Kai atvežiau jam remontuoti savo mašiną, jau buvau praradusi viltį. Tai buvo paskutinė vieta, kur galėjau pabandyti sutvarkyti ją pigiau, nei vežti į oficialų gamintojo servisą. Prieš tai jau buvau išbandžiusi keletą servisų, kurie negalėjo man padėti.
Nustebau. Jokios iškabos, o kiemas sausakimšas klientų automobilių. Kuo išskirtinis šis žmogus, kuriam nereikia reklamos?
Apie išgyvenimą Lietuvoje, originalumą darbe ir būdus, kaip pagauti sėkmę, kalbuosi su prieš šešerius metus iš Anglijos grįžusiu ir savo automobilių servisą atidariusiu Dmitrijum Krumu ankstų rytą, dar prieš darbo pradžią.
Klientai atvyksta pas jus tik su rekomendacijomis ir jų netrūksta. Kaip jums tai pavyko?
Mano mokytojas Anglijoje mane išmokė, kad mes turim padaryti 95 procentus darbų, kurie užgula klientą. Kad nereikėtų jam pačiam lakstyti. Pas elektriką, pas variklių meistrą, dar pas kitą. Mes padarom 90 – 95 procentus pagrindinių einamųjų darbų. Jei kažko ir nežinau, neatsisakau darbo, vis tiek krapštausi. Ne visi darbai būna skanūs, bet imam. Neskanius irgi. Stebuklo, aišku, aš negaliu padaryti, būna, kad nesusitvarkom su kažkuo fiziškai, arba priemonės ir įranga neleidžia. Tada sorry. Bet stengiuosi įsigyti trūkstamą įrangą ateičiai.
Reikia pripažinti, kad atvejis, jog žmogus autoservise taip gerai kalba angliškai, yra nedažnas. Kiek procentų jūsų klientų yra užsieniečiai?
Gal pusė.
Užsieniečiai, kurie Lietuvoje vairuoja automobilius, susiduria su nemažai problemų, kai reikia tą automobilį remontuoti. Kaip sukeliate jiems pasitikėjimą?
Na, pradžioje su užsieniečiais buvo labiau socialinis projektas – padėti. Mus Anglijoje labai gerai priėmė, tai ir aš galvojau, reikia čia padėti. Mačiau, kad jie turėjo sunkumų. Aš imdavau iš jų pinigus, ne už dyką dirbau, taigi ir man, ir jiems buvo gerai. Aš nuvažiuoju, užsakau, padarau viską iki galo. Bet esmė buvo padėti. Kad neapgautų (šypsosi). Paradoksas, kad kita dalis pas mane atėjo su anglakalbių rekomendacijomis, lietuviai.
Jūs sakote, kad mokėtės dirbti Anglijoje. Kuo ten dirbote?
Kai išvažiavome, pradžioje dirbau statybose, bet ieškojau darbo pagal specialybę. Aš esu techninės priežiūros jaunesnysis inžinierius, taigi turėčiau vadovauti servisui. Ką dabar sėkmingai ir darau. Bet mano karjera buvo nuo A iki Z. Viską teko pačiupinėti pačiam. Ir dabar pats lendu į mašinas. Man patinka.
Tiek užsieniečiui, tiek lietuviui klientui jūs paliekate jausmą, kad neapgausite. Ar tai galima pavadinti jūsų išskirtinumu?
Jeigu taip, tai yra nenormalu. Visi turėtų taip dirbti. Galbūt dar tai, kad mūsų yra uždaras ratas. Visi vieni kitus pažįstame. Visus klientus pažįstu vardais. Todėl ir iškabos nekabinu, nereikia klientų iš gatvės. Su mūsų pajėgumais jau nelabai galime daugiau priimti.
Ar verslo pradžioje priimdavote visus?
Visų tai niekada. Pradėjau garažiuke, klientus ant pirštų buvo galima suskaičiuoti. Prieš tai šešerius metus gyvenau Anglijoje.Išvažiavau, kai dar Lietuva nebuvo ES, dvidešimt trijų metų. Grįžau per pačią krizę. Pradžioje bandžiau pradėti kitą verslą, susijusį su logistika. Pusantrų metų pasikankinom, užsidarėm, nieko nesigavo. Tada pradėjau daryti, ką moku. O kadangi buvo krizė, man pradėjo labai gerai sektis. Mašinos visos paseno, visi atsisakė naujų, lizinginių ir grįžo prie senienų. Pradėjau jas tvarkyti…išsilaikėm. Atsirado daugiau pinigų, pradėjom papildomą verslą, pirkom furas, turėjau 50 procentų akcijų. Bet kai ėmė gerai sektis, mano partneris mane apgavo…lietuviškas variantas (šypsosi). Tada po truputį pats pradėjau. Ir dabar turiu tai, ką turiu.
Kiek reikia žmonių, kad pas jus grįžtų? Kiek turit klientų, kurių užtenka išlaikyti tokį sėkmingą verslą?
Apie šimtą gal. Būtų daugiau, bet mes stengiamės ne dėl kiekybės, bet dėl kokybės. Jei imsime daugiau, nesusitvarkysime, paprasčiausiai. Ir taip dabar šimtą procentų užimti. O jei pradėsime plėstis, prarasiu kontrolę. Dirbs kiti žmonės ir visko nesukontroliuosi. Kokybė tada gali ir nukentėti. Čia mano didysis klausimas, ką daryti toliau, bet kol kas gerai, kaip yra dabar.
Šešeri metai Anglijoje yra ilgas laiko tarpas. Kaip jums pavyko ten galutinai nepriprasti ir neįleisti šaknų?
Nežinau. Dažnai grįžinėjom. Po keturių metų atėjo lūžio taškas. Arba – arba. Kai apsisprendėm, paėmėm būsto paskolą Lietuvoje ir pradėjom ruoštis grįžimui. Du metus truko pasiruošimas. Svarstėm, ką daryti. Gal parduoti butą…bet nusprendžiau grįžti.
Kas lėmė jūsų sprendimą?
Man visą laiką trūko didmiesčio, gyvenome mažame miestelyje. Nors priėmė mus labai gerai, niekada nesijautėme svetimi. Buvom tikrai savi, visi pažįstami.
Taigi, grįžote. Kiek laiko truko šokas?
Pusantrų metų, gal. Pusmetį iš viso nesupratom, kas čia vyksta. Paskui metus buvo labai sunku.
Nenorėjot visko mesti ir važiuoti atgal?
Galvojom. Galvojom labai rimtai. Bet užsispyriau. Reikia sunkiai dirbti ir viskas bus gerai. Tą ir darėm. Ir dabar dirbam sunkiai.
O kai ateina diena, kai norisi viską mesti ir lėkti atgal, ką darote tada?
Lėkti atgal jau nebesinori. Nors manęs ten nepamiršo, kviečia grįžti. Bet norisi kažką kitą veikti, kai kas nors nepasiseka. Man tai, pavyzdžiui, pabūriuoti norisi.
Kur būriuojate?
Trakuose, Baltijos jūroje.
Žinau, kad jūsų darbas turi ne tik platų klientų ratą, bet jūs esate sukūręs kažkokią inovaciją automobilių remonto versle. Kas tai yra?
Bandymas sutaupyti vartotojų pinigus ir apsaugoti šiuolaikinių dyzelinių variklių purkštuvus ir kitus elementus. Tam tikslui sukūriau filtriuką. Ten, kur jo negali būti. Daug žmonių man sakė, kad jo ten negali būti (juokiasi). Dabar atliekami tyrimai, vyksta derybos su gamintojais. Dviejų – trijų mėnesių bėgyje apie tai išgirsite plačiau.
Kaip jums kilo ši idėja? Ir iš kur žinote, kad ši idėja originali?
Du klientai kartą paliko po pusantro – du tūkstančius eurų už remontą dėl šios ligos. Dyla kuro siurblys ir prasideda bėdos. Tada ir pradėjau galvoti, ką čia galima padaryti. Kam tik pasakojau, visi juokėsi, kad tai neįmanoma. Jei neįmanoma, tai užsispyriau (juokiasi). Vienas bendramintis bent jau girdėjo mane, nors irgi sakė, kad neįmanoma. Bet jis diskutavo su manim, dėl medžiagų, dėl technologijos. Nors kol nepagaminau, jis netikėjo. Bet jis padėjo, nes diskutavo su manimi. Kažkas gavosi.
Ką galite patarti daryti kitiems, kad ir jiems sektųsi, kaip ir jums?
Stengtis reikia. Dirbti. Jei visi čia dirbtų taip, kaip dirba Anglijoje, po dešimt – dvylika valandų, tą patį turėtų. Na, gal ne patį, bet tikrai daugiau.
Ačiū už pokalbį ir ačiū už suremontuotą automobilį :-)!