2022 m.

Po ilgos pertraukos savo tinklaraštyje nusprendžiau palikti atsiliepimą apie ką tik pasirodžiusį lietuvių autorės romaną. Vien jau šis sprendimas (o perskaitau tikrai daug ir visko) sako, kad jis man paliko nemenką įspūdį.

Kaip ir knygos autorė, gyvenu užsienyje, kartą esame susitikusios Alma Littera rengiamame vakarėlyje ir vien persimetus pora žodžių pajutau, tarsi ją pažinočiau jau seniai. Skaitykite toliau...

Akyse matau saulės šviesą, ji geltona, kažkokie vaizdiniai ima kauptis pakaušyje, tačiau negaliu išskirti, kas tai. Staiga atsiduriu savo senajame bute, Viršuliškėse. Apžiūriu žalių tapetų ornamentą, senas, skylutėmis megztas užuolaidas, apmūsijusį langą, tą vietą tarpduryje, kurioje sujungtas linoleumas ir vienas jo galas atšepęs. Skaitykite toliau...

Plona juoda knygelė, kurią galima įsigyti tik pas autorę. Tačiau nereikėtų to bijoti, nes kas sakė, kad savilaida yra tik toms knygoms, kurių nenori leidyklos, tai yra prastoms? Anaiptol! Tarp knygų, kurias autoriai išsileidžia patys, galima rasti tikrų žiburiukų. Nes jei jau žmogus pasiryžo leisti knygą, jis dega ja, tiki ja ir mano, kad ji nusipelno išvysti pasaulį ir skaitytojo akis. Skaitykite toliau...

Perskaičiau šią knygą prieš dvi dienas per maždaug keturias valandas. Tai dar kartą įrodo, kad nei knygos storis, nei jos išvaizda, nei siužetas iš esmės neturi jokios įtakos įspūdžiui. Tokį patį įspūdį gali sukurti vienas vienintelis sakinys, kurį žmogus nešiosis visą gyvenimą, arba ilgas ilgėliausias romanas, kurį vis prisimins ir skaitys iš naujo. Skaitykite toliau...

Ši knyga – šiuolaikinės, gyvosios literatūros atspindys. Trumpi paveiksliukai, tarsi mozaika dėliojantys trumpas noveles. Kiekvienoje novelėje keliais potėpiais nupiešta emocija. Palikta daug vietos interpretacijai, tačiau pagrindinė mintis iki skausmo aiški.

Turiu tokį kriterijų  –  jei skaitau knygą ir matau joje veikiantį autorių, man knyga nepatinka. Skaitykite toliau...

Apie šios knygos autorę girdėjau nemažai gandų. Oficialiai: poetė, literatūros mokslų daktarė, kritikė, „viena ryškiausių asmenybių nūdienos lietuvių literatūroje“. O rašytojų pasaulyje jos bijoma: jei jau ji pasiims knygą ir ją nuvertins, niekas daugiau (iš kritikų) jos nebeskaitys, nes Virginijos Kulvinskaitės – Cibarauskės nuomonė yra priimama kaip svari ir bene nenuginčijama. Skaitykite toliau...

Tai knyga apie moterį ir jos sūnų. Apie stiprią moterį, kuri daugiau nei prieš dvidešimtį metų, su dviem mažais vaikais glėbyje, atvažiavo gyventi į Nyderlandus. Apie drąsią moterį, kuri išsiskyrė su vyru, nors jis –  „turtingas, gražuolis, olandas“ čia ją pakvietė, priėmė ir suteikė visą gražų, nors ir tik fasadinį gyvenimą. Skaitykite toliau...

Nusipirkau šią knygą festivalyje Open books. Ir ne tik nusipirkau, bet turėjau progą pagaliau susipažinti su autorėmis. Buvau pastebėjusi jų knygą anksčiau, juk leidžiame knygas toje pačioje leidykloje, be to, intrigavo knygos pavadinimas, tačiau susitikome beveik netikėtai. Knygą pirkau iš intuicijos – ne dėl to, kad susipažinime, ne dėl to, kad kažką būčiau gero apie ją girdėjusi, arba kad tikėčiausi kažko ypatingo. Skaitykite toliau...

Seniai norėjau perskaityti šią knygą. Dar nuo tada, kai dariau #rašytojųistorijos ir pakalbinau Živilę. Ji atėjo stumdama savo mažylės vežimėlį, neturėjome daug laiko. Tačiau tą pokalbį prisimenu kaip vieną šilčiausių ir maloniausių iš visų pokalbių su rašytojais. Živilė yra labai šiltas ir jaukus žmogus, lygiai tokia pati man pasirodė ir jos knyga. Skaitykite toliau...

Žmogaus vardas lemia jo likimą, sako senoliai. Gal taip ir yra, nes Daina turi dainuoti (bent jau širdyje:)) Šios autorės vardas tikrai pateisino save, jos antroji (po 18 metų!) išleista novelių knyga, kurią aš nusipirkau knygyne visai netyčia, tapo viena iš geriausių mano kada nors skaitytų knygų. Skaitykite toliau...

Seniai norėjau perskaityti šią knygą. Todėl labai apsidžiaugiau, kai Monika sutiko su manimi pasikalbėti Rašytojų istorijoms (pokalbį su autore galite pamatyt čia) ir netgi apsikeisti savo knygomis.

Taigi, pagaliau turėjau šią knygą rankose ir ne bet kokią, o tiesiai iš autorės rankų, su anotacija. Skaitykite toliau...

Šią knygą man padovanojo pati autorė, po to, kai prisipažinau neskaičiusi nei vienos jos knygos. Ji nei kiek dėl to nenustebo, neįsižeidė, o tiesiog ėmė ir padovanojo bei dedikavo dvi savo knygas.

Mes susipažinome jos namuose Alytuje, kai aš paprašiau jos duoti interviu rašytojų istorijoms (Irenos Buivydaitės ir visas kitas rašytojų istorijas galite rasti Rasa Sagė youtube kanale). Skaitykite toliau...

Artėjant metų knygos rinkimams nusprendžiau perskaityti visas penkias nominuotas prozos knygas ir jas aprašyti.

Lengva nebuvo. Nei skaityti, nei tas knygas surasti. Buvo akimirkų, kai apskritai gailėjausi, kad pradėjau. Skaityti šias knygas nebuvo mano pasirinkimas. Mano pasirinkimas buvo skaityti nominuotas knygas, todėl pirmą kartą nuo mokyklos laikų turėjau skaityti ne tai, kas man patinka, bet turėjau vargti prie to, kas duota. Skaitykite toliau...

Kai perskaičiau šią knygą, kelias dienas buvau įkritusi į meditacinį jos ritmą. Jaučiau gyvenimo pulsavimą, pasinėriau į apmąstymus ir aktyvų stebėjimą, kas vyksta aplinkui mane. Ypač tinka ją skaityti rudienį, kaip dabar.

Kai kas tai vadina nušvitimu.

Kaip ką bepavadintumėme, tai nekeičia reiškinio esmės. Skaitykite toliau...

378 puslapiai kupini aukso. Tačiau ne visiems.

Jau praėjo dvi savaitės, kai perskaičiau šią knygą. Nusipirkau ją iš pačio Simono, jis išleido ją pats ir platina tik vienoje ar dviejose vietose. Nepatingėjau nuvažiuoti prie jo namų ir pamatyti ir jį ir jo šunelį “gyvus”.

Ką reiškia gera knyga. Nors perskaičiau per dvi dienas (447 puslapiai!) nes negalėjau atsitraukti, tikrai negalvojau apie ją rašyti. Perskaičiau, pagalvojau – na ir kas? Eilinė išgalvota istorija. Ir ėmiausi skaityti kitas, eilėje laukia daug knygų.

Tačiau. Gera knyga reiškia, kad norom nenorom pagauni save apie ją galvojant. Skaitykite toliau...

Skaitau nuostabią knygą ir vis labiau noriu apie ją parašyti. Skaitau jau seniai, nes knyga stora, virš 1000 puslapių. Parašyta smulkiu šriftu, prastu stiliumi, skaitant tikrai yra prie ko padirbėti. Tačiau ji man duoda tiek daug gerų minčių, emocijų, susimąstymo ir išvadų apie savo pačios gyvenimą, kad dar kartą sau įrodau – gera knyga nebūtinai yra GERAI PARAŠYTA knyga. Skaitykite toliau...

Dabar retai kada aprašau knygas, nors skaitau tikrai daug. Tačiau šią knygą, pajutau, kad turiu aprašyti. Tiksliau, noriu:)

Taigi.

Trys draugai, turintys viską: pinigus ir malonumus (naujasis rusas Aleksas), sekėjų būrį ir įgūdžius (lietuvis Stasys), idėjas ir kūrybiškumą (britas Kenis). Visi trys kartu jie turėjo viską, ko, atrodo, gali trokšti jaunas, šiuolaikinis žmogus. Skaitykite toliau...

Yra daug gerų knygų. Tačiau ne visos perskaitytos knygos palieka antspaudą visam gyvenimui. Tokių aš turiu 12 (simboliškas skaičius, ar ne?).

Visos šios knygos į mano rankas pakliuvo netikėtai. Beveik visų aš pati nepirkau ir neieškojau. Netgi nežinojau, kad jos egzistuoja. Skaitykite toliau...

Perskaičiusi jo lagaminus pajutau tą patį, ką ir perskaičiusi kelis puslapius “Vyno kopijos”. Vienybę su autoriumi. Ne susitapatinimą, bet vienybę. Pajautimą, kad jis yra žmogus, tiesiog žmogus žmogiškąja prasme. Žmogus. Ne poza, ne kaukė, ne postulatas. Žmogus, panašus į mane ir labai skirtingas. Skaitykite toliau...

Keturis romanus išleidusi rašytoja RŪTA MATAITYTĖ maloniai sutiko atsakyti į mano klausimus apie tai, ką jai reiškia būti rašytoja, koks jausmas yra išleisti savo pirmąją knygą, iš kur kyla idėjos sekančioms knygoms, kiek Rūtos kūriniuose yra jos pačios gyvenimo istorijos ir be abejo, ko jos kūrybą jau pamėgę skaitytojai gali laukti toliau! Skaitykite toliau...

Tai pirmoji Jolitos Herlyn knyga, parašyta po to, kai jos vyras paklausė: “O ką tu žadi nuveikti per artimiausius 20 metų?”. Tai nebuvo švelnus klausimas, todėl moteris supyko, atsisėdo ir parašė romaną, kuris iš karto pakliuvo į skaitomiausių dešimtukus.

 Atrodo, kaip paprasta. Skaitykite toliau...

Sako, literatūra turi atspindėti gyvenimą. Tas tiesa, nes žmonės rašo apie tai, ką išgyvena, apie ką mąsto, svajoja. Tačiau manęs ramybėje nepalieka klausimas: ar verta? Ar verta rašyti, rašyti ir rašyti apie traumas, kurias, galbūt, pats išgyvenai? O dar blogiau – susikūrei? Skaitykite toliau...

Tikriems žmonėms viskas yra tikra.

Dovilei tikros yra kitų žmonių istorijos. Kalbėdama apie save ji nuolat balansuoja tarp to, kas galėjo būti, bet nebuvo. Jos gyvenimą lydi “beveik”. Beveik paskendau, beveik susirgau, beveik buvau nevaisinga, beveik nepraradau vaikų. Beveik. Jos gyvenimui vykstant ant bedugnės krašto, atspirtis ir tvirtas pagrindas po kojomis tampa kitų žmonių gyvenimai. Skaitykite toliau...

Užbėgau į knygyną kelioms minutėms, tik peržvelgti knygas lietuvių autorių lentynoje. Kas parduodama, kas naujo, kas krenta į akis. Peržvelgiau viršelius, iš jų iš karto išsiskyrė raudonos šaldytuvo durelės ir užrašas “Pabučiuok man į šypseną”. Pavarčiau. Perskaičiau nugarėlę. Padėjau.

Kitą dieną vėl teko grįžti į tą patį prekybos centrą ir nors neplanavau, bet kojos pačios nunešė į knygyną. Skaitykite toliau...

Oho.

Tai knyga, kuri pakeitė mano gyvenimą. Tikrai, neperdedu.

Yra daug gerų knygų. Vienas skaitydama mėgaujuosi skaitymo malonumu, gyvenu toje istorijoje ir puikiai praleidžiu laiką, kitas -susimąstau ir suprantu ką nors naujo apie save ir pasaulį. Tačiau nei vienos nerekomenduočiau kaip privalomos. Skaitykite toliau...

Perskaičiau šią knygą sąžiningai, iki galo. Nors daugelis, įtariu, ją būtų numetęs net neįpusėję. Ar daug kasskaitytų knygą, kurioje nieko nesupranta? Nesupranta ne žodžių, bet minčių. Pasakyta daug, bet kas? Žodžiussupranti, bet tarsi koks rūkas, migla ant jų užsitraukęs  – ant sakinių, minties, pastraipos. Skaitykite toliau...

Skaičiau smalsumo vedama: taigi, apie ką ši knyga? Specialiai neskaičiau anotacijų, atsiliepimų ir recenzijų, norėjau susidaryti skaidrią ir tik savo nuomonę. Taigi. Ši knyga –apie psichinį ligonį, pagavojau, užvertusi paskutinį jos puslapį. Kodėl tai supratau tik užvertus? Nes toks ir buvo sumanymas, tai paaiškėjo tik pabaigoje.  Skaitykite toliau...

Atsaini knyga. Taip galvojau, kol neperskaičiau paskutiniojo sakinio. Matot, viską reikia daryti iki galo, nes prizas laukia pabaigoje.

Kol neperskaičiau paskutinio sakinio, galvojau, kad tai tiesiog viena iš istorijų, kurioje jauna mergina ieško savęs. Klysta, įsimyli, patiria emigracijos išbandymus. Atostogų romanas, kurį žmonės palieka ant suoliuko.  Skaitykite toliau...

Jei reikėtų šią knygą apibūdinti vienu žodžiu, pasakyčiau, kad tai aktuali knyga.  Su perspektyva. Su potencialu. Kai po šimto metų literatai nagrinės lietuviškų autorių pereinamojo laikotarpio knygas, parašytas  per trisdešimt metų nuo nepriklausomybės, Ugnės Barauskaitės “Vieno žmogaus bohema” stovės priekinėse gretose.  Skaitykite toliau...

Šią knygą skaičiau du kartus. Pirmąjį tik prabėgau akimis ir pajutau skaitymo malonumą, bet ji man pasirodė daug daugiau nei malonus laiko praleidimas, todėl skaičiau ir antrą kartą.

18 novelių. Įsivaizdavau, kaip jos rašo tas noveles vienokio ar kitokio įkvėpimo pagautos, skirtingais metais, skirtingomis aplinkybėmis. Skaitykite toliau...

Ką pasakytum savo vaikui, eidamas mirti? Tuos žodžius jis prisimins visą gyvenimą, jais vadovausis ir pagal juos kurs savo ateitį. Ką pasakytum?

Pradžioje skaitymo kilo įvairios mintys. Knyga parašyta (bent jau pradėta rašyti) pirmaisiais nepriklausomybės metais, o išleista tik po gerų dvidešimties, 2015. Skaitykite toliau...

Šios knygos perskaitymą galima būtų sulyginti su didelės ir skanios plombyrinių ledų su bruknių uogiene porcijos suvalgymu. Su pasimėgavimu bebaigiant laižyti šiuos ledus, porcijos pabaigoje dar laukia ir staigmena – išlydyto pieniško šokolado gabaliukai. Mmmmm. Tikrai skanu.

Tokiai interpretacijai tinka ir knygos viršelis: švelnios rausvos spalvos rudeniniai lapai, išsiliejantys gelsvoje dienos šviesoje, raidžių šriftas, autorės nuotrauka ant knygos nugarėlės; visa susideda į skanią, saldžią, daug malonumo teikiančią, bet greitai pamirštamą ledų porciją. Skaitykite toliau...

Tiesą sakant, Audronė Urbonaitė man tą knygą įgrūdo. Dedikacijoje parašė: „Mielai Teklei, būsimai žurnalistei. Linkiu, kad žurnalistika nebūtų šaltas dušas.“  Ko jau ko, bet autorė žodžių kišenėje neieškojo, nors rašė tuo pačiu metu, kaip ir atsakinėdama į mano klausimus.

Nors turėjau visą krūvą geidžiamų knygų, parsineštų iš knygų mugės, pačią pirmą puoliau skaityti šitą. Skaitykite toliau...

Didelio populiarumo sulaukęs, metų knygos apdovanojimui nominuotas, ketvirtasis Valdo Papievio romanas „Odilė, arba oro uostų vienatvė“  patvirtina taisyklę ketvirtas kartas garantuoja. Nors ankstesni V. Papievio kūriniai taip pat neliko nepastebėti ir buvo apdovanoti, tačiau ši knyga, tris kartus per pusę metų padidinusi tiražą, muša jo visus populiarumo rekordus. Skaitykite toliau...

Gera būti rašytoja. Gali imt ir parašyt taip, kaip nori. Taip, kaip sugalvojai. O gal kartais ir pats kūrinys tave pagauna ir veda, tampa tarsi gyvas… Bet visada esi tas, kuris  žino šiek tiek daugiau, ima skaitytoją už rankos ir veda, rodo, supažindina su savo fantazijomis, patirtimi, svajonėmis. Skaitykite toliau...

Skaičiau skaičiau, skaičiau skaičiau, skaičiau sukandusi dantis.

Girdėjau apie šią knygą ne iš vieno pažįstamo. Lankiausi Kipre kelis kartus. Intrigavo ir pavadinimas – tikslus, skambus ir įsimenantis…

Tačiau, net kelis kartus padėjau – “nebegaliu”. O taip atsitinka itin retai, aš gi be galo mėgstu skaityti. Skaitykite toliau...

Trumpai tariant

Apie save:
1. Turėk tikslą (pvz. tapti žymia rašytoja).
2. Veik (rašyk!).
3. Veik ne bet ką, o tai, kas svarbiausia (rašyk ten, kur tave gali perskaityti kuo daugiau žmonių).

Apie aplinką:
4. Stebėk ir klausyk (tada žinosi apie ką rašyti). Skaitykite toliau...

Kažkas pasakė, kad nesuprato, ką autoriaus ta knyga norėjo pasakyti.

Aš tai supratau. Labai gerai supratau.

Gera knyga. Tokia, iš kurios galima pasimokyti, ji gali būti pavyzdžiu, siekiamybe, jei nori pats rašyti.

Ši knyga apie tai, kaip olandai (ir ne tik jie, turbūt)  stengiasi būti laimingi. Skaitykite toliau...

Knyga, kurią turi perskaityti visi. Mokykloje aš ją irgi skaičiau, bet įspūdžio man nepaliko. Dabar perskaičiau vėl, kitomis akimis, stengdamasi pasižiūrėti, kodėl ta knyga tapo tokia populiari ir net įtraukta į privalomų perskaityti knygų programą.

Iš esmės knygoje nevyksta nieko ypatingo. Skaitykite toliau...

Nedaug žmonių yra susivokę savo jausmuose. Šioje mažoje knygelėje nesunumeruotais puslapiais, nepatraukliu viršeliu ir nepertekusioje teksto…Hugh Prateris – neturtingas, per storas, niekuo neišsiskiriantis amerikietis, už kitus nei kiek neišmintingesnis (kaip pats rašo), bando. Išleista mažos leidyklėlės (vienintelės sutikusios ją leisti), knyga tapo bestseleriu.  Skaitykite toliau...

Nors ir parašyta seniai, kaip ir “Pienių vynas”, bet įspūdis visai kitoks. Knygos siužetas visai paprastas, tiesiog viena sena moteris netikėtai pas ją užklydusiam turistautojui pasakoja savo gyvenimą, o jis ima, ir tuos pasakojimus lygiai tokiais pačiais kaip jos pačios žodžiais, ir užrašo. Skaitykite toliau...