IŠTRAUKA IŠ NAUJO FANTASTINIO ROMANO “BURBULAS”

Projektą dalinai finansuoja Kultūros taryba   

RASA SAGĖ

BURBULAS

Fantastinis romanas

 

Su savo gausia šeima keliavome pramogauti – tai buvo reta išvyka iš mūsų Burbulo, kuriame gyvenome jau aštuonerius metus. Sėdėjome Margirio mašinoje ir lėkėme į Vilnių. Vaikai smagiai plepėjo ir griaužė ridikėlius, agurkus ir obuolius, o mes su Aronu klausėmės dundančio Margirio boso.

Margiris, geriausias mūsų šeimos draugas, pasakojo apie vieną savo pažįstamą, taip pat programuotoją, kuris sumanė pajuokauti ir vienoje klientų aptarnavimo programoje suprogramavo žodį „kvailys“. Žodis pasirodydavo kas kart, kai žmogus padarydavo kokį nors kvailą veiksmą. Juokingiausia, kad pirmasis skundas Tinkle* atsirado tik po savaitės – niekas nenorėjo prisipažinti esantis kvailas. Margiris dusliai kikeno, o mes su Aronu atlaidžiai šypsojomės, ramiai žvelgdami į pro langą bėgančius medžius. Viskas buvo lengva, paprasta, natūralu. Jaučiausi visiškoje harmonijoje su savimi, gamta ir kitais žmonėmis. Viena ausimi mėgaudamasi tyliai skambančia Gajatri mantrų muzika, važiuodama su šeima į iškylą, jaučiausi laiminga. Negaliu patikėti, kad nieko, visiškai nieko tada neįtariau. Net širdies krašteliu nenujaučiau, kad netrukus viskas iš esmės pasikeis.

Margirio draugas gavo baudą, tris mėnesius negalėjo programuoti, tačiau paskui jis vėl pajuokavo ir prie maisto užsakymo programėlės prijungė žodžius „sveika“, „nesveika“ ir „mirtis“. Tada DI* jam uždėjo dviejų metų draudimą, ir dabar jis nebegali programuoti, turi gyventi vien iš bazinių Taškų*, bet jis toliau neliūdi. Kaip ir Aronas, dabar kuria filmukus. Filmuoja išskirtinai tik savo pėdas, dėl to visur vaikšto basas. Turi beveik dvidešimt tūkstančių sekėjų!

-Kūrybingas žmogus nepražus, – mandagiai tarstelėjo Aronas, ir mintimis man pasakė: „Pedes in terra ad sidera visus“ *

Nusišypsojau.

Buvo rytas, tačiau milžiniška mašinų aikštelė prie Bernardinų miško jau sausakimša. Pasitelkę savo trečiąją akį susiradome paskutinę laisvą vietą. Padėjau išlipti Gajui, kuriam tik neseniai sukako treji, kiti vaikai išbyrėjo patys: penkiametis Sakalas, garbanotas, strazdanotas guvus berniukas, šešiametė Liepa ilgais šviesiais, juosmenį siekiančiais plaukais, ir vyriausia, aštuonmetė Tuopa, trumpaplaukė su maža riesta nosyte.

Šimtamečių liepų alėja visi nukulniavome į mišką. Tai buvo viena iš nedaugelio vietų mieste, kur pramogauti galėjo ateiti vaikai. Šiame miške buvo įrengta daug smagių dalykėlių. Tuopa ir Sakalas labai norėjo pasivaikščioti ant specialių spyruoklių, iškeliančių juos virš medžių, tačiau turėjo palaukti, kol jiems sukaks šešiolika, nes jų kojos buvo per mažos. Vaikų nepriėmė ir į šaudykles, kuriose galima buvo paskraidyti, tarsi kulkoms. Jiems nebuvo galima eiti pasivaikščioti vandeniu, nes buvo per lengvi ir imdavo iš karto grimzti, tačiau vis tiek rado ką veikti – smagiai pašokinėjo magnetinėse stūmos šokdynėse, pasisupo sparnuotosiose supynėse, ir netgi išdrįso pasiklysti labirinte po žeme.

Ore tvyrojo visiško džiaugsmo, atsipalaidavimo ir mėgavimosi atmosfera. Kvėpuoti buvo lengva, mes gyvenome pilnais plaučiais, kiekvieną akimirką. Visi žmonės aplinkui mus jautėsi panašiai. Visi buvo atsipalaidavę, besišypsantys, pilni geriausių emocijų. Pagaliau sulaukėme laikų, kai nebereikėjo kovoti už išlikimą, kai galėjome tapti, kuo tik norėjome, kai galėjome padaryti, ką tik norėjome. Minios šauksmas prieš daugiau nei du tūkstančius metų “Panem et circenes!”*  pagaliau buvo įgyvendintas – niekam netrūko nei duonos, nes valstybė mokėjo Taškus kiekvienam gyventojui, nei pramogų.  Kartu su DI, kuris buvo mūsų didysis pagalbininkas šiame kelyje, jautėmės, tarsi mes pagaliau pasiekėme tai, ko taip ilgai siekė mūsų protėviai – pagaliau įsėdome į teisingą traukinį ir visu geičiu lekiame reikiama kryptimi pirmyn.

Aš pasiėmiau gilių kavos iš valgomo puodelio, Aronas – vaisių kokteilį, Margiris gėrė anyžinį vyną. Nešini savo gėrimais mes sekiojome paskui vaikus ir mėgaudamiesi stebėjome jų džiaugsmą.

Kai vaikai išsidūko, palei išdžiūvusio upelio vagą visi patraukėme link Užupio. Tarsi du saulėje tviskantys drugeliai, vilkėdamos geltonomis vorų šilko suknelėmis, Liepa su Tuopa šuoliavo priešais mus per permatomą silikoninį tiltelį ir atrodė, kad jos pasistraksėdamos skrieja ore. Aronas ėjo šalia Margirio, ant pečių nešdamas Gajų, o aš šiek tiek atsilikusi vedžiau Sakalą už rankos. Nors vis dar linksmi ir pilni įspūdžių, vaikai jau buvo pavargę. Buvo karšta, visi norėjome gerti. Tinkle Aronas rado daug gerų atsiliepimų sulaukusią kavinę „Gamtos rojus“, į kurią visi ir skubėjome, norėdami joje apsilankyti.

Margiris, kaip visada, juokavo, kad jis toks alkanas ir ištroškęs, kad nieko nelaukęs pasigaus žuvyčių, jas suvalgys ir dar išgers likusį akvariumo vandenį. Rodė, kaip jis pamakaluoja ranką vandenyje, pagauna žuvytę ir laikydamas dviem pirštais už uodegos nuleidžia ją į pačiai pražiotą burną.

Perėję per tiltelį ir pakilę į kalną, pamatėme kavinės užrašą ant įspūdingomis šviesos iliustracijomis papuošto pastato. Kelias sekundes nuo jo krito galingas šniokščiantis krioklys, paskui jį pakeitė džiunglės, kuriose ant lianų suposi bezdžionės, šaižiai klykavo papūgos. Nekantraudami užėjome į vidų.

Pirmas įspūdis buvo toks, tarsi pro stebuklingus vartus mes perėjome į egzotiškos gamtos prieglobstį. Mus pasitiko milžiniška pieva. Tolumoje matėsi platus vandenynas, kur pažvelgsi – vis kitas tobulos gamtos kampelis. Pievoje skraidžiojo įvairiaspalviai drugeliai – dronai, nešiojantys patiekalus. Kiekvienas stalelis buvo vis kitoks – vieni stovėjo ant kalno viršūnės, kiti prie putojančios jūros kranto, dar kiti plaukė sraunia upe, arba stovėjo ant tos pačios žalios pievos, o šalia jų ganėsi balti vienaragiai.

Vaikai ėmė šokinėti iš džiaugsmo. Patraukėme tiesiai link vandenyno. Teko paeiti geras dešimt minučių, kol pasiekėme jį. Priėjus pajutome druskos kvapą ir pamatėme žuvis. Atrodė, kad jos ne plaukiojo, bet skraidžiojo, prilaikomos vandens. Vienas drugelis priskrido prie mūsų, prisistatė ir informavo, kad ir vanduo akvariume, ir žuvys, kaip ir buvo parašyta reklamoje, yra tikros. Tada palydėjo mus prie staliuko. Parodė meniu – buvo galima išsirinkti kalnus, slėnį, upę, jūrą arba mišką. Mandagiai palikęs mus nuspręsti, po kelių minučių grįžo su dviem ąsočiais vitamininio vandens su citrina ir mėtomis. Ant padėklo buvo padėtos septynios įvairiaspalvės valgomosios stiklinaitės.

Tuopa norėjo jūros, bet Sakalas užginčijo, kad jūrą mes jau turime, juk sėdime netoli vandenyno. Tuopa atšovė, kad dvi jūros iš abiejų pusių, o mes saloje – čia tai būtų patyrimas! Tačiau Aronas pasiūlė imti ką nors ramesnio, tarkime, mišką. Tada Tuopa pareiškė, kad mes ir taip atvykome iš miško, todėl neįdomu. Mes su Gajum, kuris dar per mažas pats nupręsti, norėjome kalnų. Seniai svajojau įkopti į kokią nors tikrai didelio kalno viršūnę. Liepa norėjo nors kartą pajusti, ką reiškia plaukti gilia sraunia upe, nes ji visą laiką apie tai galvodavo, matydama išdžiūvusias upių vagas. Požeminio vandens neliko, o klimato atšilimas išgarino visas upes, nes beveik niekada nelydavo. Vandenį mes išgaudavome tik iš jūrų ir vandenynų, išvalę jį nuo druskos. Jau beveik išmokome išgauti vandenį iš meteoritų. Na, o Sakalas kaip visada negalėjo išsirinkti, todėl norėjo išbandyti viską.

Kiekvienas gamtos kampelis mums kainavo papildomai Taškų, tačiau mes juk taip retai kur nors važiuodavome, todėl mintimis pasitarę, sutikome paišlaidauti. Margiris pasiūlė keisti vaizdus kas pusę valandos. Pusė valandos – gana trumpas laiko tarpas, tačiau tai reiškė, kad norint viską išbandyti, mes čia turėtume sėdėti dvi su puse valandos. Tačiau dėl to ginčų nekilo, nes mus labai viliojo ne tik paragauti čia gaminamo maisto, nes jau daug metų viską auginomės ir gamindavomės namuose, bet ir išbandyti stale įmontuotą dar nematytą stalo žaidimą.

Tačiau kieno pasirinkimas turėtų būti pirmas? Reikėjo balsuoti. Paprašėme drono skiautelės popieriaus. Jis ilgai negrįžo, tačiau grįžęs pasakė, kad mūsų užsakymo įvykdyti negalės, nes tuščio popieriaus rasti niekur nepavyko. Tačiau už tai, kad neįvykdė prašymo, suteiks penkiasdešimties procentų nuolaidą visam mūsų užsakymui.

Kaip visada, Visata mus vedė ir mums padėjo. Ji mūsų pusėje.  Sudėję delnus prie krūtinės mes su Aronu keliom sekundėm užsimerkėme padėkoti. „Ačiū…Ačiū…Ačiū…“.

Kol Margiris instaliavo balsavimo programėlę Tabletėje*, aš taip pat ją išsitraukiau, delnu pasididinau, norėdama greitai peržvelgti naujus pranešimus. Niekas nepatraukė mano dėmesio, todėl tik susigeneravau mėnesinę ataskaitą apie knygų skaitymo intensyvumą.

-O, klausykit! Bent vieną mano knygą perskaitė net ašduoniasdešimt du procentai visų šalies vaikų nuo penkerių iki dvylikos metų amžiaus! – džiugiai pasakiau.

Aronas atsisuko į mane ir skambiai pakštelėjo į lūpas:

-Tu matai. Esi viena iš populiariausių kada nors gyvenusių rašytojų, – dar kartą pabučiavo mane ir ėmėsi filmuoti vandenyną, komentuodamas joje plaukiojančias žuvis ir jų tarpusavio elgesį. Aš šypsodamasi stebėjau jo darbą.

Balsavimą laimėjome mes su Gajumi, todėl  pirmiausia mūsų staliukas atsidūrė ant aukšto kalno viršūnės. Mes sėdėjome mažoje žole apaugusioje aikštelėje, o po mūsų kojomis stūksojo snieguotos žemesnių kalnų viršūnės. Į veidus plūstelėjo gaivus katabatinis kalnų vėjas. Pro pat galvas praskrido kalnų erelis, mesdamas ant mūsų savo šešėlį. Mane apėmė begalinės didybės ir nežemiško grožio jausmas. Taip, mes gyvenome amžiuje, kai viskas buvo įmanoma. Vėl širdį užliejo dėkingumas. Dėkojau Visatai už visas dovanas – už Aroną, už vaikus, už Margirį, už knygas, už mažuosius mano klausytojus, už stogą virš galvos, už Burbulą, už natūralų maistą,  už gryną orą, už galimybes ir pramogas… Už tai, kad gyvenu ir galiu patirti visus šiuos nuostabius stebuklus.

Kol mes žaidėme, Margiris nusukęs nugarą kažką veikė savo Tabletėje. Jo darbas buvo programuoti DI, ir dirbo jis daug. Todėl turėjo daug Taškų, galėjau sau leisti bet ką. Mes su Aronu buvome laisvi menininkai, kaip ir daugelis mūsų Burbule – aš rašiau knygas vaikams, Aronas kūrė filmukus apie gamtą. Vaikų mūsų šalyje liko tik keli tūkstančiai, ir jie visi gyveno Burbuluose – bendruomenėse, kuriose vis dar gimė ir augo vaikai. Dauguma žmonių vaikų neturėjo, tai buvo PŽŽK* judėjimo pasekmė.

Gamtos vaizdais besidominčių buvo dar mažiau, nes miestai jau seniai buvo virtę miškais ir parkais. Todėl tik šiek tiek prisidurdavome prie valstybės mokamų Taškų, tačiau daug mums ir nereikėjo. Gyvenome Trakuose, atspausdintame name, bendruomenėje, kurioje viskuo dalinomės. Patys auginomės maistą. Beveik neko nepirkdavome ir niekur nevažiuodavome. Vorų šilko drabužiai mums buvo tikras išsigelbėjimas, nes jie ne tik labai malonūs nešioti, praktiški ir netepūs, šimtą procentų natūralūs ir apsaugantys nuo sužeidimų, bet ir labai atsparūs – jie niekada nesusidėvėdavo ir neplyšdavo. Su šiais drabužiais galima buvo pasijusti tarsi su antra oda, keista, kad ši medžiaga netapo populiari. Bet mūsų Burbule visi nešiojo vorų šilką, juo rengėmės patys, juo rengėme ir savo vaikus.

Namą atsispausdinome pagal naujausią technologiją, kuri leido jį pasistatyti per kelias valandas. Žymiai ilgiau užtruko sugalvoti, kokio jo norime. Bet kai tik savo viziją perteikėme DI, už kelių valandų mūsų namas buvo gatavas. Paskui dar šiek tiek jį taisėme, didinome daržovių inkubatorių ir platinome kambarius, bet galutiniu rezutatu likome labai patenkinti.

Žiūrint iš viršaus, mūsų namas priminė gėlę. Viduriuke  – svetainė, lapeliuose virtuvė ir penki miegamieji kambariai. Visi miegamieji turėjo po silikoninę galinę sieną, kuri buvo išgaubta, kaip žiedo lapelis. Virtuvė sujungta su gėlės koteliu – daržovių inkubatoriumi.

Svetainės viduryje įsirengėme ugniakurą – apvalų židinį, kurį dengėme magnetine permatoma siena, kad skaisti ugnis negalėtų nudeginti smalsių vaikų. Sėdmaišius sustatėme ratu, kad galėtume matyti vienas kitą. Grindis išklojome mandalos ornamentu papuoštu oranžiniu kilimu. Mūsų svetainė dažnai kvepėdavo smilkalais, čia grodavo muzika, tai buvo visos šeimos mėgstamiausia vieta.

Virtuvė turėjome viską, ko reikia – kombainus, smulkintuvus, šaldytuvus ir šaldiklius, kaitintuvus ir kaitlentes. Inkubatoriuje augo daržovės, grūdai, vaisiai, ląsteliena, kamieninės ląstelės. Kepėme duoną, auginome kakavos pupeles, arbatą, grybus, turėjome net mažą bičių avilį.

Kiekvieną savaitę pakeisdavau namo spalvą į kitą, pagal nuotaiką. Galėjau pati nupiešti arba pasirinkti iliustraciją iš skaitmeninio katalogo. Tarsi gėlė, namas sušvytėdavo vis kita nuostabia spalva. Tai buvo mano privilegija ir tiesė, o Aronui liko teisė ir privilegija kiekvieną dieną išrinkti muziką, kurios klausydavome vakarais, žiūrėdami į židinį. Vakarais grodavo muzika, aš kurdavau naujas istorijas vaikams, Aronas montuodavo savo nufilmuotą medžiagą apie gamtą, vaikai žaisdavo. Turėjome ir gyvūnų – stirnų šeimyną. Mūsų sode buvo įrengta ultragarso sistema, skirta atbaidyti plėšrūnus, todėl stirnos buvo saugios. Jas maitinome, jaukinomės, jos taip prie mūsų priprato, kad lengvai leidosi paglostomis. Į mūsų kiemą dažnai užsukdavo įvairūs smulkūs gyvūnai: kiškiai, voverės, ežiukai, įvairūs paukščiai.

Margirį parekomendavo Dangis, o aš likau labai patenkinta jo darbu. Pasamdžiau jį užprogramuoti efektus mano naujai knygai. Man reikėjo efektų, kurie audio pasakojimą padarytų realų. Jis ne tik suprogramavo, kad DI atpažintų žodžius ir pridėtų garsų, tokių kaip vėjas, žingsniai, bambuko augimas, suknelės plazdėjimas, sparnų šnarėjimas, bet pridėjo kvapo ir skonio. Sukūrė ausimis negirdimą garsą, stimuliuojantį klausytojo smegenis ir sukuriantį kvapo ir skonio iliuziją. Buvau be galo dėkinga už rezultatą. Kūryba sauartina, todėl pasiūliau jam palaikyti kontaktus ir prisijungti prie mūsų Burbulo Naujametinio vakarėlio.

Per Naujametinį vakarą buvau per daug užsiėmusi vaikų reikalais, tačiau jis man perdavė žinutę, kad gerai praleido laiką. O aš, jausdama skolą, kad nepabendravome, pakviečiau jį vakarienės.

Atėjo visas išsipustęs, želė susitepęs plaukus, nešinas saldaus kremo tortu ir šampanu. Torto paragavome (vaikams tai buvo pirmas kartas), bet dėl šampano jam paaiškinau, kad mes negeriame. Neleisdamas pasijusti nepatogiai, Aronas nukreipė pokalbį į naują rizoto receptą, kurį jis sugalvojo papildyti įpatingais prieskoniais – rozamarinais, citrinos sultimis ir sauja džiovintų grybų. Jis norėjo išbandyti receptą ir pavaišinti juo mus. Margiris iš kart susidomėjo, netgi pasiūlė dar pridėti moliūgų, nes jie suteiks saldumo. Jie tuoj pat surado bendrą kalbą ir netrukus prapuolė virtuvėje. Vėliau Margiris dažnai lepindavo mus savo kulinariniais šedevrais.

Mums buvo labai gera taip gyventi. Ir Margiris prie mūsų priprato. Nors anksčiau jis gyveno visai kitokį gyvenimo būdą – daug keliavo, pramogavo, turėjo draugų, įvairios veiklos. Bet kai susipažinome, sulipome, tarsi šeima. Jis prilipo prie mūsų, kaip bitė prie žiedo. Mes priėmėme jį, tai nebuvo nauja, nes ne viena mūsų Burbulo šeima „prisijaukindavo“ tokį žmogų „iš išorės“, tokį, kuris vertino artumą, šilumą, natūralumą, lėtą gyvenimo būdą.

Iki soties prisižaidę – prisikeliavę po džiungles, mes pasijautėme energingi, beveik nealkani ir kupini jėgų. Toks buvo sumanymas – suteikti klientams gerų emocijų, kad tik paskui jie užsakytų maisto.

Viena mano istorija vaikams pasakoja apie tokią kavinę, kurios savininkas buvo labai išsiblaškęs ir pamiršo suteikti lankytojams gerų  emocijų. Atėję alkani ir jausdami maisto medžiagų, energijos, laimės hormonų trūkumą, žmonės užsisakydavo maisto, labai daug įvairaus maisto. Norėdami pajusti malonumą, jie valgė vis daugiau ir daugiau. O kai jie tiek daug valgė, jų skrandžiai ėmė pūstis. Pūtėsi ir pūtėsi, kol išsipūtė kaip oro balionai. Visi tos kavinės lankytojai ėmė vaikščioti su didžiuliais pilvais, todėl teko perdaryti staliukus ir padidinti kavinės plotą. Lankytojai ėmė reikalauti didesnių porcijų, nes paprastos porcijos jiems atrodė per mažos, jos neužpildydavo jų išsipūtusių pilvų. Ir tik tada, kai tie pilvai tapo tokie sunkūs, kad vos nesprogo, už kavinės lango savininkas staiga pamatė žaidžiančius vaikus. Vaikai buvo tokie laimingi, visiškai pasinėrę į savo pasaulį, jie visą dieną žaisdavo ir niekada neišalkdavo. Taip išsiblaškęs savininkas suprato, kaip svarbu yra pakelti savo lankytojų nuotaiką prieš užsisakant maisto ir pradedant valgyti. O mano klausytojai suprasdavo, kad valgyti nereikia dėl to, kad pasijustum laimingas, bet jaustis laimingu dėl to, kad galėtum skaniai ir sveikai pavalgyti.

Atskrido drugelis ir nuskenavo mūsų čipus* su informacija. Mano kraujyje tik vos vos trūko cinko, geležies ir omega 3, taigi aš užsakiau savo picos gabalėlį su austrėmis, riešutais ir sėmenų aliejumi. Dar pasiėmiau deguonies koktelį. Aronas valgė picą su kanapėmis ir graikiniais riešutais, Margiris su pievagrybiais, saldžiosiom bulvėm ir, nepaisydamas rekomendacijų, pasiėmė dar du anyžinio alaus bokalus.  Vaikai neturėjo čipų, todėl užsakėme jiems maistą pagal jų skonį – Liepa išsirinko picą su skėriais ir chia sėklomis, Gajus su lašiša ir avokadais, Tuopa su kiaušinių tryniais ir baravykais, Sakalas su brokoliais ir tofu sūriu.

Netrukus visiškai atgavome ir gerokai papildėme savo jėgų rezervuarus. O kai dar dronas pavaišino mus naminiais ledais iš sojų pieno ir bananų, galiu sakyti, kad pietūs ir kavinė buvo tobuli. Jautėmės, tarsi praleidome ne dvi su puse valandas, bet kelias dienas. Spėjome pasėdėti ir miške, kvėpuodami sakais ir žaluma prisigėrusį orą ir klausydamiesi paukštelių čiulbėjimo; ir prie jūros, kur kvepėjo druska ir dumbliais; ir ramiame slėnyje, kurio horizonte, tarsi avis, galėjome ganyti akis; ir prie sraunios, gilios upės, kuri pro pat mūsų kojas nešė nukritusius medžius, laivelius ir plūduriuojančius vandens paukščius. Palikome pačias geriausias rekomendacijas ir pakilome.

 

 

*Tinklas – visą informaciją jungianti atvira virtuali erdvė

*Dirbtinis intelektas

*Taškai – priemonė įsigyti paslaugų ir prekių, buvę pinigai

*Pėdos ant žemės, žvilgsnis į dangų (lot.)

*Duonos ir žaidimų! (lot.)

*Tabletė – priemonė naudotis Tinklu

* PŽŽK – paskutinė žemės žmonių karta

*Čipas – asmens identifikacijos priemonė

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *