Perskaitai knygą ir pamilsti jos autorių. Man dažnai taip nutinka, o paskutinis kartas buvo vakar, kai pabaigiau Sigito Parulskio poezijos knygą “Marmurinis šuo”.
Anksčiau maniau, kad Parulskis yra kietas, piktas, grubus, nelaimingas dėdė. Taip ir yra, tačiau poezijoje pamačiau jo sielą ir negalėjau jos nepamilti. Visų žmonių siela yra labai graži. O poezijoje ji matosi geriausiai.
Išsunkta
kad galėčiau šitą įniršį, šį įkvėpimą, šitą
nuostabą suvaryti žmonėms, mano šeimai, pasauliui
Į naudingą, būtiną formą, kad galėčiau
negaliu, esu silpnas ir trumparegis
visą gyvenimą išpustęs niekais
visą brangų, visą Viešpaties skirtą laiką
iššvaistęs grumtynėms su pinigais, su geiduliais ir tuštybe
kad galėčiau, o kad galėčiau
visa tai, ką patyręs, išlieti į amžinas
formas, nors į akimirksnio nušvitimą, kad galėčiau
negaliu, esu piktas ir nelaimingas
priteršęs daugiau, nei atnešęs šviesos
Į šitą belangį mirimą.
Sigitas Parulskis
Visai neseniai viename interviu sakiau, kad neskaitau poezijos. Tikrai, neskaitau ir nesuprantu. Nepatinka man poezija. Tačiau vieną dieną tvarkydama savo knygas radau Parulskio knygą ir kaip tik tomis dienomis buvo organizuojamas susitikimas su juo, į kurį visi bilietai buvo išpirkti. Ribotų išteklių vilionė suveikė. Imu, nes tuoj neliks 🙂 Nesvarbu, kad nereikia. Bilieto negavau, tačiau radusi pas save jo knygą apsidžiaugiau ir nusprendžiau bent jau taip susipažinti su šio įdomaus žmogaus kūryba.
Užtruko ilgai, skaičiau, kentėjau kartu su autoriumi, dažnai nieko nesupratau. Bet perskaičiusi visą knygą (visada perskaitau knygą iki galo – tai pasiteisina!) apsiverkiau ir pajutau kokia jautri šio kūrėjo siela. Pajutau meilę autoriui.
O prieš keletą dienų su drauge lankiausi Haiku vakare. Ačiū draugei, nes pati niekaip nebūčiau sugalvojusi ten eiti. Juk man nepatinka poezija. Tačiau bandau laikytis “taip” principo – į visus pasiūlymus, jei tik įmanoma, atsakyti “taip”. Taigi, nuėjom.
Vakaras vyko Japonų kultūros namuose, pilna salė žmonių, basas kojas įsispyrusių į šeimininkų duotas gumines šlepetes.
Du Haiku autoriai, vienas daug ir raiškiai kalbantis, kitas – vos girdimai tariantis keletą žodžių. Tačiau jo Haiku – nuostabūs. Šiame vakare supratau, kad tikri kūrėjai (tokie, kurie sukuria kūrinį, apnuoginantį sielą) dažnai yra tokie jautrūs, kad jie – nori nenori – turi kiautą, atrodo niūrūs, nekalbūs, pikti, gali net elgtis destruktyviai, grubiai, nepakančiai. Taip jiems saugiau, nes kitaip bet kas galėtų juos mirtinai sužeisti. Ne tokie jautrūs žmonės – apie juos sakoma, “kaip vanduo nuo žąsies”. Jie neturi tokių jautrių “čiuptuvų” kurie padeda kurti puikią poeziją ar prozą, tačiau ji lengvai bendrauja, yra malonūs, linksmi, mieli, “patogūs” žmonės.
Taigi, po Haiku vakaro ne tik įsimylėjau šį žanrą, bet ėmiau pati kurti Haiku.
Pirmieji mano Haiku:
Basos kojos
Svetimose šlepetėse
Japonija
…
Dzinkt
Haiku įkrito
Į širdį
…
Žvairas mokytojas
Aiškina žodžio reikšmę
Žiūrėdamas į duris
…
Vėjo sūkurys
Karštą pavasario dieną
Sukelia nerimą
…
Sena moteris
Ant suoliuko pavasarį
Mano vienmetė
…
Katės miaukimas
Gražią pavasario dieną
Gamta šaukia
…
Šlama medis
Iškirstoje plynėje
Aš girdžiu jo klyksmą
…
Mano kūnas
Plečiasi erdvėje
Augu
…
Edvėje plečiasi ne tik kūnas, bet ir sąmonė. Parulskis ir Haiku staiga man atnešė visiškai naują suvokimą. Staiga supratau, kad man visada patiko poezija. Man visada labiausiai patiko klausyti dainuojamosios poezijos. Man visada patiko klausytis žodžių. Vadinasi, man visada patiko poezija, tik kažkodėl aš sau buvau pasakiusi, kad man ji nepatinka ir aš jos nesuprantu.
Štai, kaip būna. O kai taip “būna” viešai – žmogus dažnai pasirodo nepatikimas. Nesakantis tiesos. Kažką “sukantis”. Juk jūs sakėte…?! Kaip taip galima staiga pakeisti nuomonę?!
Taip, sakiau, tačiau pati nesupratau, kaip yra iš tikrųjų. Tuo metu, kai sakiau, tuo tikėjau. O dabar supratau, kad apgaudinėjau save.
Visi mes ne tobuli. Kaip ir Parulskis, visi turime labai gražią sielą ir klystantį protą.
Todėl tiesiog leiskime vienas kitam būti.
