitikę. Malak ir Salma tekės tik po dviejų metų. Mariam gal net ir mokytis leis…

Tėvelis mano geras. Ir rūpinasi manimi taip pat, kaip ir kitomis savo dukromis. Jis labai stengiasi dėl šeimos. Daro viską, kad mums nieko netrūktų. Manęs prašo tik vieno – nuolankumo. Kad būčiau gera musulmonė. Aš noriu būti gera musulmonė. Noriu pakliūti į rojų, kur taip gera ir gražu.

Aš būsiu gera musulmonė. Visada klausysiu tėvelio. Ir mokytis jo net neprašysiu. Net nežinau, kas man užėjo, kad paklausiau jo apie mamą. Mes juk niekada apie ją nekalbame. Jos net nuotraukos niekur nėra. Tik… kai žiūriu į veidrodį, kažkur iš giliai, iš manęs pačios kartais įžiūriu jos veidą. Tą, kurį matau sapnuose.

Aš būsiu gera musulmonė. Kai ištekėsiu, klausysiu savo vyro. Vyro…net šiek tiek juokinga, kad Omaras bus mano vyras ir mes su juo darysime TAI… juk jis toks vaikiškas. Bet su juo turėsiu savo vaikų,  ir auklėsiu juos musulmoniškai. Tam, kad mes visi susitiktume danguje.

O mama… Ji liks mano sapnuose. Ten galės susitikti ir su mano vaikais.

Sūnus.

Jis žiūrėjo į mamą neatitraukdamas akių. Nebuvo jos pasiilgęs, ne, nes jis pasiilgdavo tik auklės, kuri sekmadienį turėjo laisvą dieną. Sekmadienį jis būdavo su tėčiu. Kartais pasiilgdavo ir jo, bet retai, nes jis atsirasdavo jo gyvenime reguliariai, jau priprato jo nepasiilgti. O mamą matydavo per televizorių. Visada linksmą, visada besišypsančią. Apsuptą kitų linksmų žmonių, arba vieną, kažką kalbančią. Viena ji jam patikdavo labiausiai; nors nesuprato ką, atrodė, kad ji kalba jam. Jis sėdėdavo įsmeigęs akis į televizorių, net nemirksėdamas. O po to, kai  auklė pasakydavo viskas, neberodys, ramiai nueidavo prie mamos dovanoto traukinuko, jį įjungdavo ir tyliai žiūrėdavo kaip jis važiuoja bėgiais, kaip pypsi signalu ir kaip sustoja stotelėse ir atidaro duris keleiviams. Jo neliesdavo, keleiviai į jo traukinį neįlipdavo ir niekas neišlipdavo. Jis tik stebėjo.

O naktį sapnuodavo, kad pasiklydo. Kažkur miške, kur augo daug krūmų, šiek tiek didesnių už jį, jis ėjo iš paskos ir atsiliko, nespėjo ir …pasiklydo. Suimdavo tokia baimė, kad iš baimės, stipriai plakančia širdimi atsibusdavo. Nerėkdavo, ne, tik atsibusdavo ir žiūrėdavo stiklinėmis akimis į lubas.

Kai mama būdavo namie, ji buvo visai kitokia. Nesišypsodavo, nesijuokdavo, tik gulėdavo. Tada jis visai nežinodavo, kaip elgtis. Traukinuko stebėti nesinorėjo. Kažkas vis skambino telefonu, mama atsiliepdavo ir kalbėdavo, o tada vėl juokdavosi. Kartais klausdavo jo: kaip sekasi mažiukui? Bet daugiausia kalbėdavo su aukle susirūpinusiu, šiek tiek nekantriu tonu.

Nauji žaislai, vis pildantys jo ir taip didelę kolekciją, saldumynai, kuriais gali mėgautis be saiko, pramogos, į kurias eina kaip į darbą, yra jo kasdienybė. Kone kasdieną per televizorių matoma mama ir sekmadieninis tėtis. Auklė vis sako, kad jis yra labai laimingas berniukas. Bet juoktis ir krykštauti jam neišeina. Labiausiai mėgsta sėdėti savo kambaryje, tyliai stebėti žaislus, kuriuos auklė rūpestingai išdėlioja aplinkui. Auga apsuptas samdomos meilės ir žaislų, turinčių kompensuoti meilės skolą.

Kartą mama pasakė: užaugęs būsi kuo norėsi. Ir nuo tada jis nieko nebetroško, tik užaugti ir būti kuo norėsi. Nežinojo, ką tai reiškia ir kodėl auklė juokiasi, kai jis tai pasako, bet žinojo, kad tai svarbu. Tvirtai nusprendė. Būti “kuo norėsi”. 

Gėlėta suknelė.

Mačiau tik jos nugarą. Stangrią ir aptakią, aptemptą gėlėta medžiaga su petnešėlėmis. Plaukai, vos vos siekiantys pečius, nuo liemens žemyn krentančios gėlių klostės. Drugelis, prisirpęs saulėje. Šviesos, saulės, šilumos ir laimės nuojautos ambasadorė. Jaunystės, svaigstančios nuo savo pačios aromato, simbolis. Žaibu, tiesiai į širdį,  trenkiantis grožis. Nenusakoma šiluma, sklindanti iš netobulo pasaulio šypsnio. Akimirka  ir amžinybė, visas pasaulio laikas ir belaikė sekundė, gyvenimo pradžios nuojauta ir neišvengiama jo pabaiga  visa tai jaučiau pamatęs jos nugarą.

 

Nedrįsčiau prie jos prisiliesti. Ką ten prisiliesti, ir užkalbinti nedrįsčiau. Net žvilgtelėti į ją sugebėjau tik akies krašteliu, tik dėbtelti.  Dėbčiojau ir dėbčiojau. Ne per dažnai, nes ką žmonės pagalvos. Ji tai nieko nepagalvos, nes nemato. Nebent nugara jaučia… Ji tokia tolima, tarsi būtų iš kito pasaulio. Nors stovi visai čia pat  galėčiau sugriebti jos suknelės klostę. Pagriebčiau ir įsitraukčiau ją į savo tamsą…

 

Aš retai pakeliu akis. Nudelbiu jas į savo kelius, arba žiūriu tiesiai priešais save, stengdamasis nematyti užpakalių. Tarpkojai prieina, užpakaliai nueina. Mano jau mirusi močiutė pasakojo, kad dirbant kasininke parduotuvėje labiausiai dvokdavo vyrų kojinės. Aš juk tai nedvokiu.  Bet vis tiek niekas prie manęs nepasilenkia.

 

Kartą viena moteris, stovėjusi šalia, paglostė man galvą. Jos užpakalis buvo didelis, aptemptas senu rudu paltu. Paglostė ir nieko nepasakė. Į akis nepažiūrėjo, į akis niekas nežiūri. Nepatogu. Juk reiktų susilenkti, kaip prie vaiko. O be to, gėda. Jiems gėda, kad aš toks. Gėda ir nemalonu.

 

Pajutau lengvą minios spaudimą. A, Komunija.

 

Kai važiuoju, visi traukiasi. Traukiasi ir apeina iš tolo, kaip raupsuotąjį. Lyg arčiau susidūrusiam grėstų toks pats, kaip ir mano, likimas. Lyg dinozaurą pamačius. Aš juk ir esu dinozauras. Retenybė, iškasena, tokie kaip aš    visi slepiasi. Gal todėl, kad vengia tų beverčių užuojautos dvelktelėjimų? Ar abejingumo? Arba tiesiog neturi galimybės nusileisti iš penkto daugiabučio aukšto be lifto. Ką ten penkto, užtenka kelių pirmo aukšto laiptelių, ir tie jau neįveikiami. Mūsų laiptinėje padarė nusileidimą, net juokinga, jei nebūtų graudu. Tik dėl fakto, tik dėl akių, realiai juo nusileisti neįmanoma. Reiktų prisikabinti oro balioną ir praskristi per šiukšlių konteinerio vietą.  Todėl ir esame dinozaurai. Iškasenos. Mus pamatyti – kaip loterijoje laimėti.

 

Psichologė man sakė, kad nebijočiau svajoti. Bet apie ką aš galiu svajoti? Apie tai, kad laimėjau loterijoje milijoną? Kad pasveikau? Kad tapau mylimas? Ar kad šiandien sugebėsiu sklandžiai įlipti į savo mašiniuką, parvažiuoti namo ir nereikės kelias valandas kiurksoti prie durų, kol sutiksiu stiprų kaimyną, kuris padės įveikti tuos kelis velnio laiptelius iki lifto.

 

O gal, kad vieną dieną išdrįsiu pakelti akis ir pasakyti: „Labas, gražuole!”

 

… Ji stumia mano vežimėlį, aš atsisuku, o ji man šypsosi.  Jos šypsena šildo, nesvarbu, ar ant mūsų lyja, ar krenta sniegas, man  šviečia saulė ir šilta. Geriu nuo jos sklindantį lengvą kvepalų aromatą, įsisupu į jos šypseną. Veidą paslepiu jos gėlėse, akis ilsinu matydamas ją nugara. Mano širdis    didelė didelė. Kupina lengvumo ir skrydžio. O kai pritrūkstu užtenka tik vėl atsisukti.  Aš atsisuku,   o ji man šypsosi.

 

Atsipeikėjau pajutęs bruzdesį. Užimu per daug vietos, stabdau eismą. Minia mandagiai, bet atkakliai spaudžia link išėjimo. Apsisuku. Mišios baigėsi.

Moteris.

Ji mechaniškai atsirakino buto duris, taip pat, kaip ir tūkstančius kartų iki tol. Mažame tamsiame prieškambaryje mėtėsi jos pilkas švarkas ir suglamžytas plastmasinis  maišelis, kuriuos ji paliko ryte, prieš išeidama į darbą. Net nežvilgtelėjusi, ji nusiavė batus ir paspyrė juos po suoleliu. Ant pakabos pasikabino rankinuką, savo rudąjį paltą ir atidarė įstiklintas duris į kambarį.  Oras kambaryje buvo slogus, toks, koks būna ryte, miegant neatsidarius lango. Tokiu oru lango ji nedaro, taupo, todėl senas oras laikosi bute visą dieną, geriasi į baldus ir užuolaidas. Nuo jos pėdų, apmautų neiloninėmis pėdkelnėmis, sklido neplautų kojų kvapas, poryt maudysis, daro ji tai kartą per savaitę, taip, kaip išmoko jaunystėje.

Ji klestelėjo ant sofos ir įjungė televizorių. Tuoj turi prasidėti jos serialas, dėl kurio kas dieną skuba namo. Tik visą šią savaitę ji jautėsi keistai, mintys lyg srauni upė vis nešė ją ten, vis priminė, ką ji padarė. Darbe skaičiai šokinėjo akyse, galva neklausė, o kažkur balanse pražiopsotų dviejų centų ieškojo dvi dienas. Vien tik serialas ją atpalaiduodavo, žvilgsnis pro rakto skylutę į svetimą pasaulį įtraukdavo ir ji palaimingai užsimiršdavo.

Netrukus serialo muzika užbūrė ir akyse ėmė mirgėti paslapčių, nutylėjimų, nuodėmių ir intrigų pasaulis. Tik per reklamos pertraukėlę ji grįžo į save ir nukrypavo į virtuvę. Ten nosį rietė kelias dienas neplautų indų stirta, susiplaus šeštadienį. Nekantriai žvilgtelėjo į spintelę, joje dar rado vieną švarią lėkštę. Atidarė stalčių, ten vietoj švarių įrankių matėsi tik tamsios dėmės. Dviem pirštais ištraukė iš indų stirtos peilį, jį nuplovė, apsitaškydama nuo indų krūvos trykštančiu vandeniu. Šlapiu peiliu atsipjovė duonos, storą riekę pieniškos dešros ir iš šaldytuvo išsitraukė agurką. Nukando abu galus, nuspjovė juos į šiukšlių dėžę ir įsikandusi agurką, lėkštę su duona ir dešra nuvairavo į kambarį. Reklama dar toli gražu nebuvo pasibaigusi, bet jos ji netrikdė, atvirkščiai, jai patiko bukai spoksoti į nuolat besikeičiančius paveikslėlius. Paklausta net negalėtų pasakyti, kas buvo reklamuota.

Pasibaigus serialui ir ištuštėjus lėkštei, ji vėl grįžo į virtuvę. Užsikaitė virdulį, pasistatė prieš save didelį puodelį ir indą mišrainės. Beveik nekramtydama rijo vis dar galvodama apie serialą. Kam reikia nuo savo artimiausio žmogaus slėpti, kad buvai ištekėjusi ir turi vaikų? Argi tai ne svarbiausia gyvenimo dalis, vaikai? Kas per moteris gali taip elgtis?  Ji taip nesielgtų. Jei turėtų vaiką, taip būsimam vyrui ir pasakytų. O čia… Juk vis tiek viskas išaiškės!

Mišrainei palengva užkimšus skrandį, ji siurbtelėjo arbatos ir iš spintelės išsitraukė sausainių. Televizorius nieko įdomaus neberodė, ir nors akys vis dar sekė judančius paveikslėlius, jos mintys nutolo.

Kur buvusios, kur nebuvusios jos kaip įkyrios musės vėl grįžo prie to pačio… Staiga jai dingtelėjo, kad vienintelis prisilietimas prie žmogaus jos gyvenime įvyksta per mišias, kai linkint ramybės ji spaudžia ranką. Juk ir į bažnyčią eina, kad tik kur nors išeitų ir pabūtų tarp žmonių. Gal todėl ji taip ir pasielgė, taip, kad dabar visą savaitę neranda sau ramybės. Švelni užuojauta silpnesniam netgi už ją,  sumišusi su niekada nepatirta, bet staiga užgimusia motiniška meile, o kartu ir su romantišku švelnumu užplūdo ją lyg jūros banga. Jis sėdėjo šalia jos vežimėlyje, jo plaukai atrodė tokie švelnūs ir šilti… Pati save nustebindama, abstulbindama, sukrėsdama, ji prisilietė prie svetimo žmogaus, svetimo, du kartus už ją jaunesnio vyro, spontaniškai pagauta tos meilės (pati negalėjo sau to pripažinti) bangos, nekviesta ir neprašyta. Ji ištiesė ranką ir paglostė jam galvą.

Kasininkė.

Reikia suvaldyti rankas, kad nedrebėtų. Jaučiuosi siaubingai,  tikiuosi, viršininkė nepastebės. Ir reikėjo  vakar tiek prisigerti, gi žinojau, kad šiandien į darbą. Nors man tai visada į darbą, kai kitiems išeiginė. Norisi gi atsipalaiduoti. Bet vakar tai mes nutrūkom… Kiek išgėrėm dviese?.. Pradėjom nuo alaus, paskui turėjau dar vyno, raudono, saldaus. Paskui dar mažai buvo, atsidarėm degtinės, ir tada jau viskas. Man atrodo, nieko neliko, ar nebent ji išpylė. Kaip ji dar taksi išsikvietė? Man tai jau buvo viskas, nieko nebeprisimenu. Gerai, kad žadintuvas suveikė, nepavėlavau.

 

Tcik Tcik Tcik. Kaip bloga, tuoj ką nors apvemsiu. Ir kodėl aš nepaskambinau, kad sergu? Bet negaliu aš taip. Man vaiką reikia auginti. Aš turiu dukrą ir nieko man daugiau nereikia. O dabar dar ir tokią puikią draugę radau. Jos ranka lengva, taip gera dabar, kai plaukus iki pečių patrumpino. Nors gyvenimas jos dar sunkesnis, nei mano, ji turi du vaikus, dirba kirpėja, uždirba dar mažiau. Neįsivaizduoju, kaip ji sukasi. Ir tokia optimistė, tokia gera, į bažnyčią eina… Ir aš buvau ten su ja vieną kartą, šiaip tik, pasižiūrėti. Lauke labai karšta buvo, o ten viduj vėsu, gera. Net sušalau su savo gėlėta suknele su petnešėlėmis.

 

Tcik Tcik Tcik. Reikės po darbo paimti kepenėlių su nuolaida, padarysiu troškinį su bulvėm. Nors Nadiuša nevalgys…Ji tokia išranki pas mane, nieko nevalgo. Plona kaip nendrelė. Rytoj aš irgi nesikelsiu, rytoj išeiginė, ačiū Dievui. Dviejų tokių dienų nebeištverčiau. Siaubas, kaip bloga. Kad tik iki vakaro ištempti. Įdomu, ką ji dabar veikia. Dar miega turbūt, ji mėgsta pamiegoti. Dabar jau vasara, mokykla baigėsi.  Ji pas mane tokia gerutė, arbatos man atneša į lovą. Ir mokosi gerai, ir iš kur pas ją tai… Aš nesimokiau, jos tėvas, eina jisai po velnių, irgi… O ji neša ir neša gerus pažymius. Tik ne pažymius,  veidukus tuos. Sako: “Mama, jei veidukas juokiasi, vadinasi geras pažymys, o jei tik šypsosi – vidutinis”. Protinguolė mano. Turiu aš dukrą ir nieko man daugiau nereikia.

 

A, dar tas bulgaras… Viešbutyje sako dirba, jei nemeluoja. Iš nuotraukos tai gražus, vyriškas toks. Jau kiek mes pažįstami? Dvi savaites kažkur.  Kažkaip iš karto suradom bendrą kalbą. Jei dar bus jėgų, šiandien prisijungsiu.

 

Tcik Tcik Tcik. Eilė vis ilgėja… Nebegaliu greičiau. Kad tik viršininkė nepamatytų…Dar valanda, jei teisingai pamačiau ant to vyro rankos. Ant kliento. Jie visi – klientai, tik pagalvokit. Viršininkė sako, reikia sveikintis su kiekvienu ir šypsotis. Tegu džiaugiasi, kad dar jų prekes teisingai nuskenuoju, jėgų daugiau  nėra niekam. Dar sveikintis ir šypsotis reiktų…numirčiau. Dar už tokį atlyginimą. Nors… man užtenka. Mes su dukra išgyvenam. Turiu dukrą ir nieko man daugiau nereikia.

Geras aptarnavimas.

Jis juda po valgančiųjų salę tarsi prisuktas robotas. Visi jo žingsniai vienodai dideli, milžiniškas pėdas jis stato šiek tiek sulenktomis kojomis, amortizuodamas. Sustingusius pečius, tarsi ant jų būtų uždėtas visas pasaulio sielvartas, slegia dar ir didelė galva, aktyviai judanti ant raumeningo kaklo. Net spyruokliuodamas į tualetą, jis sukioja galvą. Jo radarai skenuoja, profesinis įprotis.

Užfiksavęs tuščią lėkštę, jis keičia kursą ir nedelsiant skuba lik jos. Tačiau taip atsitinka retai, nes jis tikras savo profesijos profesionalas, apskaičiuojantis, po kelių sekundžių lėkštė ištuštės ir  kai tik paskutinis kąsnis joje dingsta, jo ranka jau būna ištiesta ją paimti. Arba dar daugiau – jo profesionalumas pažengęs tiek, kad jis nelaukia to paskutinio kąsnio, o paima lėkštę tik pusiau ištuštėjusią. Koks geras aptarnavimas.

Kartais žmonės su juo sveikinasi. Kartais kažką pasako, kažką linksmo. Kartais nepatenkinti, kažką sumurma. Kartais į jį žiūri. Bet jis to nemato, stengiasi nepastebėti. Jis dirba savo darbą ir dirba jį gerai. Ne sveikintis ir šypsotis jis čia pasamdytas, o tuo labiau ne plepėti, net jeigu ir suprastų jų kalbą. Jis jų visų nekenčia. Suvažiuoja čia, ryja, už abiejų žandų prisikišę, išbadėję matai, supuvę kapitalistai. Jei tik viskas įskaičiuota, tai ir punta, kiek tik skrandis leidžia. Jau rikiuojasi prie durų, kai tik pietų ar vakarienės metas, ar jiems vis mažai? Nekenčia jis jų visų.

Nors kartais atvažiuoja gražių merginų… Visos pusnuogės, nudegusios.. Tik jis nedrįsta į jas žiūrėti. Jei tik koks bendradarbis pamatys, užpjaus. Juk ir taip visi nevengia jį pastumdyti – tai lėkštes ne taip sudėjo, tai kokią šiukšlę įbruka, kaip dovaną.  Imk, čia tau…paslaptingai. O ten – panaudota stiklinė, sulamdyta delne. Jis jau pripratęs. Bet į merginas vis tiek nedrįstų žvalgytis.

Gerai, kad jau yra internetas. Ten pažintis megzti lengviau. Ten nėra viską stebinčių bendradarbių, ten nėra tų įkyrių besisveikinančių poilsiautojų ir akis erzinančių pusnuogių merginų. Jis jau pusę metų kas vakarą prisijungia…ir vualia, neseniai susipažino su mergina iš šiaurės šalies, Latvijos ar Lietuvos, kažkokios ten, žodžiu, iš rusiškos šalies. Kaip gerai, kad jo senelis buvo rusas, susikalba.  Iš karto rado bendrą kalbą, dabar jie kalba kasdien, ir tai jam stebuklingai padeda ištverti darbe dar vieną dieną.

Slaptas gyvenimas.

Vienas aukščiau už kitą šokinėjacžali burbuliukai.  Atsargesni laižo smulkias turkiškas plyteles, labiau padūkę – garma į grotelių bedugnę. Virš  burbuliuojančios ir garuojančios peklos kaba olos imitacija iš kurios svyra dirbtiniai palmių lapai ir pageltę nuo menamo karščio vijokliai. Žalios mirksinčios lempučių švieselės šokinėja ant šlapių viršugalvių ir tik įsivaizduoti gali tame milžiniškame verdančiame katile paskendusius kūnus.

Vienas šalia kito sėdi vyras ir moteris. Atstumas tarp jų trikdo, nes yra toks, kad sunku suprasti,  kartu jie, ar nepažįstami. Tarpusavyje nesikalba. Žiūri tiesiai priešais save, retkarčiais šaudydami žvilgsniais į aplinkui mirkstančius.

Tik iš per daug vienodos sėdėjimo pozos gali įtarti, kad jie pora. Pora, kuri nesimėgauja vienas kito draugija, bet pakenčia, kaip nepatogų, atsibodusį, bet reikalingą daiktą. Kaip žieminius batus, kuriems taupei tris mėnesius, bet nusipirkai nelabai patogius ir turi nešioti, nes žiema už lango, o kitai porai pinigų nėra.

Staiga, abiejų veidai nušvito. Priešais juos atsirado maždaug šešerių metų mergaitė. Mergaitė lyg gyvsidabris nenustygo vietoje. Atgijo ir moteris. Ji pasisuko  į vyrą šonu ir viena akimi stebėdama mergaitę, šypsodamasi  jam kažką kalbėjo. Moteriai kalbant, vyras akyse atšilo, griežtas jo veidas nušvito pačia šilčiausia pasaulyje šypsena, o lūpos nesigėdydamos susidėjo garsui, kurį tik tėvai, bendraudami su savo vaikais, gali sau leisti ir nebūti apkaltinti pamišimu.  Nematomas tiltas nusitiesė tarp tų,  tarp kurių ką tik stūksojo ledynai.

Jiems trumpai pakalbėjus, moteris pakilo. Vyro akys vis dar švietė rūpesčiu ir pasididžiavimu, tarsi menininkui žvelgiant į ką tik užbaigtą savo šedevrą. Šypsodamasis jis ištiesė rankas į mergaitę. Pagriebė jos ranką ir žaismingai traukė link savęs. Mergaitė taip pat žaismingai priešinosi ir šaukė įkandin nueinančiai mamai – “Mama, padėk! Padėk!”

Vyras prisitraukė mergaitę ir po kelių minučių jos veidas išsikreipė. Lūpytės išsitempė į šonus, dantukai iššoko į priekį, nosytė susiraukė ir ji pradėjo verkti. Nors šiluma akyse dar liko, vyro griežtumas grįžo. Jis atbula ranka bandė paglostyti mergaitei veidą, bet tik užtėškė jai ant akių vandens. Verkdama mergaitė atstūmė vyro ranką ir nusiyrė per burbulus išėjimo link. Vyras nesujudėjo. Mergaitė nulipo laiptukais žemyn ir vis atsisukdama lėtai tipeno tolyn.

Vyras išsitiesė. Veide atsirado nauja, bejėgiškumo sumišusio su kietu užsispyrimu, išraiška. Vis pasukdamas galvą mergaitės pusėn, jis vis dar nejudėjo. Prie mergaitės priėjo gelbėtojas, bet ji papurtė galva ir jis nuėjo. Lėtai, lyg bijodama paslysti, neturėdama aiškaus tikslo, mergaitė nutolo ir dingo iš akių. Niekas jos nesivijo, nors ji nežinojo, kur jai eiti, nežinojo, kur jos mama.

O viskam abejingi burbuliukai, glostantys ją palikusio vyro kaklą, rodos, net nepastebėję, kas įvyko, toliau šoko savo pašėlusį šokį.

Grandinėlė

 Kristupai, žiūrėk, ką aš turiu! Nori žaisti piratus?  ŪŪŪŪŪ, aš juodoji piratė, tolumoje matau lobių salą! Greitai greitai, bėk paskui mane, ten lobių sala! Na, ko gi tu nebėgi?… Tėveli, brolis vėl pasislėpė už užuolaidos ir nenori išlįsti!

‒ Kristupai, lįsk iš ten.

‒ Aš nooooriu mamooooooos!!!!

‒ Ji tuoj grįš, na. Eik geriau pažaisti su sese. Na, ko neklausai? Ot, užsispyrėlis.           

‒ Tėveli?          

 ‒ Ką, dukryte?

‒ Aš noriu ko nors valgyti.

‒ Ko norėtum?

‒ Ko nors kito.

‒ Dar liko blynų, valgysi su uogiene?

‒ Ne, ko nors kito.

‒ Tai gal duonytės?

‒ Taip, duonytės! Su saldžiu sviestuku. Ne rūgščiu!

‒ Mmmmm. Sviesto tai greičiausiai reikės pietums… Na gerai, jau gerai… 

‒ Skanu? Žiūrėk, ką aš tau darau.

‒ Kas čia bus?

‒ Spėk.

‒ Arkliukas!

‒ Taip!

‒ Mes žaisim su broliu indėnus! Padaryk ir jam vieną!

‒ Tai kad nebeturiu geros pliauskos…

‒ Išdroooooožk!!!! Sakau, išdrooožk!

‒ Na gerai, jau gerai…  Gerai? Nebeverksi?

‒ Tėveli, aš noriu… Mmmm… noriuuuu…paskaityti knygutę!

‒ Kokią?           

‒ Kitą.

‒ Aš tau surasiu labai įdomią, gerai?

‒ Gerai. Ir tu man skaitysi.

‒ Taigi pati moki.

‒ Ne, tu man skaitysi!!!

‒ Na gerai, jau gerai…

‒ Tėveli, tu turi man paduoti vandeniuko.

‒ Vandeniuko? Gerai, tuoj.

‒ Ir pasitrauk, aš noriu čia šokinėti.

‒ Tai kur man sėstis?

‒ Tu turi pasitraukti!!!

‒ Na gerai, jau gerai… O kodėl tu pas brolį įlindai? Nebeskaitysim knygutės?

‒ Taip, bet…

‒ Kristupai, žiūrėk, ką aš tau atnešiau!

‒ Ką?..

‒ Žirafą, nori? Imk! O tėvelis tau išdroš arkliuką! O dar nori, aš tau padainuosiu? Esu aš dar maža maža boooružytė. Juodi ūseliai kraipos, o akutės švyti, ropoju sau aš stiebeliuuuu, dairaus tarp medžių ir gėliųųųų… Patiko?           ‒ …aš noriu mamos.

‒ Tėveli, kur mama?

‒ Turguj.

‒ Maaaaaaaaaaaaaaaaamaaaaaaaaaaaa!!!!

‒ Nori, aš tau dar padainuosiu?

‒ Maaaaaaaaaaaaamaaaaaaaaaaaaaaa!!!!           

‒ Nori, aš paprašysiu tėvelio saldainiuko? Nori? Tėveli, saldainiuką.           ‒ Saldainiuko?…

‒ Taip! Dabar!

‒ Tau, ar kam?

‒ Broliui.

‒ Tai kad jis nenori.

‒ Ar nori saldainiuko?

‒ …aha….

‒ Nori!

‒ Na gerai, jau gerai… bet jei prilipins prie užuolaidos… Juk jis toks nevala.           ‒ Imk. Tau.  Aš tau vėl gražiai padainuosiu? Dievas stato namus, Dievas stato namus, Dievas stato namus, nuostabiuuuuus! Stato ne iš akmenų, stato iš gerų žmonių, Dievas stato namus, nuostabius..!

‒ Dukryte, knygutė tavęs jau laukia!

‒ O, taip! O tu nori knygutę skaityti?

‒ …aha…

‒ Tai ateik. Ateik pas mane. O tu pasitrauk. Mes su broliu čia sėdėsime.   

‒ Sveikas, brangusis! Žiūrėk, ką tau atnešiau. Stovėjau eilėje visą pusvalandį! Šviežutėlės ausytės! Ir dar  Mariana sakė, kad kitą savaitę  atveš naujų marškinių, nori, kad tau pažiūrėčiau?

‒ Maaaaaaaaaamaaaaaaaaaaa!!!

‒ Kristupai, paleisk mano sijoną.

‒ Kaži ar atveš, išdalins viską Bikelišky…praeitą mėnesį jau žadėjo…

‒ Tai , brangusis, ką tau valgyti padaryti? Gal kiaulės ausyčių iškept, kiaušinių turiu, galiu apvynioti.

‒ Gal ir nieko būtų.

‒ Gerai tada, tuoj pagaminsiu. O tu pats ką nors pasiėmei, kol manęs nebuvo?

‒ Ji suvalgė duonos su saldžiu sviestuku.

‒ Kristupai, paleisk mano sijoną! Aš einu kepti tėveliui ausyčių, tu vis tiek jų nevalgysi. O gal dar nori, mielasis,  kopūstų pyrago, iškepčiau?

‒ Mh. Ar valgysi, dukryte, kopūstų pyrago?

‒ Aha. Tik brolis jo nemėgsta.

‒ Tai gerai, iškepk, ji valgys.

Sena mergaitė.

Rita piktai ir skubiai kišo šaukštą sau į burną. Beveik nekramtydama rijo, kabino naują šaukštą ir vėl kišo į burną. Vaisių salotos buvo skanios, bet neatrodė, kad ji jaustų skonį. Priešingai, rodėsi, kad nori jas kuo greičiau sunaikinti, jų atsikratyti, tarsi įkalčio. Tuščią indą skubiai nunešė į kriauklę ir paleido stiprią vandens srovę. Išplovusi indą kartu su šaukštu padėjo šalia kriauklės džiūti.

Sunaikinus salotas šiek tiek palengvėjo. Pati nesuprato, kodėl taip jaučiasi. Kiekvieną kartą, vis tas pats! Atvažiuoja anyta ir jie su vyru susipyksta. Ne, ne todėl, kad ji pavydėtų jo dėmesio savo mamai. Tegu sau burkuoja, kas čia tokio. Tačiau kiekvieną kartą atvažiavus anytai Ritai norėjosi bėgti iš namų, viską palikti ir sprukti.

Stabdė tik vaikai. Jei ne jie, šoktų į automobilį ir išlėktų visam savaitgaliui pas tėvus į Trakus. Pasikviestų Simoną, būtų taip smagu. Bet negali, juk anyta atvažiuoja aplankyti anūkų. Kaip ji gali juos imti ir išsivežti? O jie dar per maži, kad paliktų vienus taip ilgai.

Todėl sukandusi dantis stengėsi. Stengėsi likti mandagi, draugiška, neprieštarauti vyresniam, senam žmogui, vyro mamai. Moteriai, kuri yra šeima, kuriai reikia rodyti pagarbą, dėkingumą ir daug daug dėmesio. Visam tam ji pasiryždavo kiekvieną kartą, laukdama jos apsilankant.

Bet kas kartą nepavykdavo. Ir šį kartą nepavyko. Visą susikaupusį pyktį ji ir vėl išliejo ant vyro.

Rita atsiduso. Kai anytos nebūna, jie su vyru puikiai sutaria. Pasiginčija, bet ne taip stipriai ir piktai, kaip ginčijasi tada, kai anyta išvažiuoja.

Minutėlę įtemptai galvojo. Suprato, kad pykčio priežasčių pirmiausiai reikia ieškoti savyje, ne anytoje ir ne savo vyre. Juk tai jos reakcija, ji eina iš jos, tai yra jos problema.

Viskas prasidėjo, kai vyras, metęs darbus atsivežė savo mamą iš stoties ir ji užėjo pro jų namo duris. Pakeliui iki svetainės, vis stabdydama Ritą ir čiupdama ją už alkūnės, pasakojo istoriją apie savo kelionę autobusu. Paskui tuoj pat ėmė traukti dovanas iš savo raudonojo krepšio. Kiekviena jų taip pat turėjo savą istoriją, kurią visi turėjo išklausyti. Vyras retkarčiais pratarė “mh”, arba “nu jo”, Rita kiek galėdama nuoširdžiau viską gyrė ir dėkojo.

Paskui Rita paklausė: “Ar norite kavos?”. Anyta išvardijo, kiek kavos šiandien jau gėrė, ką prie jos valgė, kaip gerdavo kavą anksčiau ir koks yra kavos poveikis jos sveikatai.

Taip ir nesulaukusi atsakymo, Rita tyliai padarė kavą ir pastatė ją priešais ant stalo.

–Taigi aš nenorėjau! – pasakė.

Tačiau vis tiek išgėrė. Nejučia, nesuvokdama, ką daro, nenustodama kalbėti.

Jei Rita kreipdavosi į vaikus ar į vyrą, jiems dar nespėjus atsakyti, už juos atsakydavo anyta. Jei išeidavo iš kambario, anyta sekdavo iš paskos. Vos neprileido į kelnes, kai reikėjo klausyti dar vienos jos istorijos prie tualeto durų.

Anyta kalbėjo. Ji kalbėdavo visada ir visur, kur tik rasdavo žmogų, turintį ausis. Pasakodavo neišsenkančias istorijas, vis pabrėždama, kokia ji gera. Klausytoja, gelbėtoja, draugė, mama, močiutė, moteris ir žmogus apskritai. Ji myli visus besąlygiškai, nori padėti ir moka bendrauti su visais, ypač vaikais.

Rita jautė, kad anyta turi savyje bedugnę, kurios niekas savo laiku neužpildė. Todėl ji vis pabrėžia, kokia ji gera, laukdama pritarimo. Todėl siurbte siurbia visos šeimos dėmesį. O kartu su dėmesiu susiurbia ir energiją. Rita jautė, kaip ji silpsta kiekvieną minutę, anytai būnant šalia.

Tačiau vyras visada atrodydavo ramus. Tarsi užburtas. Rita žvilgsniu maldavo jo padėti, o jis tarsi nieko negirdi, nieko nemato, tik klauso. Kaip vaikystės muzikos, kaip lopšinės, kaip Sirenų dainos.

Ir vaikams močiutė patinka. Atveža dovanų, kalbasi su jais, žaidžia. Vaikai meilę ima ir duoda besąlygiškai, jiems nėra problema nuolatinis močiutės kalbėjimas apie save. Jie puikiai kartu leidžia laiką, nes anyta žaidžia su jais, tarsi pati būtų viena iš jų, tarsi pati būtų vaikas…

BINGO! Ritos sąmonę staiga nušvietė išganinga mintis.

–Žinai, sugalvojau. Kaip elgtis, kad man nebesinorėtų bėgti iš namų, kai tavo mama atvažiuoja, – staiga pasakė vyrui, nosį įbedusiam į telefoną.

–Ir? – šis abejingai atsakė, vis dar įsižeidęs po paskutinio ugnikalnio išsiveržimo.

–Kas kartą tas pats. Nepastebėjai? Ji atveža dovanų, ji tokia draugiška, meili, ir aš irgi nusiteikiu būti labai gera šeimininkė, bet jos energetika tiesiog drasko mano energetiką ir aš nori nenori galvoju tik bėgti iš kambario, kur ji yra.

–A, nu jo.

–Ji užima visą eterį, kalba nenustodama.

–Tas tai ir mane erzina. Kai norėjau jai pasakyti, kad gavau darbą, paskambinau ir pusę valandos negalėjau net įsiterpti.

–Ji mane puola, atakuoja, tiesiog…net nemoku paaiškinti…bet žinai, ką sugalvojau?

–Ką?

–Ji ne tavo mama, ji – tavo vyresnioji dukra ir pirmosios santuokos. Tokį žaidimą. O aš esu jos pamotė. Ir elgsiuosi su ja, kaip su vaiku!

–Taip jau yra nuo tada, kai man buvo dešimt.

–Kai tavo tėvai išsiskyrė?

–Na, taip, tada jau aš tapau labiau suaugęs, nei ji. Ji man guodėsi, pasakodavo viską ir taip toliau.

–Tai va! Čia ir yra išeitis! Nesielgti su ja kaip su sena, pagarbos ir dėmesio nusipelniusia moterimi, ką aš bandžiau daryti ir jaučiausi laužoma, draskoma energetiniame lygmenyje. O – elgtis su ja, tarsi su vaiku. Taip, kaip ji ir nori! Tu gi žinai, ką ji man ne kartą sakė?

–Ne, ką?

–Ji man taip ir sakė – aš jaučiuosi, kad tu mano mama, o aš tavo vaikas.

–Nu jo…, – vyras atrodė pasibjaurėjęs.

–Ji tarsi ieško mamos! Ji yra užstrigusi vaikystėje. Gal ji pati negavo tėvų meilės? O paskui ir vyras ją paliko. Gal dėl to ir paliko, kad ji reikalavo labai daug dėmesio? Kad taip beviltiškai ji bando užpildyti tą skylę, kuri turėjo būti užpildyta meile, bet pas ją ji tuščia? Pradžioje ir aš pagalvojau, kad taip sakyti yra kažkoks iškrypimas. Bet dabar supratau, kad tai yra tiesa! Ir man žinok, palengvėjo. Kai nustojau priešintis tam, kad ji nėra mano antroji mama, arba tarsi mama. Ji yra vaikas. Nesvarbu, kad jai greitai septyniasdešimt. Toks, sakyčiau, keistokas vaikas. Ją reikia priimti kaip vaiką. Kaip trečią vaiką mūsų šeimoje. Padovanoti ką nors, pasiūlyti skanumynų, paguldyti, apklostyti, paklausti, ar nusiplovė rankas, pagirti.

–Jai tas labai patiktų. Bet man vis dar keista.

–Matai? Bet tuo pačiu, sudrausminti, paaiškinti, pasakyti, jei kažką ji daro ne taip. Tarkime, kai ji davė peilį mūsų mažajai, kad padarytų vaisių salotas, o aš pasakiau, kad neleidžiu jai su aštriu peiliu pjaustyti. O ji tada sako, nieko, aš dviejų metų vaikus išmokau peiliu pjaustyti. Aš nutylėjau, nors širdyje klykiau. Ačiū Dievui, kad neįsipjovė. O jei ji vaikas, pasakyčiau. Ne, negalima. Arba – gerai, tai bus jūsų atsakomybė. Jei ji įsipjaus, į ligoninę vešit jūs.

–Keista, kad davė peilį, ji juk pati bijo peilių. O jei taip pasakytum, tada ji tikrai neleistų pjaustyti, nes ji ir taksi bijo išsikviesti.

–Tai va! Matai. Jei mes su ja elgiamės taip, kaip ji jaučiasi, tai yra, kaip su vaiku, viskas sustoja į savo vietas! Trečias vaikas šeimoje. Kuris kartais atvažiuoja mūsų aplankyti.

–Keistas vaikas, kuris kitiems vaikams peilį duoda.

–Vyresnioji. Ji juk ir su mūsų vaikais elgiasi, tarsi būtų jų vyresnioji sesuo, bet ne močiutė. Pastebėjai? Tada į viską galima pasižiūrėti kitaip. Pakeitus požiūrio kampą, taip sakant.

–Man tai aišku nelengva tai būtų…bet galiu pabandyti.

–Kartais taip atsitinka, kad energetiniame lygmenyje tavo tėvai nėra tavo tėvai. Apsikeičiama vaidmenimis.

–Tai aš tais vaidmenimis jau seniai apsikeičiau. Ji į mane remiasi, kaip…tikrai, kaip būtų mano vaikas. Bet mane tai erzina.

–Tai tu nesierzink. Tiesiog priimk, kaip yra. Dažniausia streso priežastis yra priešinimasis tam, kas yra.

–Tiesa. Gerai, kai kitą kartą atvažiuos, pabandysiu.

–Jei ji vaikas, galima jai pasakyti: “Henrieta, dabar aš kalbu su Vytu, dabar truputį patylėkite”. Geras būtų, ar ne?

–Oj, kad tik taip pavyktų.

Kairės rankos didžiuoju pirštu Henrieta braukė aipado ekraną. Kiekvieną dieną, tik atsibudusi ji tai darydavo. Nuo to laiko, kai sūnus jį jai padovanojo ir ji išmoko juo naudotis, aipadas tapo jos geriausiu bičiuliu. Net miegodavo pasidėjusi jį šalia savo pagalvės.

Kažkas feisbuke parašė, kad ieško vienos reklamos, kurią kažkada matė. Reklamoje rodė šokantį per balą vienuolį, dėvintį džinsus. Gal kas nors atsimena, kokie tai buvo džinsai? Kokios firmos?

Herieta ėmė googlinti. Jautė didelį malonumą ieškoti ko nors internete. Aipadas atvėre jai visai kitą pasaulį, visko jame buvo tiek daug ir taip paprastai pasiekiama! Jei nepavykdavo, jį tiesiog išjungdavo ir bandė iš naujo. Turėjo stacionarų kompiuterį, bet jis buvo per daug sudėtingas. Mokėjo tik paskambinti per Skaipą ir pasitikrinti emailą. Ir tai ne visada pavykdavo. Kiekvieną kartą prie kompiuterio artindavosi įsitempusi ir išsigandusi, kad ir šį kartą nepavyks paskambinti sūnui. O dabar nardė internete kaip žuvis vandenyje. Dėl to labai savimi didžiavosi.

Tačiau apie džinsus nieko nerado. Parašė sūnui emailą. Aišku, jis jo nepamatys, arba nieko neatsakys. Geriau paskambins. Skambutis per Skaipą nutilo taip ir nesulaukęs kontakto kitame ryšio gale. Ką gi, skambins telefonu.

 

–Alio?

–Ta reklama su džinsais, žinai kokie jie? Draugė parašė per feisbuką, ar kas nors atsimena tą reklamą. Aš aišku puikiai atsimenu, ta reklama pradėjo eiti iš karto po nepriklausomybės, ot buvo laikai…Džinsų tai aš niekada neturėjau, čia jau jaunimo išmislas. Ir kaip vienuolis gali džinsus dėvėti? Gal ir gali, ką aš suprantu… Alio, alio? Alio!

–Aš girdžiu…

–Tai ko nieko nesakai? Aš galvojau, kad nieko nebegirdi. Kaip vaikai? Mes su jais tą knygutę skaitėme apie skaičiukus, man labai patiko. Kur visi skaičiukai kažkokį gyvūnėlį primena. Ko tik vaikai dabar neturi… Aš net ir pati dar kai ko su jais išmokstu… Aš tokių knygučių neturėjau. Tu turėjai, kažkokias, atsimeni? Bet ne tokias spalvingas ir gražias. O mano mama man tik liepdavo viską suvalgyti. Dėl to aš dabar tokia. Vis dar klausau mamos, viską suvalgau. Dabar bandau nepirkti padažų, nes visą buteliuką iš karto sulaižau, jei nusiperku. Tie padažai tokie skanūs! Kai aš augau, tai tokių nebuvo. Tik sviestu dažydavome ir dar grietine, ir tai buvo deficitas. Žinai, mieste. Oj, jau dvylika, reikia keltis. Parašysiu draugei, kad nežinau kokie tie džinsai.

–Tai iki?

–Ai, palauk dar. Mačiau vakar feisbuke, vienas žmogus gamina medinius suolus, pagalvojau gal man reikia nusipirkti. Taip mėgstu lauke pasėdėti. Man reikia gryno oro. Tik va pinigų tai neturiu, pensija mano maistui, vaistams, už butą ir dar dovanoms anūkams išeina. Bet suolas toks gražus…Toks patogus. Kaip tau atrodo, ar man verta tą suolą pirkti? Ai, ne, nereikia. Kam man tas suolas. Sėdėsiu namuose, kaip visada, viena.

–…..

–Tu girdi? Ką tu darai? Ar jau atsikėlėte? Aš tai šiandien iki pietų drybsau. Reikės paskambinti Staselei, jos dukra su reklama dirba, gal ji žinos apie tą reklamą. Bet žinai, kad jos dukra su vyru skiriasi? Su tuo, verslininku. Sakė, kad jis kitą susirado, kažkokią iš darbo. Nieko sau, kur pasaulis ritasi. O tokia graži šeima buvo, du vaikai, berniukas ir mergaitė..Pala, kaip jų vardai…Kipras ar kaip, nebeprisimenu, reikės Staselės paklausti. Ji…

–Mama, man reikia eiti…

–…dabar vasarą sode daugiausia būna. Aš tai neturiu sodo…Viską pardaviau, kai su tavo tėvu išsiskyriau…

–Gerai. Girdi? Eik dabar papusryčiauk, susiskambinsim vėliau. O paskui gali su savo aipadu nueiti į parką, ten yra bevielis internetas, automatiškai prisijungsi, nieko nereikės daryti. Tik atsisėsk po medžiu ar kur nors šešėlyje. Ir kepurę pasiimk…

–Nenoriu aš į tą parką. Man nepatinka. Ten…atsimenu, kaip mes su tavo tėvu eidavome ten pasivaikščioti. Buvo gražių momentų. Tada man nereikėjo nieko galvoti, sekiau iš paskos ir tiek. Nors dabar galvoju, kad tai nėra gerai…Tylėjau, tylėjau…O dabar jau sakau, ką galvoju. Su tavo tėvu buvo visai kitaip. Jis viską nuspręsdavo, jis viskuo pasirūpindavo. Nepasakyčiau, kad man patiko, bet tylėjau. Prisitylėjau visą gyvenimą…

–Tau reikia pabūti gryname ore.

– Aš būnu gryname ore. Kasdien beveik į parduotuvę nueinu. Einu lėtai, nes man keliai skauda. Nežinau, gal reikės važiuoti daktarui pasirodyti…Bet kas mane nuveš… Tu užsiėmęs, o daugiau aš nieko neturiu. Dar petį skauda, kai miegu ant dešinio šono. Ir ant kairio skauda. Blogai miegu, todėl dažnai aipadą žiūriu naktį. Filmukus žiūriu. Jaučiuosi kaip koks vaikas, prie savo kompiuterio ištisai. Aš net Baby TV pasižiūriu kartais..cha cha. Man patinka. Kartu su tavo vaikais galiu žiūrėti, tikrai nenuobodu. Kartais tikrai aš jaučiuosi kaip vaikas…nors mano mama buvo griežta. Man labiau tėvas buvo prie širdies. Bet jis anksti mirė…

– Man jau… Turiu eiti, mama.

– Atsimeni, pas močiutę, kai važiuodavom? Nelabai tau patiko, tiesa? Ir man nepatiko. Prie jos negalima buvo net kelnių nešioti sekmadieniais. Viskas pagal religiją. Gal dėl to tu dabar toks nereligingas. Kai aš išsiskyriau, ji su manimi dešimt metų nekalbėjo…Tik paskui aš ją ligoninėje aplankiau…

– Iki mama.

– Iki….palauk! Iki…

Henrieta kelis kartus paspaudė raudoną telefono mygtuką, dėl visa ko, kad tikrai išsijungtų. Tuoj pat paskambino Staselei. Vėl telefonu, nes ji Skaipu nesinaudojo. Dėl to jautėsi labai išdidi ir geresnė už savo draugę.

–Labas, Staselyte, na kaip tu? Žinai, kalbėjau su sūnumi ir jis nežino, bet gal tavo Auksė žinos, kokia ten reklama buvo su kunigu šokančiu per balą? Internete žiūrėjau, bet nieko neradau. Čia mano draugei labai reikia…

–A, taip taip, ir aš atsimenu. Ar tik ne Lava, ar kažkaip…Liva, Levas?

– Paklausk Auksės. Ji dabar namie? Nedirba? Kaip jos vyras, išlaikys ją? Ne turbūt? Tie vyrai…mes moterys viską pačios turime daryti. Aš viską pati, viena gyvenu, viską pasidarau. Sūnus tik šiek tiek padeda. Ot, gerą vaiką pagimdžiau…

– Ji dabar nieko nenori girdėti, sėdi ir verkia tiktai, aš pas ją kasdien pavažiuoju, bijau kad…na gi žinai, kas čia gali į galvą šauti…

– Man tai niekada nešovė į galvą. Tau šovė? Aš per daug myliu žmones ir dar sūnus yra. Kaip gi savo vaiką paliksi? Kad ir kaip sunku buvo, visada stengiausi iš duobės išlipti. Daug gerų žmonių sutikau. Kad ir tu, Stasele, tokia gera. O mano vyras irgi mane paliko. Jei ne kita, iki šiol gal gyventume. Gal būčiau ir atleidusi, bet jis pats…

– Henrietute, turiu bėgti, pieną užkaičiau, kad neišbėgtų…

– Ir…a, na gerai…

 

Henrieta vėl kelis kartus paspaudė raudoną išjungimo mygtuką. Staiga pasijuto be galo išalkusi. Pasiėmusi aipadą nuėjo į virtuvę ir užkaitė vandenį arbatai.

“Levis”, kažkas parašė feisbuke po klausimu.

Henrieta giliai atsiduso. Perskaičiusi atsakymą pasijuto nereikalinga. Dar kartą atsiduso ir atsivertė savo mylimiausią nuotraukų albumą. Į jį galėdavo žiūrėti valandų valandas. Kažkaip iš popierinių nuotraukų sūnus sudėjo jas į jos aipadą.

Čia jai penkeri. Ji stovi nauja suknele, dar prisimena, kokia šiugždanti ir ryški ji buvo. Miestelio centre, per šventę. Čia su broliais ir seserimis prie fontano. Čia važiuoja dviračiu, jai gal ….dešimt? Čia su tėveliu, tai viena brangiausių Henrietos nuotraukų…

Dideliais kąsniais ji kando minkštos baltos duonos sumuštinius su daktariška dešra ir daug sviesto, užsigerdama spanguolių arbata ir braukė kairios rankos didžiuoju pirštu per aipado ekraną. Kartas nuo karto dviem pirštais padidindama nuotrauką ir žiūrėdama į ją dar atidžiau.

“Ech”,…atsiduso. Viską atiduotų, kad tik galėtų ir vėl ten sugrįžti.

Nesaugi meilė.

Negaliu užmigti. Galvoje kaip išgramdytoje gimdoje keistai tuščia, bet krūtinėje ir kažkur papilvėje siaučia jis.

kirminas.  

Nors dieną irgi ne ką geriau. Apskritai niekada negaliu nusiraminti. Kai dar nieko nesupratau, kai nežinojau kas aš, buvo ramiau. Tik jaučiausi nuolat pakabinta ant debesies. Visi ten, apačioje, gyvena savo gyvenimus, o aš kabu kojomis nesiekdama žemės. Kirminas mano viduje neleido man mėgautis tokia išskirtine padėtimi, nors tada nesupratau, kodėl. Kas aš. Ir kas jis. O jis manyje buvo visada. Vis juda, vis šliaužioja. Per širdį, per smegenis, per sielą. Jaučiuosi visa skylėta. Bet negaliu būti kitokia.

Rytoj susitiksim. Ir ką aš jai pasakysiu? Kad myliu ir negaliu taip daugiau gyventi? Pakišiu pasirašyti, kad niekada niekada neįsimylės nei vyro, nei kitos moters? Pagrobsiu ją ir išvešiu į negyvenamą salą? Sako, dėl meilės sukasi pasaulis. Mano tai tikrai. Ar kada nors aš nusiraminsiu? Ar kada nors būsiu su mylimu žmogumi rami ir laiminga?

Labai sunku surasti žmogų, panašų į save. Visiems sunku, bet mums… praktiškai neįmanoma. Kas gi savo noru pasmerks save būti šeimos ir visuomenės, kurios išlikimo instinktas yra daugintis, priešu? Kas gi savo noru sutiks su nuolatinėmis kančiomis, abejonėmis, paslydimais, netikrumu? Tokių kvailių nėra. Žmogaus savisaugos instinktas labai stiprus. Todėl jei yra tik mažiausia galimybė susitarti su savimi, susitarti su savo kirminu… kiekvienas kaip kulka lekia į “normalų” pasaulį. Ar irgi lėkčiau. Deja, mano kirminas stipresnis.

Taigi, viskas dėl meilės. Amžina meilės kančia. Puikiai suprantu, kad esu pasmerkta. Jei būčiau kitokia, būtų paprasčiau. Žymiai paprasčiau. Tačiau nesu.

Man patikti gali daugelis. Bet kas iš to. Dauguma ne iš mano pasaulio, o bandyti jas atsivesti pas save tai tas pats, kaip sakyti berniukui, kad jis mergaitė tikintis, kad jis virs mergaite. Kita dalis neapsisprendusios. Bijo. Ir aš bijojau. Ilgai bijojau.

Ir va, sutikau. Šimtą procentų sutikau. Ar ji taip pat, kaip ir aš, apsisprendusi? Atsakymą žinau, todėl mano kirminas taip žiauriai neduoda man ramybės, dieną ir naktį.  Jis maitinasi mano nerimu, nepasitikėjimu ir neviltimi. Jis man niekada neleis būti tikra. Ar dėl savęs galiu būti tikra? Ar nepasiduosiu visuomenės, tėvų, savo pačios spaudimui ir nebebūsiu? Kitokia būti negaliu, bet galiu nebebūti.

Nežinau kaip save paguosti. Nežinau, kaip nuraminti kirminą. Turiu eiti pirmyn. Užsimerkti ir eiti.

Viskas dėl meilės. Ir jau keturios. Pusę septynių suskambės žadintuvas. Bet ne bemiegė naktis dabar blogiausia. Blogiausia, kad nesu tikra, ar šiandien sutiksiu savo didžiąją Meilę. Sutiksiu Ją, dėl kurios noriu gyventi, bet ar jos abi yra vienas ir tas pats žmogus?

Mano kirminas laimingas. Per šią naktį paaugo gerokai. Gerai pavalgė.

Nežinau, ar dar išdrįsiu pažvelgti jai į akis.

Žmona.

Žmona mano, žmona… Ką tu su savim padarei? Aš taip tavimi didžiavausi. Tu buvai mano pirmoji, mano vienintelė, mano Meilė, mano vaikų motina, mano žmona. Nieko geriau už tave nebūčiau norėjęs turėti. Ne vienas man pavydėjo. Tokia graži, tokia nuostabi. Aš pats sau kartais pavydėjau, kad turiu tokį auksą. Aukse, kas tau atsitiko?

Jau penktadienis, o darbai nė nepajudėję. Viskas krenta iš rankų, mano gyvenimas naktis, čia niekaip neišaušta. Laikausi, nors atrodo, viskas prieš mane. Dar ir partneris paskambino, kad negalės žaisti šiandien. Ką veiksiu vakare?.. Reikės ilgiau pasėdėti darbe, gal kaip nors pavyks tą sutartį paruošti.

Bandau susikaupti, bet apie nieką kitą negaliu galvoti. Ar galėjau ką nors pakeisti? Nieko nesupratau, kas vyko posėdyje, širdis daužėsi, ausyse spengė, akys bėgiojo, klaidžiojo virš namų stogų, lyg ten galėtų rasti atsakymą. Ar būčiau tave vedęs, jei būčiau žinojęs, kuo viskas pasibaigs? Gal reikėjo ieškoti ne tokios gražios, bet tylios, geros mergaitės? O mes viską turėjom. Buvom jauni, gražūs, protingi. Žmona, mano žmona…Ar galėjau žinoti? Ar galėjau tai sustabdyti?

Nieko nesuprantu, kaip tai įvyko. Tu buvai ideali moteris. Ideali žmona. Ideali motina. Puiki darbuotoja. Visada pasitempusi, su šypsena. Namai kvepėdavo puikiais kepsniais ir pyragais. Dirbai kaip jautė, konsultavai klientus net gimdydama, tarp sąrėmių, va čia tai pasiaukojimas! Pykai ant manę, kad neklausiau tavo nuomonės, bet vis tiek mylėjai. Tu dievinai mūsų vaikus, tu…  Niekas nebedžiugina.

Jaučiu, kaip laimė sprūsta man iš rankų, o aš nieko negaliu padaryti.  O juk galėjo viskas būti gerai. Galėjome gyventi. Aš būčiau norėjęs gyventi su tavimi iki senatvės. Tai kas, kad tu pirmoji. Tai kas, kad tu vienintelė. Man nereikėjo nei vienos kitos. Man reikėjo tik tavęs. Tavęs tokios, kokia tu buvai, tokios, kokią aš vedžiau.

Dabar jau viskas. Dabar aš jau turiu kur eiti. Dar netikėjau, kad viskas taip pasibaigs. Galvojau, susiimsi. Galvojau, aš išsikrausiu šiek tiek, tu susitvarkysi, ir grįšiu į šeimą. Kaip aš galiu kitaip, aš gi irgi žmogus. Jei tu nebe tokia, kokia buvai, aš ieškau kitos.  Ką aš dar galiu padaryti, kad tu vėl būtum tokia pati?..

Žmona mano, žmona… Bandžiau kalbėtis, bandžiau tau paaiškinti. Sakai pavargai, aš tave per daug laužiu… Bet juk tai tik į gerą! Nors ir nemėgsti keliauti, negi tau nepatiko Amerikoje? Aišku, patiko. Kas tave daugiau ten nusiveš?.. Kad ir nemėgsti svečių, bet puikiai susidorodavai. Karjera taip pat puikiai sekėsi. Namai tviskėjo, valgyti visada padaryta… Visada graži, visada pasitempusi. Viskas buvo idealu, nieko tau negalėjau prikišti.

Pažadėjau tavęs nepalikti prieš Dievą.  Tačiau aš vedžiau ne šitą: storą, susivėlusią kutvėlą riebaluotais plaukais, rėkiančią ir isterikuojančią tik mane pamačius. Ar aš kaltas, kad nuėjau pas kitą? Ar aš kaltas, kad norėjau gyventi? Dabar turiu tą, kuri manęs laukia, kuri mane priima kaip karalių ir man duoda tai, ko nerandu namuose. Kaip aš galiu tave prikelti? Kaip man su tavim gyventi?

Nebegaliu. Niekada nebūčiau tavęs, žmona mano, palikęs. Man nerūpėjo kitos moterys. Bet dabar aš skiriuosi su tavimi. Ir ką tu su savim padarei?…

Neištikimybė.

…neatleisiu, niekada neatleisiu, valgysiu juodą duoną su druska, nepirksiu vaikams naujų rūbų, bet neatleisiu, kaip jis galėjo… aš jam viską atidaviau, visą save, savo nekaltybę, savo jaunystę, savo pirmąją meilę, pagimdžiau jam vaikus, mylėjau jį labiau už save, visada jam pirmam, viskas pagal jį… pasiimsiu vaikus ir išeisiu, tegu nežino kur, arba ne, prisiteisiu iš jo kuo daugiau, prisidirbo, dabar tegu moka, kodėl aš turiu kentėti, tegu kenčia ir jis, tegu moka, kad tai jo kekšei mažiau liktų, ale kokią susirado, mane prieš dešimt metų, kokia klasika, būtų net juokinga, jei nebūtų graudu, jauno kūno, jam, matai, prisireikė… ką, jis tikisi, kad šita nepasens, negi jis toks gyvulys, pasirodo, kad taip, visi vyrai gyvuliai, visiems jiems rūpi tik viena, jei kokia uodegytė susuka protą, tai ima galvoti nebe galva… man net gaila jo šiek tiek, jis daug ką praranda, nebus jis laimingas, aš neleisiu, padarysiu viską, kad nebūtų, bet kaip jis galėjo… juk mes buvome tokia puiki šeima, daug kas pavydėjo, pinigų užteko, du gražūs vaikai, viskas kaip norėjo jis, ir ko jam dar prisireikė… vaikai paaugo, atrodo, dabar galėjome imti mėgautis vienas kitu, bet ne, jis mat, jaunesnę susirado, sako, tu apsileidai, nebesitvarkai, nebedirbi, kaip anksčiau…o aš pavargau, perdegiau, be to, kam man plėšytis, jau ir taip prisiplėšiau, net gimdydama konsultavau, kaip išprotėjusi kokia… sako, vaikais nesirūpini, bet juk dideli jau, nebereikia taip rūpintis, kaip kūdikiais, kai apie juos kaip tikra višta šokinėjau… na, gerai, priaugau aš kelis kilogramus, bet ar dėl to galima nustoti mylėti, o jei numesiu svorio… ne, nebenoriu nieko, negaliu atleisti neištikimybės, anksčiau galėjo galvoti, dabar tegu nors keliais atšliaužia, pasiimsiu iš jo viską, kuo daugiau, tai jis, jis viską sugriovė, parūpo jam, mat lieknos ir dirbančios… ilgai jų “laimė” netruks, prisiteisiu elementus kaip reikiant, ne veltui teisę praktikavau penkiolika metų, ta jo kekšė greitai pajus, kad ne toks jis jau turtingas, kaip dedasi, padarysiu viską, kad jo gyvenimas virstų pragaru…

o juk galėjome gyventi…