Kartą astrologė, dvasinė mokytoja Loreta Stonkutė pagal mano gimimo datą išskaičiavo mano drakoną. Drakonu ji pavadino pagrindinį žmogaus trūkumą, nuodėmę, ydą, kurių iš viso yra dvylika, kaip ir mėnesių arba horoskopų ženklų. 

Kaip iš trūkumo gimsta vertybės , taip ir iš ydų gimsta talentas. Jei žmogus sužino ir suvaldo savo ydą, ji gali atverti kelią į jo talentą. Pavyzdžiui, žmogus, kuris turi melo ydą (kaip aš) gali labai lengvai atskirti meluojančius nuo tiesą sakančių.

Na ką gi, sužinojau savo ydą, ir gyvenu toliau, o ką daryti:) Tačiau praeitą savaitę privačiame pokalbyje psichoterapeutė patvirtino Loretos skaičiavimais nustatytą įžvalgą – aš meluoju sau. O kai du skirtingų sričių specialistai tau sako tą patį, manau, laikas susimąstyti.

Susimąsčiau. Meluodamas sau žmogus paprastai iškreipia realybę ir daro ne tai, ką nori. Ne tai, ką jam iš tiesų diktuoja širdis, o tai, ką jis mano, diktuoja jo širdis. Meluojantis sau žmogus nėra laimingas, nes visą laiką balansuoja tarp savęs įtikinėjimo netiesa ir diskomforto jausmo, kurį ta netiesa sukelia. Meluojantis sau žmogus dažnai paklysta gyvenimo kelyje, nes jis perdeda, pagražina arba iš viso iškreipia įvykius ir jų interpretacijas. Dėl ko žmogus sau meluoja? Todėl, kad bijo (sau) parodyti savo tikrąjį veidą, savo tikrąją asmenybę, nes bijo, kad jis pats save pamatęs tokį, koks yra, išsigąs, savęs nemylės, nesupras, nevertins. Taigi, melas kyla iš atstūmimo baimės. Panaši baimė “veikia”, kai žmogus nemoka pasakyti “ne”. Tiek sau, tiek kitiems. Jis nori įtikti, todėl savo paties tiesos ir laimės sąskaita daro viską, kad tik nereikėtų pasakyti ne.

Viskas pasaulyje remiasi intencija. Tas pats veiksmas gali būti lemiamas visiškai skirtingų intencijų. Ne nuo veiksmo, o nuo intencijos priklauso, ar žmogaus pasirinktas veiksmas užskaitomas kaip jo sielos būdas tobulėti, ar kaip smukimas tobulėjimo kopėčiomis žemyn. Pavyzdžiui, galima turėti dešimt vaikų iš gobšumo, norint turėti kuo daugiau įtakos (žemyn), o galima iš didelės meilės, turint didelę širdį (aukštyn). Galima kandidatuoti į prezidentus iš baimės pasakyti “ne” politiniam spaudimui arba garbės troškimo (žemyn), o galima norint iš tiesų pagerinti šalies žmonių gyvenimą (aukštyn). Galima rašyti knygas iš baimės nepalikti nieko po savęs, būti pamirštu (žemyn), o galima todėl, kad nori kažką pasakyti, palikti visuomenei žinutę, užrašyti tai, kas būtina užrašyta (aukštyn).

Koks veiksmas bebūtų atliktas, savęs vertėtų  paklausti – aš tai darau iš baimės ar iš meilės?

Baimė arba meilė yra dvi pagrindinės visų mūsų veiksmų intencijos.

 

Tačiau grįžkime prie melo sau. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad melas sau yra vienareikšmiškas smukimas žemyn, tai yra blogis, nes tai daroma iš baimės intencijos – atstūmimo baimės. Tačiau pažvelkime iš kitos pusės. Ne veltui visuomenėje gyvena populiarus posakis: Fake it, till you make it. Apsimesk tol, kol pats tuo patikėsi. Juk ne paslaptis, kaip veikia mintis – šiuo veikimu pagrįstos vizualizacijos ir neurolingvistinio programavimo praktikos. Žmogus meluoja sau, kad yra drąsus ir gali kalbėti prieš publiką – ir pasako puikią, daug kam naudingą ir svarbią viešą kalbą. Psichologė meluoja sau, kad yra rašytoja, ir parašo puikias, žmonėms padedančias knygas.  Motina meluoja sau, kad jai patinka specialybė, kurią pasirinko sūnus, ir jis jaučiasi ramus. Moteris meluoja sau, kad jai labai patinka gaminti ir išmoksta pagaminti šeimai puikius patiekalus. Vyras – išmoksta savo -žmonos meilės kalbą ir meluoja sau, kad jam patinka ja kalbėti. Sakysite, tai neteisinga? Juk reikia klausyti širdies, sekti širdimi ir t.t.. Taip. Tačiau iš kitos pusės – tik pagalvokite. Kartais tik pasitelkus melą sau įmanoma ko nors gyvenime pasiekti. Pasitelkus melą sau galima save apgauti ir atlikti veiksmą, kurio intencija yra meilė. Meluoju sau, nes myliu.

Melą sau galima naudoti mažomis dozėmis. Juk net vaistai yra nuodai, jie tampa vaistai tik vartojami mažomis dozėmis. Melą taip pat galima naudoti, kaip vaistus. Svarbu neužsisukti mele, laiku sustoti. Kitaip tariant – kažkur smegenų kamputyje žinoti tiesą ir suprasti, kas čia vyksta. Juk aš meluoju sau. Juk šiaip to nedaryčiau. Juk iš tiesų taip nėra. Juk viskas yra kitaip, nei aš sakau ar elgiuosi. Tačiau aš galiu pameluoti sau. Truputį. Tam, kad padaryčiau tai, ko nemeluodama NIEKADA nebūčiau padariusi. Tam, kad mano intencija iš baimės virstų meilę.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *