Kelionė po Prancūziją. II dalis.

Minčių kratinys keliaujant, prižiūrint du spirgančius vaikus, bandant suprasti ir pajusti aplinką. Kelyje.

 

Vandenynas kvėpuoja. Ar pagalvojote kada nors apie tai? Įkvepia – potvynis, iškvepia – atoslūgis. Išsiplėtimas, susitraukimas. Kaip ir žmogaus širdis.

Viskas pasaulyje juda. Sukasi ratu arba pulsuoja. Pulsuoja žmogaus širdis ir plaučiai, pulsuoja vandenynai, pulsuoja kirminas, virstantis drugeliu. Viskas susiję ir viskas yra viena.

O mes… Mes esame tokie maži. Pakilus lėktuvu žmogaus nebematyti. Kaip mikrobo.

Judame savo trajektorija, menkai nukrypdami nuo kurso. Kurso, kuris yra nulemtas iš anksto? Tai, kad aš būsiu čia, prie Atlanto vandenyno, tai, kad pastebėsiu tai, ką pastebėjau ir sureaguosiu taip, kaip sureagavau? Tai, kad esu mikrobo dydžio ir elgiuosi tik taip, kaip gali elgtis mikrobas? Kad rašysiu šitą tekstą, kad Prancūzijoje pagaliau nustosiu valgyti mėsą?

Prieš jausmą, kokie maži mes esame, viskas nublanksta – planai, norai, reikalai. Mes netgi nematomi, kokie dar reikalai? Kiek reikalų gali turėti mikrobas?

Gerai, jei pavyksta tai suvokti.

 

Tokia mintis mano galvoje, deja, tik viena iš daugelio. Stoviu prie vandenyno per atoslūgį ir galva kupina minčių. Perpildyta. Jos ūžia, plečiasi, užima vis daugiau vietos.

Air bnb bute nėra interneto, ir, tiesą sakant, labai nuo jo pailsėjau. Tris dienas netikrinau pašto ir e-mailo. Jaučiausi laisva nuo kitų žmonių minčių, likau tik su saviškėmis. Užtenka ir savų.

Visai nenorėjau grįžti atgal į “ryšį”, bet įpročiai yra stiprūs. Kai pervažiavome į kitą air bnb, patikrinau el. paštą… Ir gavau blogą žinią. Mano trečioji knyga “Tiems, kurie svajoja parašyti knygą”  leidyklos nedomina, nes per maža auditorija.

Išvados dvi:

      1. Jie teisūs.
      2. Tai yra ir gera, ir bloga žinia.

Bloga todėl, kad vienaip ar kitaip atsakymas yra “ne”. Gera todėl, kad dabar galiu daryti tai, apie ką buvau pagalvojusi – išleisti elektroninę knygą. Tokią, kuri būtų pasiekiama visiems pasaulyje lietuviškai skaitantiems žmonėms. Visiems tiems, kurie svajoja parašyti knygą.

A, o dėl mėsos nevalgymo. Buvo taip. Po knygos pristatymo Kaune Laimės dienos proga, mes su bičiule Loreta nusprendėme išgerti kavos ir paplepėti. Buvo jau gana vėlu, užėjome į pirmą pasitaikiusią kavinę ir kol Loreta rinkosi kavą, aš pasijutau labai išalkusi. Akis viliojo sumuštiniai su lašiša, po visos dienos prekybos likę du.

—Paimsiu dar ir sumuštinį, —pasakiau Loretai.

—Aš irgi noriu.

—Tai imk ir tu, žiūrėk, yra du.

—Ne, taigi aš vegetarė. Nevalgau mėsos.

—Bet čia žuvis?

—Ir žuvies ne. Tik kavą geriu ir saldumynų kartais paragauju, kad nebūčiau tokia teisinga, —nusijuokė. —Paimsiu šitą šokoladinį keksą prie kavos.

—Tu žinai, — susižavėjusi pažvelgiau į ją. —O aš ėmiau nuoširdžiai pavydėti žmonėms, kurie nevalgo mėsos.

Ir tada į mane trenkė žaibas. AŠ NUOŠIRDŽIAI PAVYDŽIU ŽMONĖMS, KURIE NEVALGO MĖSOS?!!

O kas, leiskite paklausti, mane stabdo? Kodėl aš renkuosi “nuoširdžiai pavydėti?”.

Įsitikinimai. Tie seni, keisti, nukaršę įsitikinimai. Kas yra įsitikinimai? Tai minčių pulsacija MANO galvoje. Jos pulsuoja taip, kad renkuosi vieną kelią, net negalvodama apie kito kelio galimybę.

Ir tada mes išvažiavome į Prancūziją ir aš daugiau neparagavau mėsos. Iš esmės mėsa nėra blogai, blogai yra mėsos pramonė ir visi vargšai gyvūnai, kurie auginami tam, kad būtų suvartoti. Tarsi duona. Bet jie juk taip pat, kaip ir mes, gyvi. Jie bijo ir nerimauja, jie nenori mirti. Kaip ir mes. Mėsą galima valgyti, bet tik tada, kai gyvūnas yra laisvas, sumedžiotas su meile ir jo atsiprašyta, ir jam padėkota, kad jis taps mano kūnu. Kai valgoma mėsa su dėkingumu ir meile gyvybei, kuri užgeso tam, kam mus pamaitintų. Tada – taip. Bet ne taip, kaip valgome mes. Mėsos gabalas mums nėra gyvūnas, apie tai mes dažniausiai net nenorime galvoti. Tai tik mėsos gabalas. Kuo jis skiriasi nuo žmogaus mėsos?

 

Čia, Prancūzijoje, lengva nevalgyti mėsos. Sūrių pasirinkimas milžiniškas, nuo – iki, akys raibsta. Taip pat ir jūros gėrybių, ir duona puiki. Ko daugiau reikia? Maisto kultūra Prancūzijoje klesti, daug energijos (t. y. dėmesio) skiriama maistui. Rezultatas matosi – ne tik labai skanu, bet susiklostė griežtos taisyklės, kurių nežinodamas valgysi Mc Donalde. Kaip mes vakar – pirmadienis, trys valandos dienos, visos parduotuvės ir visi restoranai uždaryti. Per vėlu, iki širdies gelmių nustebęs  sako mums padavėjas. O kur galima pavalgyti? Nežinau, trauko pečiais. Viskas uždaryta.

Mano svajonė nevalgyti mėsos ir gyventi ant jūros kranto, tokia nereali Lietuvoje, pasirodo, yra visai reali Prancūzijoje. Visai šalia Atlanto vandenyno mes gyvenome tris dienas, jūros bangos pro buto langą mus pasitikdavo ryte ir palydėdavo vakare – rojus! Dabar tris dienas gyvensime visai netoli jo, už šimto metrų. Kvėpuosime kartu.

 

I dalis

Tęsinys netrukus.

 

 

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *