Apie laiką, gyvenimą ir laukimą.

Kartais dienos bėga, tiesiog lekia šuoliais,  o kartais slenka tarsi laikrodžio rodyklės, vos pavilkdamos kojas. Kai ko nors laukiu, atrodo, viskas užsitęsia ir laikas slenka labai lėtai. Pavyzdžiui, kai laukiu atostogų, atsakymo į laišką, šilto pavasario. Atrodo jau taip ilgai… Atsibodo, tikrai, nebegaliu daugiau. Tačiau iš kitos pusės – tik išaušo rytas, štai jau ir tamsi naktis, tik atėjo pirmadienis, o va, jau ir penktadienis, ką tik buvo Nauji metai, o va, jau baigiasi trečias metų mėnuo.

Laikas greitas, laikas lėtas, laikas amžinas, tačiau egzistuoja tik vieną sekundę, … paradoksai ant paradoksų, sukasi galva, kaip ir nuo viso gyvenimo.

Todėl turbūt galima sutikti su tuo, kad laikas, kaip ir gyvenimas, yra tik iliuzija. Gyvenimas ir yra tik trumpas laiko tarpas. Gyvenimas ir yra laikas. Trumpa amžino laiko atkarpėlė.

Laikas yra pati GALINGIAUSIA pasaulio jėga. Su laiku neįmanoma kovoti. Jis niekada nesustoja.  Jis yra mūsų ir laimė, ir nelaimė. Niekas nėra amžina. Kas turi pradžią, tas turi ir pabaigą, kas gimė, tas turės mirti. Laikas gydo, tačiau laikas ir sendina. Laikas leidžia pasiekti tikslus, nudirbti didelius darbus, tačiau taip pat artina išsiskyrimą, mirtį, pasikeitimą. Viskas ateina ir viskas praeina. Ir atostogos, ir pavasaris, ir gimtadienis, ir metai, ir gyvenimas. Amžinas tik laikas.

Kažkas pasikeitė, kai parašiau, kad gyvenimas yra laikas. Iš tiesų… Jei laikas yra pati galingiausia pasaulio jėga, tai gyvenimas taip pat? Juk gyvenimas kaip ir laikas, eina, mums nereikia jo stumti. Mums reikia tik išbūti. Mums nereikia nieko laukti. Nereikia laukti ateities, nes ji vis tiek ateis.

Kita vertus, laikas yra ne tik galingiausia (ir paradoksaliausia) pasaulio jėga, bet yra ir DIDŽIAUSIA Visatos dovana mums. Mūsų gimtadienio dovana. Gavome laiko, kai galime mėgautis tuo, kad gyvename. Kai galime justi visomis dešimčia savo juslių (taip, dešimčia!). Jausti skonį, užuosti kvapą, matyti spalvas, leisti, jausti šilumą ir karštį, girdėti garsus, išlaikyti balansą, pajusti įspėjimo ženklą skausmą ir justi savo individualų kūną, atskirtą nuo visos Visatos. Tai yra devynios žmogaus juslės, kuriomis apdovanotas kiekvienas žmogus. Dešimta – trečioji akis, vidinis organas, kurią taip pat mes turime, kiekvienas. Trečioji akis žiūri į vidų, mato ne materialų, o dvasinį pasaulį.

Ir štai, mes su savo 10 – čia juslių šią akimirką. Aš rašau, jūs skaitote. Tokia mūsų visų dovana. Ją gavome atėję į šią žemę. Mes, kol dar gyvi, TURIME LAIKO.

 

 

Vienas atsakymas į “Apie laiką, gyvenimą ir laukimą.”

  1. Koks geras straipsnis! Laikas… niekad neteko susimąstyt apie jo tėkmę. Bet po šio Jūsų straipsnio viskas pasikeitė! Ačiū.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *