Kategorija: knygų apžvalgos

2022 m.

Po ilgos pertraukos savo tinklaraštyje nusprendžiau palikti atsiliepimą apie ką tik pasirodžiusį lietuvių autorės romaną. Vien jau šis sprendimas (o perskaitau tikrai daug ir visko) sako, kad jis man paliko nemenką įspūdį.

Kaip ir knygos autorė, gyvenu užsienyje, kartą esame susitikusios Alma Littera rengiamame vakarėlyje ir vien persimetus pora žodžių pajutau, tarsi ją pažinočiau jau seniai. Taigi, kontaktas įvyko, ir galbūt vien dėl to neturėčiau kritikuoti jos knygos. Tačiau pabandysiu parašyti ne kritiką, o apie tai, koks liko įspūdis ką tik užvertus paskutinį romano puslapį.

Knyga, kurioje nėra absoliučiai nieko, o tuo pačiu yra labai daug

Viršelis

Knyga visai ne apie tai, ką bando atspindėti jos viršelis. Absoliučiai neatspindi. Nesakau, kad jis negražus, bet visai neatspindi knygos turinio.

Pavadinimas

Geriau knygą būtų pavadinti „Žodynas“. Su nutylėjimu. O dabar… Klaidina ir neįkvepia skaityti.

Popierius

Dar pora žodžių apie knygos popierių. Nors pati knyga tikrai ne plona, virš 300 puslapių, bet išleista plonytė, vos ne kaip pirmasis bandymas rašyti, nors autorė parašė jau ne vieną knygą. Man asmeniškai daug solidžiau atrodytų storesnis, tas vadinamas išpūstas gelsvas romanų popierius, kurį malonu versti. Išblyškęs plonas popierius visai nepadeda suprasti šios knygos vertės.

Na, o galiausiai turinys…

Užrašyti save

Skaitydama knygos pradžią galvojau, genialu! Imti, ir tiesiog užrašyti save.  Atrodo, tai pats paprasčiausias ir genialiausias sprendimas. Nereikia nei siužeto, nei personažų, nei kulminacijos. Imi ir rašai, taip kaip yra, kaip jauti. Įdomu, nes žinau, kad autorė nemėgsta viešumo. Dar ta egzotinė tolima šalis, Australija… Taip, ji tai padarė. Parašė save. Tačiau tai nereiškia, kad knyga gili. Greičiau nuobodi. Parodanti viską, kas yra jos paslaptingoji autorė. Kaip ji pati sako, besivadovaujanti posakiu (perfrazuojant), kad po keturiasdešimties atvirumas nebėra pornografija.

Atsiskleidžiant autorės asmenybei, skaitytojas supažindinamas su jos aplinka, mylimais ir nemylimais dalykais, baimėmis ir lūkesčiais. Tarp eilučių – daug ambicijų, troškimo kažką pasiekti, gyventi kažkaip ypatingai, būti kitokia, o tuo pačiu liūdesio, vienatvės, beprasmybės, kančios. Nepritapimas prie aplinkos, neradimas savęs. Nieko nėra, už ko būtų galima užsikabinti. Nieko, ką aš, skaitytoja, išmokčiau, pasilikčiau, kas mane pakylėtų, įkvėptų. Kita vertus, labai visko daug. Jausmų daug, ir visi tikri, gražūs.

Romane pasakojama apie kelionę dviese automobiliu per Australijos žemyną. Šioje kelionėje nieko neįvyksta. Nakvynė, kelias, maistas, pasivaikščiojimai. Jokių šalutinių personažų, siužeto posūkių.  Tik daug žodžių. Apie Australiją, apie gaisrą, apie praeitį, apie lūkesčius ir ambicijas, apie tylą, apie debesis, apie lėktuvus, apie gyvūnus, apie partnerystę su „vyru“, kuris neturi vardo. Tai kelionė į save, užduodant sau klausimą, kas aš? Kur aš einu ir ko noriu? Kam man ta kelionė, kam man ta Australija? Kada mane kas nors pastebės? Kada mane prisijaukins? Ar tas miręs paukštis mano širdyje kada nors atgis?

Man, kaip skaitytojui, tai nesukelia jokio katarsio. Sukelia tik liūdesį ir beprasmybės jausmą.

Tačiau tai nėra paprasta knyga. Joje yra užkoduota tai, ką skirtingai pamatys kiekvienas. Todėl rekomenduoju, skaitykit, o aš seksiu jūsų atsiliepimus apie knygą. Labai įdomu, kaip ją pamatysite jūs.

Akyse matau saulės šviesą, ji geltona, kažkokie vaizdiniai ima kauptis pakaušyje, tačiau negaliu išskirti, kas tai. Staiga atsiduriu savo senajame bute, Viršuliškėse. Apžiūriu žalių tapetų ornamentą, senas, skylutėmis megztas užuolaidas, apmūsijusį langą, tą vietą tarpduryje, kurioje sujungtas linoleumas ir vienas jo galas atšepęs. Matau rudą lakuotą spintą, mano tėvo rankų darbo sekciją su plonomis kojomis, pavojingą mums, vaikams, nes kartą jau buvo užkritusi…Už stiklo matau apdulkėjusią paukštelio iškamšą, kuris kartą sušalęs nukrito po dar jaunos mergaitės, mano mamos kojomis, ir mums negalima su juo žaisti. Matau savo lovą kampe, mylimiausią ir saugiausią vietą, kur daug skaitau ir svajoju žvelgdama į lubas, o jose plaukia įvairūs šviesos atspindžiai… Žvelgiu pro kambario langą, ten atsiveria plati devinto aukšto panorama su oranžiniais saulėlydžiais, nudažančiais pilką dangų, pilkus namus ir pilkus žmones, matau didelę, siaubingą daubą, kuri kaip magnetas traukia mus ten nusileisti ir kuo greičiau kilti aukštyn, ir kurioje kartą brolis buvo užstrigęs purve iki kelių taip, kad turėjau kviesti pagalbą…

Tai  Vaizdinių srauto peržiūros pratimas iš „Vaizduotės akrobatika“ skyriaus, kuris, kaip jau supratote, mane perkėlė laiko mašina į jau pamiršą vaikystės jausmą. O kas sakė, kad laiko mašina neegzistuoja, kad mes negalime skraidyti, arba kad bananas negali būti mėlynas? Šioje knygoje begalės tokių įkvepiančių pratimų, kurie leidžia viskam, kas neįmanoma tapti įmanomu, skatina vaizduotę, ir padeda sujungti savo sąmonę, pasamonę, protą, asmenybės savybes, atmintį ir kūrybines galias.

Tai ne grožinės literatūros kūrinys ir ne savipagalbos knyga, tačiau, kaip pats autorius sako: „Paprastai kūrybiškumo ugdymo knygose santykis yra maždaug toks: 80% saviuga, 20% kūrybiškumo ugdymas (pavyzdžiui, Julijos Cameron „Kūrėjo kelias“ kurios knyga viena geriausių, kūrybiškumo ugdymui pratimų beveik nėra); šioje knygoje  atvirkščiai, 80%  kūrybiškumo ugdymo, bet yra ir asmenybės saviugdos elementų, nes tai susiję dalykai. Kūrybiškumas –  gebėjimas kurti ką nors nauja, bet to neužtenka, kad ką nors sukurtum (reikia dar meistriškumo ir daugybės asmenybės savybių, palankių sąlygų, motyvacijos ir t.t.)

Ši knyga skirta kūrybiškumui ugdyti jeigu:

–Ruošiatės rašyti knygą, ypač su fantastiniais elementais;

– Rašote knygą, tačiau užstrigote;

– Jums įdomu kūrybiškumas ir norėtumėte su juo padirbėti;

– Jums įdomu užsiimti kūrybiškumą skatinančiais pratimais su draugais, mokiniais, kolegomis;

– Jūs esate įmonės vadovas ir norite, kad jūsų darbuotojai taptų kūrybiškesni priimant sprendimus;

– Jums nuobodu gyventi, nematote prasmės – kūrybiškumo ugdymas ir jo „naudojimas“ niekada neleis jums nuobodžiauti;

– Jūs nežinote, koks yra jūsų talentas, kokį gyvenimo kelią pasirinti;

– Jūs jaučiate, kad turite kūrybinių galių savyje, tačiau nežinote, kaip jas ugdyti;

– Jūs žinote, ką norite kurti, tačiau nežinote nuo ko pradėti;

– Jums patinka svajoti ir mintyse kurti naujus pasaulius, scenarijus, įvykius, būtybes, tačiau praverstų konkretūs pratimai, padedantys ugdyti ir nukreipti šią savybę.

O pabaigai apie šią knygą – viena iš man labiausiai patikusių mįslių, kurias galima išspęsti kūrybiškai (atsakymas knygoje😉)

Mergelė-gėlė

Princas įsimylėjo mergelę, kuri naktį būdavo žmogus, o dieną – gėlė. Jei jis atpažintų ją tarp viso lauko tokių pačių gėlių, ji visada liktų žmogumi ir galėtų už jo tekėti. Kaip princas, nuėjęs ryte į gėlių lauką, atpažino savo mergelę?

Plona juoda knygelė, kurią galima įsigyti tik pas autorę. Tačiau nereikėtų to bijoti, nes kas sakė, kad savilaida yra tik toms knygoms, kurių nenori leidyklos, tai yra prastoms? Anaiptol! Tarp knygų, kurias autoriai išsileidžia patys, galima rasti tikrų žiburiukų. Nes jei jau žmogus pasiryžo leisti knygą, jis dega ja, tiki ja ir mano, kad ji nusipelno išvysti pasaulį ir skaitytojo akis.

Perskaičiusi šią knygą dar kartą tuo įsitikinau. Knygos, neperėjusios ar net nebandžiusios pereiti tankaus leidyklos ir redaktoriaus filtrų, neatitinkančios „standarto“ lieka laisvos nuo jo ir yra tikros, autentiškos, todėl gali būti pačios įdomiausios. Ji laisva, tikra, nestandartinė. Jei skaitėte, stiliumi šiek tiek primena Agnės Žagrakalytės „Klara“.

Nežinau, kas „Egzaltuota“ yra geresnis – tekstas ar nuotraukos. Ties kiekviena nuotrauka sustodavau tarsi stabo ištikta. Visos be galo įspūdingos, įkvepiančios. Knygoje daug simbolių, ji yra savotiškas galvosūkis. Jie visi kažką reiškia. Ką? Kiekvienas turbūt supras kitaip. Tačiau rezonavo tai, kad į kiekvieną nuotrauką žiūrėjau mažiausiai penkias minutes, kaip į muziejaus eksponatą. Tekstą skaičiau lėtai, taip pat tarsi muziejaus eksponatą. Kiekvienas žodis kažką reiškia, yra svarbus. Visa knyga išjausta iki mažiausios smulkmenos. Ji alsuoja ugnimi, iš pačios gilumos. Jos tikrumas, toks tikras, kad net neskausmingas. Apie viską kalbama nesimaivant, iš esmės. Nesijaučia nei liūdesio, nei pykčio, nors kalbama apie smurtą, mirtį ir kai kuriuose tekstuose liejasi pikti žodžiai. Ši knyga apie žmogų, kuriam reikia kito žmogaus, kuris myli ir gina savo artimą. Apie tradicijų absurdą ir gyvenimo grožį. Pasakojimas išryškėja po truputį, išsisluoksniuoja brolio ir sesers santykiai. Visą knygą riša raudonas siūlas.

Ką nors supratote? Norite suprasti, būtinai perskaitykite šią knygą ir parašykite atsiliepimą. Ji tikrai nusipelnė jūsų akių.

Ernestą Baužaitę galite rasti feisbuke.

Perskaičiau šią knygą prieš dvi dienas per maždaug keturias valandas. Tai dar kartą įrodo, kad nei knygos storis, nei jos išvaizda, nei siužetas iš esmės neturi jokios įtakos įspūdžiui. Tokį patį įspūdį gali sukurti vienas vienintelis sakinys, kurį žmogus nešiosis visą gyvenimą, arba ilgas ilgėliausias romanas, kurį vis prisimins ir skaitys iš naujo. Nuo kūrinio apimties visai niekas nepriklauso, kaip nepriklauso ir nuo kitų išorinių dalykų.

Įspūdis, tik įspūdis yra svarbiausia. Mes neprisimename įvykių, bet prisimename įspūdžius.

Na, bei iš pradžių.

„Klara“. Tai poetės Agnės Žagrakalytės antrasis romanas, išleistas Tyto Albos 2014 metais. Ji gyvena Briuselyje, o jos poezija labai gerai vertinama tiek kritikų, tiek skaitytojų. Iš štai, romanas. Vien jau tai, kad poetė rašo romaną, man kelia smalsumą, nes ne paslaptis, kad man poezija yra kažkokia mistika. Ir kaip mistiškai ji atsiranda, ir kaip mistiškai ji veikia skaitytoją, ir iš viso, kas yra gera proza dar galiu pasakyti, o kas yra gera poezija – niekaip. Man tai tik žodžių kratinys be prasmės ir tiek, nieko nesuprantu kame ten esmė. Geriausia ką galiu sukurti, tai haiku, bet iki galo nežinau – geras tas haiku ar ne.

Bet va, poetė parašė romaną ir aš jau galiu prie jo prisiliesti visomis savo juslėmis.

Knygos apimtis – tik 151 skystas puslapis, ir ji susideda iš trijų dalių. Pirmoji – Siužetas, antroji – Veikėjai, trečioji – Spalvos. Tokiomis dalimis tarsi atskleidžiama rašytojo virtuvė, juk taip kuriamas didelės apimties kūrinys. Reikia idėjos, reikia siužeto (istorijos), reikia personažų ir reikia, ką aš vadinu „kvarbatkomis“, Agnė tai vadina spalvomis, greičiausiai, tai tas pats – ornamentai, kurių reikia grožinei literatūrai.

Šio romano idėja, arba jos esmė nusakyta vienu sakiniu, kurį galima peskaityti ant knygos nugarėlės:

„Ar jūs tikrai nematote ir negirdite, kaip baisiai tyli mūsų pačios gražiausios ir geriausios mergaitės?“

Aplinkui šią idėją sukuriami personažai ir istorija. Atrodo, standartas, viskas paprasta. Šimtai, tūkstančiai tokių istorijų apie skriaudžiamus, neginamus, neprižiūrimus vaikus.

Bet tik taip atrodo.

Kažkada man viena rašytoja pasakė – man nesvarbu „apie ką“ kūrinys, svarbu „kaip“. Dar tada aš nesupratau, kas „kaip“? . Na, kaip, kaip – žodžiais. Kaip kitaip? Tačiau dabar jau pati imu panašiai galvoti. Viskas jau yra sukurta, užrašyta. Svarbu – kaip.

Pradžioje nieko nesupratau. Tarsi skaityčiau eilėraštį – žodžiai, sakiniai, jokio ryšio. Nuotrupos. Mažos pastraipėlės dideliais tarpais. Vedė tai, kad žinojau, jog prasmė būtinai turi būti (ne taip, kaip trumpame eilėraštyje), knygos gale aš ją būtinai rasiu.

Taip ir nutiko. Prasmė atsivėrė. Pamažu, atsargiai, šiek tiek chaotiškai, tačiau tik iš pirmo žvilgsnio.

Genijų ir beprotį skiria labai siaura linija. Lygiai taip pat, kaip šedevrą ir nesąmonę, skiria ta pati labai siaura linija. Kai imiesi kurti šedevrą (ko pasakotoja neslepia savo romane), turi būti labai atsargus, kad nesukurtum nesąmonės, nes sąmoningai išeini iš visų rėmų. Turi labai gerai mokėti taisykles, kad imtumeisi jas laužyti.

Pasiklysi, arba ne. Tai gali padaryti tik drąsiausi. Ir būtinai bus kūrinių, kuriuose pasiklystama, ir (to pačio autoriaus) kūrinių, kurie susidėlioja tarsi tobula dėlionė ir tampa šedevru.

Tai, kad „Klara“ šedevras, aš supratau tik po dviejų dienų.

Vien todėl dabar rašau šią įspūdžių apžvalgą. Iš ko supratau? Nes ta knyga manęs nepaleidžia. Ji tiesiog laiko mane, įsėdo į mano smegenis ir vis primena apie save, kažkaip subtiliai, per torsioninius laukus, kurie susiformuoja apie bet kokį objektą ir veikia mus to net nepastebint. Kiekviena raidelė, net kablelis tekste formuoja vienokį ar kitokį torsioninį lauką, kuris harmoningai arba ne veikia jo skaitytoją. Todėl ir būna „patiko – nepatiko“ nors tokių pačių knygų daugybė, bet viena iš jų staiga surezonuoja. Svarbu „KAIP“.

Man „Klara“ rezonavo. Jis sukurtas torsioninis laukas nepastebimas, bet, tikrai, oi galingas.

Ši knyga – šiuolaikinės, gyvosios literatūros atspindys. Trumpi paveiksliukai, tarsi mozaika dėliojantys trumpas noveles. Kiekvienoje novelėje keliais potėpiais nupiešta emocija. Palikta daug vietos interpretacijai, tačiau pagrindinė mintis iki skausmo aiški.

Turiu tokį kriterijų  –  jei skaitau knygą ir matau joje veikiantį autorių, man knyga nepatinka. Tai ne tik mano nuomonė, apie tai skaičiau – gera knyga atskleidžia pasaulį, bloga – atskleidžia autorių. Jei personažuose pamatai patį autorių, tai sako, kad autoriui nepavyko atsiplėšti nuo savojo ego ir imti kurti, jis tiesiog rašė apie save. Apie save rašyti lengva, o ką nors naujo sukurti jau reikia pastangų. Tai negalioja knygoms, kuriose pasakojamos tikros istorijos, tačiau yra nemažai romanų, kuriuose veikia pats autorius prisidengęs kitu vardu. Dėl šios priežasties man labai patiko „Kai aš buvau malalietka“ – nors autorė rašo nuo „aš“, tačiau akivaizdu, kad ji rašo ne apie save, o apie pasaulį. Apie ją pačią mes nesužinome nieko tikro. Mat menas yra ne savo patirčių aprašymas, o  atsitraukimas nuo jų…

Gal todėl net neplanavau pirkti Akvilės Kavaliauskaitės „Kūnų“ , net to ir tikėjausi. Maniau, tai bus tiesiog jos gyvenimo esė – kelionių, žmonių kuriuos ji sutiko ir kalbino savo laidose, istorijos. Nustebino Mariaus Buroko rekomendacija, taigi, smalsumo vedama (smalsumas ir yra ta pagrindinė emocija, kuri lemia mūsų knygų pasirinkimą) Knygų mugėje nusipirkau knygą ir netgi gavau autorės parašą.

Nuo pat pirmojo puslapio pasijutau tarsi netikėtai gavusi saldainių dėžę – siurprizą. Pirmąsias noveles vyniojau atsargiai, lėtai, dar nesuprasdama, ką ten rasiu, paskui ragavau, skanavau, tyrinėjau…ir taip pamažu atsipalaidavau, maždaug ties 60 -tu puslapiu tiesiog atsidusau ir leidausi į autorės siūlomą žaidimą. Buvo smagu, nors pradžioje ir buvo tas jausmas, kai bijai, kad eksperimentas nepavyks. Bet viskas pavyko dar geriau nei tikėjausi.

Ši knyga žaidimas. Pramoga. Saldainių dėžutė. Tačiau tų saldainių skonis turi labai daug poskonių, kiekviena novelė skirtinga  – viena rūgštoka, kita sūri, kita karti, kita sodri ir primenanti anyžius arba net olandiškus saldymedžio skonio „dropje“ …bet nei vienos saldžios. Ir visi „saldainiai“ turi tą poskonį, kuris besikeisdamas galiausiai patenkina visus skonio receptorius ir po kievienos novelės norisi pasakyti: wow! ir šypsotis. Kokia išmonė! Koks kūrybingumas!

Ši knyga pasirodė ne iš autorės ambicijos (nors to nežinau, tik spėju) parašyti knygą, bet „pasirašė“ stebint pasaulį ir jame veikiančius žmones. Ji sodri, jos kūryba užtruko nemažai laiko. Visa tai matosi.

Taigi, ar radau šiose novelėse jų autorę? 😊Neradau. Gal nujaučiau ją, tarsi stebėtoją iš viršaus, plazdenančią savo aura virš visų novelių, bet tokią aurą galima pamatyti ir D. Opolskaitės, ir Jurgos Tumašonytės ir K. Navako novelėse. Tačiau autorė nenukreipia prožektorių į save, bet rodo mums pasaulį. Beje, tai nedidelės apimties knygelė, joje yra tik 158 puslapiai, tačiau tokia sodri, kad skaitymo sočiai pakanka. Netgi rekomenduočiau neskaityti visos iš karto, leisti tekstui susigulėti ir pajusti visus jo skonius ir poskonius.

Apie šios knygos autorę girdėjau nemažai gandų. Oficialiai: poetė, literatūros mokslų daktarė, kritikė, „viena ryškiausių asmenybių nūdienos lietuvių literatūroje“. O rašytojų pasaulyje jos bijoma: jei jau ji pasiims knygą ir ją nuvertins, niekas daugiau (iš kritikų) jos nebeskaitys, nes Virginijos Kulvinskaitės – Cibarauskės nuomonė yra priimama kaip svari ir bene nenuginčijama. Be to, jos nuomonė paprastai būna be galo griežta, retai kada kūrinys sulaukia palankaus vertinimo.

Ir štai, ši legendinė kritikė pati parašo knygą. Juk daug metų ji buvo kitoje barikadų pusėje – skaitė ir profesionaliai vertino knygas. Ir sulaukė nemažai nuoskaudų, nes vertino be jokių sentimentų. O dabar parašo knygą ir dar ne bet kokią, o išpažintinę, nusirengia nuoga, atsistoja ir leidžiasi aptarinėjama skaitytojų, rašytojų ir kritikų miniai. Drąsu!

Todėl šią knygą ėmiau skaityti – iš gryno smalsumo. Buvo įdomu, kas yra gera literatūra, pripažįstama Lietuvoje, anot kritikų? Norėjosi įvertinti sau, asmeniškai, net negalvojant šios knygos aprašinėti.

Iš pirmo žvilgsnio iš tiesų gali pasirodyti, kad tai tik maža plona knygelė (164 psl.) plonais viršeliais ir nevykusiu pavadinimu. Gali pasirodyti, kad šioje knygelėje tiesiog surinkti epizodai iš vaikystės, paauglystės, ankstyvos jaunystės, parašyti tarsi sau, to meto kalba, net nesivarginant pradėti sakinio iš didžiosios raidės. Tarsi skaitytume paauglės ar jaunos moters dienoraštį, bandytą šiek tiek dirbtinai pritraukti prie kūrybos ir literatūros. Šie pritraukimai knygos pradžioje labai akivaizdūs – centrinis pasakojimas nukrypsta į šoną ir tame šone skaitytojas skaito maždaug taip:

„įsivaizduoju, kad ji visuomet grįžta tuo pačiu keliu kaip ir mes – išlipa „trakų“ stotelėje, pereina gatvę ir kyla į kalną. seni gelsvai pilki namai daug aukštesni nei ryte, liepos meta juodus šešėlius. jos laiptinės durys girgžda, akmeniniai laiptai statūs, jie niekada nesibaigs, ir kai atrodo, jog daugiau nebegaliu, ji atrakina duris.“

Tarsi įdomu skaityti, bet kur ta aukštoji literatūra?

Iš antro žvilgsnio ima ryškėti menas. Turiu omenyje, menas panaudoti ypač mažai, ypač tikslių žodžių, ir jais išreikšti labai daug. Kai kurie žodžiai tokie savalaikiai tikslūs, kad norisi juos įsiminti. Pavyzdžiui, „iš pradžių laikiausi prie baro, bet tarsi nenoromis pradėjau stumtis link scenos, ir kai jau prasidėjo „sex revolution“, tiesiog šokau nebegalvodama nei kaip atrodau, nei kad atrodau durnai, ir visi kiti šokinėjo aplink mane, ir niekas į nieką nekreipė nė mažiausio dėmesio, bet nuolat jutau aplink esančius kūnus, laimingus ir anonimiškus“.

Toliau:

„nė kiek neerzino,  kad koks metalas pradėdavo kratyti plaukus ir jie liesdavo mano odą arba kažkas šokinėdavo priešais ir maži prakaito lašeliai tikšdavo ant veido. ir visa tai ne dėl to, kad kažkas mane kabintų ar kažką tuo norėtų pasakyti: kūnai aplink mane kratosi ir rėkia, nes jiems gera, ir man gera, mes visi atsiduodame muzikai, o ji – mums.“

Tekstas plaukia, tampa toks skaidrus, skanus ir lengvas, tarsi pats skaniausias desertas. Kartais skaitant net sunku įkvėpti – įkvėpi tik tada, kai baigiasi pastraipa ir tada atsidūsti: “taip…“

Iš trečio žvilgsnio norisi lenktis ir ploti autorei. Kaip ji subtiliai, nepastebimai, tačiau visiškai aiškiai, be jokių intelektinių ditirambų, moka perteikti skaudulius, pavyzdžiui, „jurgio, eilinio doktoranto“ paveikslą. Jis tarsi visiškai tikras, tačiau tuo pačiu žinai, kad jis netikras, kaip ir kitos istorijos, kurias pasakoja autorė. Alkoholis, narkotikai, seksas, apleisti pastatai, nelaiminga vaikystė, abortas, niekas negali pasakyti, ar tai nutiko jai, ar kam nors kitam. Tačiau, kad nutiko – abejonių nekyla.

Ir knygos pabaigoje supranti, kad autorė mus apgavo. Tai ne ji stovi nuoga prieš skaitytojus, rašytojus ir kritikus, tai mes stovime nuogi prieš ją. Mes skaitome ir vertiname jos kūrinį per savo pačių suvokimo prizmę. Galime sutikti arba nesutikti, piktintis, džiaugtis ar liūdėti, tačiau ji viso to nedaro. Ji tik parodo mums mūsų pačių veidrodį.

Tai knyga apie moterį ir jos sūnų. Apie stiprią moterį, kuri daugiau nei prieš dvidešimtį metų, su dviem mažais vaikais glėbyje, atvažiavo gyventi į Nyderlandus. Apie drąsią moterį, kuri išsiskyrė su vyru, nors jis –  „turtingas, gražuolis, olandas“ čia ją pakvietė, priėmė ir suteikė visą gražų, nors ir tik fasadinį gyvenimą. Trijų aukštų namas su tvenkiniu, kuriame plaukioja auksinės žuvelės…Viskas tobulai idealu, tačiau nėra laimės, supratimo, meilės. Moteris rado savyje jėgų išsiskirti. Apie tai knygoje užsiminama tik puse lūpų, nes ši istorija ne apie tai.

Dar viena neišvystyta, tačiau be galo įdomi tema – kopimas iš gilios gilios depresijos. Tokios gilios, kad kurį laiką jos vaikai patys turėjo pasirūpinti savimi. Mama gulėjo lovoje, prikaustyta juodos depresijos. Kaip visa tai atrodė? Kada tai prasidėjo ir kiek tai tęsėsi? Neaišku, tačiau aišku tik tai, kad kaip sfinksas iš pelenų, ji ir vėl pakilo.

Dar viena įdomi tema, apie kurią šiek tiek daugiau užsimenama – brandi dviejų žmonių meilė. Visų pirma surasti meilę brandžiame amžiuje, svetimoje šalyje, jau yra nemažas iššūkis, bet ją puoselėti ir išlaikyti tada, kai tavo vaikas miršta ir aplinkui griūna visas pasaulis…Va čia tai menas.

Tačiau šios minėtos istorijos galbūt sąmoningai neišvystytos todėl, kad knygos tema yra dar labiau stulbinanti. Suaugęs moters sūnus, dvidešimt šešerių metų jaunuolis, pilnai krauju užpiltomis vienos pusės smegenimis, kai kitos pusės smegenys ištinusios taip, kad medikai bijo jas atverti, nes kaukolė nebeužsidarys… neria į komos būseną. Būdamas tokios būklės, kuri nesuderinama su gyvybe, po šešerių dienų jis pabunda iš komos. Medikų duomenys išlieka tie patys, jie netiki, kad taip gali būti, taip ir nebūna, tačiau jaunuolis iš tiesų prabunda ir funkcionuoja. Šešios dienos jam buvo lemiamos. Jei ne jo motina, jau po dviejų dienų jam būtų buvusi suteikta „komfortiška mirtis“. Po trijų jis būtų palaidotas. Jei ne motina, jis nebūtų atsigavęs iki pilnavertiško gyvenimo, kai gali ne tik vaikščioti, kalbėti, girdėti, matyti, groti, bet ir dirbti.

Ši knyga labai garsiai ir aiškiai sako: netikėkite, ką jums sako autoritetai. Kaip įtaigiai, moksliškai, argumentuotai jie kalbėtų. Be abejo, kad tokios būklės žmonės paprastai neatsibunda iš komos, o jei atsibunda, lieka „daržovėmis“. Tokia statistika. Sunku tuo nepatikėti, kai į akis ir ne kartą tai sako daug metų dirbantys profesionalūs medikai aukšto pragyvenimo lygio šalyje… Tačiau yra daugiau, nei mato akys, nei sako mokslas. Yra motinos širdis, ji visada žino. Belieka išdrįsti ją išgirsti.

Žaviuosi šios moters drąsa ir stiprybe pasipriešinti sistemai. Nežinau, ką aš daryčiau būdama jos vietoje, tačiau, turbūt, tik patekus į tokią situaciją, kai tavo vaikas kabo ant mirties ir gyvybės slenksčio, atsiveria naujos savybės ir galios. Turbūt tik tokiose situacijose mes patys save nustebiname.

Praėjo tik penkios valandos nuo akimirkos kai atsiverčiau šią knygą. Skaičiau ją iki vėlyvos nakties, negalėdama atsitraukti. Sužavėjo ne rašymo stilius, ne literatūriniai ornamentai ar netikėta pabaiga, tačiau šios moters, kurio gyvenime tiek daug neįtikėtinų istorijų, stiprybė, tikėjimas, nenoras pasiduoti. Miela buvo, kad ji savo stiprybę netiesiogiai susiejo su mūsų tautos stiprybe, kuri taip pat tyliai pasipriešino, kuri išgyveno okupaciją ir išsikovojo laisvę. Dainuodama. Melsdamasi. Susivienijusi. Tokiu būdu galima pasiekti, turbūt, bet ką:

Surinkus žmones, kurie dega ta pačia mintimi, idėja, noru.

Meldžiantis aukštesnių jėgų pagalbos.

Niekada nepamirštant šviesių dalykų savo gyvenime, neapleidžiant jų, puoselėjant juos, kad ir kaip sunku būtų.

Štai tokią aš knygoje perskaičiau formulę, kaip gali įvykti stebuklas. Jei ši knyga dar būtų parašyta pagal visas bestselerių rašymo taisykles (pvz. kaip „Motinos pienas“), įvilkta į reikiamą formą, struktūrą, padirbėta su kalba, viršeliu, išvystyti klausimai, kurie taip ir neliko atsakyti, ji galėtų konkuruoti ne tik su „Motinos pienu“, bet ir su dar galingesniu bestseleriu, sujaudinusių ne vieno žmogaus širdį.

Nes tai tikra istorija, kad STEBUKLAI VYKSTA. Dabar ir čia pat, mums po nosimi.

Nusipirkau šią knygą festivalyje Open books. Ir ne tik nusipirkau, bet turėjau progą pagaliau susipažinti su autorėmis. Buvau pastebėjusi jų knygą anksčiau, juk leidžiame knygas toje pačioje leidykloje, be to, intrigavo knygos pavadinimas, tačiau susitikome beveik netikėtai. Knygą pirkau iš intuicijos – ne dėl to, kad susipažinime, ne dėl to, kad kažką būčiau gero apie ją girdėjusi, arba kad tikėčiausi kažko ypatingo. Tiesiog sekiau širdimi, panorau ją nusipirkti ir perskaityti. Beje, vieno knygyno pardavėja pasakojo, kad žmonės labai dažnai (o gal ir visada) knygas renkasi instinktyviai. Veda ranką jų viršeliais, glosto jas akimis ir išsirenka tą, kuri jų.

Taigi, ir aš išsirinkau. O kai jau mano, tai pirmu numeriu ėmiau ir skaityti. Buvo smalsu, kaip autorės suderina savo tekstus tarpusavyje, ar rašo atskirus, ar vieną bendrą, smalsu, apie ką konkrečiai jos kalba, pavadinusios knygą „Namų psichologija“.

Juk labai daug informacijos yra apie tai, kaip įsirengti namus, kokias dizaino gudrybes ar Feng shui žinias panaudoti. Visa tai yra labai naudinga ir reikalinga, tačiau ši knyga kitokia. Visiškai kitokia! Unikali. Tokio kampo, tokios perspektyvos dar neteko nei skaityti, nei sutikti. Tiksliau teko, bet kažkur giliai, galbūt pasąmonėje, nes viskas, ką skaičiau, labai rezonavo, atrodė tikra.

Prisipažinsiu, iki šiol dar neteko nei matyti, nei skaityti tokios koncentruotos ir artimos knygos būtent apie namus, apie jų psichologiją. Autorės padarė mums didelę dovaną  – surinko šią knygą iš visur, po trupinėlį – iš daugybės kitų knygų, pasakų, patarlių, mokslinių veikalų, savo pačių patirties.

O kas gi yra ta namų psichologija? Tai mūsų esminiai, archetipiniai  būties sąlygotumai. Pavyzdžiui, kodėl mums patinka, mus traukia blizgantys paviršiai? Kodėl kai kuriems žmonėms svarbios aukštos tvoros, o jų užuolaidos visada užtrauktos? Kodėl mums taip gera turėti savo nišą, savo kampą, iš kurio jaukiai galime stebėti pasaulį? Kodėl vienas iš maloniausių garsų yra vandens lašai, krentantys už lango ir vienas mieliausių garsų – jūros ošimas? Daugybė atsakymų. Daugybė.

Na, bet jie jau aprašau knygą, tai iš eilės.

Knygos pavadinimas. Šimtu procentu atitinkantis knygos turinį. Dešimt balų.

Viršelis. Nors man patinka mėlyna spalva, jau ne pirmą kartą, esu nusivylusi viršelio neatitikimu knygos turiniui. Daug daug geresnis viršelis būtų vaizdelis iš danų šeimos gyvenimo – iliustruotas jų „hygge“, kuris labai prisideda prie to, kad Danija laikoma pati laimingiausia šalis pasaulyje. Apie „hygge“  nemažai kalbama knygoje, trumpai tariant – tai jaukus buvimas namuose, įsisupus į pledą, valgant pyragaičius su kremu ir klausantis šeimos narių istorijų, kurį danai puikiai moka sukurti.

Dabar, mano galva, viršelis toli gražu neatspindi turinio gilumos.

Apimtis. 222 puslapiai. Puiki apimtis, knyga neatsibosta skaityti ir pilnai išpildo savo funkciją – susimąstai apie savo namus, kokie jie, kaip jie atspindi tave ir kaip tu norėtum, kad jie atspindėtų.

Literatūra. Autorės remiasi galingu literatūros sąrašu, kuris užima pusšešto knygos puslapio knygos gale.

Puslapiai. Puslapiai verčiasi lengvai, maloniai. Šriftas ne per didelis ir ne per mažas, maketas puikus.

Kvapas. Knyga kvepia vienu maloniausių pasaulyje egzistuojančių kvapų – medžio, naujos knygos kvapu.

Turinys. Informacijos tikrai daug. Visiškai naujos, tokios, apie kurią nesu girdėjusi, tačiau skaitant jaučiau, kad taip ir yra, tuo labiau, kad autorės nieko „neišgalvoja“, o remiasi jau esama pasaulyje medžiaga – nuo šventųjų raštų iki mokslinių traktatų.

Tai, kad knygą parašė dvi autorės, jaučiasi ją skaitant, jos to ir neslepia – jau įvade rašoma, kad pirmąją dalį daugiau rašė Irma, antrą – Egidija. Tai jaučiasi, nes nors tema ta pati, knygos dvasia jos pradžioje ir pabaigoje skiriasi. Kuri geresnė – negaliu pasakyti, tačiau jos tikrai skirtingos. Irma atviresnė, šiltesnė, Egidija mistiškesnė, paslaptingesnė. Greičiausiai tai tik pagerina knygą, tokią kokia ji yra, tačiau manau, kad šios abi autorės galėtų parašyti po puikią knygą ir atskirai, kiekviena savo stiliumi.

Kas man asmeniškai labiausiai įstrigo? Tai, kad mūsų gyvenimas vyksta kvadratuose, kai iš tiesų gamtoje vyrauja apskritos formos. Tai, kad žmogaus namai puikiai atspindi jo vidų, knygoje paaiškinama detaliai, kaip. Tai, kad savo namais mes plečiame save, ir bandome pasiekti dangų, nesąmoningai siekiame aukštumos ir dieviškumo. Tai, kad mūsų pirmieji vaikystės namai yra labiausiai įstrigę į pasąmonę ir mes, nori nenori, naujus savo namus siekiame padaryti panašius į juos. Tai, kad patys svarbiausi elementai namuose yra ugnis, medis ir vanduo. Tai, kaip mes galime paaiškinti savo sapnus, kai sapnuojame namus. Ir tai, kad pirmieji namai – motinos įsčios, labai primena jūrą, jos bangavimą ir ošimą.

Knyga primena, koks jaukus yra buvimo savo namuose jausmas. Prisiminus tą jausmą daug lengviau yra bandyti jį sukurti.

Seniai norėjau perskaityti šią knygą. Dar nuo tada, kai dariau #rašytojųistorijos ir pakalbinau Živilę. Ji atėjo stumdama savo mažylės vežimėlį, neturėjome daug laiko. Tačiau tą pokalbį prisimenu kaip vieną šilčiausių ir maloniausių iš visų pokalbių su rašytojais. Živilė yra labai šiltas ir jaukus žmogus, lygiai tokia pati man pasirodė ir jos knyga.

„Surijau“ knygą per keturis kartus, o turint omenyje tai, kad ką tik persikėlėme gyventi į kitą šalį ir laukė krūva įkurtuvių reikalų, labai greitai. Taip įtraukė, kad negalėjau mesti, norėjau skaityti. Visi mes renkamės prioritetus – ar eiti anksčiau miegoti, ar dar paskaityti😊

Jau nuo pirmųjų puslapių man pasirodė, kad aš pati ją parašiau. Tokia sava, lyg jau skaityta, ar girdėta, ar sukruta istorija…Tokie pažįstami, tarsi gyvi, veikėjai…Galbūt ir skaičiau knygos pradžią internetu, nebeatsimenu, tačiau tas „savumo“ jausmas neapleido ir įpusėjus knygą. Gal dėl to, kad visos mes, moterys, jaučiamės panašiai? Augame, bręstame, ieškome, kenčiame, įsimylime, trokštame vaikų, juos gimdome, bandome laviruoti santykiuose su antrąja puse…Kai pagalvoji, viskas, kas nutiko mūsų senelėms, prosenelėms, turėjo tiesioginę įtaką ir mūsų gyvenimui. Mes tik tęsiame jų pradėtą vagą. Tai suvokus darosi kažkaip ramiau. Niekas iš niekur neatsiranda. O žinant apie savo šaknis, jos tik tvirtėja (dėmesys yra energija).

Blogiausia yra tai, kad dažniausiai viskas yra paslėpta po keliomis kaukėmis, retai kada sužinosi tikrą tiesą. Senųjų kartų spendimai, kuriuos tuo metu laikė neteisingais, uždeda storą tylos, nutylėjimų, nenuoširdumo, melo ir išsisukinėjimų skraistę visoms tolimesnėms kartoms. Nors iš tiesų tai tik tada, kai mes nusprendžiame, kad kažkas yra bloga, tai tampa blogiu. Mūsų teisė spręsti. Mūsų teisė pakeisti savo sprendimus.

Tai labai ryšku knygoje. Nežinau, ar autorė norėjo tai pabrėžti, tačiau man labai rezonavo: visi mūsų „nuopuoliai“, gėdos ir nelaimės nėra tokie dideli, kaip atrodo tiems, kurie juos patyrė. Neverta slėptis, kas benutiktų, neverta versti kentėti savo artimus žmones, nežinant, kas nutiko, arba, tarkime, dingti be žinios. Sunkūs laikai, nesaugumas, ekonominis neturtas, jaunatvinis naivumas visais laikais vedė moteris priimti išlikimo sprendimus, dėl kurių jos graužėsi visą likusį gyvenimą. Dažniausiai žmogus elgiasi tikėdamas, kad elgiasi geriausiai, kaip tik įmanoma tomis aplinkybėmis. Kitaip jis negali. Tik paskui smerkia save labiau, nei jį smerkia kiti. Jaučiasi vienišas su savo bėdomis, atskirtas nuo viso pasaulio, atrodo, niekas jo negali suprasti. Tyla, tyla, tyla. Įprasta tylėti, neišsakyti ką jauti. Per daug pavojinga išsiduoti, parodyti savo širdį. Tačiau tik ją parodžius įmanoma išbristi iš liūno, kuriame, kaip tau atrodo, skęsti.

Tyla yra tokia įprasta, tarsi smėlio maišas sandėliuko kampe, gulintis keliolika metų. O gal visą gyvenimą. Taip ir liktų nepastebėtas, užimantis vietą, slegiantis, dūlantis, ir trūnijantis, jei ne laiškai. Palikti laiškai, kurių niekas neskaitė, dienoraščiai, kurie buvo rašomi tik sau, vadinasi, visiškai atviri. Tik jie galėjo įveikti tylą ir sudėti viską į savo vietas. O, nejučia pagalvoji, kaip nuostabu būtų šiandien perskaityti savo prosenelės dienoraštį. Arba laiškus!…Kiek daug dalykų savo gyvenime paaiškėtų, galbūt imtų atrodyti kitaip. Ir – koks vertingas yra minčių išliejimas ant popieriaus! Vertingas ne literatūrai, o konkretaus žmogaus gyvenimui (ne visada viena siejasi su kita).

Turtinga kalba, puikios metaforos, įdomiai vystoma istorija. Atrodo, sakiniai liejasi laisvai, sunku sustoti rašyti. Tik rašyti ir rašyti. Gal tai tik iliuzija, nes dažnai juk būna, kad lengvai parašytas tekstas kainuoja nemažai autoriaus pastangų. Tačiau skaitytojui tai tikras malonumas, ir ne tik tai. Susimąstai – juk nieko apie savo moterų kartą nežinai. Nežinai tikrųjų jų jausmų, išgyvenimų ir poelgių motyvų. Nežinai netgi jų poelgių, geriausiu atveju turi tik kelias senas nuotraukas, kuriose įamžinti akmeniniai veidai ir tvarkingai sudėtos rankos. O dažnai nei tų neturi.

Galbūt negalime pakeisti praeities, bet galime pakeisti ateitį. Imti rašyti savo dienoraštį, kurį galime palikti savo ateities kartoms. Juk ne viską galima perduoti žodžiu, ne viską norisi girdėti, o popierius, žodis ir laikas niekada neišduos.

Puiki knyga.

Žmogaus vardas lemia jo likimą, sako senoliai. Gal taip ir yra, nes Daina turi dainuoti (bent jau širdyje:)) Šios autorės vardas tikrai pateisino save, jos antroji (po 18 metų!) išleista novelių knyga, kurią aš nusipirkau knygyne visai netyčia, tapo viena iš geriausių mano kada nors skaitytų knygų. Matyt, ji mane kvietė, nes net neplanavau jos skaityti. Bet štai, ir nusipirkau, ir perskaičiau (nors knygos lentynos lūžta nuo savo eilės laukiančių knygų), ir dabar būtinai turiu ją aprašyti.

Tikrai, knyga gyvena savo gyvenimą.

Dienų piramidės. Iš tiesų. Kiekviena novelė – tarsi piramidė. Pradedame nuo pagrindo, kylame aukštyn, iš aukštai matome daug daugiau. Pagrindas tvirtas, gera, patogu. Kai prieiname viršūnę, viską jau esame pamatę, sau nusprendę, įvertinę, tačiau po kiekvienos novelės dar norisi penkias minutes pamąstyti, paspręsti užduotą uždavinį, pasverti ir per savo patirties prizmę įvertinti, tai, ką ką tik išgirdome.

Kaip įmanoma taip rašyti? Oho.

Kai kurios novelės (jų knygoje yra trylika) taip ir “stovi akyse” iki šiol. Kai kurios – ne. Įdomu, kodėl? Autorė ta pati, rašymo stilius tas pats, tema, problema iš esmės taip pat. O va, vienos novelės “įkrenta” į dūšią, o kitos pasilieka paviršiuje. Tikiu, kad kitam skaitytojui gali būti visai kitaip – tos “įkritusios” man, jam liktų paviršiuje, o kitos – “įkristų”.

Taip yra. Kai skaitai knygą visada matai save, o ne kitus. Kai kalbi, visada kalbi apie save ir apie ką bekalbėtum, daugiausia pasakai apie save. Bet gera knyga yra ta, kurioje pamatai pasaulį ir jame save, o bloga ta, kurioje pamatai autorių. Čia – pirmasis variantas, vienareikšmiškai.

Šios novelės yra apie jausmus. Tačiau ne paprastus, o tuos, kurie yra vienu žingsneliu toliau. Giliau. Subtiliau. Jautriau. Nepastebimiau. Vienu vibracijos dažniu aukščiau. Apie nano jausmus. Tokius, kurie yra bendri visiems žmonėms (gal todėl tos novelės tokios ir geros), tačiau ne visi juos įsivardina ir netgi suvokia, nors ir jaučia.

“Grotos” pasakoja apie žmogiškos atidos ir šilumos galią

“Karūnos” kalba apie neapykantą-meilę

“Tai, kas tikra” kalba apie besąlygišką meilę

“Skola” – apie nepriėmimą

“Stebuklingas žmogus”-  apie vaiko tyrumą

“Madlena ir aš” – apie vaiko sielą, žinančią visas mamos paslaptis

“Tik tvanas” – apie pasyvumą ir atsakomybę

“Ateik per ledą”-  apie draugystę

“Daiktų skambėjimas” – apie priklausomybę

“Prieblandos valanda” – apie troškimą gyventi

“Niekada” – apie svajones, kurios išsipildo

“Brandos egzaminas” – apie kaltę

“Iškyla” – apie tėvo sūnui perduodamą karmą

Vartoti po vieną prieš miegą:) Rimtai, per daug perskaityti vienu metu nereikia, nes skaitant daug jos gali persidengti viena su kita, apsunkti, imti šiek tiek erzinti. Juk ir pačių skaniausių saldainių geriau nevalgyti daug, nes taps koktu. Skaitant per daug, gali išlįsti kartojimasis, logikos trūkčiojimai, kalbos ornamentai, tarsi įpinti specialiai ir kartais ne vietoje…. Tačiau skaitant po vieną arba, daugiausia, po tris noveles per dieną, patirsite tikrą skaitymo malonumą ir pažengsite žingsneliu į priekį jausmų pasaulyje. Viskas taip ir yra, kaip rodo Daina Opolskaitė.

Gražiausia citata, kurią norisi išmokti atmintinai:

“Ir dar niekuomet nebuvo taip tylu, taip stebuklingai ir iškilmingai tylu, nuo ko nejučia iš susijaudinimo virpa visa kūnas, o akyse nori nenori smilksta  keistas graudulys” (185 psl., novelė “Prieblandos valanda”)

Seniai norėjau perskaityti šią knygą. Todėl labai apsidžiaugiau, kai Monika sutiko su manimi pasikalbėti Rašytojų istorijoms (pokalbį su autore galite pamatyt čia) ir netgi apsikeisti savo knygomis.

Taigi, pagaliau turėjau šią knygą rankose ir ne bet kokią, o tiesiai iš autorės rankų, su anotacija. Dvigubai brangesnę.

Ėmiau skaityti iš karto, perskaičiau per pusantros dienos (knygą autorė rašė ketverius metus, tai paradoksas). Greitai skaitėsi ir dėl to, kad greitai skaitau, ir dėl to, kad buvo įdomu.

Bet viskas iš eilės. Kaip ir knyga turi keturis skyrius, taip ir jos aprašymą suskirstysiu į keturias dalis:

Stilius

Tema

Charakteriai

Emocija

STILIUS

Nuo pat pirmųjų sakinių šios knygos stilius ir trikdė, ir traukė.

Trikdė todėl, kad regėjosi, jog autorė turi daugybę minčių galvoje, tačiau užrašo tik kas trečią, geriausiu atveju, o kai kuriais atvejais – kas dešimtą. Tarsi save stabdytų ir neleistų tekstui tekėti, arba jei tekstas tekėjo anksčiau, jį gerokai apkarpytų.

Minčių išdėstymas gana kapotas (o gal tai ir sąmoningai padaryta, rašant dvimatės realybės temomis), tačiau mintis, kurią sekiau, traukė. Pasakojimas linijinis (įvykiai seka vienas po kito), tačiau teksto kapotumas vis pateikia staigmenų – opa, peršokam. Opa – vėl peršokam. Nenuobodu, tas tai jau tikrai.

Autorės talento dėka kapotumas suvaldytas ir istorija sekti buvo lengva. Neatsakytų klausimų, neatitikimų, nelogiškumų ar neįtikėtinumo (tai, kas labai gadina knygos kokybę) neradau.

TEMA

Labai įdomi. Nežinau, ar yra dar knygų, parašytų panašia tema, skirtų ne paaugliams. Prisipažinsiu, skaičiau ir širdyje džiaugiausi, kad aš dar ne tokia:) Tačiau labai taikliai anotacijoje parašė Rimantė Kulvinskytė:

“Šioje knygoje Monika aprašė JUS. <…> Pasidarykite selfį su šia knyga ir pasidalinę feisbuke pameluokite, kad esate ne tokie”

Maždaug taip ir jaučiausi.

Knyga yra apie žmones, kurie gyvena menamame Selfų slėnyje (SELFŲ, ne selfių! Jei ką). Tai yra, jie gyvena dvigubus gyvenimus, beveik visai nesusijusius tarpusavyje. Vienas iš šių gyvenimų tikras, ten skaitytojas ir atvedamas, kitas – socialinių tinklų gyvenimas, kuris detaliai nerodomas, tačiau visą laiką numanomas. Man labai patiko toks autorės pasirinkimas – ne lygiomis dalimis pasakoti abu gyvenimus ir rodyti juos paraleliai, tačiau rinktis tikrąjį, kuris yra tiesiog persunktas, tarsi kempinė vandeniu – socialinių tinklų gyvenimu. Problema ta, kad jie neatitinka vienas kito. Visiškai neatitinka ir tai sukelia įtampą. Stresą, nerimą. Tiek personažui, tiek knygos skaitytojui.

Tema aktuali, įdomi, gyva, šiuolaikinė. Autorė nepasakoja apie save, ji pasakoja apie JUS. Tai yra mus, arba labai netoli mūsų. Čia būtų galima daug diskutuoti, kas teisinga ir kas ne, tačiau pagrindinis knygos tikslas – sukelti emocijas – pasiektas.

CHARAKTERIAI

Jų nedaug. Jie visi labai aiškūs. Jie nesimaišo tarpusavyje ir yra labai gyvi.

Autorės savybė – tarsi nutyli, bet pasako – atsiskleidžia ir čia. Ji neaprašo nei vieno iš savo personažų išvaizdos, tačiau labai nesunku juos įsivaizduoti. Tai, kad personažai atgyja, yra bruožas to, kad autorė rašė juos labai realiai “matydama”. Ji pavertė juos gyvais. Kaip tai padarė, čia, vėlgi, kitas klausimas, tačiau geros knygos rezultatas yra vien todėl, kad veikėjai ten vaikšto gyvi.

Ko pritrūko? Man asmeniškai pritrūko  charakterių stiprumo. Druskos ir pipirų. Arba kitaip, žiūrint nuo temos pusės – silpnumo. Pirmoje istorijoje moteris galėjo neišeiti, būtų dar stipriau. Tikras sukrėtimas skaitytojui. Ji pasirinko vaiką, tai aišku, tačiau jeigu ne?… Antroje – vaikas galėjo žūti, o soc. tinkluose jo tėvai rodytų ką kita… ir panašiai. Tarsi viskas linko link to, link katastrofos (emocinės ar fizinės), tačiau pasibaigė švelniau, nei norėtųsi. Arba nei galėtų. Pasibaigė taip, kaip gyvenime, o ne kaip knygose.

EMOCIJA

Taigi, sklandžiai pereinam prie emocijos temos. Perskaičiusi šią knygą likau su dvipuse emocija: iš vienos pusės džiaugsmu, kad man dar ne taip blogai ir kad turėčiau pasisaugoti, kad taip neatsitiktų; iš kitos – trūkumu, kažko neužteko, norisi dar. Tarsi norisi stipriau, gyviau, labiau. Emociją gavau, bet ne iki galo. Jausmas toks: bandai, bandai užvesti variklį (tą, senovinį, kur reikėjo sukti rankeną automobilio priekyje), pagaliau jis užsiveda…džiaugsmas, euforija…tačiau tik užvedus jis vėl išjungiamas. Užvedei ir užteks. O norisi juk dar ir pasivažinėti.

Pabaigai norisi padėkoti autorei už puikų kūrinį ir palinkėti rašyti: dar. 

Šią knygą man padovanojo pati autorė, po to, kai prisipažinau neskaičiusi nei vienos jos knygos. Ji nei kiek dėl to nenustebo, neįsižeidė, o tiesiog ėmė ir padovanojo bei dedikavo dvi savo knygas.

Mes susipažinome jos namuose Alytuje, kai aš paprašiau jos duoti interviu rašytojų istorijoms (Irenos Buivydaitės ir visas kitas rašytojų istorijas galite rasti Rasa Sagė youtube kanale). Tai buvo labai malonus ir įdomus pokalbis, Irena ne tik atvirai papasakojo apie knygas ir rašymą, bet ir parodė savo knygų archetipus – sąsiuvinius, kuriuose ji prieš daugiau nei dvidešimt metų ėmė kurti savo istorijas.

Tačiau rašau apie ją ne dėl to. Taip, šiek tiek šališkai, nes pažįstu šią autorę, tačiau niekas juk negali man pasakyti kokias knygas aprašinėti, o kurių ne, nors skaitau jų labai daug. Šią knygą noriu aprašyti ne dėl autorės, bet dėl pačios knygos. Ji man, kaip nei viena kita skaityta knyga, primena dailiai, kruopščiai ir labai gražiai numegztą mezginį. Žodis po žodžio autorė kuria mezginio raštą, nieko nepamiršdama, nieko nepraleisdama, jei yra viena kilpelė, tai bus ir visa jų eilė, jei bloga akis, tai ji taip pat nebus pavienė, bet turės savo raštą, jei kitos spalvos siūlas, jis būtinai sukurs paveiksliuką arba ornamentą. Kurdama savo kūrinį autorė nei akimirką nepamiršta, kas tai bus – ar megztinis, ar sijonas, ar paltas, ar kepurė. Ji neprisiuva rankovių prie kojinių ir neišmezga kaklo, ten kur turėtų būti megztinio priekis. Viskas gražu, tvarkinga, harmoninga. Spalvota, suderinta. Mezginys ne pilkas, jis turi įvairių spalvų, istorijos intriga išlaikyta iki paskutinės akies. Puikiai, profesionaliai, įdomiai ir harmoningai sumegzta istorija.

Apie ką ji? Vėlgi, ta pati situacija – viskas tinka ir harmoningai susilieja į visumą. Knygos viršelyje – moters, apsikabinusios knygą, nuotrauka ir pavadinimas “Tikros ir netikros seserys”, tarsi veidrodis tiksliai atspindi tai, apie ką knyga. Ji apie moterį, kuri rado savo mirusios mamos dienoraštį ir sužinojo tikrą savo gyvenimo istoriją. Nuo pirmo iki paskutinio sakinio viskas apie tai, nieko nereikalingo, niekas nevyniojama į vatą. Nieko nelaukiama – nuo pat pirmųjų žodžių skaitytojas įtraukiamas į knygą tarsi į paralelinį, tačiau labai tikrą pasaulį, ir tampa šios istorijos dalimi. Paklausykite tų pirmųjų knygos žodžių:

“Kodėl žmogui niekada negana? Ko man dar trūksta, kad bučiau laiminga? Rodos, turiu ir vyrą, ir vaikus, ir neblogą darbą, būstą, gerų draugų, santykiai šeimoje puikūs. Kodėl nusprendžiau rasti gimines, kuriems niekada nereikėjo manęs?”

Autorė rašo apie gyvenimą. Ji nedengia realybės skraiste, rašydama kažkur šalia arba pro ją, tačiau jos ir nefotografuoja, išryškindama detales. Ji tapo realybės, kurioje visi skaitytojai gali atpažinti save ir savo artimą, paveikslą. Kuo jos tapymas ypatingas? Jei vienu žodžiu – jis gražus. Nors galbūt toks apibūdinimas skamba nerimtai, tačiau cituojant Albert Camus: “Visi didieji darbai ir visos didžiosios mintys prasideda nuo juokingai menkų dalykų”. Grožis traukia kiekvieną sielą. Grožis yra kažkas, kas sukelia malonius jausmus ir geras emocijas, traukia akį ir širdį. Tai akivaizdu, nes gražios Irenos Buivydaitės knygos patinka visiems. Ir man, ir mano mamai, ir kitiems rašytojams, ir dideliam skaitytojų būriui, kurie jos knygas bibliotekose ima dažniausiai. Jau daug metų. Žmogui reikia duonos, žaidimų ir grožio. Visi norime skaityti gražias knygas, nešioti gražiai numegztus, suderintomis spalvomis megztinius. Keista tik, kad jos knygos iki šiol neišverstos į anglų ar kitas kalbas. Manau, kad tokias gražias knygas nori skaityti ne tik lietuviai skaitytojai. Na, o mums pasaulyje pagarsėti savo puikiais autoriais – tik į naudą. Tikėsimės, kad tai nutiks netolimoje ateityje.

Artėjant metų knygos rinkimams nusprendžiau perskaityti visas penkias nominuotas prozos knygas ir jas aprašyti.

Lengva nebuvo. Nei skaityti, nei tas knygas surasti. Buvo akimirkų, kai apskritai gailėjausi, kad pradėjau. Skaityti šias knygas nebuvo mano pasirinkimas. Mano pasirinkimas buvo skaityti nominuotas knygas, todėl pirmą kartą nuo mokyklos laikų turėjau skaityti ne tai, kas man patinka, bet turėjau vargti prie to, kas duota.

Tačiau man pavyko ir čia pateiksiu visų penkių knygų įspūdį jas perskaičius ramiai, iki galo, be išankstinio nusiteikimo.

Iš anksto atsiprašau autorių, jei knygos aprašymas jums pasirodys nepakankamai suprastas, įsijaustas ar suvoktas.

Taigi, pradedam.

Antanas Šileika “Basakojis bingo pranešėjas” arba

Lietuviškumo galia

Pradėjusi skaityti šią knygą nesupratau, kodėl ji buvo įtraukta į Metų knygų rinkimų penketuką. Pati knyga graži, šviesi, maloni paimti į rankas, idealios apimties (230 psl), nieko neprikiši. Tačiau jau nuo pirmųjų sakinių ji ėmė kalbėti stakato, tarsi traukinys. Tačiau ne migdančiai, o erzinančiai, lyg tas traukinys būtų šiek tiek sugedęs: tak tak tak – tak- tak tak – tak tak tak. Tikrai nežinau, ar čia autorius taip rašo, ar vertėjas taip išvertė. Greičiausiai abu. Šiaip ar taip, nesužavėjo.

Tačiau gerai, žiūrime toliau. Manęs nesužavėjo, tačiau kas šioje knygoje patraukė Metų knygos rinkimų komisijos narius? Juk turėjo būti kažkas, kai pasirinkimas toks didelis. Kalba skurdoka, vertimas šiaip sau, sakiniai neplaukia erdve, bet ją kapoja, tačiau gal kažkas šioje knygoje yra?…

Taip! Yra.

Autorius parašė net tris romanus, kol ketvirtasis buvo išleistas (ir vis tiek jo niekas nepirko). Tačiau jis rašė toliau, nes “negalėjo nerašyti”. Tarp kitų darbų, šeimos reikalų, su pertraukomis, tačiau rašė visą gyvenimą, tol, kol jo knygos buvo pastebėtos ne tik Kanadoje, bet ir Lietuvoje!

Antano Šileikos istorija yra puikus pavyzdys, kaip žmogus, kuris neturi ryškiai išreikšto talento, bet tik trauką tam, ką daro, galiausiai pasiekia tai, ko norėjo. Jis rašė, rašė ir rašė tol, kol buvo pastebėtas ir įvertintas.

Man tai labai svarbu, tačiau lemiamas “kažkas yra”, manau, buvo tai, kad autorius rašo apie savo prisiminimus iš vaikystės su tėvais lietuviais Toronto priemiestyje bei savo veiklą Lietuvos nepriklausomybės atgavimo metais. Be abejo, tai visiems įdomu. Kiekvieno lietuvio širdis paliečiama, kai jis skaito Kanadoje gimusio ir augusio lietuvio prisiminimus apie įvykius, kuriuos jis matė iš tolo ir praskiedė geroka kanadietiškos suvokimo doze. Labai miela skaityti apie blaškymąsi tarp dviejų tėvynių, savo ir savo tėvų tėvynės. Apie savo šaknų, kurios dažnai net erzina ir juokina, stiprumą. Tai tikroji, gyvoji istorija. Ne vieno žmogaus, o visos tautos istorija.

Šiuo atveju svarbiau buvo yra ne kaip parašyta knyga, o apie ką.

Ji yra apie tai, kad lietuviai visada liks lietuviais. Kur jie begimtų, beaugtų ir kuri kultūra jiems atrodytų patraukti. Antano Šileikos sūnus, trečios kartos Toronto lietuvis, pasirinko gyventi ir kurti šeimą Lietuvoje.

Tai yra prakeiksmas ir dovana. Stiprybė ir kančia. Ir visa tai mes galime pajusti perskaitę šią knygą.

Herkus Kunčius “Lietuviškos apybraižos” arba

Neigiamų emocijų generatorius

Kaip atsvara tam, kad, regis, žmogus rašė šias apybraižas vedamas žemiausių, niūriausių, primityviausių instinktų, jos viršelis ryškus, oranžinis. O gal tai nuoroda į gamtos dėsnius? Ryšku, vadinasi nevalgoma.

Norėtųsi ją vadinti vyriška knyga, tačiau tai nėra vyriškumas. Tai žemas vyriškumas, jei galima taip pavadinti. Tai tiesiog smurtas, sadizmas, seksas, pedofilija, kanibalizmas ir daug daug alkoholio. Moterys šioje knygoje egzistuoja kaip naivios kvailelės arba aistros numaldymo objektai. Visa Lietuva, pradedant nuo 1705 iki 1990 -tųjų yra tokia pati: vientisas nesusipratimas, persunktas smurtu ir alkoholiu. Didžiąją dalį teksto paįvairina ir iš jo virste virstantys išgalvoti ir tikri vardai ir pavardės su jų gimimo metais, įvairiausi pavadinimai ir trumpiniai. Kartais atrodo, kad tos bereikšmės pavardės ir daug kartų kartojami pavadinimai autoriui yra svarbesni nei pati jo pasakojama istorija.

Labai daug autoriaus fantazijos. Petras I, Napoleonas, Leninas, Hitleris, Gorbačiovas lankosi Lietuvoje ir jiems nutinka įvairūs neįtikėtini, bjaurūs, šlykštūs dalykai. Visų jų istorija baigiasi arba smurtu, kankinimais, prievartavimu, homoseksualizmu, pedofilija, seksu arba alkoholiu, o dažnai visu tuo kartu sudėjus. Žmogus šioje knygoje yra menkas, kvailas ir žemiausių instinktų kamuojamas gyvulys.

Net neįsivaizduoju, kodėl būtent ši knyga buvo nominuota tarp penkių geriausių.

Aliuzija į humorą? Kas gali būti juokinga, kai yra atvirai tyčiojamasi ir rašoma koks tas žmogus kvailas, menkas ir vertas visko, kas jam nutinka? O nutinka jam baisūs dalykai. Skaitant tarp visų tų vardų ir pavardžių tiesiog norisi šokti pro šalį, kuo mažiau užteršti savo mintis. Bet jos vis tiek užsiteršia.

Kiekvienas rašytojas turėtų nešti atsakomybę už tai, ką jis parašo. Ką jo knyga perduoda skaitytojui? Ši knyga perduoda daug neigiamų emocijų. Tikrai ne lengvumą, gilius apmąstymus ar išmoko ko nors naujo. Aš ją pavadinčiau žemų vibracijų, neigiamų emocijų generavimo knyga.

Visgi, praskaidrinimui,  pabaigti norėčiau citata: “When you are in the dark place, sometimes you tend to think you’ve been buried. Perhaps you’ve been planted?”

Leonardas Gutauskas “Pravardės” arba

 Pasakos suaugusiems

Ką reiškia parašyti 45 knygas? Tai reiškia, kad žodis liejasi laisvai. Nuo pat pirmojo sakinio ši knyga mane tiesiog užbūrė. Jau seniai nesielgiau kaip paauglė – metusi darbus, slinkau “slapta” skaityti knygos, tol, kol jos nepabaigiau. O pabaigti per vieną vakarą neišėjo, stora, 430 puslapių. Pačiai sau juokinga. Tačiau taip veikė šios knygos magija.

MEISTRAS. Šiuo vienu žodžiu aš pavadinčiau autorių. Va, ką reiškia pasiekti meistriškumą savo darbe. Be abejo, jo siekti galima ir toliau, be ribų, tačiau tai, kokį šio meistriškumo rezultatą mes galime turėti savo rankose dabar, jau glosto širdį.

Kai kurie sakiniai, žodžių junginiai tiesiog verčia sustoti ir įsiklausyti. Koks grožis! Koks paprastumas! Ir sugalvok tu man taip…O kas svarbiausia, visa įsilieja, susijungia, taip natūraliai, taip paprastai…

“gyvasties nešiotojai”,

“tingaus sovietinio mandarino glebiųjų glamonių”

“nemirtingas slaptų vardų globotojas šikšnasparnis varnas, tyliais rudens vakarais skaičiuojantis krintančias kaip pageltę lapai žvaigždes: kran kran kran.”

“Išskrido, kojom žemės nesiekdama, ne paleistuvė, o Elenukė, puolė zakristijonui į rankas, paprašė kokio maisto, sakydama, kad pas ją svečias, Dzisius, ramaus būdo, jūs, dėde, nebijokit, baliaus nekelsim, Dzisius ne koks girtas bernas, rimtas žmogus, labai daug išmano, viską žino, ir mano vardą Elenukė, paskolinkit, dėde, ir šviežesnės duonelės, svogūnų dar pati turiu.”

Tikiu, kad autorius nieko šito nesugalvojo. Jam tiesiog liejasi. Liejasi taip lengvai, taip sklandžiai, kad skaitant jautiesi, tarsi tave neštų jūros banga. Tai tokia knyga, kurią gali skaityti visą naktį ir negali sustot.

Kita tema: apie ką ji?

Kaip autorius pats prasitarė viename interviu, jam literatūra reiškia prisiminimus. Kas nepavirto atmintimi, iš to negalima padaryti literatūros, įsitikinęs jis.

Taigi, ši knyga kyla iš atsiminimų. Atsiminimai siekia pirmuosius ir vėlesnius tarybinės okupacijos metus. Jie išryškina žmones. Paprastus kaimų ir miestelių žmones, jų vertybes ir elgesį. Kaip labai gražiai ir tiksliai pavaizduota knygos viršelyje, knygą sudaro devynios novelės ir kaip priedas pridėti du ilgesni pasakojimai.

Apie kiekvieną novelę būtų galima daug ir ilgai rašyti, tačiau apibendrintai pasakysiu, kad tai yra pasakos suaugusiems. “Suaugusiems” šiuo atveju reiškia daug tamsumos, smurto, protinio atsilikimo, ištvirkimo, purvo, alkoholio. Apskritai, beveik viskas apie kitą galą, kaip autorius švelniai vadina “papilve”.

Pasakos elementai akivaizdūs – raganos, našlaitės, milžinai galiūnai, ypatingos galios, stebuklai. Keliose novelėse viso to nėra, tačiau lieka vertybės, tikėjimas, įsitikinimai, sąžinės balsas. Paskutiniai du ilgesni pasakojimai – apie protiškai atsilikusią našlaitę, kuriai “vis niežti” ir jauną stribą, kurio mergaitė ir vienintelė meilė buvo pagauta ryšininkaujant. Išprievartauta, nužudyta.

Baisu, vienu žodžiu.

Taigi, iš vienos pusės, nuostabi kalba, kvepianti, spalvota, gyva.

Iš kitos – baisios pasakos suaugusiems.

Tačiau, būtina pridėti, kad kiekvienoje baisybėje autorius palieka kažkur iš giliai sklindančią šviesą. Tarsi molio indas, tas jo žmogus, kietas, rudas, bukas, kvailas, vedamas žemiausių instinktų, tačiau to indo viduje dega šviesa. Ir tą šviesą mes, skaitytojai, galime pamatyti. Ši knyga yra tarsi tamsos ir šviesos šokis. Ko joje daugiau? Deja, bet indas labai kietas, o šviesa tokia menka.

Tačiau jei tai nebūtų prisiminimai, tada gal ir galima būtų dėl to pergyventi. Tačiau tai juk prisiminimai. Dabar tos šviesos yra kur kas daugiau.

Lieka esminis klausimas. Ar mes norime skaityti ir skaityti tą praeities tamsą?

Laura Sintija Černiauskaitė “Šulinys” arba

Apnuoginti nervai 

Jautri knyga. Tokia jautri, kad skaitai ir jauti, kad prisilietei prie gyvo nervo. Tarsi knygos oda būtų nulupta ir paliktas pulsuojantis, sopantis, geliantis nervas. Vedžioji akimis per jį ir skauda.

Tai knyga apie savus ir svetimus. Nors siužete vyksta tai, apie ką mes visi greičiausiai girdėjome – motina įmeta į šulinį savo vaiką, tačiau iš tiesų tai tik epizodas, tik taškas, nuo kurio atsispiriama.

Tai knyga apie skirtingus gyvenimus, kurie susisupę savo pačių sukurtame burbule skausmingai jungiasi su kitų gyvenimais, kitų burbulais. Tarsi norėta pasakyti – palik mane ramybėje. Neerzink manęs su savo vaikais, mėtomais į šulinį. Man visai gera gyventi ir be tavo istorijų.

Tačiau gyvenimas vis sujungia ir sujungia, parodo ir parodo. O sielai, kuri yra tokia jautri, tarsi apnuogintas nervas, kiekvienas susijungimas su “svetimu” yra labai skausmingas.

Ką aš išmokau, sužinojau, supratau iš šios knygos?

Supratau, kokių švelnių, jautrių vibracijų apsupta kuria autorė. Pabuvau jų apsupta, kol skaičiau šią knygą. Jaučiau gerumą, tačiau per skausmą. Šios autorės kūriniai yra jautrūs, geri, skausmingi. Šiek tiek nerealūs. Plevenantys erdvėje.

Tarsi liūdnai linguotum galvą ir sakytum: vaikeli, vaikeli. Kodėl tu taip darai? Nesmerktum, nemoralizuotum, tik skausmingai jaustum visomis savo poromis, kaip blogai tas vaikas elgiasi, nors ir nemanytum, kad jis kaltas. Liūdna ir jautru. Apie tai ši knyga.

Gabija Grušaitė “Stasys Šaltoka” arba

Šiuolaikinio žmogaus sielos šaltis

Apie šią knygą jau rašiau, tačiau pakartosiu vėl, tik apibendrintai.

Trys draugai, turintys viską: pinigus ir malonumus (naujasis rusas Aleksas), soc. medijų sekėjų būrį ir įgūdžius (lietuvis Stasys), idėjas ir kūrybiškumą (britas Kenis). Visi trys kartu jie turi viską, ko, atrodo, gali trokšti jaunas, šiuolaikinis žmogus. Viską, ko trokšta bendros visuomenės nuomonės suformuoto tobulo gyvenimo stereotipo siekiantis žmogus – turtai-garbė-pinigai-pramogos-kūryba.

Tačiau jų sielos buvo tuščios. O visur, kur einame, nešamės save.

Apie tai ir yra ši knyga.

Autorė puikiai pagavo šiuolaikinio išsilavinusio žmogaus aktualijas: soc. medijos, skrydžiai, kelionės, visas pasaulis tarsi kišenėje. Taip, knygoje daug angliškų išsireiškimų, tačiau kai kuriose vietose tikrai būtų sunku perteikti atitinkamą nuotaiką lietuvių kalba. Skaityti buvo taip įdomu, kad net nesusimąsčiau apie kalbą, dėstomų minčių sklandumą. Niekas neužkliuvo, vadinasi viskas buvo gerai.

Labai tiksliai sugalvotas knygos pavadinimas. Vardas ir pavardė, kurie abu kažką reiškia. Abu kuria asociacijas: Stasys, lietuviškumo įsikūnijimas, Šaltoka – nuoroda į jo sielos šaltį.

Stasys Šaltoka – tobulas jaunuolis, kuris gyvena labai sėkmingą šiuolaikinį gyvenimą, tačiau širdyje niekina ir nekenčia visko ir visų. Todėl jaučia nuolatinę kančią. Kančią slopina alkoholiu, malonumais ir kelionėmis. Priklausomas nuo alkoholio, jis niekaip nepabėga nuo savęs, niekina visus savo draugus ir visas vietas, kuriose apsistoja. Niekina visą gyvenimą, nuolat kenčia beprasmybės jausmą. Jis gimė Lietuvoje, tačiau nei už ką nebenori ten grįžti, nes ji jam atrodo tarsi juodoji skylė. Todėl meta darbus, keičia šalis, keliauja kur kas nors pasiūlo, teka pasroviui, išgyvendamas milžinišką vidinę desperaciją, kurią slopina vien tik alkoholis. Jis kenčia dėl to, kad nieko nemyli ir pats tai supranta. Jis viską žino, jam nėra jokių paslapčių ar naujienų, jis supranta Visatos dėsnius, tačiau jų nepriima. Nemato jokios gyvenimo prasmės, jo niekas nejaudina. Nei nelaimės, nei mirtis, nei stichijos.

Tačiau trumpam išsiblaivius, prasiskverbianti per desperaciją, slenka mintis, kad viskas yra viena ir kad nušvitimas, kuris leidžia jausti, jog yra taip, kaip ir turi būti, gera yra bloga ir bloga yra gera, kaip ir mirtis visada kažkur šalia.

“Negalvoti. Nejausti. Tik būti, plūduriuoti erdvėje ir jausti, kad esu vienas visur. Aš, kuris niekada negimė ir kuris nemirs.” 264 psl.

Tarsi knyga apie nušvitimą būtų įforminta Stasio Šaltokos gyvenimu, tik atvirkštine savo puse.

Nors ilgainiui skaitant apie desperaciją, sklindančią iš kiekvieno puslapio, man šiek tiek atsibodo ir jau beveik ėmiau jausti, kad vis tas pats ir tas pats, tarsi stovintis vanduo, nėra kulminacijos, transformacijos, herojaus suvokimo… tačiau tada perskaičiau knygos pabaigą. Puikiai, įtikinamai, įspūdingai užbaigta istorija.

Kai perskaičiau šią knygą, kelias dienas buvau įkritusi į meditacinį jos ritmą. Jaučiau gyvenimo pulsavimą, pasinėriau į apmąstymus ir aktyvų stebėjimą, kas vyksta aplinkui mane. Ypač tinka ją skaityti rudienį, kaip dabar.

Kai kas tai vadina nušvitimu.

Kaip ką bepavadintumėme, tai nekeičia reiškinio esmės. Mano nuomone, ši knyga yra lietuviška “Dienos likučiai”, kuri pernai laimėjo Nobelio literatūros premiją. Skirtumai tik keli – pastarosios knygos autorius Kazuo Ishiguro prieš tai jau buvo parašęs keletą knygų, o lietuvio tai buvo pirmoji knyga; Kazuo Ishiguro rašė apie Angliją, o Aidas Kelionis apie Lietuvą; Kazuo Ishiguro rašė angliškai, Aidas Kelionis-lietuviškai. Ir jie apie abu karjeros pradžioje rašė prisidengę pseudonimais.

Kaip įdomu, ar ne?… galbūt šie du autoriai, nepažinodami vienas kito, gyvendami skirtinguose pasaulio kampeliuose, tuo pačiu metu gavo tą pačią idėją parašyti tokią knygą? Abu parašė, išleido, tačiau viena laimėjo Nobelį, kita net nebuvo pastebėta. Tarsi princas ir elgeta. Atsimenate tą istoriją? Tokios pačios išvaizdos, tokių pačių gabumų, tačiau vienas princas, kitas – elgeta.

Kiek pas mus yra tokių nepastebėtų talentų? Manau, kad daug. Mes tikrai turime didžiulį potencialą, kuris tiesiog pulsuoja po mūsų oda. Tačiau kas lemia, kad vieni tampa princais, kiti elgetomis?

Pati pirmoji recenzija, publikuota bernardinai.lt, kuri iškrito pagooglinus šią knygą prasidėjo taip:

“Prisipažinsiu, leidyklos „Tyto Alba“ išleistas Aido Kelionio romanas „Smėlynų vanduo“ (serija „Nauji vardai“) gerokai sunervino.” 

Po to lyg ir pasitaiso, tačiau, sutikite, po tokios recenzijos, kuri rėkte rėkia: “erzinanti nesąmonė”, sunku vėl patikėti savimi. Ypač, kai knyga pirmoji ir reikia patvirtinimo, kad gali rašyti toliau.

Tokių pavyzdžių galima rasti begales. Toli eiti nereikia. Žinau, kad yra viena moteris, kuri jaunystėje buvo puiki rašytoja. Ji išleido knygą, ją įvertino…tačiau ji daugiau nieko gyvenime nebeparašė. Kodėl? Nes buvo tokių, kurie išsireiškė panašiai ir dar daugiau – nepasikuklino ją apšmeižti.

Kaip po to kurti, po to, kai tave suniekina, ypač, jei esi jautri siela? Čia kaip su tomis “vyskupo kojinėmis”:

Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė 

Sakė: vaikeli, kaip tu drįsti

Kalbėk kas skauda, o ne “vyskupo kojinės”.

Būsi pasmerkta, nesuprasta, nevertinta

Būsi žaltys, būsi šnypšianti pelkių gyvatė

Būsi bobulė ant kampo, kur šerną augina

Kaip tu gali?! Nuoga, pajūry išsirengusi…

Lašnoja…

Aš negaliu negalėti.

Motin, atleisk.

Bet netgi numirusi verkčiau tik ašarom

O ne išpildytais tavo troškimais.

Sakė: esi nepakaltinama savo užsispyrimu,

Savo stovėjimais Kryžkelėj

Lyg Veronika gūdų vidurnaktį

Sakė, kalbi lyg pamišusi

Nekreipdama dėmesio į nustatytas taisykles,

Į geliantį laiko buvimą.

Sakė: ne taip, oi ne taip gyveni…

Per greitai.
Sudegsi.

Negelbėsim!

Saldi ta liepsna...

Po išdžiūvusiu mano dangum.

Jei tokio lygio ir tokio talento poetė kalba apie tai, kad jai “sakė” rašyk kitaip, rašyk “geriau”, tai galima tik įsivaizduoti, kiek kūrėjų nuleidžia rankas, nusprendę, kad jie “gali negalėti”. Ir nebekuria. O kam?

Čia, norite pasakyti, natūrali atranka? Išlieka stipriausi?

O gal mums patiems reikia sau pasilinkėti, kad leistume užaugti savo kūrybinei potencijai? Kad ji nebūtų nužudoma dar jauna, nesutvirtėjusi. Kad nereikėtų poetams ir rašytojams būti “bobulėmis už kampo”. Kad kūryba būtų pastebėta, įvertinta ir palaiminta toliau siekti savo olimpų.

Ne, nesakau, kad viskas taip blogai. Kiek žinau, Aidas Kelionis rašo toliau. Ir ačiū Dievui. Atlaikė. Pagal bendrą visuomenės nuomonę rašantys žmonės vis dar laikomi pagarboje, ir tai džiugina. Tačiau taip norėtųsi, kad tos mūsų elgetos, kurios turi lygiai tuos pačius duomenis, kaip ir princai, pagaliau taptų tais princais. Kad nebūtų tiek kritikos iš “savųjų tarpo”.

Na, o dar šiek tiek apie knygą.

Kadangi knyga yra apie Lietuvą, man ji patiko dar labiau, nei “Dienos likučiai”. Aš ją “mačiau”, jaučiau, užuodžiau. Gyvenau tame name, kartu su herojumi. Kartu su juo miegojau, kėliausi, gėriau kavą, skaičiau laikraščius, krapščiau nosį, ėjau pasivaikščioti, skutausi galvą, tampiau alkoholikus, žiūrėjau futbolą, stebėjau ežerą, ploviau primyžtą spintą.

Žavėjausi ir pati mokiausi, kaip reikia rašyti. Knyga sužavėjo savo paprastumu, tačiau tame paprastume slypi daugybė sluoksnių. Sukėlė daug apmąstymų, koks yra žmogaus gyvenimas, kas jame svarbu. Labai aiškiai parodė alkoholizmo liūną, žmogaus tolerancijos kitam žmogui grožį. Jo ramybę ir santarvę su aplinka tada, kai yra pilna santarvė su savimi ir su gamta. Aido Kelionio personažas yra Stasio Šaltokos priešingybė. Jei Stasys Šaltoka viską turi ir nieko nejaučia, ta Aido Kelionio žmogus nieko neturi, bet viską jaučia. Jaučia, kad gyvena. Jaučia, kad yra ramus ir laimingas.

Kas yra žmogui yra laimė? Būti reikalingu, jaustis gerai, bendrauti su gamta, nieko nebijoti? O gal gyventi prie vandens ir tuo mėgautis?

“Žmonės, kurie gimė, augo ir nūnai gyvena ne prie upės, ežero, ne prie jūros ar net ne prie šaltinio, gali savaitgaliais iš dulkėtų, transporto spūsčių kamuojamų miestų sprukti į sodybas prie vandens. Jie šiek tiek pajunta, ką reiškia kasdien, ištisus metus, nuo ryto iki vakaro ir net vidurnaktį ar trečią nakties gyventi prie vandens. Atlėkti prie ežero ar net atostogauti prie jo vasarą, kepinant trisdešimties laipsnių karščiui ir saulei ritinėjantis žeme, be galo malonu ir net, sako, sveika. Verta prie ežero ateiti ir žvarbų tamsų rudens vakarą, pučiant stipriam vėjui ir dulkiant smulkiam lietui. Atpėdinti speiguotą gruodžio rytą, pirmam, bet jau gana tvirtam ledui sukausčius pakrantes, ir juo vaikštant stebėti plaukiojančias žuvis. Atkulniuoti vaiskią, gaivią pavasario popietę, kai į banguojantį ežero vandenį šiltas vėjelis bus prikrėtęs netoliese augančių obelų žiedlapių.” 84 psl.

Perskaitę šią knygą suprasite, ne, pajusite visomis savo poromis (ką pajuto net tas piktasis recenzentas) kas yra laimė. Nukasti pirmąjį sniegą nuo takelio, po to palįsti po karštu dušu. Pasidaryti šviežios kavos ir atsiversti ryto laikraštį. Eiti pasivaikščioti į mišką, kai “šeimininkas net šuns į lauką neleis”, kai lyja ir šalta, ir jame nėra nei gyvos dvasios. Stebėti pro langą tamsą ir matyti, kaip brėkšta diena. Eiti į ilgus pasivaikščiojimus, stebėti ežerą. Gerti arbatą ir lėtai skaityti mėgstamą knygą. Neteisti žmonių, bet jiems pasitarnauti. Sutarti su visais ir visada turėti laiko.

O svarbiausia – kai gera būti su pačiu savimi. Kai esi vienas ir nieko netrūksta.

Jei daugiau žmonių skaitys tokias knygas, jei kritikai jas tinkamai įvertins, jei vis daugiau žmonių pasijus panašiai kaip aš, perskaičiusi šią puikią knygą, ir apie tai parašys, gal ir elgetai tapti princu taps įmanoma?

378 puslapiai kupini aukso. Tačiau ne visiems.

Jau praėjo dvi savaitės, kai perskaičiau šią knygą. Nusipirkau ją iš pačio Simono, jis išleido ją pats ir platina tik vienoje ar dviejose vietose. Nepatingėjau nuvažiuoti prie jo namų ir pamatyti ir jį ir jo šunelį “gyvus”. Buvo vasario mėnesio vakaras, labai šalta, o aš apsirengusi tik važiavimui šiltame automobilyje skirtus drabužius. Todėl visą energiją pokalbio metu teko nukreipti į pastangas nedrebėti ir nelabai prisimenu, apie ką mes kalbėjomės.

Kodėl važiavau ir ją pirkau? Norėjau padaryti gera žmogui. Sutikau jį viename knygos pristatyme ir ten jis labai kukliai kalbėjo apie naująją savo knygą. Suintrigavo ir pavadinimas. Paskui jis mane per FB pakonsultavo apie knygos leidybą savarankiškai, o aš atsidėkodama norėjau paskatinti jo pardavimus. Norėjau padaryti gera jam, o pasirodo, pasidariau gera sau.

Nusipirkau dvi knygas. Tiesiog jis neturėjo grąžos, o artėjo mano mamos gimtadienis, todėl paėmiau dvi. Vieną padovanojau mamai gimtadienio proga. Ji tuoj pat perskaitė…ir nieko nesuprato.

Savąją su Simono autografu padėjau ant židinio ir neskaičiau. Jaučiau, kad turiu pribręsti, nes kitaip bus kaip ir mano mamai. Neįsivaizdavau apie ką knyga, bet laukiau, tarsi žinodama, kad ją vis tiek kažkada perskaitysiu.

Laukiau ilgai. Tuo tarpu perskaičiau keletą kitų knygų. Parašiau daug tekstų. Jaučiau, kad artėju prie tos būsenos, kai galėsiu skaityti Simono knygą.

Ir ta diena atėjo. Ji sutapo su mano 21 dienos pokyčių programa su Rita Regale. Jos abi, ir programa ir knyga atitiko kaip kirvis kotą. Skaičiau ir vėrėsi mano akys. Sielos akys.

Tai knyga, kurios perskaičius 378 puslapius, ne tai, kad neatsibosta (kaip dažnai pasitaiko skaitant kitas storesnes nei 200 puslapių  knygas) bet norisi, kad ji nesibaigtų. Norisi tos būsenos, norisi kad ji tęstųsi ir tęstųsi iki begalybės. Tos būsenos (kaip ją pavadinti?… tai būsena, primenanti jausmą motinos įsčiose… gera. ), kuri apima skaitant šią knygą.

Pačio Simono šioje knygoje nėra. Nors jis rašo apie save, apie savo pasivaikščiojimus su mylima takse Morka, rašo apie dialogus su savo vidiniu aš, rašo savo išmąstytas ir išjaustas citatas, tačiau jausmas, kad skaitai apie vieną konkretų žmogų, nekyla.

Skaitai ne apie Simoną, o apie save. 

Tai aš vaikštau su tuo šuneliu ir matau tai, ką mato jis. Tai aš kalbuosi su savo vidiniu “aš” ir sulaukiu atsakymų. Tai aš taip galvoju –  taip, kaip rašo jis. Išskyrus vietas, kur jis kalba savo vaikams. Tada jaučiau, kad tai ne apie mane.

Kodėl ateina toks jausmas? Todėl, kad šioje knygoje yra tiesa. Ieškote tiesos? TIKROS tiesos? Perskaitykite Simono knygą.

Iš kur žinau, kad tai tiesa? Iš ten, iš kur ateina visa tiesa.Ne viską supratau. Ne visada lengva tiesą įvilkti į žodžius. Tiesa, kurią bandė išreikšti Simonas savo sugalvotais žodžiais ne visada rezonavo su mano suvokimu.

Turiu pripažinti, kad kartais tiesą Simonas išreiškia neaiškiai, nerišliai, kartais primityviai, o kartais storžieviškai.

Ar Simonas šviesus? Manau, kad kartais. Bet jis tikrai parašė šviesią knygą. Leido per save plūsti Meilei ir ją parašyti.Jei sugebėsite atskirti, kur yra netobulas žmogus, o kur TIESA, ši knyga bus aukso gysla, kupina šviesos energijos jūsų galvose. To Jums ir linkiu.Ps. Žinot, ką norisi daryti perskaičius šią knygą? Paimti ją vėl, atsiversti bet kurį puslapį ir perskaityti bet kurį pirmą pasitaikiusį sakinį.Ir…165 p.:  “Trokštančiojo prašymas – dovana atiduodančiajam”.Ps.s. Siūlau įsiklausyti į Simono žodžius. Jis turi priėjimą prie TIESOS.

Ką reiškia gera knyga. Nors perskaičiau per dvi dienas (447 puslapiai!) nes negalėjau atsitraukti, tikrai negalvojau apie ją rašyti. Perskaičiau, pagalvojau – na ir kas? Eilinė išgalvota istorija. Ir ėmiausi skaityti kitas, eilėje laukia daug knygų.

Tačiau. Gera knyga reiškia, kad norom nenorom pagauni save apie ją galvojant. Vis prisimenu ir imu nagrinėti atskirus knygos epizodus. O kuo daugiau galvoju, tuo daugiau atsiveria naujų jos sluoksnių, tarsi lupčiau svogūną.

Mergaitė, būdama ketverių metų, nužudo savo brolį. Kodėl ji tai padarė? Ar iš nežinojimo, nesuvokimo, kas bus, jei ji pastums jį nuo laiptų, ar iš viduje slypinčio blogio? Jos tėvai ją palieka, manydami, kad ji yra velnio apsėsta. Ji gyvena pas vieną močiutę, paskui pas kitą, paskui pas dėdę, ir nuo ketverių nei karto nebuvo priglausta, apkabinta, negirdėjo nei vieno meilaus žodžio. Augo ir užaugo vienut viena. Kai žiūriu į savo vaikus, kurie kas kelios minutės atbėga pasėdėti ant kelių, pasiguosti susimušus ar susipešus, paklausti ko nors, arba ką nors papasakoti, man plaukai ant galvos šiaušiasi. Dėl tos vienišos ir visų atstumtos, gyvus ir sveikus tėvus turinčios mergaitės.

Ir kas iš jos išaugo? Mergina, kuri siekia savo tikslo. Dėl to tikslo ji geriau apsišlapina traukinyje, bet neina su pedofilu į tualetą. Ji sudaro sandėrį su pabaisa, tačiau pabaigia koledžą. Ji sutinka savo gyvenimo meilę ir už jo išteka po dviejų savaičių (pasipiršo jis ją tik pamatęs).

Jos išrinktasis – genijus. Genijumi jį laikė jo tėvai, jo teta, tokiu jį laiko jo mylimoji. Jo tėvai beprotiškai mylėjo vienas kitą, jo netekėjusi teta jį dievino. Jis buvo pasaulio karalius nuo gimimo iki tos dienos, kai mirė jo tėvas. Genijus negalėjo ištverti tėvo netekties ir prabangių namų pakeitimo į mažą namelį kopose, įniko į narkotikus ir blogą kompaniją. Iš didelės meilės jo mama išsiuntė jį į internatą ir neleido jam grįžti nei per vienas atostogas ketverius metus. Per tą laiką genijus iš spuoguoto pastumdėlio, nepritapėlio tapo tuo, kuo ir gimė būti – kompanijos siela, visų mylimas ir priimamas aktorius.

Genijus veda merginą, tačiau jo mama jam nežinant skambina ir žada milijoną dolerių, jei ji paliks jos sūnų ramybėje. Mergina pažada, kad kol ji neatsiprašys, sūnaus nematys. Ir savo pažadą ištesi. Jos mylimasis nebemato savo motinos iki pat jos mirties.

Tačiau. Mergina yra šimtu procentų atsidavusi savo vyrui. Ji žeminasi, kenčia, viena dirba po -niolika valandų per dieną, kol nieko neveikdamas namie jis laukia vaidmens. Jo šeima labai turtinga, nes paveldėjo milijoninį verslą, tačiau iš mamos jie negauna nei skatiko. Slapta nuo genijaus padeda teta ir sesuo. Mergina dirba, tvarko namus, rengia vakarėlius jam linksminti, tenkina milžinišką jo ego ir seksualinį jo apetitą ir niekam neleidžia nužudyti jo svajonės tapti genialiu aktoriumi. Ji tiki, kad jis yra genijus. Ji jį myli.

Visi draugai, kurie pradžioje skeptiškai žiūrėjo į šią skubią santuoką, ima suprasti, kaip tai rimta. Jų santykiai tampa tikra meilės ikona. Pavyzdžiu. Tačiau tuo pačiu metu jos mylimasis niekada nesiteirauja, kur jos šeima, iš kur ji kilusi (jis net nežino, kad ji yra prancūzė ir prancūzų yra jos gimtoji kalba). Slapta nuo mylimojo ji pasidaro abortą, o vėliau sterilizaciją, nes nenori turėti vaikų. Nors jis labai nori vaikų, ji niekada jam nesako, kad jie jų niekada neturės. Taip pat ji niekada jam nepasakė, kad prieš jų santykius ji pardavinėjo savo kūną. Jis galvoja, kad ji buvo nekalta ir visiems tuo giriasi, nes pirmąją sueities dieną jai prasidėjo mėnesinės, o jis pasidarė tokią išvadą. Ji leidžia jam taip galvoti.

Aktorius geria ir laukia, o jo mylimoji viskuo rūpinasi, juo tiki ir jį saugo. Taip tęsiasi daugybę metų.

Kol… vieną dieną prisigėręs iki žemės graibymo, aktorius sukurpė kažką, panašų į spektaklio scenarijų. Ji rado tą rašliavą, ją pataisė ir pasakė jam: aš visada žinojau, kad tu genijus. Ji nusiuntė šantažinį laišką savo dėdei, pas kurį gyveno iki pilnametystės, ir gavo finansavimą pirmajam spektakliui. Ji sukvietė visus draugus ir pažįstamus, kad užpildytų salę premjeros metu. Ji padėjo genijui rašyti sekančius scenarijus, jam net neįtariant išleido keletą knygelių pati, pasivadinusi pseudonimu.

Legenda apie jų meilę pasklido toli. Genijus sulaukė pasaulinės šlovės, jis tapo garsus ir turtingas. Jie įsigijo tobulus namus, kuriuos ji įrengė būtent taip, kaip norėjo. Jie turėjo viską – meilę, pinigų, pripažinimą, kūrybą, namus.

Ir tada genijus mirė. Milžiniškai kiekiai alkoholio ir įgimta genetinė liga padarė savo. Prieš tai jis dar spėjo sužinoti, kad jo mylimoji, kuri buvo šventa jo akyse, kurios jis nebuvo vertas, kuri buvo jo angelas ir mūza, nebuvo nekalta jiems susipažinus. Dėl to pasistengė jo geriausias draugas, kuris visada žinojo apie jos praeitį. Visą gyvenimą pyko ant jos, kad atėmė iš jo genijų. Pagaliau jis sulaukė dienos, kai jos kūnas ėmė vysti ir jai atkeršijo.

Jam mirus, jos gyvenimas sustojo. Tačiau, kai ji sužinojo apie geriausio draugo išdavystę, nusprendė keršyti. Visiems. Vyrui mirus ji paveldėjo milijonus, kuriuos jis paveldėjo iš savo motinos. Pirmiausia ji nusipirko savo tėvų namą su visais vynuogynais Prancūzijoje, kuriame gyveno keliolika jų giminės kartų. Jos tėvai susilaukė dar vaikų, kurie jau buvo suaugę, ir jie visi gyveno tame pačiame akmeniniame name, kaip jų proseneliai ir proproseneliai. Nusipirkusi namą, ji išrovė visus vynuogynus ir sulygino namą su žeme. Tekėjo ašarų upės.

Paskui ji ėmė rinkti informaciją apie geriausią vyro draugą. Jis buvo tas pats vaikinas, kuris vedė jos vyrą iš kelio paauglystėje. Jo dvynė sesuo nusižudė padauginusi narkotikų ir jis neturėjo kur daugiau eiti, vos gyvas atbėgo pat genijų į koledžą. Tapo turtingas, tačiau liko suktas ir blogas, taigi apie jį ji surado visko ir daug.

Pradėjo veikti. Palikusi kelias nuotraukas ant židinio, ji pasiekė, kad jį tuoj pat paliktų žmona. Būtų ėjusi toliau, sužlugdžiusi jį galutinai…tačiau ją aplankė jos vyro sesuo su teta, kurios visada buvo šalia. Jos atnešė dokumentus, kuriuose buvo surinktas visas jos gyvenimas, su viskuo. Jos viską apie ją žinojo. Viską, ką ji norėjo nuslėpti, jos žinojo. Visai tai surinko genijaus mama, sekdama kiekvieną jos žingsnį. Viską žinodamos sesuo ir teta vis tiek ją mylėjo.

Jos atnešė ir kitus dokumentus, kurie rodė, kad jos vyras turėjo vaiką. Tas vaikas buvo jo geriausio draugo dvynės sesers, kuri nusižudė, vaikas. Įvaikintas, užaugęs, tapęs aktoriumi, vaidinęs jo spektakliuose ir neseniai aplankęs ją, gedinčią našlę pagedėti kartu su ja. Jie pasimylėjo ir jis pavogė pačio pirmojo scenarijaus originalą, nes jautėsi turįs tam teisę, nors nieko nežinojo apie savo tėvą. Trumpai tariant, moteris, nustūmusi savo brolį ir nugriovusi šeimos namus, sudegino visus įkalčius prieš savo mylimo vyro sūnaus dėdę. Ji abiem jiems parašė po laišką apie jų giminystę ir jie ne tik bendravo, bet dėdė pasirūpino savo sūnėnu ir visa jo šeima iki gyvenimo galo.

Štai tokia istorija.

Vis galvoju apie ją ir išvada peršasi tokia:

Kokį matai žmogų, toks jis ir yra.

Mergaitė, kuri nustūmė brolį, nusipelno, kad jai būtų atleista.

Meilė išgydo netgi giliai giliai slypintį blogį.

Tobulas namas, daug pinigų, svaiginanti karjera yra niekis, jei nėra vidinės pusiausvyros.

Viskas kito žmogaus perspektyvoje yra visai kitaip nei tavo.

Žmogų su trūkumais ir nusižengimais taip pat galima mylėti.

Motinos, per daug saugodamos sūnus jiems tik pakenkia. Nes jos nežino.

O jūs skaitydami pasidarysite dar šimtą kitokių išvadų. Tikrai, rekomenduoju.

Skaitau nuostabią knygą ir vis labiau noriu apie ją parašyti. Skaitau jau seniai, nes knyga stora, virš 1000 puslapių. Parašyta smulkiu šriftu, prastu stiliumi, skaitant tikrai yra prie ko padirbėti. Tačiau ji man duoda tiek daug gerų minčių, emocijų, susimąstymo ir išvadų apie savo pačios gyvenimą, kad dar kartą sau įrodau – gera knyga nebūtinai yra GERAI PARAŠYTA knyga. Aš ją pasilikau vakaro skaitymams lovoje ir tai yra puiki vieta ir laikas skaityti tokią knygą.

Tai yra Konkordijos Antarovos knyga “Du gyvenimai”

Kodėl du gyvenimai? Todėl, kad joje pasakojama istorija, kaip vienas senas rusų rašytojas, kuris turėjo didį talentą, tačiau niekaip negalėjo suvaldyti savo aistrų, atgimė iš naujo ir tęsia savo dvasinį tobulėjimo kelią. Jis sutinka Mokytojus, kurie turi tokią aukštą energetiką, jog gali skaityti mintis, matyti visą karminę žmogaus liniją, savo meilės jėga nugalėti visus priešus. Rašytojas kartu su Mokytoju atkeliauja į bendruomenę Indijoje, į kurią gali pakliūti tik išrinktieji, kurie:

1. Išmoko susivaldyti.
2. Pirmiausia galvoja ne apie save, bet apie kitus
3. Yra ištikimi savo Mokytojui

Išmokti susivaldyti reiškia nesusierzinti, kas benutiktų. Tai įmanoma tik priėmus vienatinio amžino gyvenimo tobulumo idėją. Neverkti jokiomis sąlygomis, nes ašaros visada yra tik dėl savęs. Nepykti, nesmerkti, nepavydėti, nekritikuoti, nekalbėti apie kitus blogai ar net sarkastiškai. Visiška minčių higiena, kuri nereiškia, kad emocijas reikia stabdyti, jas slėpti, tačiau reiškia, kad jų žmogus neturi, nes…

Jis galvoja apie kitus, ne apie save. Iš tikrųjų galvoja ne apie save, nes kartais žmogus MANO, kad galvoja apie kitus, o iš tikrųjų galvoja apie save. Žmogus, kuris galvoja apie kitus pirmiausia, niekada neįžeis, nepažemins, nesunervins kito, bus geriausias draugas ir patarėjas. Jis sudegina savo “aš”, jo nelieka. O sudeginus savo “aš”, labai nesunku būti…

ištikimam Mokytojui, kuris mato daugiau ir toliau, nei mokinys. Jei Mokytojo sprendimai yra netikėti, mokinys ištikimai jam paklūsta, net negalvodamas apie jokią kritiką ar abejones.

Tačiau įdomiausia, kad Mokytojai yra ne tik didieji dvasiniai vadovai. Mokytojai yra visi žmogaus kelyje sutikti žmonės. “Nei vienas tau ne brolis, nei vienas tau ne draugas, o kiekvienas žmogus yra tavo mokytojas”.

Bendruomenėje visi dirba, nes tik per kasdienį darbą, discipliną įmanomas dvasinis tobulėjimas. Ten intensyviai vyksta mokslo ir meno tiriamieji darbai, labai skatinama ir gerbiama kūryba, ypač muzika. Prie susivaldymo labai svarbi maisto ir rūbų higiena, jie maitinasi kukliai, gyvena švariai, dažnai prausiasi, niekada neišeina susivėlę ar purvinais drabužiais.

Visi bendruomenės nariai gyvena skirtingose pakopose, pirmųjų pakopų nariai net NEMATO namų aukštesnėse pakopose. Todėl bendruomenė nuolat kinta, kylant žmogaus dvasingumui atsiranda naujos, nematytos vietos.

Bendruomenę saugo dideli ir pikti šunys, kurie prižiūri tuos žmones, kurie dar nepasiruošę ten gyventi, tačiau veržte veržiasi iš visų pasaulio kampelių. Jie visi priimami, apgyvendinami, pamaitinami, Mokytojai su jais susitinka, tačiau, jei nesugeba įvykdyti paprastų, visai naujų sau, Mokytojo duotų gyvenimo įžadų, išsiunčiami mokytis į tolimąsias bendruomenes. Ten gyvena ir povai, kuriuose yra įsikūnijusios neūžaugų, kuriuos ištrūko iš tamsos jėgų, sielos.

Žmogus, kuris tampa Mokytoju, tai žmogus, kuris keliuose gyvenimuose jau toli nukeliavo (nes dvasinė kelionė tęsiasi, ji neprasideda vis iš naujo), o šiame gyvenime užkopė į Mokytojo dvasinę pakopą. Savo dvasiniame kelyje jis yra įgavęs savybes, kurios padeda jam padėti kitiems keliauti tuo keliu. Jis yra tik atsidavęs tarnas, skleidžiantis savo meilę ir ištikimybę žmonėms, ištikimas dar aukštesnėms už jį jėgoms. Jis bebaimis, todėl niekas negali jo sužeisti ar jam pakenkti.

Mokytojas yra pusiau Dievas, nes dvasiškai užkopti gali tik tas, kuris mato Dievą kiekviename žmoguje. Tas, kuris ieško Dievo kažkur toli, niekada jo neras, o tas kuris pamato Dievą pačioje netobuliausioje pasaulio būtybėje – eina teisingu keliu. Vienas iš Mokytojų yra Kristus. Mokytojai gali būti daugelyje vietų vienu metu, su mokiniais jie bendrauja mintimis.

Gyvenimas nesibaigia, jis yra amžinas, jis tęsiasi ir po mirties, tik kita forma. Kuo buvai čia, tuo būsi ir ten. Jei dirbsi ir gyvensi taip, kad kurtum gėrį, tave ilgai prisimins žemėje ir gausi savo atpildą kitoje formoje. Jei nedarei to – atgimsi, tačiau tai bus sunkus gyvenimas, su ligomis ir nepritekliais, tam, kad išmoktum savo pamokas. Tarp kitko, labai gražiai ši mintis išreikšta vaikiškame filmuke “Coco”.

Knygos dar nepabaigiau, dar liko virš 200 puslapių, tačiau neskubėsiu. Bent jau kol ją skaitau, ji man labai miela ir skleidžianti šviesą.

Dabar retai kada aprašau knygas, nors skaitau tikrai daug. Tačiau šią knygą, pajutau, kad turiu aprašyti. Tiksliau, noriu:)

Taigi.

Trys draugai, turintys viską: pinigus ir malonumus (naujasis rusas Aleksas), sekėjų būrį ir įgūdžius (lietuvis Stasys), idėjas ir kūrybiškumą (britas Kenis). Visi trys kartu jie turėjo viską, ko, atrodo, gali trokšti jaunas, šiuolaikinis žmogus. Viską, ko trokšta bendros visuomenės nuomonės suformuoto tobulo gyvenimo stereotipo siekiantis žmogus – turtai-garbė-pinigai-pramogos-kūryba.

Tačiau jų sielos buvo tuščios.

O visur, kur einame, nešamės save.

Apie tai ir yra ši knyga.

Skaičiau su malonumu. Gabija tikrai moka rašyti. Ji puikiai pagauna šiuolaikinio išsilavinusio žmogaus aktualijas: soc. medijos, skrydžiai, kelionės, visas pasaulis tarsi kišenėje. Taip, knygoje daug angliškų išsireiškimų, per daug, mano nuomone, tačiau, kai kuriose vietose tikrai būtų sunku perteikti atitinkamą nuotaiką lietuvių kalba. Pavyzdžiui, mėgstamas atsakymas, rodantis, kad niekas nėra svarbu: whatever. Lietuviškai: tiek to, skamba ne taip desperatiškai.

Labai tiksliai sugalvotas knygos pavadinimas. Vardas ir pavardė, kurie abu kažką reiškia. Abu kuria asociacijas: Stasys, lietuviškumo įsikūnijimas, Šaltoka – nuoroda į jo sielos šaltį.

Stasys Šaltoka – tobulas jaunuolis, kuris gyvena labai sėkmingą šiuolaikinį gyvenimą, tačiau širdyje niekina ir nekenčia visko ir visų. Todėl jaučia nuolatinę kančią. Kančią slopina alkoholiu, malonumais ir kelionėmis. Priklausomas nuo alkoholio, jis niekaip nepabėga nuo savęs, niekina visus savo draugus ir visas vietas, kuriose apsistoja. Niekina visą gyvenimą, nuolat (visoje knygoje!) kenčia beprasmybės jausmą. Jis gimė Lietuvoje, tačiau nei už ką nebenori ten grįžti, nes ji jam atrodo tarsi juodoji skylė. Todėl meta darbus, keičia šalis, keliauja kur kas nors pasiūlo, teka pasroviui, išgyvendamas milžinišką vidinę desperaciją, kurią slopina vien tik alkoholis. Jis kenčia dėl to, kad nieko nemyli ir pats tai supranta. Jis viską žino, jam nėra jokių paslapčių ar naujienų, jis supranta Visatos dėsnius, tačiau jų nepriima. Nemato jokios gyvenimo prasmės, jo niekas nejaudina. Nei nelaimės, nei mirtis, nei stichijos.

Tačiau trumpam išsiblaivius, prasiskverbianti per desperaciją, slenka mintis, kad viskas yra viena ir kad nušvitimas, kuris leidžia jausti, jog yra taip, kaip ir turi būti, gera yra bloga ir bloga yra gera, kaip ir mirtis visada kažkur šalia.

“Negalvoti. Nejausti. Tik būti, plūduriuoti erdvėje ir jausti, kad esu vienas visur. Aš, kuris niekada negimė ir kuris nemirs.” 264 psl.

Tarsi knyga apie nušvitimą būtų įforminta Stasio Šaltokos gyvenimu, tik atvirkštine savo puse.

Tačiau ilgainiui, skaitant jo desperaciją, sklindančią iš kiekvieno puslapio, man šiek tiek atsibodo. Nors Gabija stengėsi ją perteikti vis kitais žodžiais ir vaizdingais palyginimais (tarkime, “siaubas dulkių saujoje”), tačiau iš esmės mintys tos buvo pačios. Kančia, beprasmybė. Jau beveik ėmiau jausti, kad viskas tas pats ir tas pats, tarsi stovintis vanduo, nėra kulminacijos, transformacijos, herojaus suvokimo… kol neperskaičiau pabaigos. Man ji labai patiko. Puikiai užbaigta istorija. Pabaiga duoda nuorodą į tęsinį, todėl būtų labai įdomu sulaukti Stasio Šaltokos II.

Gera knyga yra gera knyga. Tai abejonių nesukelia.

Yra daug gerų knygų. Tačiau ne visos perskaitytos knygos palieka antspaudą visam gyvenimui. Tokių aš turiu 12 (simboliškas skaičius, ar ne?).

Visos šios knygos į mano rankas pakliuvo netikėtai. Beveik visų aš pati nepirkau ir neieškojau. Netgi nežinojau, kad jos egzistuoja. Tačiau jos atsirado mano lentynoje ir mano gyvenime, jos pakeitė mano matymą apie pasaulį ir mane pačią. Jos keičia mane iki šiol.

Visas šias knygas sieja vienas dalykas: jos visos kalba apie tą patį. Jos visos kalba apie Visatos dėsnius ir kaip jie veikia žmogaus gyvenimą. Pasidalinsiu, ką kiekviena konkreti knyga davė man.

Knygų išvardinimo seka maždaug atitinka jų skaitymo seką.

Taigi,

1. Kahlil Gibran “Pranašas”

Skaičiau ją būdama dar jauna, ieškodama ir neradusi savęs. Ši knyga man buvo išminties viršūnė, sielos balzamas, širdies džiaugsmas. Iki tol, kol ji pakliuvo man į rankas, niekur nebuvau skaičiusi išmintingesnių žodžių. Tai gydančioji knyga. Kai viskas nesiseka, kai gyvenimas, atrodo, yra beprasmis ir slysta iš rankų ši knyga man buvo geriausias vaistas nuo depresijos. Parašyta taip paprastai ir taip artimai, tarsi Mocarto muzika.

2. Hugh Prater “Užrašai sau”

Kaip ir Pranašas, ši knyga paprašyta labai paprastai. Dar daugiau, ji parašyta paprasto, niekuo neypatingo žmogaus, netobulo, storo amerikiečio, kuris tiesiog rašė dienoraštį, patarimus ir pastebėjimus, skirtus sau. Jo svajonė išsipildė ir jo dienoraštį išleido viena maža leidykla labai mažu tiražu. Ilgai netrukus jis tapo bestseleriu, verčiamu į visas pasaulio kalbas. Todėl, kad šie užrašai yra kiekvienam. Hugh Prater’is perskaitė mano mintis, kurių aš niekada neįsivardinau sau, ir jas užrašė.

3. Zdenka Jordanova “Discover Your Goal“

Mažą mielą knygelę geltonais viršeliais man padovanojo brolis. Kaip ir pirmosios dvi, ji parašyta labai paprastai. Joje iš esmės aptariami pagrindiniai Visatos dėsniai. Man asmeniškai ši knyga labiausiai paliko įspūdį savo kvietimu prisiminti. Prisiminti užmirštus savo kūdikystės, vaikystės, jaunystės įvykius ir emocijas, ir iškelti juos į sąmonės lygį. Pamiršti dalykai niekur nedingsta, jie veikia mus per pasąmonės lygį, per neįsisąmonintus įsitikinimus. Prisiminus, kodėl mes taip galvojame, viską nušviečia sąmonės šviesa.

4. Eckhart Tolle “Šios akimirkos jėga”

Dauguma perskaitytų knygų pasimiršta, tačiau ši knyga man padarė tokį gilų įspūdį, kad nenorėjau jos pamiršti. Todėl kai perskaičiau šią knygą, aš pasakiau sau priesaiką, kurios niekaip negalėjau pamiršti: kai man bus bloga, skaitysiu būtent šią knygą vėl ir vėl. Todėl, kad ji yra stebuklinga. Ji kalba apie esmę ir duoda bei išmoko naudotis labai stipriu ir galingu įrankiu šiai esmei pajusti – šią akimirką.

5. Arūnas G. “Bilietas į kitokį pasaulį”

Šią knygą pirkau pati, bet ne todėl, kad norėjau ją turėti, o todėl, kad pirmą kartą sutikau “gyvą” rašytoją ir galėjau nusipirkti jo knygą. Tai buvo pati mano rašymo veiklos pradžia, kai mano pačios knygos rankraštis dar plazdėjo embriono fazėje. Perskaičiau ją visą sąžiningai ir nors mažai ką supratau…jos autorius įsitikinęs – ši knyga yra parašyta ne jo, bet aukštesnių jėgų per jį, todėl ją perskaitę žmonės niekada nebebus tokie patys. Nežinau, ar ši knyga mane pakeitė, tačiau kai meditavau perskaitytas knygas norėdama išsirinkti būtent tas, kurios skleidžia aukštą energiją, jėgą, šviesą, kurios pastūmė mane sąmoningėjimo keliu, ši knyga buvo tarp jų.

6. Vydūnas, Raštai III tomas

Šią knygą turėjau per amžius, tiksliau, ją turėjo mano tėvai. Kai aš krausčiausi ir atsirinkau knygas sau, Vydūną pasiėmiau kartu. Ir niekada jo neskaičiau, kol nebuvau pasiruošusi, o tada ši knyga pati įlipo man į rankas. O kai įlipo, nebenorėjau jos paleisti – kokia išmintis, kokia šviesa, koks sąmoningumas šviečia iš kiekvieno žodžio! Vydūnas buvo tikras mūsų, Lietuvos, išminčius, labai šviesus ir gillus žmogus. Gera žinoti, kad jis gyveno tarp mūsų. Didžiuojuosi tuo.

7. Jurgis Brėdikis “Kitokiu žvilgsniu”

Tai knyga, kuri atvėrė man akis. Parašyta gydytojo, profesoriaus, chirurgo, visą gyvenimą gydžiusio žmones ir besidomėjusio gyvenimo prasme ir jo dėsniais. Be jokio teigimo, didaktikos, visažinystės ar fanatizmo, knygoje jis aprašo savo viso gyvenimo stebėjimų ir domėjimosi rezultatus – pastebėtus Visatos dėsnius. Savo autoritetu ir patirtimi autorius tarsi įrodo, kad tai tikrai veikia ir vyksta ne tik šalia mūsų, bet ir mumyse.

8. Gerald G. May “Priklausomybė ir malonė”

Ši knyga man padėjo visiškai atsisakyti alkoholio. Pagrindinė šios knygos mintis: atsikratyti priklausomybės galima tik vieninteliu būdu: fiziniu veiksmu, to tiesiog nebedarant. Tačiau tai nėra įmanoma padaryti (nes protas ir visos kūno ląstelės rėkia priešingai, tai tarsi imti ir pačiam nusipjauti sau ranką); todėl reikia Dievo malonės, kuri padeda peržengti tą sunkų slenkstį –tiesiog to nebedaryti.

9. Simonas “Žmogus su šuneliu”

Kai skaičiau šią knygą, jau buvau pradėjusi busti iš sapno, kuriame gyvenau daugiau nei 30 metų. Jos skaitymas sutapo su Ritos Regalės 21 dienos transformacine programa. Šių dviejų pokyčių (knygos ir programos) efektą jaučiu iki šiol, ir turbūt, jausiu visą gyvenimą. Kai kurie šios knygos sakiniai mane sukrėtė iki širdies gelmių, kai kuriais vadovaujuosi iki šiol (kartoju juos sau mintyse). Ši knyga tikrai padeda pasistūmėti į aukštesnį dvasinį lygį. Ji labai gili.

10. Viktor E. Frankl “Žmogus ieško prasmės”

Šią knygą privalo perskaityti visi. Visi visi. Nežinau, ar ji yra mokyklos programoje. Tai knyga apie žmogiškumą nežmoniškomis sąlygomis. Apie kančios prasmės paieškas. Perskaičius šią knygą man atėjo suvokimas, kad viskas yra atvirkščiai, nei aš maniau.

11. David R. Hawkins “Galia ir jėga”

Apie šią knygą girdėjau seniai, iš keleto žmonių. Pagaliau gavau ją dovanų (pati paprašiau). Šios knygos pagrindinė vertė man – sąmoningumo žemėlapis, kuriame galima nusistatyti savo vietą jame (kur esu dabar) ir kur man reikia eiti. Sąmoningumo viršūnėje – nušvitimas. Tai knyga apie galias, kurias turime mes visi, kurias turi mūsų kūnas. Apie žinojimą, kurį mes taip pat turime, bet vis dar mokomės nutraukti nuo jo nežinojimo šydą.

12. Eckhard Tolle “Naujoji žemė”

Kaip ir pirmoji jo knyga “Šios akimirkos galia”, tai sielos knyga. Pirmojoje autorius duoda įrankį, kaip gyventi, o antrojoje, “Naujoji žemė”, jis paaiškina kodėl taip gyventi. Tik po šios knygos aš pirmą kartą suvokiau (žinoti yra viena, o suvokti tai iš savo gilios vietos yra visai kas kita), kad aš ir gyvenimas yra viena. Mano gyvenimas yra šokis, kurio muziką kuriu aš. Šis suvokimas yra esminis, apie jį kalba visi išminčiai, tačiau tai įsisąmoninti man prireikė daugelio metų ir šių 12 knygų.

Na, ir tryliktoji knyga yra Šventasis raštas, Biblija, kurią skaitau retkarčiais ir stebiuosi, kaip giliai visos jos istorijos yra persmelkusios mūsų būtį. Net neskaičius pačios Biblijos, mes visas jas žinome arba esame girdėję. Net mūsų kalbos žodžiai atspindi tam tikrus Biblijoje aprašytus įvykius. Kaip ten bebūtų, tai yra svarbiausia knyga, parašyta prieš daugiau nei 2000 metų, apie žmogų, kuris buvo aukščiausiai kada nors gimęs dvasiškai užkopęs žmogus istorijoje, kurią bent kartą būtina perskaityti kiekvienam.

Perskaičiusi jo lagaminus pajutau tą patį, ką ir perskaičiusi kelis puslapius “Vyno kopijos”. Vienybę su autoriumi. Ne susitapatinimą, bet vienybę. Pajautimą, kad jis yra žmogus, tiesiog žmogus žmogiškąja prasme. Žmogus. Ne poza, ne kaukė, ne postulatas. Žmogus, panašus į mane ir labai skirtingas. Ir tas pajautimas buvo toks svarbus, kad automatiškai užkūrė simpatijos žarijas autoriui. Gražiam, talentingam žmogui… kuris yra tiesiog žmogus. Žmogus, kuris rašo.

“Vyno kopija” šiai knygai yra labai tikslus pavadinimas, sakyčiau, genialus.  Skaitydama šią knygą jaučiau tokį patį apsvaigimą, kokį jaučiau (kol netapau visiška abstinente) sėdėdama kartu su geru draugu priešais nuolat besipildančias vyno taures. Tokį patį, kurį jaučia kartu geriantys žmonės, visi tapdami draugais. Kurie alkoholio poveikyje ima kalbėtis iš širdies, pasako tai, ko nesakytų blaivūs. Atveria vienas kitam savo sielą. Tą patį efektą sukūrė knyga, įsivaizduojate? Tikri stebuklai. Tikras menas. Skaitai ir jautiesi apsvaigęs, tik kitaip, kažkaip kitaip…net nežinau kaip tai tiksliai apibūdinti, šį jausmą…jaučiau gilumą, išmintį, ne vieną pragyventą gyvenimą…ir skaidrų liūdesį, bet ne tamsą, ne nusivylimą.

Kai vaikštau anksčiais rytais su savo lazdomis, kartais užduodu sau klausimą: “kas aš?”. Ir ateina atsakymas, kad esu daugiau, nei šis “aš”, daugiau, nei ši asmenybė. Daugiau nei mano protas, jausmai, mintys, nuomonės, įsivaizdavimai, daugiau nei mano kūryba, norai, charakteris, temperamentas, pomėgiai, pasaulio vaizdas, pojūčiai, kūnas, kurį naudoju. O šioje knygoje radau dar ir tai, kad mes visi esame daug daugiau. Mes esame daug daugiau už tai, kas manome esantys.

Knyga sukėlė jausmus: gerumas, grožis, išmintis. Švelnus ir šviesus liūdesys, lengva šypsena ir ta šviesos nuojauta… kurios aš taip ieškau. Visur ieškau. Čia – radau. Man visai nesvarbu, kad aš nepažįstų tų vardų, kurie ten gausiai minimi, man nesvarbu, kad aš nesuprantu kai kurių citatų kitomis kalbomis, tai visai netrukdė pajusti kūrinio. Matyt, genialus meno kūrinys tuo ir pasižymi, kad jame savo tiesą gali rasti kiekvienas žmogus. Tiek išsilavinęs, tiek ne, tiek apsiskaitęs, tiek ne, tiek gilus, tiek paviršutiniškas, tiek vienoks, tiek kitoks.

Navakas yra spalvotas akmenėlis tarp pilkų, juodų, rudų. O dabar, po savo knygos “Vyno kopija” dar ir švytintis. Šį kartą tikrai, ši knyga šimtu procentu nusipelno gauti Metų knygos titulą. Valio.

Keturis romanus išleidusi rašytoja RŪTA MATAITYTĖ maloniai sutiko atsakyti į mano klausimus apie tai, ką jai reiškia būti rašytoja, koks jausmas yra išleisti savo pirmąją knygą, iš kur kyla idėjos sekančioms knygoms, kiek Rūtos kūriniuose yra jos pačios gyvenimo istorijos ir be abejo, ko jos kūrybą jau pamėgę skaitytojai gali laukti toliau!

Ar prisimenate jausmą, kai pirmą kartą į rankas paėmėte savo pirmąjį romaną?

Tiesą pasakius, man labiau įstrigo kiti su pirmąja knyga susiję momentai – žinia, kad leidykla ketina imtis leidimo, vėliau – pranešimas, kad knygą parėmė Kultūros ministerija, o labiausiai – ta akimirka, kai nusiunčiau paskutinį pataisymą ir leidykla atsakė, kad jau per vėlu, nes rankraštis jau spaustuvėje, pamenu, kaip tada daužėsi širdis. Šios akimirkos man buvo stipresnės nei pačios knygos paėmimas į rankas. Gal apskritai gyvenime esu mažiau jautri fiziniams išgyvenimams, todėl spaustuve kvepiančio produkto laikymas, ką labai sureikšmina daugelis rašytojų, man buvo mažiau svarbus. Tačiau labai gerai pamenu, kaip paskui visą savaitę tą knygą skaičiau ir ieškojau, kas negerai. Ir radau vietų, kur tikrai buvo negerai, dėl to man buvo siaubingai nesmagu, jaučiausi, kad nepakankamai gerai atlikau darbą. Taigi, pirmosios knygos leidimas man susijęs su daugybe sunkių išgyvenimų, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad nepatyriau ir didelio džiaugsmo. Juk tai mano pirmagimis, todėl šis romanas man išliks mylimiausias, nors per laiko ir patirties prizmę matau, kad literatūrine prasme tai anaiptol nėra labai stiprus kūrinys.

Kada pradėjote rašyti? Ar visada žinojote, kad knygas, kurias rašote, išleisite?

Nuo pat mažens į kalbą žiūrėjau kūrybiškai ir tikėjau, kad iš to galima kažką sukurti – eilėraštį, novelę, apysakėlę, bet ne daugiau. Būtent tokius mažyčius kūrinėlius rašinėjau visą vaikystę ir jaunystę, bet man nelabai sekėsi, nesu sutverta trumpiesiems žanrams. O į romano rašymą žiūrėjau atsargiai, man tai atrodė kažkas dieviška, ne tokiems paprastiems eiliniams kaip aš. Bet vieną dieną tiesiog sėdau ir pradėjau. Tiesą pasakius, pirmiausia svajojau, kad iš to, ką rašau, turėtų būti pastatytas filmas, mąsčiau ne eilutėmis ir puslapiais, o kino scenomis, iš dalies tai ir atsispindi romano dėstyme bei stilistikoje. Apie knygos išleidimą ilgai nedrįsau pagalvoti, man tai tebebuvo kažkokia tolima aukštuma, skirta ne man. Na, o kai jau patikėjau, kad turiu produktą, kuris gal galėtų būti aktualus leidimui, kreipiausi į vieną leidyklą. Kadangi jau ilgą laiką gyvenu užsienyje, lietuviškų leidyklų profiliai man buvo nelabai pažįstami, tad išsirinkau vieną, kuri man buvo labiausiai prie širdies, ir parašiau. Netrukus susilaukiau kvietimo į pokalbį. Leidyklos redaktorius man atsakė, kad rankraštis tikrai vertas išleidimo, bet reikia jį dar daug tobulinti. Gavau krūvą patarimų ir vėl kibau į darbą. Vėliau tą romaną vis dėlto išleido kita leidykla. Rimčiau pasidomėjusi supratau, kad ta pirmoji mano knygai net netiko, tiksliau, aš jiems netikau pagal profilį, bet labai džiaugiuosi, kad jie taip draugiškai ir geranoriškai mane priėmė ir pastūmėjo teisinga linkme. Kelias iki išleidimo, nebūtinai pirmosios knygos, tikrai nėra lengvas, tai reikalauja ir užsispyrimo, ir ištvermės, gal reikia ir truputį sėkmės, bet visų pirma turi būti kūrinys, kuris gali sudominti skaitytoją. Nemėgstu verkšlenimų, kad va, parašiau gerą kūrinį, o juo niekas nesidomi. Nesąmonė, gerais kūriniais domisi, reikia tik dirbti.

Žmonės, kurie nusprendžia parašyti pirmąją savo knygą, paprastai išgyvena kažkokį lūžį savo gyvenime. Ar jums taip pat prireikė to lūžio?

Net nežinau, ar galima sakyti, kad tuo metu man įvyko didelis lūžis, gyvenime didelių pokyčių neįvyko, bet pripažįstu, kad psichologiškai išgyvenau sunkų laiką. Buvo susikrovę daug įvairių nuoskaudų, bėdų, o pati didžiausia – kad sėdėjau prie architektės diplominio darbo, kuris man nebekėlė džiaugsmo, tik nusivylimą ir abejingumą, tad jaučiausi iš dalies palūžusi. Kita vertus, mano aprašyta istorija nebuvo to laikotarpio išgyvenimų rezultatas, mintyse aš ją pamažu kūriau labai ilgą laiką, gyvenimas tik privertė būtent tuo metu sėsti ir viską užrašyti, nors tai man buvo pats netinkamiausias metas, nes visą savo laiką privalėjau skirti diplominiam darbui. Kelis mėnesius atėjusi braižyti sėdėdavau prie savo darbo stalo ir rašydavau romaną, o bendramoksliams meluodavau, kad darau projekto aprašymą. Net sunku patikėti, kad galiausiai tą projektą apsigyniau ir gavau diplomą, kurio man nebereikia.

Kiek laiko ją rašėte? Koks buvo jūsų pirmosios knygos rašymo „receptas“?

Rašydama pirmąją knygą aš kartu ir mokiausi rašymo, todėl procesas vyko tikrai ilgai. Na, patį istorijos pagrindą surašiau gana greitai, bet kad tekstas įgautų grožinės literatūros kūrinio formą, prireikė poros metų. Labai daug pasimokiau ir iš redaktoriaus. Gerai įsiminiau tą dieną, kai į rankas gavau rankraštį po redagavimo. Pamenu, atverčiau, peržiūrėjau keletą puslapių, tada vėl užverčiau ir pasakiau sau, kad viskas, daugiau niekada nieko neberašysiu. Tekstas buvo pilnas gana stiprių komentarų, kad prirašiau nesąmonių, nusišnekėjau, nusivažiavau. Buvo sunku ir skaudu, vėliau redaktorius netgi atsiprašė, bet aš ant jo nepykau, net mielai duočiau jam redaguoti kitą savo rankraštį. Kiekvienam kūriniui reikalingas blaivus, kritiškas žvilgsnis. Manau, griežtas redaktorius rašytojui yra dovana. Žinoma, redaktorius irgi turi būti menininkas, ne bet kas juo gali būti.

Vėliau visi mano kūrybiniai procesai tapo labai skirtingi, kai kas įvyksta visiškai nesąmoningai, kai kas mano pačios pasirinkta. Kurti kūrinius pagal tą patį receptą man būtų nepriimtina, tikiuosi, niekada netapsiu rašytoja, kuri kepa vienodus blynus. Norisi, kad skaitytojas, imdamas į rankas naują mano knygą, nežinotų, ko galima tikėtis. Komerciškai tai labai nepalanku, nes nesusikuriu pastovios skaitytojų grupės, bet apie tai aš mažiausiai galvoju, man svarbiau būti įdomiai ir nesikartoti, jei ne kitiems, tai bent sau pačiai. Ir tas komentaras, kurį karts nuo karto išgirstu, kad mano dvi knygos buvo tokios skirtingos, lyg jas būtų parašę du autoriai, man yra komplimentas. Kita vertus, nuo savęs ir nuo savo vertybių nepabėgsi ir iš savo odos neišsinersi, tad kažkas neišvengiamai kartojasi, nori to ar ne.

Ar jūs taip pat, kaip ir jūsų herojė Lina, vaikštote basa per sniegą? Ar jūsų pirmojo romano siužetas kiek nors susijęs su jūsų pačios gyvenimo istorija?

Jei nepaisysime tokių faktų, kaip emigracija, kai kurios šeimyninės detalės, vaikystės prisiminimai, romano siužetas su mano gyvenimo istorija nėra susijęs. Tačiau po sniegą aš tikrai bėgioju, tai man teikia ekstazę, o jei tektų patirti tokius stiprius išgyvenimus, kaip mano romano veikėja Lina, manau, kad tame rasčiau ir nusiraminimą. Bėgdama basa per sniegą pajuntu ir tyrą džiaugsmą, ir aštrų skausmą, džiaugiuosi tuo, kas neapčiuopiama, o skauda todėl, kad pati tai pasirenku. Ir tai suteikia pasitenkinimą.

Jūsų pirmojoje knygoje „Svajonė apie sniegą“ mane nuolat stebino kuriami dialogai. Nežinau, gerai tai ar blogai, tačiau niekada negalėjau atspėti, ką dialogo dalyviai pasakys. Jų mintys šokinėjo keistai, neprognozuojami, kaip teniso kamuoliukai, todėl kilo klausimas, gal tai yra norvegų kalbos ypatumai?

Ne, tai visai ne norvegiška įtaka, tai universalu visiems žmonėms, pabandysiu paaiškinti viską nuo pradžių. Dialogai man yra labai svarbus romano elementas, skiriu tam daug dėmesio, tiek skaitydama, tiek rašydama. Dėl savo dialogų esu labai dėkinga vienam kritikui. Kai dar tik buvau pradėjusi rašyti, 2010-aisiais, dalyvavau literatūriniame konkurse. Parašiau apsakymą, kuris susilaukė nemažai teigiamų atsiliepimų, ypač vienas vertintojas parašė daug „ach“, „ohoho“, „puiku“, stipru“, bet pabaigoje, kaip ir pridera patyrusiam kritikui, suraitė ir vieną neigiamą pastebėjimą. Būtent už to užsikabinau, nuodugniai išsiaiškinau, ką jis turi mintyse, ir jis man davė daug geranoriškų patarimų. Kalba ėjo būtent apie dialogus. Nuo tada pradėjau stebėti, analizuoti, mokytis, bandyti. Laimė, turiu tam puikias sąlygas – juk mano kasdieninis darbas yra daugiausia dialogų vertimas, tad medžiagos analizėms turiu į valias. Kalbėdami mes visada prasilenkiame, pateikiame visai ne tuos atsakymus, kurių iš mūsų tikisi, ir patys sužinome tai, ko net nelaukėme. Iš dalies vyksta nesusišnekėjimas, kartais visiškas chaosas, tačiau galiausiai mes vis dėlto vienas kitą suprantame ar bent jau tariamės, kad supratome. Jei manimi netikite, įrašykite atsitiktinius pokalbius ir pasianalizuokite. Šia tema net yra parašyta mokslinių darbų. O ką mes turime literatūros kūriniuose, iš dalies ir filmuose? Ten vaizdas priešingas, dialogai nuoseklūs, logiški, meniškai sudėlioti, todėl jie nenatūralūs, tas teniso kamuoliukas lekia būtent ten, kur veikėjas taikėsi, ne, atsiprašau, ne veikėjas, o autorius. Autorius valdo viską, ir tai man nepatinka. Tai mane neretai erzina kitų autorių kūriniuose, net labai gerų autorių. Rašytojai bando sukrauti į dialogą per daug faktinės informacijos ir palieka per mažai emocijų, ekspresijos, kalbos ypatumų, viskas lyg perkramtyta, kad neliktų nesusipratimų, todėl dialogai tampa blankūs, nuobodūs, galiausiai nebesupranti, ar skaitai dialogą, ar vidinį monologą. Taip, mano dialogus kai kurie įvertina kaip per daug paviršutiniškus, bet iš tiesų mes ir šnekame paviršutiniškomis frazėmis, o giluma slypi už jų, tik iki jos reikia prisikasti, o tai jau skaitytojo, ne autoriaus ir juolab ne veikėjo darbas.

Sako, kad kiekvienas skaitytojas toje pačioje knygoje gali rasti skirtingus dalykus, kartais tokius, apie kuriuos autorius net neįtarė. Tačiau mane domina, o ką jūs pati norėjote pasakyti skaitytojams savo pirmuoju romanu? Kokia yra pagrindinė jūsų kūrybos mintis?

Manau, visi, kas romaną skaitė, pritars, kad jis yra liūdnas, istorija skaudi ir ganėtinai tamsi. Ir vis dėlto drįstu prisipažinti, kad tuo kūriniu siekiau perteikti šviesą ir džiaugsmą. Kai kurie su tuo kategoriškai nesutinka, teigia, kad ten tiek nelaimių, tiek ligų, ir galiausiai dar viskas užsibaigia mirtimi. Tada atsakau, kad mūsų visų gyvenimas užsibaigs mirtimi, ir vis dėlto jis mums patiems neatrodo liūdnas. Istorija romane truko devynerius metus – būtent tiek daviau savo veikėjams, kad patirtų džiaugsmą kartu. Ir aš tikrai tikiu, kad jie kartu buvo laimingi, net tada, kai kentėjo, na, visai taip, kaip bėgant sniege – junti skausmą, bet džiaugiesi. Yra skaitytojų, kurie sako, kad aš žiauri, galbūt tai tiesa. Vis dažniau kyla mintis, kad buvau neatsakinga, nes kai kurie prisipažįsta, kad skaitydami labai kenčia. Rašydama tiesiog nenumačiau pačių stipriausių reakcijų. Tikslas buvo parodyti, kad ir skausme yra džiaugsmo. Dabar gal elgčiausi kitaip. Ir vis dėlto negaliu sąmoningai išskaičiuoti, kiek kokių emocijų gali sukelti kūrinys, ir pagal tai atseikėti teisingą kiekį skausmo ir džiaugsmo. Kai knyga buvo ruošiama leidimui, reikėjo vienu sakiniu ją apibūdinti. Dabar tiksliai nebepamenu, kaip mintį suformulavau, bet esmė buvo ta, kad mūsų gyvenimą valdo likimas, kurio mes negalime pakeisti, tačiau savo pastangomis ir gerumu galime padaryti, kad tą likimą kitam būtų lengviau nešti. Ir kita, ką stengiausi pasakyti – kad visa mūsų praeitis yra svarbi, ar ji džiaugsminga, ar liūdna, negalime jos atsikratyti, ji mus formuoja kaip asmenybes, būtent apie tai daug kalbu savo knygoje.

Sakote, kad visuose romanuose norite parodyti džiaugsmą, nors ir skauda. Kiek jums svarbus, reikalingas, yra skausmas? Ar tik per skausmą yra įmanoma laimė?

Manau, skausmas yra labai svarbi mūsų egzistencijos dalis. Per skausmą į gyvenimą ateiname, per skausmą stumiamės pirmyn. Aš ir savo vaikų nebandau apsaugoti nuo skausmo, daug svarbiau išmokyti juos tą skausmą iškęsti. Kai jie serga, daug apie tai kalbamės, tikiuosi, kad tai juos grūdina ir padės ateityje. Kūryboje skausmas man irgi padeda išryškinti tai, kas gyvenime svarbiausia, ir parodyti veikėjų charakterį. Nors turiu pripažinti, kad rašydama pamažu mokausi užapvalinti aštriausias kančios viršūnes, bandau kitaip išreikšti savo idėjas, nebenoriu per daug skaudinti skaitytojų. Kai kurie mane aktyviai atakuoja prašymais – tik neberašyk tokių tragiškų istorijų, būk švelnesnė. Todėl stengiuosi, bandau.

Kaip jums gimsta knygos idėja? Ar ji yra viena, visos jūsų knygos yra vienos idėjos tęsinys?

Mano knygos nėra tipiškos meilės istorijos, bet iš tiesų aš irgi rašau apie meilę, būtent tokią, kokią aš ją įsivaizduoju. Aprašau žmogaus pastangas daryti kitą laimingą ne pagal visuotinai priimtas romantines normas, o pagal to konkretaus žmogaus poreikius.

Kita svarbi tema – tai šeima. Tiesą pasakius, tai supratau tik žymiai vėliau, iš pradžių man atrodė, kad šeima, vaikai – tai tik šalutinės temos, bet kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad būtent tai yra mano kūrybos esmė. Galutinis supratimas atėjo, kai pernai per interviu manęs paklausė ar tiesa, kad šeima ir kūryba man svarbiausia. Tą akimirką pati sau pripažinau, kad tai visiška tiesa. Jei atsiversite bet kurios iš mano keturių knygų pabaigą, paskutinius puslapius, įsitikinsite, kad visur kalbu apie vaiką. Net nežinau, kaip tai paaiškinti, nes tai nebuvo sąmoningai pasirinkta. Gal tai mano parašas?

Jūs gyvenate Norvegijoje. Viena išeivijos rašytoja yra pasakiusi, kad rašymas emigracijoje yra bėgimas nuo kasdienybės. Ar jūs su ja sutinkate?

Negaliu šio teiginio užginčyti, nes jei kažkas tai pasakė, vadinasi, tam žmogui būtent taip ir yra. Kai kurie emigracijoje kuriantys rašytojai dar sako, kad kurdami jie bando užpildyti tą tuščią vietą, kuri atsirado, kai jie paliko savo šalį, nes jiems nuolat kažko trūksta. Dar kitiems rašymas yra kaip sielos terapija, ir nieko čia bloga, tai jų pasirinkimas. Man pačiai yra kiek kitaip. Gyvendama emigracijoje niekuomet nejutau, kad man kažko trūksta. Na taip, yra ilgesys, bet nevertinu to kaip trūkumo, veikiau priešingai – tai dar viena patirtis, kurios nebūčiau turėjusi, jei būčiau gyvenusi Lietuvoje. Ir tai man svarbu tiek gyvenime, tiek kūryboje. Mano kūriniai gimsta iš nuosavų patirčių, kurias aš supinu į naujas istorijas. Paradoksas, bet kuo daugiau rašau, tuo stipriau tikiu, kad sėkmingai galėčiau gyventi nerašydama, tiesiog įsisąmoninau, kad tai nėra ta gyvenimo dalis, kuri man būtina, kad būčiau laiminga. Tiesiog matau, kad man tai sekasi. Tas šūkis, kurį kartais mėgsta numesti kritikai: jei gali nerašyti, nerašyk – man neatrodo teisingas. Kodėl turėčiau nerašyti, jei turiu ką pasakyti ir man pavyksta?

Jūs rašote tik storas knygas. Kodėl?

Įdomus klausimas. Teiginys iš tiesų nėra visiškai teisingas, pavyzdžiui, esu išleidusi „Laiškus“ – tai visiškai plonytė knygelė, kurios kai kurie net romanu nevadina. Turiu ir dar vieną panašios apimties rankraštį, kurį būtent dėl mažos apimties kol kas sunkoka išleisti, leidyklos sako, kad tai būtų per plona knyga.

Na, o kai tai pasakyta, galiu pripažinti, kad vis dėlto man labiausiai patinka rašyti didelės apimties kūrinius. Ir tai man geriausiai sekasi. Nors esu parašiusi ir novelių, vis dėlto trumpoji proza nėra mano arklys. Gyvenime viską darau lėtai, susikaupusi, neskubėdama, mėgstu gilintis, knistis iki gilumos, ir patirtis rodo, kad toks darbas pagimdo didelės apimties kūrinius. Tačiau aš nebijau, kad jie per dideli. Nemanau, kad apimtis yra lemiamas faktorius, svarbiau, kuo tos apimtys užpildytos. Turiu pavyzdžių, kur ir 150-180 puslapių knyga atrodo per stora, nes joje nieko nepapasakota, o būna 500-600 puslapių kūrinių, kur nė vieno puslapio negalėtum išmesti. Rašydama aš stengiuosi nuskusti tai, kas, mano manymu, yra nebūtina, bet visai ne tam, kad knyga būtų kuo plonesnė, o tam, kad kūrinys nebūtų prikištas to, ko nereikia. Nebepamenu, kas tuos žodžius pasakė, bet visada stengiuosi vadovautis mintimi, kad geras kūrinys ne tas, prie kurio nebegali nieko pridėti, o tas, nuo kurio nėra ką atimti.

Ką rašote dabar?

Taip, dabar vėl rašau. Vien tai, kad apskritai rašau, yra svarbiausia, bent jau man. Rašau tada, kai jaučiu ir žinau, kad turiu ką pasakyti. Neketinu skaitytojų kankinti vien todėl, kad noriu išsikalbėti ar neturiu kuo užpildyti savo gyvenimo. Myliu savo istorijas ir noriu, kad skaitytojai jas pamiltų. Jei žinau, kad skaitytojai skaito, džiaugiasi, verkia kartu, jei mano knygos jiems teikia prasmės, tai, savaime suprantama, skatina tęsti. Čia tokia lyg ir sintezė – kai nori papasakoti ir žinai, kad kiti nori klausyti, sėdi ir pasakoji.

Buvo ilgas laikotarpis, kai nieko nauja negalėjau sukurti. Nuo 2013-ųjų rudens per ketverius metus dienos šviesą išvydo keturi mano romanai, todėl visi nuolat kartoja, kad per tuos metus buvau labai produktyvi. Iš tiesų tiesa yra kiek kitokia – visi tie romanai buvo parašyti dar iki pirmosios knygos išleidimo. Kūrybiškai produktyviausi man buvo 2009-2012 metai. Vėliau prasidėjo su leidyba susiję reikalai, ir naujų tekstų rašymas labai sulėtėjo, net sustojo. Teko daug dirbti prie jau parašytų kūrinių – juos tobulinti, redaguoti, ruošti leidimui – iš tiesų tai irgi svarbi kūrybos dalis, tik kiek kitokia. Išleidus knygas prasideda pristatymų, įvairių renginių, interviu laikotarpis. Mane tai išsekina, išbarsto mintis, todėl parašyti ką nors nauja būna sunku, netgi buvau suabejojusi, ar išvis pavyks ką nors nauja sukurti. Užpernai jau pradėjau naują rankraštį, bet staiga darbas sustojo, ir apie pusantrų metų negalėjau prie jo prisėsti, tiksliau, sėdėdavau dažnai, atsivertusi tekstą pavėpsodavau į eilutes, pataisydavau kokį žodį, parašydavau kelis sakinius naujam skyriui ir vėl užversdavau. Jaučiau, kad trūksta ugnies. Bet nedramatizavau situacijos. Mano įsitikinimu, neverta spausti kūrinio per prievartą, jis turi ateiti natūraliai. Ir galiausiai tai įvyko. Vieną dieną atsiverčiau tekstą ir jau du mėnesius nebegaliu užversti – išrakinėjau viską, kas parašyta, suveržiau struktūrą, ryškiau nubrėžiau visas linijas, o dabar rašau tai, ko dar trūksta. Rašydama nemoku ir nenoriu skubėti, manau, praeis dar nemažai laiko, bet kūrinys jau darosi apčiuopiamas, ir tai džiugina. Tai bus istorija, susijusi su ankstesne mano knyga „Gunda“, ją bus galima skaityti kaip pirmosios tęsinį, tačiau mano tikslas, kad ji galėtų gyventi ir visai savarankišką gyvenimą, nepriklausomai nuo pirmosios, panašiai kaip „Svajonė apie sniegą“ ir „Jos vardas Magija“, kuriose skaitytojai atpažįsta tuos pačius veikėjus, bet nebūtinai skaito jas vieną po kitos, kai kurie perskaito antrąją ir tik tada susidomi tuo, kas nutiko prieš tai. Beje, atrodo, kad tai irgi bus ganėtinai stora knyga, gal net storiausia iš visų, iki šiol parašytų, bet tai manęs nė kiek negąsdina.

Ačiū, miela Rūta, už atsakymus! Linkiu Jums kūrybinio įkvėpimo, istorijų, kurias norisi papasakoti, lengvo ir ramaus rašymo, šeimyninės laimės ir visokeriopos sėkmės!

Tai pirmoji Jolitos Herlyn knyga, parašyta po to, kai jos vyras paklausė: “O ką tu žadi nuveikti per artimiausius 20 metų?”. Tai nebuvo švelnus klausimas, todėl moteris supyko, atsisėdo ir parašė romaną, kuris iš karto pakliuvo į skaitomiausių dešimtukus.

 Atrodo, kaip paprasta. Reikėjo tik pykčio žiežirbos ir ji kaip mat įkūrė Jolitos kūrybos laužą. Tačiau, parašyti tokį romaną nėra paprasta. Reikia sukaupti daug gyvenimiškos išminties, įspūdžių, išgyvenimų, emocijų. Jolita, matyt, turi ne vieną to gėrio skrynią, kurias ji ėmė dabar, tik prieš ketverius metus, verti ir rodyti mums jų turtus. Jau šešios skrynios atvertos, šešios Jolitos Herlyn knygos išvydo pasaulį. Neįtikėtinas produktyvumas! Toks produktyvumas rodo, kad autorės skrynios jau seniai buvo pilnos, jos ilgai buvo kupinos idėjų ir talento.

Knyga įtraukia akimirksniu. Kodėl? Todėl, kad lengvai skaitosi, todėl, kad parašyta visiems mums aktualia tema – apie meilę. Tiksliau, apie beviltiškas meilės paieškas. Tiksliau, apie meilės iliuzijos vaikymąsi. Dar tiksliau – apie savęs ieškojimą per santykius.

Trys meilės istorijos. Visose –  jauna, graži, seksuali klaipėdietė moteris Kamilė ir trys jos vyrai. Visose trijose istorijose moteris vaizduojama naivi, ką tik ištrūkusi iš kalėjimo už geležinės uždangos, mačiusi tik pilkas betono sienas ir tokius pačius veidus, tokia, kuriai ką tik po nepriklausomybės atkūrimo norėjosi “tvarkos tiek išorėje, tiek viduje”, kuri  “laukė to, kuris numalšintų begalinį meilės alkį” (10 psl.) kai “viskas, kas atkeliaudavo iš užsienio, a priori turėjo kokybės ženklą.” (32 psl.) Kaip visa tai pažįstama!..

Pirmoje istorijoje pasakojami santykiai su jordaniečiu Ali, kuris būdamas žymiai vyresnis už pagrindinę heroję, suvaidina princo ant balto žirgo ir kartu prarasto tėvo vaidmenį. Ali privilioja Kamilę “prabanga ir naujo gyvenimo pažadu” (20 psl.). Vieną kartą susitikus Lietuvoje jis pakviečia kartu švęsti Naujųjų metų Stambule, visas išlaidas, be abejo, apmokės jis. Galima tik įsivaizduoti, ką reiškė toks kelionės pasiūlymas iš “solidaus vyro, advokato, studijas baigusio Serbijoje” (13 psl.) merginai, kuri troško meilės ir prabangaus gyvenimo tokiu metu, kai išvykti į užsienį lietuviškos pajamos buvo “ne ką mažesnė kliūtis už sovietinius draudimus” (35 psl.). Kai puikiai suvokė, kad visą gyvenimą pralindėjus už betoninių sienų “pažintis su Ali – likimo dovanotas bilietas į platųjį pasaulį”.  Atsidavusi avantiūrai ir močiutės žodžiams: “Gyvenime gailėjausi tik dėl to, ko neišdrįsau ar nespėjau padaryti, ir niekada nesigailėjau dėl to, ką padariau” (13 psl.), Kamilė sutinka su Ali pasiūlymu, puikiai suprasdama, nors sunkiai sau pripažindama, kad “draugiškas” pakvietimas gali virsti į žmonos arba meilužės medžioklę su perspektyva likti musulmoniškoje šalyje.

Antroji ir ilgiausia istorija pasakoja apie meilę danui Polui, veiksmas vyksta Klaipėdoje. Polas, gerai išauklėtas, į rėmus įstatytas senos ir orios tautos atstovas suviliotas dailios lietuvaitės visai pameta galvą. Atsiskleidžia ir pasirodo visos neigiamos jo asmenybės pusės – ima stipriai gerti, pirkti prostitučių paslaugas, permiega su geriausiu Kamilės draugu gėjumi, Kamilei pastojus nori, kad ji darytų abortą. Polas kenčia, nes negali pasirinkti tarp dviejų gyvenimų – su ilgamete drauge, su kuria kartu užaugo ir Danijoje turi vaiką, ar Kamile, kuri “yra antroji jo sielos pusė” (164 psl.) ir “vienintelė gyvenime suteikia džiaugsmo” (186 ps.). Ši meilė panaši į liguistą prisirišimą. Kamilė nenori, kad Polas paliktų savo draugę ir vaiką, tačiau daro viską, kad jis liktų su ja. Jie kartu šoka šizofrenišką šokį, kuris įtraukia ir aplinkinius. Polas myli dvi moteris, tačiau jos tokios skirtingos, kad tik sudėjus jas abi į vieną išeitų ideali moteris. Kamilė mylėdama Polą linki jam gero, todėl nenori jo skaudinti ir versti jo palikti šeimą ir dukrą, tačiau tuo pačiu metu yra tarsi užhipnotizuota ir nieko daugiau netrokšta, kaip būti su juo ir kvėpuoti tuo pačiu oru. Meilės trikampis aprašytas labai įtikinamai, skaitant ėmiau justi Kamilės, Polo ir Anos skausmą, tačiau nei karto neapleido mintis, kad Kamilė ir buvo viso šio reginio režisierė, ji išvirė ir maitino juos ta pačia koše, nuo kurios pati žiaukčiojo. Juk ji sąmoningai suviliojo Polą, nors žinojo apie jo šeimą. Polas jai tiesiog patiko ir ji nieko negalvodama jį “susimedžiojo”. Polas, būdamas sąžiningas žmogus, taip ir nesugebėjo apsispręsti su kuria moterimi likti. Ana norėjo išsaugoti tėtį dukrai, tačiau tuo pačiu metu nekentė Polo už tai, kokiu jis tapo. O jis tikrai priėjo liepto galą – jo nuotaikos šokinėjo nuo euforinės iki depresinės, vos nepakėlė prieš save rankos. Šis išbandymas jam buvo per sunkus, visa juodoji jo asmenybės pusė staiga tapo labai ryški ir visa tai buvo besąlygiškos Kamilės meilės jam rezultatas. Tačiau liko klausimas, argi tai buvo meilė?…

Na, o trečia istorija yra apie santykius su lietuviu Arūnu, kuris būdamas našlys vienas augino paauglį sūnų ir tapo tik įrankiu širdžių ėdikės Kamilės rankose, kuriuo ji stengėsi išmušti Polą iš savo širdies ir galvos. Pavyko. Arūnas buvo švelnus, puikus meilužis ir tikrai ją mylėjo, tačiau Kamilei to neužteko. Pirmai progai pasitaikius ji spruko tolyn.

Tolyn…ieškoti naujų nuotykių, naujų vyrų, naujų meilių. Skaitant šią knygą man kažkodėl nuolat galvoje skambėjo kaimo bobutės balsas: “Laksto per bernus, nuo vieno prie kito, nuo vieno prie kito, su vienu pagyvena, paskui su kitu…laikas jau surimtėti mergelei, juk ne pirma jaunystė jau…”

Skaitant kirbėjo mintis, ar tik Kamilė nebus ta, kuri naudojasi vyrais dėl jų pinigų. Nors iš tam tikrų požymių taip ir galėtų pasirodyti, tačiau labiau nei pinigų ir prabangos moteris siekė meilės, santykio. Ją vedė nenugalimas noras kam nors priklausyti ir turėti kažką, kuo galėtų rūpintis. Nors pati iki galo nesuprato, kas yra meilė ir ko jai reikia. O nesuprasdama ji griebė, užsimerkusi medžiojo ir vartojo tai, ką jai pasiūlė likimas. Pamačiusi patikusį vyrą ji įdarbindavo visus savo moteriškus kerus, kaip tikra profesionalė jį suviliodavo, pasitelkusi įgimtą švelnumą, atidą ir intelektą… tačiau tai jai neatnešė laimės.

Knygos pabaigoje Kamilė pabėga. Išvažiuoja pas tetą į Rio de Žaneirą, ieškoti naujų nuotykių, galbūt naujų vyrų ir naujų meilių. O galbūt ieškoti savęs.

Nors niekada apie tai nesusimąsčiau, bet ši knyga man priminė, jog būna tokių moterų, kurios yra tiesiog meilužės. Tokią mintį patvirtina Polo pačioje draugystės pradžioje ištartas sakinys: “…man atrodo, nėra vyro, kuris galėtų tave išlaikyti prie savęs ilgesnį laiką.” (90 psl.). Yra moterų, kurios nori nuolat švęsti gyvenimą, kurioms kaip oro reikia to įsimylėjimo jausmo, tų pakilimų ir nuosmukių, nes tik tada jos jaučiasi gyvos. Giliai širdyje Kamilė nenorėjo įsipareigoti nei vienam vyrui, todėl netroško, kad Polas paliktų šeimą. Gal todėl juo ir susižavėjo, nes jis buvo “saugus”, jis nenorės pasilikti kartu visą gyvenimą, nes po dviejų metų grįš į Daniją. Nuolatinės paieškos, pergalių adrenalinas ir naujo skonio išbandymas neša medžioklės džiaugsmą. Kamilė yra medžiotoja… Vyrai jai yra tik įrankiai pasiekti tai, ko ji trokšta – avantiūrą ir nuotykius.

Kodėl gi ir ne, susivokus, kad taip, tai yra tai, ko aš noriu iš gyvenimo. Blogiau kai moteris, kuri nori tik naujų skonių ir adrenalino, spraudžia save į rėmus ir sako sau, ne, ne jų ji trokšta. Ji tik nori ramaus ir paprasto gyvenimo. Kur tau! Man regis, Kamilė viena iš tokių moterų, kurios apgaudinėja save. Ji sakė sau – man reikia vyro, kuris pažabotų mano pašėlusį būdą. Todėl ji ilgai maitino save iliuzijomis, papuoštomis demonstruojama prabanga, kad Ali ir bus tas vyras, kur uždarys į auksinį rėmelį ir tada ji bus laiminga. Ji sakė sau – man reikia Polo, nes mes su juo tinkame kaip pirštinė prie rankos. Taip, seksas geras, pokalbiai įdomūs, tačiau Polui reikėjo ramaus ir stabilaus gyvenimo, o Kamilė tokio nenorėjo. Todėl ir paliko jį sugriautą ir amžinai nelaimingą. Ji sakė sau – man reikia kito vyro, tiesiog, nesvarbu kokio, kad tik būtų. Tas, kuris kvepia muskatu, tas, kuris padės man pamiršti Polą. Padėjo, tačiau ne tam, kad liktų kartu.

Kamilė yra labai realus personažas. Turbūt, kiekviena moteris knygoje aprašomose situacijose atpažins dalelę savęs. Moteris medžiotoja, moteris meilužė, moteris nenorinti niekuo rūpintis ir niekam priklausyti. Tragedija tame, kad ji to nesupranta. Ji nesupranta, kas ji yra. Todėl kenčia pati ir skaudina aplinkinius. Šią vidinę dramą autorė atskleidė tiesiog genialiai. Ir ką gi, norisi Kamilei palinkėti surasti ne dar vieną vyrą, bet save. Nors skamba kaip moralizavimas, tačiau moteris, kuriai gera su savimi, kuri rami būdama be vyro ir nebandydama pati sau įrodyti savo moteriškos vertės, gali pasiekti tikrą laimę. O tada vyras, pats tinkamiausias, būtinai atsiras. Savaime.

Sako, literatūra turi atspindėti gyvenimą. Tas tiesa, nes žmonės rašo apie tai, ką išgyvena, apie ką mąsto, svajoja. Tačiau manęs ramybėje nepalieka klausimas: ar verta? Ar verta rašyti, rašyti ir rašyti apie traumas, kurias, galbūt, pats išgyvenai? O dar blogiau – susikūrei? Taip, tai savotiška terapija, be abejo. Tačiau…

Praeitą šeštadienį buvau susitikime su Herbjørg Wassmo. Ji žymi norvegų rašytoja, labiausiai lietuviams žinoma kaip Dinos knygos autorė. Nacionaliniame dramos teatre pilnutėlė salė žmonių, jaunų ir senų, visi kultūringi, padorūs, orūs. Autorė labai miela, paprasta, simpatiška moteris, apie 60+ metų amžiaus. Puikiai atrodanti, labai gražiai apsirengusi.

Bilietus į susitikimą gavau dovanų ir viso susitikimo metu kankinausi. Man nepatiko Dinos knyga. Nepatiko ir kitos jos knygos, visos dėl tos pačios priežasties  – ji rašo apie traumas. Rašytoja prisipažįsta, kad tokią pati išgyveno vaikystėje, todėl ji netiki laime. Netiki idile ir mano, kad ir kiti žmonės ja netiki. Ką gi, pilna salė tai tik įrodo.

Labai šilta, miela, paprasta moteris. Pasaulinio garso rašytoja. Rašo apie tai, kas jai pačiai aktualu, kas skauda. Reklamuoja savo naująją knygą, taip pat apie tą patį. Tačiau aš visa širdimi apsidžiaugiau išgirdusi klausimą iš salės, tarsi pati būčiau to paklaususi. Laimos Lavastės klausimas iš salės buvo toks (perfrazuoju savais žodžiais):

“Jūsų kuriami herojai išgyvena nuolatinę kančią. Jie kenčia gyvendami jūsų knygose, jūs kenčiate apie juos rašydama, mes, skaitytojai, kenčiame apie juos skaitydami. Jūsų herojai visada prasilenkia su savo gyvenimo meile, nei vienos jūsų knygos pabaiga nėra laiminga. Negi jūs, kaip moteris, kaip rašytoja, nei karto nenorėjote padaryti bent vieną savo heroję laimingą?…”

Žinote, ką atsakė autorė? “Niekas nežino kas yra laimė ir niekas netiki idile. Gyvenimas yra pilnas konfliktų. Todėl apie juos ir rašau.”

Po susitikimo buvo parodytas filmas apie Diną. Viso filmo metu mane puolė pačios niūriausios mintys. Apie išprievartavimus, smurtą, ėjimą tamsoje iki mašinos mažomis senamiesčio gatvelėmis…Nepajutau jokio malonumo, jokio sielos lengvumo, tik slogutį ir nerimą.

Taigi, mane kankinantis klausimas yra: ir ką man tai duoda? Tas slogutis ir nerimas iš tokio pobūdžio kūrinių, ar jis man reikalingas? Gyvenimas toks trumpas, ar man būtina nerti į kitų žmonių patiriamas traumas ir savo gyvenimą prievarta versti kančia?

Turbūt atsakymai į šį klausimą gali būti įvairūs. Gali būti prisimenama empatija, pagalba kenčiančiam, būtinumas viešinti problemas. Tačiau mano vidinis jausmas rėkia: ne, neverta. Yra daugybė kitų, šviesių dalykų, į kuriuos verta nerti. Juk kai viskas baigiasi, lieka emocijos. Kokiomis emocijomis aš save apsupsiu, tas aš ir esu ir būsiu.

O dabar apie Laurą Sintiją Černiauskaitę. Mačiau su ja keletą interviu ir ji man labai patinka. Žmogiška, jei pasakyti vienu žodžiu. Tačiau ji, kaip ir Wassmo, rašo apie traumas. Jos knyga “Kvėpavimas į marmurą” yra apie traumas. Perskaičiusi šią knygą tris dienas negalėjau atsigauti. Ji yra tokia talentinga rašytoja, kad tiesiog įsiskverbia savo žodžiais ir kuriama energija į smegenis. Tavo, kaip skaitytojo, sąmonė pavergta, matai visas tas scenas, išgyveni jas kartu. Prievartavimai, žmogžudystės, svetimavimai, palikti vaikai. Nuolatinė ir nepertraukiama kančia, kartais nuskaidrinama išdegintos sielos tuštuma, kuris prilyginamas laimei. Iš kartos į kartą perduodamos patirtos traumos, traumuoti tėvai traumuoja savo vaikus ir taip toliau. Tokios, knygos apie traumuotus žmones, kažkodėl laimėdavo visus literatūros prizus.

“Kvėpavimas į marmurą” yra talentingai parašyta knygą apie moterį, kurios mama nusižudė (ji ją rado pirmoji), tėvas ją prievartavo daug metų, vyras išdavė su geriausia drauge, sūnus gimė su negalia ir jį nužudė iš vaikų namų paimtas vaikas. Ar ne per daug vienam žmogui?… Pro juodus sunkius debesis kartais prasišviečia saulės spindulėlis: gamta, gimtieji namai, motinos meilė vaikui. Moteris gera, tačiau jos gyvenimas – tikras traumų rinkinys. Po visų šių traumų virtinės seka išsivadavimo nuojauta, moteris pirmą kartą gyvenime išvažiuoja į kalnus ir duodama užuomina, kad jie ją atgaivins. Tačiau ar ilgam?

Ir vėl aš apie tą patį. Klausimas, kaip pagerėja mano gyvenimas, perskaičius knygą apie tai, kaip traumuotas tėvas prievartauja savo dukrą, vaiką? Kad žinočiau? Kam?…

Mūsų visų tikslas šioje žemėje yra tapti geresniais. Jei literatūra tam tarnauja, vadinasi ji atlieka savo funkciją. Galvoju… ar traumas patyrusiam žmogui tokia knyga padėtų išgyti? Galbūt mažiau nei gero psichologo ar psichoterapeuto pagalba? Ar žmogui, nepatyrusiam tokių baisių traumų, tokia knyga padėtų tapti geresniu? Galbūt mažiau padėtų, nei užnuodytų sąmonę juodomis mintimis. Ši knyga atstovauja juodąją, tamsiąją gyvenimo pusę.

Mane asmeniškai traukia šviesa.

Tikriems žmonėms viskas yra tikra.

Dovilei tikros yra kitų žmonių istorijos. Kalbėdama apie save ji nuolat balansuoja tarp to, kas galėjo būti, bet nebuvo. Jos gyvenimą lydi “beveik”. Beveik paskendau, beveik susirgau, beveik buvau nevaisinga, beveik nepraradau vaikų. Beveik. Jos gyvenimui vykstant ant bedugnės krašto, atspirtis ir tvirtas pagrindas po kojomis tampa kitų žmonių gyvenimai.

Ramunė pati yra tikra. Skaitydama jos tekstus negalėjau nustoti verkti. Ne todėl, kas jai nutiko, ne todėl, kaip ji apie tai rašo. Nei nutiko kažkas kitokio, ypatingo, nei rašo kažkaip ypatingai. Bet dėl to, kad tai yra taip tikra. Ji ne žmogus, ji angelas. Angelas be sparnų, kaip jai buvo kažkas pasakęs. Prie tokio žmogaus ir kiti tampa šiek tiek angelai. Ji juos nušviečia savo tikrumu ir jie pakyla. Kiti žmonės yra Ramunės sparnai. O daugiau jai nieko nereikia. Ir nieko ji eidama per gyvenimą neišmoko. Tik mylėti. Va, ir dabar, rašau ir ašaros kaupiasi akyse.

Ši knyga, “Prabudimai. Gydančios istorijos”, yra tarsi paveikslas iš dviejų dalių. Griežti ir daugiaspalviai Ramunės potėpiai piešia rėmus ir kitų žmonių istorijų, glaudžiai prilipusių prie jos pačios – šiek tiek virpančių, nedrąsių, bet taip pat įvairiaspalvių. Ir Ramunės abstrakcija – balti, švytintys dažai, vien tik jausmai. Platūs lengvi potėpiai. -Meilė-. Ramunė kalba vien apie meilę ir mylimus žmones, nors jie ją skriaudė. Tačiau jai visi yra nuostabūs. Norisi net susipažinti su tokiais nuostabiais žmonėmis, kuriuos jai teko laimė sutikti. Tačiau nuo tokio noro sulaiko sąmoninga mintis, kad ne žmonės, apie kuriuos ji rašo, ji pati yra nuostabi. Tai todėl ją supa nuostabūs žmonės. Ji kaip žvakė, savo šviesa apšviečianti tamsą. Tamsius kitų, nenuostabių žmonių sielos užkaborius, paversdama juos šviesiais. Visi aplinkui ją tampa šiek tiek šviesesni. Taip pat ir aš. Perskaičiusi šią knygą tapau šviesesnė.

Ši knyga tikrai gydo.

Užbėgau į knygyną kelioms minutėms, tik peržvelgti knygas lietuvių autorių lentynoje. Kas parduodama, kas naujo, kas krenta į akis. Peržvelgiau viršelius, iš jų iš karto išsiskyrė raudonos šaldytuvo durelės ir užrašas “Pabučiuok man į šypseną”. Pavarčiau. Perskaičiau nugarėlę. Padėjau.

Kitą dieną vėl teko grįžti į tą patį prekybos centrą ir nors neplanavau, bet kojos pačios nunešė į knygyną. Vis dar guli. Toje pačioje vietoje. Laukia manęs. Paskaitinėjau. Pažiūrėjau, kas parašė. Vėl padėjau.

Trečią kartą, vietoj to, kad surinkusi vaikus iš darželio, kaip visada pasukčiau tiesiai namo, pranešiau jiems džiugią žinią: “Važiuojam valgyti ledų!”. O iš tiesų važiavau į knygyną. Šį kartą jau ryžtingai prisiartinau prie lentynos. Nesižvalgydama paėmiau manęs laukiančią šypseną ir nuskubėjau prie kasos.

Taip “Pabučiuok man į šypseną” visai neplanuotai atsirado prie į nemažą eilutę išsirikiavusių, dėmesio laukiančių knygų, kurias žadu skaityti.

Tačiau jai ilgai laukti neteko. Juk kartais taip norisi atsipalaiduoti. Skaityti ne kažką, kas reikalauja pastangų, susikaupimo ir atsidavimo, bet kažką lengvo, kažką gaivaus, kažką artimo. Taigi, tą patį vakarą paguldžiusi vaikus vietoje televizoriaus atsiverčiau knygą. Pasakysiu tiesiai –  atsiverčiau nusiteikusi skaityti rimtai. Jau buvau pagooglinusi, kad ši knyga reklamuojama kaip kelianti šypseną, juoką, tačiau manęs jokia reklama neveikia. Be to, jei kažkam būna juokinga, man dažniausiai visai ne.

Taigi, pradėjau. Skaitėsi lengvai, skaičiau galvodama, kas paskatino parašyti tokią knygą. Ieškojau klaidų (radau), knibinėjau stilių. Mąsčiau, ką joje skaitytojas turėtų rasti. Ką joje rado pati autorė…žodžiu užsėmiau įvairiapuse literatūrologinė ir psichologinė analize.

Ir taip priėjau 33 puslapį. Perskaičiau skyrių ir… ėmiau kvatotis. Pradžioje laikydamasi, tyliai, ėmė purtytis tik pilvas. Paskui prisijungė lūpos ir gerklė. Kvatojausi visa gerkle. Papasakojau vyrui. Jis nesuprato, kas čia juokingo. Kažkas nenusakomo. Taip, tai buvo visai rimta situacija, net nežinau, ar autorė pati norėjo toje vietoje juokauti.

Bet aš ją “pamačiau”. Pamačiau taip aiškiai, taip beviltiškai ir todėl taip juokingai, kad neištvėriau.

Toliau tokių vietų buvo ne viena. Vėl gi, nežinau, ar būtent tose vietose autorė siekė sukelti šypseną, ar man buvo juokingi kiti dalykai. Tikrai juokingi! Paradoksalūs. Išgyventi. Artimi. Ir be galo juokinantys.

Nepaisant keliamo juoko, skaitant mane nuolat lydėjo jausmas, kad iš kiekvieno knygos sakinio sklinda didelė intelekto jėga. Knyga lengva, bet be galo intelektuali. O autorė tipiška lietuvė, bet neeilinė asmenybė. Ar gi gali taip būti? Pasirodo, gali.

Tipiška, nes gyvena gyvenimą “kaip visi”. Mokslai, karjera, vyras, vestuvės, vaikai, paskola, automobilis, atostogos Kretoje, FB ir pasižadėjimai ten, kelionės su “mergaitėmis”, maratonas, vaikų pagąsdinimas policininkais, vyras, nesuprantantis “princesių” pasaulio, orentacija į vaikus, pačius nuostabiausius, pačius pačiausius…

Tarsi nieko naujo, nieko keisto. Taip gyvena tūkstančiai, milijonai žmonių. Viskas taip, kaip ir turi būti.

Tačiau šaldytuvas tai raudonas… Visi mes turime šaldytuvus ir dažnai varstome jų dureles, tačiau kiek iš mūsų jį turi raudoną? Tai viską ir pasako. Po visu šiuo “normalumu” šviečia tai, kas mane ypač žavi. Nuoširdžiai, beprotiškai, džiugiai ir net euforiškai, žavi.

Ne kiekviena “princesė” parašo knygą. Ne kiekviena atskleidžia savo gyvenimo užuolaidas. Ne kiekviena sugeba taip protauti ir taip juokauti! Ne kiekviena, vadindama save princese parašo apie tai, apie ką “niekam nepasakosiu. Niekada. Nė už ką.” Tai, kad išdrįso, tai, kad padarė, ir kad padarė tai taip elegantiškai, kaip tikra princesė, kelia nenumaldomą susižavėjimą autore.

Tiesą sakant, perkaičiusi šią knygą, būdama darbdavys, ramia sąžine ją samdyčiau. Tikrai. Nes tai geriausia CV, kokia tik galėtų būti. Šioje CV žmogus pasirodo toks, koks, yra. Savo noru žaidžia atvirom kortom. Praskleidžia užuolaidas į savo šeimą, savo kasdienybę, savo mintis, savo trūkumus, savo nuostatas, įpročius ir mentalitetą.

Atvirumas yra jautrus savaime, o kai rašoma apie šeimą, o daugiausia vaikus, viskas tampa dar jautriau.  Skaičiau ir pavydėjau. Ne todėl, kad tie vaikai tokie protingi ir lieja savo vaikišką išmintį nenutrūkstamu srautu, bet todėl, kad jų mama ėmė ir visa tai užrašė. Užrašė ir dar parodė kitiems. Ji sugebėjo “pagauti” vaikų genialumo etapą ir užrakinti jį savo knygoje.

Ir dar todėl, kaip jų mama reaguoja į visus vaikų pasakymus. Kaip ji sugeba mokytis iš savo vaikų, o tai, ką išmoko panaudoti savo rimtame, atsakingame ir solidžių kostiumų apsuptame darbe.

Kiekviena mama skaitydama šią knygą galėtų pasimokyti, kaip bendrauti su savo vaikais. Ne tik esamos, bet ir būsimos mamos gali skaityti ją kaip vadovėlį “Kaip užauginti asmenybę”. Taip pat ir vyrai, kurie bando suprasti “princesių” pasaulį. Arba tiesiog gerai praleisti laiką, atsipalaiduoti ir nusišypsoti.

Trys kartai nemeluoja. Trys bandymai  nusipirkti šią knygą nemelavo. Intelektas, humoras ir jautrumas, tokie trys yra šios knygos recepto ingridientai. Nors man kažkur giliai dingojosi, kad trūksta prieskonių, tai yra spalvų iliustracijose, šrifte ir teksto apipavidalinime, tačiau tai nei kiek nesumažino šilto ir jaukaus jausmo, kurį paliko ši knyga. Tokio sekmadieninio jausmo, kuris apima pažvelgus į meilės šviesos nutviekstą šeimos valgomąjį, kuriame jie visi kartu sėdi prie bendro pietų stalo ir juokiasi.

Oho.

Tai knyga, kuri pakeitė mano gyvenimą. Tikrai, neperdedu.

Yra daug gerų knygų. Vienas skaitydama mėgaujuosi skaitymo malonumu, gyvenu toje istorijoje ir puikiai praleidžiu laiką, kitas -susimąstau ir suprantu ką nors naujo apie save ir pasaulį. Tačiau nei vienos nerekomenduočiau kaip privalomos.

Ši knyga yra tokia,kurią būtina perskaityti kiekvienam. Ar daug yra knygų, kurias būtina perskaityti kiekvienam sąmoningam žmogui? Ši yra tokia.

Toks jausmas, kad  aš visą laiką ten buvau, pažinimo kambary, bet tik dabar kažkas užėjo ir uždegė šviesą. Jaučiau, kad tame kambaryje yra lova, kėdė, stalas, langas su užuolaidomis ir paveikslas ant sienos, bet tik dabar aiškiai juos pamačiau. Šviesą kambaryje uždegė Jurgis Brėdikis.

Gydytojas, buvęs sveikatos apsaugos ministras, ambasadorius, mokslų daktaras, ordinais ir premijomis apdovanotas, Kauno miesto garbės pilietis ir širdies daktaras. Dabar jam 87-septyneri. Visą gyvenimą, kaip padorus ir rimtas pilietis jis siekė mokslo, žinių, netikėjo Dievu, nes tai buvo neteisinga, nepriimtina, ir tiesiog, nelogiška.

Kai žmogus sulaukia 87-nerių, jam jau nebėra ko slėpti. Nebėra ko gėdytis, bandyti įtilpti į kokius nors rėmus, dėl ko nors jausti nepatogiai. Jis gali būti tikrai atviras. Jis gali sau leisti pasakyti tiesą, nebebijodamas pasekmių. Visi aštuoniasdešimtmečiai turėtų parašyti po knygą. Daug ką sužinotume, be kaukės, be pozos, be pompastikos ar naudos siekimo.

Kai tėvas man pasiūlė paskaityti lietuvių autoriaus knygą “apie pasaulį”, galvojau, kad tai bus dar viena visažinančio, atsakymus”suradusio” išminčiaus kliedesių rinkinys. Tačiau, nors ir nemokėjo pristatyti, mano tėvas ją vis primindavo. Nusprendžiau perskaityti tai, kas jam padarė tokį didelį įspūdį vien tam, kad geriau suprasčiau, kaip veikia jo smegenys… ir supratau, kaip veikia mano smegenys. 

Daug kas vadina tai stebuklais, mano teta ir mama sako, kad jos moka raganauti, aš pati visada tai vadindavau antena, įrodinėdama vyrui, kad ją turiu ir ji gauna informaciją, kad Dievas yra. Mintyse jis pasukiodavo pirštą ties smilkiniu, nors garsiai nieko nesakė.Amžinai neišspręsti ginčai jau nuo vaikystės: kas mes, vaikas gimsta geras ar blogas, dėl tikėjimo ekstrasensais, horoskopais, skirtingomis religijomis, galimais arba ne atsitiktinumais,  telepatija ir minčių galia… kažkoks chaosas, nuomonių kratinys, amžina konfrontacija. Kuri…stebuklas!, kaip išsimėčiusios dėlionės detalės susidėliojo į savo vietas perskaičius šią knygą. Oho.

Kas ieško, tas randa. Jurgi Brėdikis visą savo sąmoningą gyvenimą ieškojo atsakymų. Ar surado?  Jis nepateikia jų ant lėkštutės. Jis nedaro išvadų, neperša savo nuomonės. Jis tiesiog rašo tai, ką sužinojo. Ką surado. Ką mokslas jau įrodė arba ką bando įrodyti.

Kiekvienas atsakymą turi rasti pats.  

Aš radau.

Perskaičiau šią knygą sąžiningai, iki galo. Nors daugelis, įtariu, ją būtų numetęs net neįpusėję. Ar daug kasskaitytų knygą, kurioje nieko nesupranta? Nesupranta ne žodžių, bet minčių. Pasakyta daug, bet kas? Žodžiussupranti, bet tarsi koks rūkas, migla ant jų užsitraukęs  – ant sakinių, minties, pastraipos. Karts nuo karto iš to rūko ryškėja rašytojo pažadas pakeisti tavo gyvenimą, jei tik perskaitysi jo knygą, arba atskleisti kažkokią didelę paslaptį, kokios dar niekas nebuvo atskleidęs. Bet vis bandžiau suprasti, perskaitysiu ką? Kas tais žodžiais norėta pasakyti? Ir nepajėgiau suprasti. O gal ir nieko? Gal tai tik jų kratinys, sąmonės srautas?

Suprantu, kiek daug joje sudėta. Gerbiu tai, nes tai, kas joje sudėta daro šią knygą vertingą. Joje sudėta visas žmogus. Jo patirtis,išmintis, mintys, lūkesčiai, tikėjimas, idėjos ir prognozės pasauliui. Tai sukelia pagarbą, todėl ją skaičiau iki galo. Juk iš kiekvieno žmogaus gali pasimokyti, kiekvienas turi ką pasakyti. Kiekvienas kito žmogaus sąmonės srautas sukelia nuosavų minčių. Tik ne kiekvienas ima, prisėda ir viską, kas galvoje, surašo. O dar ne šiaip surašo, bet daro tai pagautas tikro įkvėpimo, kone euforijos,nesvarbu, diena tai ar naktis. Sėda, rašo, o žodžiai ir sakiniai tarsi patys liejasi iš po jo pirštų. Ne šiaip rašo ir stena, bet rašo aplankytas tikros Mūzos. Tai kelia pagarbą ir smalsumą.

Toliau. Autorius tiki, kad tai rašo ne jis. Per jį rašo aukštesnė už jį jėga. Gal taip ir yra? Kas galėtų patvirtinti tai ar paneigti? Vien jautai, kad spaudžiant finansiniams sunkumams jis gražiai išleidžia 400 puslapių storais viršeliais, sukelia minčių apie aukštesniąją jėgą. Gal ji ir padėjo suteikti jo mintims gyvybę. Nenušlifuotoms, natūraliai ištekėjusioms, per pirštus kompiuterio ekrane realizuotoms mintims. Ką tai reiška? Reiškia tai, kad žmogus tiki. Tiki, kad jo mintys yra pranašingos. Todėl jos privalo išvysti šviesą ir skaitytoją. O tikėjimas yra galinga jėga.

Todėl, kad šioje knygoje sudėtos užkoduotos mintys, keičiančios skaitytojo gyvenimą, ji yra apsaugota. Pirmiausia, ji skiriama tik vienam skaitytojui, vadinasi man. Niekas kitas negali jos vartyti ir skaityti. Tai sukelia malonų jausmą. Žinau, kad ji tik mano, nes perkant buvo įpakuota, kad jos nebūtų galima net atsiversti. Klausydama (šio žaidimo?) taisyklių, niekam neleidžiu prie jos prisiliesti.

Kitas knygos unikalumas – ji nėra redaguota. Tai kas surašyta viskas yra taip, kaip tekėjo, paliktos net gramatinės klaidos (kurių, turiu pripažinti, visai nedaug), kad jų taisymas neišsklaidytų mintimis tekančios energijos. O dar pastiprinimui autorius rašo kaip jaučiasi,arba kas nutiko jam rašant: ” Sušalau, nusičiaudėjau, nustojo burgzti šildymo katilas, netyčia įsijungė caps lock”. Tarsi persikeli į jo kambarį, kuriame nejauku ir netvarkinga, atsistoji už sulinkusios prie kompiuterio nugaros ir skaitai tai, ką spausdina jo pirštai.

Trečia, joje nerasite atsakymų, arba konkrečių patarimų. Nors knyga žada atskleisti paslaptį ir pakeisti gyvenimą, bet ji tik suka ratus,žvalgosi žemyn į skaitytoją kaip erelis iš savo aukštybių. Jos tikslas yra sukelti skaitytojui nuosavas mintis, kurios nebūtinai seka rašytojo dėstomomis. Atsakymus turi rasti kiekvienas sau. Juolab, kad autoriaus dėstomos mintys dažnai nesusijusios tarpusavyje ir visai nesusijusios su temos pavadinimu.

Kas šioje knygoje rašoma? Autorius nagrinėja įvairias gyvenimiškas temas, kurios jį domina. Dažniausiai, pradėjęs apie vieną,nukrypsta visai į šalį. Tarkime:

Tema: Gamtos naudingumas. Žolė yra žalia. Tačiau kartais ji paruduoja, kai ateina ruduo. Paskui visai išnyksta. Arba neišnyksta. Jei išnyksta, lieka tik sėklos. Kitais metais jos vėl užauga ir tampa nauja žole. Dabar panagrinėkime, kam reikalinga žolė. Ją ėda gyvuliai.Kokie? Nesvarbu kokie, patys susigalvokite. Dar, ji yra maloni pagulėti. Aišku, jei yra vasara, žiemą juk negulėsite ant žolės. Nebent esate sveikuolis. Norite, kad išaiškinčiau, kaip tapti sveikuoliu. Visi ištempė ausis. Jei klausysite manęs, tapsite. Bet apie tai vėliau. (čia mano žodžiai, tik bandantys iliustruoti šios knygos stilių:).

Ir ką? Skaičiau, skaičiau, migla apsitraukusi. Iš esmės skaičiau dar ir todėl, kad mėgstu pradėtus darbus padaryti iki galo. O kantrybės šį darbą pabaigti reikėjo daug. Susikaupimo irgi. Kai kuriomis temomis iš viso nesupratau, kas kalbama. Daugumoje temų nesupratau,kas apskritai norima pasakyti. Kur išvada, kur moralas? Istorija rodo, kad vienas žmogus, pasakęs, kad jis žino viską, dažniausiai  tik slepia savo ribotumą, arba asmeninius interesus, arba didybės maniją. Tai erzino. Skaitydama jaučiau tą nemalonų kartų prieskonį:jausmą, kad mane stumdo. Bando nukreipti, gąsdinti, loja. Skaitydama net pagalvodavau: kvepia komunizmu. Tai buvo nemaloni mintis.

Jau pradėjus skaityti kilo nuosavų minčių, bet jas nurašiau tam, kad neseku dėstoma mintimi (nes ja neįmanoma sekti) ir galvoju, kad šauna į galvą. Juk kiekvienas mūsų visomis nagrinėjamomis temomis galėtų ką nors pasakyti.

Tačiau, maždaug nuo pusės knygos staiga viskas ėmė keistis. 

Tai, ką skaičiau iššaukė mintis. Mintis, kurios… kaip čia paprastai pasakyti… asmeniškai stulbinančios. Maždaug nuo pusės knygos pradėjau jas užsirašinėti. Užsirašiau šešiolika punktų, kurie kaip žaibas nutvieskė mano galvą. Tarsi šviesa, pagaliau apšvietusi protą.Visų čia neminėsiu, nes kai kurie yra labai asmeniški, bet tarkim:

Leisti vaiką į darželį tik nuo dviejų metų (planavau nuo pusantrų ar net anksčiau).  

Mano ir dukros santykiuose formuojasi ta pati įtampa, kuri lydi mamos-dukros santykius jau keletą kartų (nors jai tik treji).  

Mama yra brangiausias žmogus gyvenime.  

Kiek daug turiu,  nenoriu to palikti dėl butaforinės savo asmeninės svajonės. 

Gimė straipsnis apie empatiją ir buvo publikuotas lrytas.lt gyvenimo būde.  

Suvokiau tėvų meilę man.  

Pati renkuosi kur esu – rojuje ar pragare.   

Be atsako mylėti vyrai gavo ir juto mano meilę, nors ir nežinojo. 

Kaip jausčiausi, jei numirčiau dabar, kai tiek daug turiu ir nieko dar neužbaigiau. Negaliu mirti!  

Man reikia dviejų gyvenimų, mažiausiai, kad padaryčiau tai, ką noriu padaryti.

Ar ši knyga veikia? Stebuklinga, nes beveik nieko nesupranti, bet taip. Mane  – taip. Tikėjimas yra galinga jėga. Tai, kad rašytojas ja tiki ir tai, kad aš skaičiau atvira širdimi, sukūrė sąveiką. Kiek ta sąveika veiks? Tol, kol perskaitysiu ką nors kitą ir ją pamiršiu. Nebent skaityčiau tik šią knygą vis iš naujo ir iš naujo. Nors ją reikėtų perskaityti bent jau du kartus. Kažkada vadovavausi taisykle – gerus dalykus daryti bent jau po du kartus. Tačiau, kai ji skaitėsi taip sunkiai, o lentynoje laukia dar kelios masinančios knygos…to greičiausiai nebus. Galbūt po kelerių metų.

Šios knygos skaitymą būtų galima sulyginti su maistu: ar rinkčiausi pusę dienos gaminti sveiką, natūralų, bet neskanų maistą ir valgyti jį viena, ar nueiti į savo mėgstamą blyninę ir smagiai papietauti su draugu? Turbūt aišku, ką daugelis pasirinktų.

Tačiau, dar liko nepasakyta svarbiausia. Išduosiu paslaptį. Šioje knygoje yra labai gerai paslėpta, storai moliu aplipdyta, eglišakiais apdėta ir dar automobilio padanga prispausta aukso gysla. Ne kiekvienas ją ras. Ne kiekvienas ir ryšis krapštyti sudžiūvusį molį, gal net iki kraujo, kol iki jos atsikas. Tačiau ji ten yra. Labai gerai paslėpta.

Todėl man kyla mintys: kam ją slėpti? Juk kiekvienas nori gauti nušlifuotą deimantą, nes galbūt neturi nei įrankių nei galimybių jį nusišlifuoti pats. Kodėl nenuėmus viso to purvo, molio ir padangų, ir neišaudus iš tos aukso gyslos gražaus ornamento? Literatūriškai pagauliu tekstu? Juk ir Silva Rerum yra tiesiog Lietuvos istorija, apipinta žodžių ornamentais ir meilės istorijomis. Tuomet ji taptų liekna ir grakšti, spindinti auksu ir visų geidžiama. Čia pamąstymui, autoriui.

Taigi, pabaigai užtikrinu: ši knyga sukelia mintis, kurios ateina iš pačios gilumos. Tačiau, kad taip įvyktų reikia daug daug KANTRYBĖS. Tai nėra Biblija. Ir NEGALI JA TAPTI (na va, netyčia įsijungė caps lock.). O aš savo ruožtu džiaugiuosi, kad va tokį,užkoduotą ir originalų kūrinį perskaičiau. Ačiū.

Skaičiau smalsumo vedama: taigi, apie ką ši knyga? Specialiai neskaičiau anotacijų, atsiliepimų ir recenzijų, norėjau susidaryti skaidrią ir tik savo nuomonę. Taigi. Ši knyga –apie psichinį ligonį, pagavojau, užvertusi paskutinį jos puslapį. Kodėl tai supratau tik užvertus? Nes toks ir buvo sumanymas, tai paaiškėjo tik pabaigoje. Gana grubiai paaiškėjo, gana (bent jau man) netikėtai buvo išryškinti poelgiai, kurie vyko praeityje, bet autorė iki tol jų neminėjo. Nors elgesys visada buvo keistas, bet keistas lengvai, keliantis juoką, nuostabą ir traukiantis, tarsi stebint neįtikėtiną cirko pasirodymą. Tačiau, pasirodo, tai buvo tik psichinio ligonio neadekvatus elgesys. Jis rizikavo, kankino ir žudė, pats nesuprasdamas, ką daro, visą savo gyvenimą. Tai nuvylė ir paskui save paliko slogių jausmų šleifą. Jaučiuosi apgauta.

Tačiau suprantu literatūrinę šio kūrinio vertę. Jis originalus, stilingas, patraukiantis. Net neabejoju autorės meistriškumu ir talentu. Tačiau, nors neskaičiau kitų jos knygų, estetinė ir moralinė šio kūrinio pusė sugriauna visą jo vertę. Aš tikrai nenoriu skaityti apie kažką, kas yra psichinis ligonis. Gal gydytojams ir įdomu. Tačiau man nelabai. Ligoniams reikia gydytis, jų veiksmai negali būti traktuojami kaip “žvelgimas į žmonių santykių kasdienybę”, pasak Laimanto Jonušio. Kokia čia kasdienybė, jei jis yra ligonis? Tai yra ne kasdienybė, tai patologija, nebent priimsime, kad patologija yra mūsų kasdienybė.

Būtent ši mintis mane ir slegia. Kokią žinią neša ši knyga? Ko ji moko jaunimą, kurie skaitys ją, kaip titulo “Metų knyga” laimėtoją? Paremtą Kultūros ministerijos, pripažintą, įvertintą. Kokią žinią ji transliuoja? Ar tai, kad psichikos ligoniai yra tarp mūsų? Ar tai, kad mes gyvename patologijos persunktame pasaulyje? Ar tai, kad visi, kurie elgiasi keistai ir neprognozuojamia, gali tokie būti? Ar kad galima iš jų pasijuokti? Juoktis tol, kol jie tavęs nepririša ir nepadega. Ar tai yra mūsų visuomenės standartas, nes apie jį rašomos knygos, kurios yra apdovanojamos?

Knyga prasidėjo labai gražiai. Apie keistą, savo pasaulyje gyvenantį, tačiau įvairiais talentais apdovanotą jaunuolį. Mamos nelauktas, jis nemyli savęs, bet miega su visomis iš eilės merginomis, nes šios jį dievina dėl gražios išvaizdos ir humoro jausmo. Jis sėkmingai dirba pardavimuose, uždirba daug, rengiasi gražiai ir nors elgiasi keistai, jo gyvenimas yra gana stabilus. Tačiau tik tol, kol jis įsimyli, suranda “antrą save”. Tuomet visa jėga išsiveržia destrukcinė meilės jėga. Nuo to laiko jis elgiasi vis keisčiau. Meta darbą, rizikuoja, pasineria į meilę tarsi į visai kitą pasaulį. Jaučiasi, tarsi jis nebeegzistuotų vienas, nebūdamas šalia savo meilės. Tačiau paskui staiga pasirodo, kad jam visada buvo būdingas agresyvus ir patologinis elgesys. Pasirodo, kad visas jo gyvenimas toks yra ne todėl, kad jis keistas, įdomus personažas, kuris mus praturtina ir daro gyvenimą įvairesnį, bet, tiesiog, jis yra nelaimingas, sielos ligos kamuojamas, vaikystėje traumuotas psichikos ligonis. Simpatiją ir juoką staiga keičia gailestis ir pasibjaurėjimas. Brrrr.

Tačiau, reikia pripažinti – tai buvo meistriškas ėjimas sukurti įspūdį.

Nors kas iš to įspūdžio. Tris dienas vaikščiojau kaip nuodų išgėrusi. Nelaiminga, niūri, liūdna. Niekas nedžiugino. Aišku, kūrinio tikslas pasiektas – įspūdis padarytas. Tačiau koks tai įspūdis? Be abejo, gal čia tik mano asmeninė reakcija, juk yra žmonių, kurie mėgsta žiūrėti siaubo filmus apie zombius ir žmogžudystes. Yra visokių žmonių, visokių, turbūt, ir reikia. Tačiau nors skaičiau šią knygą smalsumo vedama, jos niekam nedovanočiau gimtadienio proga. Net neskaityčiau jos apskritai. Ji kaip gražiai nudažyti ir kvepiantys nuodai – skanu, saldu, malonu, bet suvartojus dozę lieki apsinuodijęs.

Atsaini knyga. Taip galvojau, kol neperskaičiau paskutiniojo sakinio. Matot, viską reikia daryti iki galo, nes prizas laukia pabaigoje.

Kol neperskaičiau paskutinio sakinio, galvojau, kad tai tiesiog viena iš istorijų, kurioje jauna mergina ieško savęs. Klysta, įsimyli, patiria emigracijos išbandymus. Atostogų romanas, kurį žmonės palieka ant suoliuko. Skaitosi lengvai, įtraukiančiai, pagrindinės veikėjos nuotykiai stebina ir intriguoja. Jokios atviros erotikos, siužetas sklandžiai teka, dialogai puikiai atskleidžia charakterius. Pasakojama lengva ranka, kur ne kur įpinami pašmaikštavimai, kurie primena besišnekančius paauglius: “Visą mėnesį maitindamasis vien salotomis, Henris numetė aštuonis kilogramus. Turint omenyje jo masę, tai tolygu iš Didžiosios kinų sienos ištraukti vieną plytą”. Arba: “Man teko sulankstomas fotelis – senas ir išklypęs. Turbūt patogiau būtų buvę miegoti ant radiatoriaus”.

Tačiau ji nėra tokia lėkšta, kaip gali pasirodyti. Kaip ir pagrindinė jos veikėja, ši knyga turi du veidus. Kai pabaigiau skaityti, ratas tarsi  užsidarė. Paskutinis sakinys viską padėjo į savo vietas. Ir dėl to sakau – man labai patiko.

Istorija gerai apgalvota ir ji turi pagrindinę mintį. Ji turi ką pasakyti, nors taip ir neatrodė iš pradžių. Net ir pavadinimas, nors skamba atsainiai, idealiai atspindi dvi pasakojimo linijas. Stebina ne tik romano, bet ir pagrindinės herojės Lauros dvilypiškumas. Jei kiti aprašomi personažai yra aiškūs ir nuspėjami, pagrindinė herojė –  toli gražu. Ji nėra klasikinė lietuviška nevykėlė, netgi atvirkščiai – apsukri, sukta, žinanti ko nori ir tą gaunanti. Nebijanti pasakyti ne ir pasinaudoti situacija. Ji primena kaktusą, kuris duria kiekvienam prisilietusiam. Tačiau iš kitos pusės –  leidžianti save vesti už rankos ir pasimetusi. Atšiauri ir neprieinama ir tuo pačiu mylinti ir besirūpinanti kitais. Turinti vienintelę draugę, su kuria bendrauja tik skatinama naudos, nors išoriškai yra pati geriausia draugė.

Iš viso šito susidaro įspūdis, kad Laura myli tuos, kurie yra jai naudingi. Tarkim, kol turėjo pinigų, Polas jai tiko į meilužius ir gyvenimo partnerius. Kai sužinjo, kad jis jų nebeturi, pabėgo iš kart. Henris ja rūpinosi, priėmė gyventi, davė nemokamų gėrimų ir psichologinę terapiją, taigi ji jam buvo gera draugė. Gosia dirbo fabrike už du, pavadavo ją kai reikėjo, todėl ji suteikė jai nuolaidų. Fredis atkreipė į ją dėmesį, mergino ir stebino, be to, išaikė, taigi ji jį mylėjo. Mylėjo nuoširdžiai, todėl drįstu spėti, kad jei jam nebūtų pritrūkę pinigų, ji ir toliau nuoširdžiai gydytų savo manjakine depresija sergantį vaikiną. Vežiotų jį po sanatorijas, verstų gerti vaistus, tarsi pati geriausia mylinti sužadėtinė.

Paviršutiniškas, savanaudiškas požiūris į gyvenimą, kuris simpatijų toli gražu nesukelia. Tačiau, kaip ir kiekvienas kaktusas, Laura turi žiedą. Ji viską daro nuoširdžiai, net ir naudos siekia neapsimetinėdama. Nieko nekaltina, nemeluoja sau, o jos žiedas gražiausiai švyti jai grojant. Kaktuso žiedu aš pavadinčiau Lauros talentą muzikai. Šis talentas ir yra tikrasis jos kelias, tik jam ji gali iš tiesų aukotis ir tarnauti, nesiekdama jokios apčiuopiamos naudos. Ir ačiū Dievui, knyga apie tai. Apie ratą, kurį turi apeiti, kad grįžtum ten, kur ir turi būti.

“Sunku patikėti, kiek beprotybės reikia pereiti, kad atsistotum ten, kur turėjai būti iš pačių pradžių. Kitą rudienį tapau Vienos koncervatorijos studente.”301 p.

Bingo. Nuo nulio iki šimto.

Jei reikėtų šią knygą apibūdinti vienu žodžiu, pasakyčiau, kad tai aktuali knyga.  Su perspektyva. Su potencialu. Kai po šimto metų literatai nagrinės lietuviškų autorių pereinamojo laikotarpio knygas, parašytas  per trisdešimt metų nuo nepriklausomybės, Ugnės Barauskaitės “Vieno žmogaus bohema” stovės priekinėse gretose. Joje šviečia išmintis, patirtis, branda. Ji pilna auksinių frazių, kurias norisi cituoti. Ugnė peretenduoja tapti mėgstamiausia mano rašytoja. Jos pirmoji knyga “O rytoj vėl reikės gyventi” man paliko neišdildomą  įspūdį. Netikėtai pakliuvusi į rankas bibliotekoje maloniai nustebino parašyta va taip  – paprastai, aiškiai ir artimai.

Ugnės stilius paperka. Atrodo, ji visai nesistengia, žodžiai tiesiog sprūsta jai iš po pirštų. Bet tik patyrę rašytojai žino, kaip tai yra sunku, išsireikšti paprastai, be pompastiškų metaforų  ir penkiaeilių sakinių. O Ugnė atėjo, pasakė. Visi suprato. Ir susimąstė.

Apie ką ši knyga? Ogi apie viską. Apie gyvenimą. Apie laikmetį. Apie žmones. Apie alkoholį. Apie rašytojus. Apie keliones. Apie principus. Apie draugystę. Apie vyrus.

Negaliu susilaikyti nepacitavusi perliukų.

Apie vienatvę: 

“Keista, kad būtent tie, kuriuos iš tikrųjų mylime, mus išmoko vienatvės kalbos. O kartą išmokęs jau nebegali apsimesti, kad nesupranti.  Aš ją girdžiu visur.” 9 p.

Gimstame ir mirštame vieni. Aš girdėjau sakant, kad kai sutinki savo didžiąją meilę, apėmę jausmai toli gražu neprimena euforijos, o daugiau primena širdį spaudžiantį gailestį, kad jam/jai  tenka gyventi šiame sudėtingame ir žiauriame pasaulyje.

Visi mes buvome vaikai. Visi mes esame vieniši. Ir to neišvengsi  – vieno žmogaus bohema.

Apie laikmetį: 

“Mes buvom naivios ir romantiškos, ir siuvome baltas apykakles prie uniformų vakarais. Užsisvajojusios, nuraudusiais skruostais. 

Dar gimdymai ne lovose, o ant šaltų stalų. 

Tai buvo baisusis sovietmetis, sustingusio laiko upė  – bet daug ką ten palikome. Daugiau mes sugrįžti neturime kur.” 28 p.

Tuomet buvome jauni, vaikai, o kas geriau gali būti už jaunystę? Nenuostabu, kad daugelis prisimena sovietmetį su nostalgija.

Apie keliones: 

“Tai, kas Lietuvoje ar kitoje šalyje atrodė negražu, netvarkinga ar nepadoriai apleista, čia sukėlė begalinę simpatiją. Man čia patinka viskas. Dulkėtos gatvės, juodaakiai žmonės, pro šalį zvimbiantys motoroleriai, pilkai rusvi namai su nudryžusiomis užuolaidomis balkonuose, juokingai saldžios reklamos – viskas atrodo miela ir tinkama.” 37 p.

Man tai primena geležinės sienos sindromą, nors ir paminėtos “kitos šalys”. Šį sindromą jaučia visi už jos gyvenę žmonės. Ir aš: šiandien mėgaudamasi burbuline vonia pykau ant triukšmingos, besitaškančios šeimos. Kol neišgirdau jų kalbant angliškai. Ai, tada viskas normaliai. Jų triukšmavimas staiga tapo toks mielas.

Apie draugystę: 

“Kartu mes keliamės, pietaujam, šokam. Dalijamės viskuo: karoliais, pusryčiais ir lovomis. Net tuomet, kai išsiveržė tas nelaimingasis Islandijos ugnikalnis ir su visa Europa  įstrigome Prahoje; tuomet, kai trimis traukiniais vilkomės namo, su visais pagyvenusių tetulių skauduliais ir neplautom galvom, – nė karto nesusipykome.” 39 p.  

Kelionės geriausiai patikrina draugystę. Iš patirties žinau. O jei jau nesusipyko…tai tikros draugės.

Apie Dievą: 

“Nesu religingas žmogus. Bet Dievo keliai nežinomi. Gyvenime buvo sunku. Kartais netgi nepakeliama. Žinių tarnybos darbo nekenčiau juodai. Bet vienąsyk Jūratė paklausė: “Barauskaite, einame į pilvo šokius?” –  ir viskas stojo į savo vietas.” 41 p.

Nereligingam žmogui yra matomas Dievo buvimas. Nuostabu.

Apie karą: 

“Jis kvėpuoja mums į nugaras. Kas žino, kaip čia bus. Juk “tarpukario” lietuviai nežinojo kad jie yra tarpukario”.

“Ir dešimt metų trukęs karas – jau ne vien tik žodžiai, tai ištisa karta vaikų, kurie nežaidė, nesimokė ir negėrė šilto pieno prieš miegą. Jų mamos nesimatavo madingų sijonų ir nelakavo nagų. Jos – geriausiu atveju išliko gyvos. Matydamos vyrus bombų išdraskytais viduriais, išprievartautas dukras, sugriautus namus. Ir jeigu likimas būtų buvęs kitoks, ta moterimi būtum tu.” 52 p.

Ką čia bepridėsi. Šiurpuliukai eina per odą.

Apie laimės pojūtį kelionėse: 

“Žinau, kad Lietuvoje rugsėjis. Kad mano galva apkvaitusi nuo nemigos, nuovargio ir neįtikėtino kiekio vyno. Ir kad sėdim prie staliuko gatvės vidury. Su turistėm, kurios lipa į palmes. Bet virš mano galvos – apelsinai. Ir laikas staiga sustoja, nuščiūva danės, vokietės ir visokiausi turkai. Kaip rašė Thomas Stearnsas Eliotas, besisukančio pasaulio rimties taške.” 61 p.

“Mediniai staliukai, languotos staltiesės. Kava ir cigaretė. Aksominis, drėgnas, odą glostantis karštis. Kurtinamas cikadų čirpimas. Apačioj  – mėlyna jūra. Viršuje  – mėlynas dangs. O per vidurį tu – su kava ir cikadom. Iš tiesų  – giliai ir persmelktai – laiminga.”  61 p.

Jaučiu tą jausmą vien apie jį skaitant.

Apie kultūrinius skirtumus: 

“Anksčiau maniau, kad kultūriniai skirtumai yra toks daiktas, ko tu nežinai, bet kai tau paaiškina, tai paaiškėja. Ne, kultūriniai skirtumai yra toks daiktas, kuris tau nepaaiškėja, kad ir kiek kartų tau aiškintų.” 68 p.

Kaip pirštu į akį.

Apie principus: 

“Ir kuo daugiau žmogus pamato kito akimis, ir kuo daugiau ta patirtis jam persišviečia iš vidaus – tuo mažiau jam reikalingi tie ekscentrišti konstruktai. Principų tvoros ir dekoracijos.
O tuo labiau kad jos rambėja kaip žievė. Pasensti  –  ir tampi paprasčiausiu bambekliu. O senas juk turėtum būti išmintingas ir lankstus. Kitaip nepasivysi netgi šiandieninės patirties. Pasaulis eina Ir nueina. O tu su savo principais lieki.”   73 p.

Kai tik pradėjau galvoti, ko ji ten duodasi su tais turkais, bac ir šita pastraipa tiesiai į veidą. Tarsi nujausdama mano mintis.  Nuleidau galvą  –  kalta.
Taip. Ir vėl jūsų tiesa, Ugne.

Apie buvimą rašytoja: 

“Būti rašytoju – pirmiausia stebėti. Matyti detales, įžodinti kvapus, sujungti liūtus ir naktinius traukinius į Lisaboną. Prisimatuoti kito gyvenimą, taip pat ir savo, tarsi jis būtų kito. Persiimti nesamais jausmais.” 77 p.

“Net skriedama motoroleriu kažkur kalnuose, kai kvapą gniaužia atsiveriantis grožis ir didybė, ne tiek verki iš džiaugsmo, kiek truputį pyksti, kad negali to aprašyti, kad paprasčiausiai neišeis. Ir bet kokie prisiminimai – ne prisiminimai patys sau, o jau iš karto (tik neužrašyti) tekstai.” 82 p. 

“Žmonės pyksta, jeigu juos aprašai. Bet dar labiau pyksta, jei aprašai savaip. Nes slapčia kiekvienas trokšta, kad jų gyvenimas būtų paliudytas – ir paliudytas teisingai.” 83 p.

Man visada patinka knygos, kuriose autorius parašo, ką reiškia būti rašytoju. Tarsi atveria savo kortas. Tarsi atskleidžia savo  paslaptį.

Apie vyrus: 

“Ko gero, mes visad iš vyrų tikimės per daug. Grožio, meilės ir aistros. O juk daug tikėtis reikia iš savęs: tą aistrą palaiko tik mūsų fantazijos ir nepagrįsti lūkesčiai. Guli sau naktį ir galvoji, kaip jis paskambins, parašys laišką, o gal net lips per balkoną su gėlėmis? Nupirks fantastišką kelionę į užsienį. Arba sakys: žinai, susituokime su džinsais! Va taip ir mylim juos, tuos prigalvotuosius. Kurie nei rašo, nei per balkoną lipa. Bet negali sakyti, kad tai fantazijos. Ne, tai – paralelinis pasaulis. Ne kitas, o būtent paralelinis. Visai šalia esantis. Na ir kas, kad šiame pasaulyje jis per balkoną nelipa? Bet tikim, kad galėtų!

Štai kuo mus patraukia vyrai: įžiūrėtomis galimybėmis.” 78 p.

Skaičiau ir šypsojausi. Taip šypsomasi, kai staiga pasakoma tiesa, kurią visada žinojai, bet niekada nebuvai suvokusi ar girdėjusi.

Apie prisitaikymą: 

“Ką reiškia taikytis prie menkesnio išsilavinimo vyro: kontroliuoti proto polėkius, filtruoti kalbos konstrukcijas – be angliškų žodžių, be garsių citatų; atsisakyti tos gyvenimo dalies, kuri iki tol teikė didžiausią saugumą. Paaukoti uodegą, kad galėtum išskėsti kojas. Likti pažeidžiamai, leistis bukai menkinamai ir nemosuoti letenom – nes juk esminis liūtas turi būti jis. O tu –  mažulė, viso labo moteris, ir tu verki!” 79 p.

Protingai moteriai sunku, faktas.

Apie puikybę: 

“Aš visada bijojau padaryti klaidą. Ar būti nenuosekli. Aš niekada nesibariau su vyrais. Barnis būtų reiškęs mano pralaimėjimą, mano kapituliaciją: kad aš esu tokia kaip ir visi. Ne tobulesnė, ne aukščiau už visa tai. Tam tikra prasme mano išdidumas buvo begalinis. Aš nenusileidau iki “tokio lygio”  –  kur žmonės rėkia, tvodami lėkštes.” 100 p.

Žavi autorės apsinuoginimas. Ne kūno, bet sielos. Drąsa parodyti slapčiausias savo vietas. Tai – užburia.

Apie alkoholį: 

“Ištverti tris dienas. Ne drebančias rankas, ne prakaitą, ne košmarus. Ištverti save patį – nes matai save iš šalies, beveik iš viršaus, tokį mažutį, menką ir sukiužintą, lyg tuščią lukštą, lyg graužtuką. Sukąstais dantim – ir didele gėda. Tokia didele, kad geriausia būtų užsimiršti ir išgerti!”

“Jis buvo mano vyras, draugas, meilužis. Vienintelis, kuris mylėjo mane nesuprastą, verkiančią, pavargusią – ir neapleisdavo per šventes. Jis laukdavo manęs kas vakarą, o kartais ir kas rytą. Su mūsų ritualais ir gražiomis taurėmis. Su muzika, o kartais vonioje. Kad ir kur būdavau, kad ir ką darydavau – visada pareidavau namo pas jį. Tik jam buvau ištikima.
Bet jis norėjo daugiau.” 108 p.

Nors neteko patirti, bet beveik jaučiu, ką patiria slaptas alkoholikas, bandantis ignoruoti arba užbaigti visai tai lyg niekur nieko, pasveikti šiaip, staiga, kai tai jau yra nebeįmanoma. Žinosiu.

Apie vairavimą: 

“Tačiau netrukus smegenys supranta, kad gatvėje nesu kūnelis kaip anksčiau – aš gatvėj mašina su geležiniais šonais! Pamažu išsivynioja šviesoforų reguliuojama srautų poezija”. 128 p.

Tikrai, tiesiog matau iš viršaus – gatve judančius, stojančius ir vėl judančius mašinų srautus. Niekada nepagalvojau… bet ko ne poezija!

Išvada: 

“Sakoma, kad kiekvienas žmogus gauna ne tai, ko nori ar ko jam trūksta, o gauna tai, ko nusipelno. Ne darbais ir pasiekimais, o santykiu su savimi. Pasaulis yra veidrodis, kuris atspindi nesumeluotą tave”. 138 p.

Ir iš dešimties metų rašymo gimė ši plona, bet sodri knyga. Lengva ir gili. Tikroviška ir artima. Kurios kiekvienas sakinys slepia prasmę. Kurioje nieko nėra nereikalingo, kurioje sudėtos talentingo žmogaus mintys. Ir jos tokios artimos, kad tampa savos, nepamirštamos. Aktualios.

Argi ne toks yra geros literatūros tikslas?

Šią knygą skaičiau du kartus. Pirmąjį tik prabėgau akimis ir pajutau skaitymo malonumą, bet ji man pasirodė daug daugiau nei malonus laiko praleidimas, todėl skaičiau ir antrą kartą.

18 novelių. Įsivaizdavau, kaip jos rašo tas noveles vienokio ar kitokio įkvėpimo pagautos, skirtingais metais, skirtingomis aplinkybėmis. Turi parašiusios po keletą kiekviena, bet nei vienai jų neužtenka knygai.  Susitinka abi viename iš rašytojų vakarėlių ir kažkas pataria, kad sujungtų turimas noveles ir sukurtų bendrą knygą. Jos taip ir padaro, sudeda abi ką turi… ir iš to išeina kone šedevras, nes, pasirodo, sudėtos šalia, jos tuo pačiu metu ir konfrontuoja, ir papildo viena kitą.

Kai kurios jų novelės turi net panašius pavadinimus (jei jų nepakeitė dėl knygos), nors jų turinys visai skirtingas. Kai kuriose veikėjai kartojasi, skaitytoją įtraukia besiformuojantis romano siužetas, žadantis tęstinumą, bet paskui jis nutraukiamas ir įvedama visai kita tema. Kai kur autorės flirtuodamos tarpusavyje veikėjus pasiskolina viena iš kitos (kaip Nekaltutį), kas man pasirodė ypač žavu, privertė net grįžti knygoje ir pasitikslinti, kas gi tą Nekaltutį sukūrė.

Autorės flirtuoja ne tik tarpusavyje, bet ir su skaitytojais. Susidarė įspūdis, kad ši knyga yra pokštas, ką jau kalbėti vien jau apie pavadinimą… Tačiau taip pokštauti ir nebijoti, kad juokas nebus suprastas, gali sau leisti tik patyrusios, pripažintos, daug kontaktų ir pažinčių užmezgusios kūrėjos.  Nors viršelyje atspausdintos nuotraukos rodo, kad pokštauja jos rimtai – ant pirmojo viršelio abiejų žvilgsniai nukreipti giliai į save, į savo kūrybos pasaulį, kviečia atsiversti knygą ir keliauti ten kartu, o ant paskutinio – abiejų akys atsipalaidavusios, jos šiltai bei truputį šelmiškai mums šypsosi, tarsi tardamos, kad visai tai nėra jau taip rimta, kad visa tai yra tik švelnus pokštas.

O ir nebaisu juokauti, kai turi tokią puikią vaizduotę, o ja neabejotinai pasižymi abi rašytojos, tačiau skirtingai.

Renata rašo apie ateitį. Savo vaizduote ji kuria projekciją nuo ten, ką mano dabar, į ten, kas gali atsitikti po to.   Ji rašo apie vertybes, apie “didelius” ponus, aukštai užkėlusius save ant pjedestalo ir nematančius tikrovės, kietus “veikėjus” . Ji iliustruoja tuščią pasipūtimą  susidūrimais su Mirtimi ar kita aukštesne jėga arba aprašo ateitį, kurioje kičas ir dirbtinumas tampa vertybe.

Sintija rašo apie praeitį. Bent jau man susidarė įspūdis, kad jos atspirtis yra praeityje jos pačios išgyventos emocijos, nuo kurių atsispyrusi ji kuria paveikslus. Ji rašo apie jaunas merginas, apie vienišas mamas, apie keistus, kompleksuotus, nesugebančius mylėti vyrus ir moteris.

Sintija įsivaizduoja viską emociškai, sapnais, vaizdiniais, jausmais, prisiminimais.

Renata kuria projekciją ir perduoda žinutę piešdama personažo portretą, rašydama jo mintis, kurios skaitytojui ir sukuria vaizdą.

Sintijos vaizduotė lenda į gylį, į save, o Renatos – į įšorę, į kitus.

Sintijos vaizduotės išraiškoje kai kurie momentai man pasirodė tiesiog tobuli. Kai kuriuos sakinius skaičiau po kelis kartus – vis negalėjau atsistebėti, kaip galima tai, ką puikiai įsivaizduoju ir ką jaučiau šimtus kartų, taip tiksliai perteikti žodžiais.  Tai, ką ji prisimena iš savo patirties, vaizduotėje ji atkuria ir dar priduria, o visa tai nupiešia. Žodžiais.

Ji turi neabejotiną talentą, bet… toks įspūdis, kad ji, kaip kokia Sniego Karalienė, jo nekontroliuoja. O nekontroliuojamas talentas leidžia jai įsivažiuoti, žodžiai ją nešte neša, tiesiog skraidina… bet tam, kad sustotų ji įjungia rankinį bėgį. Ir tik tada visa mašina rūkdama ir springdama, dirbtinai, besipriešindama,  sustoja. Susidarė įspūdis, kad  pradėdama ji žino tik maždaug, tik temą apie ką rašys, bet ne teksto struktūrą ir formą.  Ji leidžia sau skristi, bet ir stengiasi sąmoningai valdyti žodį, tarsi talentingas dailininkas teptuką. Nors jos vidus nuo to, ką ji mato ir jaučia tiesiog verda, ji viduje sprogsta nuo emocijų, bet susivaldo ir išreiškia visai tai ramiai, tiksliai ir labai vaizdingai. Tačiau paskui viskas vis tiek truputį išslysta iš rankų ir ji tarsi nutraukia pati save, tą savo talento išraišką žodžiais, bet ne natūraliai, kai jie išsenka, kai viskas pasakyta, kai sklandi pabaiga tiesiog ateina, bet kai pati logiškai nusprendžia, kad jau gana.

Žodžių šedevro vientisumo įspūdį nuslopina užbaigtumo, galutinio stipraus akcento, užriestos uodegėlės, paskutinio smūgio, paskutinio nokauto, net pasakyčiau, SISTEMOS, nebuvimas. Jos piešiami paveikslai tapomi metaforomis kaip gyvi stojasi akyse, ne kartą pagalvojau, kaip tobulai ji tai aprašė, tai, ką puikia galiu įsivaizduoti, nors aprašyti tai žodžiais būtų labai sunku…bet pabaigos nebuvimas tuos momentus palieka momentais ir nesulieja į vieną tobulą kūrinį.

Aš galvoju, kad kūrinio pradžia ir pabaiga – svarbiausi. Pradžia turi įtraukti, kad jį apskritai skaitytų, o pabaiga turi palikti įspūdį dar ilgam. Ar ne dėl pabaigos toks populiaru ir įsimintinas tapo “Alchemikas”? Jei tai būtų paprastai papasakota istorija, kurios moralą žino visi, tai ir liktų paprasta istorija, tačiau, kai viskas sudėliota taip įspūdingai, paskutinį smūgį paliekant pabaigai, tai viską keičia ir daro didelį įspūdį.

Arba, kaip tobulai pristatyta prezentacija, kurios pranešėjas buvo toks įtikinantis, toks degantis ta žinia, kurią norėjo perduoti, kad visa auditorija juo nejučia ima ir patiki.. bet tik tol, kol pabaigoje jis ištaria tokį pavargusį ir silpną “ačiū…” ir visi staiga supranta, kad viskas, ką girdėjo iki tol, buvo tik vaidyba.

Taigi ir Sintijos pabaigos nublankina visą genialų tekstą, ne todėl, kad tai vaidyba, bet todėl, kad tai per daug nuoširdu. Ir nesibaigia.

O Renata tuo tarpu ramiausiai sau, pradeda klausimu, užbaigia atsakymu. Pabaigą (panašu), ji būna apgalvojusi iš anksto, jau pradėdama rašyti žino, ką nori pasakyti, todėl pabaigų klausimas jos tekstuose visai neužkliūna.

Tačiau, jeigu pagalvoju dabar, kuri novelė pirmoji stotųsi man akyse, visgi tai būtų Sintijos “Prosenelė”. Ji užkabino iš karto,  viską, kas tenai aprašyta mačiau savo akimis, ir jos vienintelės pabaiga buvo įspūdinga, tarsi su nuoroda į pačią autorę. Stipru, emocinga, ekspresyvu. Taigi, emociškai man artimesnis Sintijos mikropasaulis, bet struktūriškai, kai autorius jau pradėdamas žino, KĄ NORI PASAKYTI – Renatos.

Bet kokiu atveju, jos abi talentingos, tik skirtingai. Sintija (lai neužpyksta, kad nevadinu jos Laura, nes man toks gražus šis vardas, negaliu susilaikyti), panašu,  talentinga iš savęs, ji tai gavo gimdama, gal todėl tai neša ją taip stipriai, o Renatos talentas yra tarsi užgyventas, išdirbtas, išmąstytas…ir racionalus.

Pokštas ar ne, bet man ši knyga, kaip besimokančiai rašytojai, davė daug įkvėpimo. Dvi puikios, nuostabios rašytojos. Abi labai talentingos, gražios, originalios ir kūrybingos.

Ką pasakytum savo vaikui, eidamas mirti? Tuos žodžius jis prisimins visą gyvenimą, jais vadovausis ir pagal juos kurs savo ateitį. Ką pasakytum?

Pradžioje skaitymo kilo įvairios mintys. Knyga parašyta (bent jau pradėta rašyti) pirmaisiais nepriklausomybės metais, o išleista tik po gerų dvidešimties, 2015. Išleido Rašytojų sąjungos leidykla, pati rimčiausia ir didžiausią autoritetą turinti.Kodėl? Kodėl dabar? Kodėl ne tada, kai tai buvo aktualu?

Knygos pradžia apgauna. Įtraukia įdomiu pasakojimu apie gatvės vaikus, duodama užuominą, kad istorija bus apie juos, apie tai, kaip susiklostė jų gyvenimas. Autorė aprašo savo pačios patirtį, kaip juos rinko iš stoties, mažiausius ir labiausiai suvargusius, vaikus, kurie ten gvveno – vagiliavo, uždarbiavo ir kitaip manėsi, nuolat lydimi ne tik bado, nepriežiūros, bet ir įvairiausių pavojų. Jų tėvai, atgavus nepriklausomybę, palūžo. Atgavę laisvę, jie nežinojo, ką su ja daryti ir nutrūko nuo grandinės.  Kaip šunys.  Surinktus vaikus autorė vežė į vasaros stovyklą Inkūnuose. Prasidėjęs nuo poros dešimčių vaikų eksperimentas tapo ilgametė tradicija, kuri išsiplėtė į didelę integracinę stovyklą gatvės vaikams, neregiams ir gerų  šeimų vaikams. Tose stovyklose užaugo ne tik pušelės prie upės, bet ir pačios autorės sūnūs.

Tačiau vėliau pasakojimas tarsi savaime pereina į apmąstymus, ką laisvė duoda žmogui ir kodėl ji tokia reikalinga. Kai staiga saugojusi ir kontroliavusi geležinė uždanga nukrito, pasimatė visas ilgai slėptas purvas, visa neteisybė, visos nuodėmės. Gal todėl daug kas dar ilgai drąsiai sakė, kad prie ruso buvo geriau. Juk galėjo taip  sakyti, nes tapo laisvi sakyti, ką nori. Visoje knygoje galima išskaityti vieną mintį:  stiprybė ir ateities perspektyvos slypi tik pačiame žmoguje. Niekas jo neištrauks, niekas jam nepadės, niekas neparodys kelio, jei jis nebandys pats, neras jėgų savyje. Laisvė tai suteikia – galimybę.

Trečia knygoje nagrinėjama tema – nors jai skirta nedaug puslapių, bet man ji pasirodė viena iš įspūdingiausių – žydų genocido tema. Autorė neslepia savo simpatijos žydų tautai, jų kultūrai, moralei, santykiams su vaikais ir tarpusavyje. Jos pasakojimas atskleidžia ir lietuvių tautos charakterį – užrašiusi savo mamos pasakojimus iš pirmųjų lūpų, ji parodo, kaip lietuviai kaime mąstė, kaip reagavo  į okupantus ir kaip elgėsi. Man asmeniškai pirmą kartą teko susimąstyti, perskaičius, kad daugelis tiesiog svarstė eiti su vokiečiais ar su sovietais, daug kas sovietais tikėjo ir juos rėmė. Nebuvo pasipriešinimo, tik slapstymasis. Tikėjo jie kaip vaikas, saldainiu atviliotas į raganos trobelę, tikėjo, kol ragana nepabandė jo įgrūsti į krosnį – kol neprasidėjo trėmimai.  Kiti ėjo su vokiečiais, šaudė žydus, o paskui pabėgo į miškus, sovietams laimėjus.

Knygos pabaigoje – interviu Baltijos kelio albumo leidybos klausimu, kuris paruoštas, bet neišleistas ilgai gulėjo leidykloje, taip pat interviu su keletu autorės pažįstamų, keletu studentų, moksleiviu Rapolu. Interviu su Rapolu ir prajuokino ir sugraudino, man jis buvo viena iš įspūdingiausių knygos dalių.

Nors skaitant knygos pradžioje dar piršosi Sandros Bernotaitės mintis, kad visa lietuvių literatūra yra leidžiama neužbaigta, nes, regis, viskas, kas turėta,  sukrauta į vieną vežimą – ir šakos, ir smėlis, ir grandinės, ir malkos, ir žuvys, bet skaitėsi lengvai, buvo įdomu. Temų šuoliavimas nuo vienos prie kitos netrukdė, kai kuriuos skyrius (pavyzdžiui, apie vyrų ir moterų skirtumus), tiesiog surijau akimis, taip buvo įdomu. O užvertus paskutinį puslapį, pasimatė visuma. Šioje knygoje ne tik suradau naujų, sukrečiančių ir verčiančių kitaip pažiūrėti į žinomus dalykus, minčių (pavyzdžiui, kad autokratinė, kontroliuojanti santvarka yra labai brangi, todėl mažėjant žemės turtų, ji neišvengiamai turi sugriūti, atpalaiduojant žmonių kūrybinį potencialą, potencialą kurti ir taip išlikti su vis mažesniais žemės resursais), bet supratau, kad nors ir pasigedau vientisos istorijos linijos, ši knyga yra ne istorija, ji – paveldas. Ji – mūsų kultūra, ji – menas ir gyvenimas. O paveldui reikalinga ne vientisa loginė istorija, bet tikrumas, autentiškumas ir svarbiausia – perspektyva.Viskas, ką p. Vanda norėjo pasakyti, susidėliojo kaip dėlionės gabaliukai ir išryškėjo bendras paveikslas, kuriame pamačiau mūsų tautos išbalusį, nukankintą ir ką tik iš tamsos į ryškią laisvės šviesą išlindusį veidą.

Sužavėjo autorės asmenybė. Tokiems žmonėms, mūsų tautos šviesuoliams – būtina rašyti knygas. Tik per knygą aš susipažinau su Vanda Juknaite, erudite, akademike, inteligente, žmogum, dėl kurių mūsų tauta tokia ypatinga ir tokia graži, žmogum, kuris ne tik mąsto, bet ir daro. Kuris bando padėti savo paskaitomis,  savo tekstais, savo aktyvia meile, nors ir pats už tai gauna per veidą. Kaip parodoksalu, kaip žema ir kaip bjauru, kad už tai, kad ji rinko ir gelbėjo gatvės vaikus, kurie niekam nebuvo reikalingi, juos  maitino ir globojo, gavo milžinišką baudą ir stovykla buvo uždaryta. Už tai, kad ji laidavo, kad vaikai, kaltinami vagyste, tuo metu buvo su ja, stovykloje, pati tapo kaltinamąja.  Už tai, kad viena pirmųjų pasisakė prieš mirties bausmę, atlaikė neapykantos ir agresijos pliūpsnį. Mane ypač nustebino ir sukėlė pagarbą šiam žmogui visam gyvenimui, kad  žmogus, kuris mąsto, kuris rašo ir kuris pasižymi aukšta morale, intelektu ir dideliu žmoniškumu, ne tik vysto teorijas, bet ir pats, savo noru, brenda į purvą ir skausmą ir jo nebijo. Bet už tai gauna ne meilę, palaikymą ir pagarbą, bet apsunkinimus, panieką, baudas ir kaltinimus.  Ji su savo šeima lieka vienišas karys lauke. Tačiau, geri darbai niekada nepraeina nepastebėti. Jaučiuosi gerokai praturtėjusi, perskaičiusi šią knygą. Ačiū Jums labai!

Šios knygos perskaitymą galima būtų sulyginti su didelės ir skanios plombyrinių ledų su bruknių uogiene porcijos suvalgymu. Su pasimėgavimu bebaigiant laižyti šiuos ledus, porcijos pabaigoje dar laukia ir staigmena – išlydyto pieniško šokolado gabaliukai. Mmmmm. Tikrai skanu.

Tokiai interpretacijai tinka ir knygos viršelis: švelnios rausvos spalvos rudeniniai lapai, išsiliejantys gelsvoje dienos šviesoje, raidžių šriftas, autorės nuotrauka ant knygos nugarėlės; visa susideda į skanią, saldžią, daug malonumo teikiančią, bet greitai pamirštamą ledų porciją.

Viename interviu autorė sakė, kad geriausias atsiliepimas apie jos knygą yra, jei skaitytojas pasako, kad gerai praleido laiką. Taigi, tikslas, manau, pasiektas: skaitydama tikrai gerai praleidau laiką.

Buvo įdomu, intrigavo, viskas tolygiai ir gražiai susivedė į kulminaciją, kuri, nors ir labai nuspėjama, bet vis tiek privertė nuoširdžiai pergyventi, ryti akimis puslapius ir nekantrauti, kuo gi viskas baigsis. Kaip ir banalūs Holivudo filmai, sukurpti pagal vieną kurpalių vis dar traukia žiūrovus, nors jau filmo pradžioje aišku, kuo jie baigsis, taip ir ši knyga – geras, malonus, neįpareigojantis nei mąstyti, nei vertinti, nei pabaigti skaityti iki galo, kūrinys. Tačiau, nors ir neįpareigojantis, bet sudėliotas taip gerai, kad sakiniai veja vienas kitą, o akys vos spėja paskui juos ir apie nuobodulį net nėra laiko pagalvoti.

Tai istorija apie jauną moterį Klaudiją, kuri sumušta, išprievartauta, smaugta  ir pjaustyta pabėga nuo savo teisėto vyro, nes mano, kad tai vienintelė jos išeitis likti gyvai. Pinigų užtenka tik autobuso bilietui iki Berlyno. Autorė, pati gyvenanti Berlyne, puikiai perteikia savo meilę šiam miestui. Po truputį, nieko apie miestą nežinodama,  Klaudija taip pat įsimyli ir miestą, ir vietinį vyrą, kuris jai tokį Berlyną parodo. Knyga pakeitė ir mano pačios požiūrį į Berlyną, kuriame teko lankytis, bet įspūdis buvo lygiai toks, kaip tiksliai išsireikšta knygos pradžioje: „Atrodė, karas čia baigėsi tik vakar – tiek nešvaros, griuvėsių, statybų aikštelių aplinkui. Išpaišyti metro vagonai, apskurę benamiai ir valkatos šunys, nešvarūs parkai ir gaujos alų plempiančio jaunimo. Išsidarkiusios moterys. Belyčiai žmonės. Ta nesuprantama gatvės mada ir gatvės menas“, p. 63.

Šis kūrinys ne tik atskleidė plika akimi nematomą Berlyno grožį, bet puikiai atspindėjo ir kultūrinius skirtumus moterų ir vyrų santykiuose. Klaudija lietuvė, vis dar tikinti princo ant balto žirgo pasaka, laukianti  gynėjo ir riterio, kuris ją apsaugos, apgins, išplėš siaubūnui iš nagų ir dar padės gyventi – tiek finansiškai, tiek psichologiškai. Už tai ji siūlo save, savo meilę, savo nuolankumą, savo rūpestį, savo kūną, savo pagamintą maistą, prižiūrėtus namus ir vaikus. Tačiau vakaruose šis modelis, akivaizdu, neveikia. Atrodo, autorė tai puikiai supranta:

„Norėjo, kad jis dėl jos kovotų, kad ją išgelbėtų, kaip princai pasakose princeses, o jis kuo mandagiausiai atidavė ją pabaisai į rankas. Bet ar ne jo mandagumas ir santūrumas ją patraukė? Ko ji norėjo – kovotojo ar ramybės uosto?“, p. 274.

Puikiai atskleistas mentalitetų skirtumas, kurį geriausiai, manau, atspindi ši puiki citata:

„Juodu fiziškai vienas kitą traukia, nors visai skirtingi, jie užaugę skirtinguose pasauliuose. Tai kas, kad  dabar abi šalys priklauso tai pačiai Europai; jie augo ir brendo tuo metu, kai Europa buvo padalyta priešiška siena. Jis augo turtinguose Vakaruose, drąsiam ir laisvame pasaulyje, kuriame buvo daugiau leidžiama nei draudžiama, jis galėjo keliauti, kalbėti, dirbti ką nori ir kaip nori, galėjo lakstyti po kalnus, atvirai kalbėtis su tėvais ir mokytojais, džiaugtis gyvenimu ir siekti kokių tik nori tikslų. O ji –  vargšė rytietė, jos tėvai visą gyvenimą buvo nelaimingi ir pikti, neatsikvepiantys nuo rūpesčių, kur ir kaip ką gauti, sukantys galvą, kaip versis apgailėtino nepritekliaus sąlygomis, kaip ištverti nemėgstamame darbe, kaip sutilpti ankštame bute, kaip užsiauginti daržovių, prisigaudyti žuvų, prisigrybauti ir prisiuogauti žiemai. Būdami paženklinti egzistencinio liūdesio, baimės ir begalinio pykčio visatai antspaudu, kokių vertybių galėjo įdiegti jai, savo dukrai.“, p. 157.

Švelnus, malonus kūrinys. Viskas surašyta vaizdžiai, sklandžiai, logiškai, suprantamai ir įtraukiančiai. Įvykiai Berlyne vyksta chronologiškai, iš eilės, tačiau laiškai draugei ir prisiminimai leidžia suprasti praeitį. Kulminacija, kai Klaudijos vyras susiranda ją Berlyne (labai nuspėjama), sukuria tikrą įtampą, panašią, kai pagrindinis herojus filme bėga nuo užpuolikų ir visi sulaikę kvapą žiūri, kas bus. Viskas, aišku, baigiasi gerai.

Tokia knyga –  kaip į skonį orentuotas greitas maistas: suvalgei, buvo skanu, maisto medžiagų nedaug, bet pajutai  malonumą. Priskirčiau šią knygą lengvai oro uostų arba kelionių romanų kategorijai. Nors vargu, ar ją atsiversiu dar kartą, bet laikas, kurį praleidau ją skaitydama, man buvo malonus. O jei dar kartą netikėtai atsirasiu Berlyne –   tikrai pažiūrėsiu į jį kitomis akimis!

Tiesą sakant, Audronė Urbonaitė man tą knygą įgrūdo. Dedikacijoje parašė: „Mielai Teklei, būsimai žurnalistei. Linkiu, kad žurnalistika nebūtų šaltas dušas.“  Ko jau ko, bet autorė žodžių kišenėje neieškojo, nors rašė tuo pačiu metu, kaip ir atsakinėdama į mano klausimus.

Nors turėjau visą krūvą geidžiamų knygų, parsineštų iš knygų mugės, pačią pirmą puoliau skaityti šitą. Gyvenau šia knyga septynias dienas, savaitę. 435 puslapius įveikiau skaitydama juos kiekvieną nugvelbtą minutę, skaičiau tualete ir visiems sumigus, nors miegas lipino akis.

Ir atsitiko, kas neturėjo atsitikti. Pamėgau Audronę Urbonaitę. Nors ankstesnės jos knygos įspūdžio nepadarė, ši, įgrūstoji, mane privertė ją pamėgti. Ir ne tik ją. Į daugelį jos aprašytų personalijų pradėjau žiūrėti kitaip.

Autorė ėmė ir plačiai atidarė duris į žurnalistikos virtuvę. Ne tik atidarė, bet ir pakvietė užeiti. Ne tik pakvietė, bet dar ir pastūmė. Ir dar truputį įspyrė koja, kad tikrai nusiristum iki kitos sienos, o ne tik įkišęs nosį pabėgtum. Tokia knyga verta aukso medalio. Verta aukščiausio apdovanojimo. Juos aš skirčiau knygoms, kurių autoriai yra patys atviriausi. Juk už tiesą negali pykti.

Nors tik neseniai pradėjau giliau domėtis rašančiųjų pasauliu, mane erzina tie “tikrieji” literatai ir “tikroji” literatūra. Erzina kritikai, kurių recenzijose kas antras žodis suprantamas tik jiems patiems ir specifiniam jų ratui. Mokykloje man visada rodėsi betikslis užsiėmimas nagrinėti kokį nors eilėraštį arba kūrinį ir bandyti įrodyti, ką autorius norėjo pasakyti. O jei nori gauti gerą pažymį, net nesvajok išnagrinėti kūrinį kaip nors kitaip – Veronika – blogietė, nusidėjėlė ir viskas. Tada tyliai mąsčiau, jei nori sužinoti, ką autorius norėjo pasakyti, imk ir paklausk jo pačio.

Nereikia nei senųjų ideologinių laikų, šiomis dienomis mačiau interviu su Renata Šerelyte. Buvo pristatoma jos knyga, kurią aptarė garbus kritikas. Jis nedavė autorei nei žodžio įsiterpti – juk žinojo geriau, ką ji norėjo pasakyti. Renata, paslaptingai šypsodamasi, taip ir pratylėjo beveik visą laiką, matyt, šioj srity jau ne piemenė, žino, su kuo susiduria.

O jei atsitinka taip, kad autorius nieko apie savo kūrinį ir nepasakė ar neparašė, tada kūrinys kalba pats už save. O kalba jis skirtingai kiekvienam skaitytojui! Vieni skaitytojai girdi viena, kiti kita, svarbu, kad kūrinys paliestų. Tikrieji šedevrai tą ir turi – jie paliečia daugelį, nes iš esmės visi žmonės vienodi. Haris Poteris manęs nei kiek nepalietė, todėl turiu įtarimą, kad jo populiarumas – viešųjų ryšių darbas.

O Urbonaitės Žurnalistika palietė daugumą. Palietė ne tik tai, ką ji rašo būdama žurnaliste, bet ir ką ji parašė apie tai, ką reiškia būti žurnaliste. Daugumai paliestųjų tai nebuvo malonus prisilietimas, nes ji, be pykčio, ir net, sakyčiau, su meile, visgi išdrįso parašyti tvirtą tiesą. Tiesą, kurią žino ne vienas, bet, šalyje, kamuojamoje urvo sindromo, apie tai viešai nekalbama.

Skaičiau ir stebėjausi: daug pastraipų, atrodo, galėjo būti išbrauktos. Jei būtų, knyga nebebūtų tokia nepatogi. Turbūt, nekeltų ir tiek problemų autorei. Bet jos neišbrauktos. Ir būtent tos pastraipos yra šio patiekalo druska. Be jų knyga būtų prėska ir nutylėta.

Tik žmogus, turėjęs akistatą su mirtimi ir išsikristalizavęs vertybes gali parašyti tokią knygą. Knygą be šešėlio. Manau, kad kiekvienas rašytojas privalo išdrįsti tokią parašyti. Kažkuriuo gyvenimo metu, kol dar yra laiko, parašyti ne fantaziją, bet tiesą. Tiesą, kuri atskleidžia visas nuodėmes, išpažintį, kurios vertė yra didesnė už visus sukurtus meno šedevrus.

Panašu, kad knygų rašymas yra natūralus tobulėjimo kelias kiekvienam žurnalistui. Nusismailinę plunksnas į užsakomuosius straipsnius, jie ima pilti ką pamatė ir ką nutylėjo į knygas. Norint rašyti, pirma reikia tapti žurnaliste?

Gerbiu Audronę, kad ji tokią knygą parašė. Siūlyčiau jai mesti darbą laikraštyje ir eiti dėstyti žurnalistiką. Tokiems kaip mes, žaliems, ji gali duoti tiek daug tikro. Mokyti savo pavyzdžiu, koks turi ir neturi būti žurnalistas: įkyrus?, nepasiduodantis?, be kompleksų?, landus?, bebaimis?, mylintis?, cinikas?, mokantis prieiti prie kiekvieno?,  be pykčio?, darboholikas?, lankstus?, visa žinantis?

Linkiu jai toliau rašyti tai, ką nori –  savo knygas, na, o aš jas skaitysiu.

Didelio populiarumo sulaukęs, metų knygos apdovanojimui nominuotas, ketvirtasis Valdo Papievio romanas „Odilė, arba oro uostų vienatvė“  patvirtina taisyklę ketvirtas kartas garantuoja. Nors ankstesni V. Papievio kūriniai taip pat neliko nepastebėti ir buvo apdovanoti, tačiau ši knyga, tris kartus per pusę metų padidinusi tiražą, muša jo visus populiarumo rekordus.

Atitiko kirvis kotą: melancholiškas, minorine gaida tęsiamas, refleksiniais aprašymais prisodrintas V. Papieviui būdingas pasakojimo stilius idealiai tiko Odilei – devyniasdešimtmetei paryžietei, savo orią senatvę leidžiančiai penkių kambarių bute Paryžiaus centre.

Geras literatūros kūrinys yra savarankiškas organizmas ir gyvena savo gyvenimą. Tai galima suprasti iš to, ką apie jį pasakoja autorius, o ką perskaito skaitytojas. Taip pat iš to, kad kūrinį skaityti galima dar ne vieną kartą ir vis atrasti kažką naujo. Ir dar iš to, kad kartą perskaičius negali jo pamiršti, o kuo ilgiau galvoji, tuo labiau jis tau pradeda patikti.

Nors visos šios knygos recenzijos kalba apie senatvę, tačiau Valdas Papievis viename interviu sako, kad jis, jau dvidešimt metų gyvendamas Paryžiuje ir rašydamas šį romaną, jokiu būdu negalvojo rašąs apie senatvę, juo labiau orią. Jis neakcentavo herojų amžiaus ir tai tik sutapimas, kad pagrindinei knygos herojai Odilei – jau devyniasdešimt. Kaip ten bebūtų,  pasakojimas lėtas, beintrigis, jame mažai įvykių, daug apmąstymų, prisiminimų, prieblandos, ligų, dulkių, vienatvės ir melancholijos. Tačiau, gal todėl, kad V. Papievis negalvojo rašąs apie senatvę, tai nėra slogi knyga.

Senatvė mums asocijuojasi su ligomis, skurdu, smarve, negalėjimu, pykčiu, depresija, mirtimi. V. Papievio senatvė kitokia, ji – prancūziška. Mano akimis – šiek tiek naivi, šiek tiek idealistiška, šiek tiek nereali. Bet graži ir netgi intriguojanti. Epizodas, kur Odilė prieš pat savo mirtį, būdama jau gal arti šimto metų, nes nuo pasakojimo pradžios, kai jai buvo devyniasdešimt, praėjo ne vieneri metai, su jau aprašytu senatviniu nuovargiu, drebančiomis rankomis ir negalėjimu, staiga pasiryžta pati pasipuošti, savo kojomis nueiti ir visą vakarą atsėdėti restorane, neįtikino. Tačiau, savotišką paradoksą atspindi ir autoriaus kalba, ji, tarsi sulėtintam kadre rodomame inde teliūskuojantis vanduo, nuo vieno krašto prie kito, nuo vieno prie kito… užliūliuoja, apmigdo, bet, trumpi skyreliai, sakinių autoriai, be įspėjimo keičiantys vienas kitą, keli pasakojimai viename, veiksmažodžiai, ne pagal taisykles sudėti sakinio gale – verčia atsibusti ir suklusti – o kas toliau?

Ši knyga turi ir daugiau įdomybių. Nors knyga pavadinta Odilė, tačiau kitas jos herojus – pasakotojas, tarsi nenorėdamas kuria apie save intrigą. Jis yra toks ryškus, kad net nervina, kad apie jį ničnieko nežinai. Gal tai ir verčia skaityti toliau?… Nesąmoningai gaudai kiekvieną žodelį, tarsi per klaidą ištrūkusį iš konteksto, apie jį patį, pasakotoją, apie jo gyvenimą. Tačiau iki pat galo taip nieko ir nesužinai, nei kas jis, nei iš kur, nei kaip jis atsirado Paryžiuje. Todėl, norom nenorom, imu piešti  jo paveikslą pati.

Man pasakotojas – tipiškas lietuvis. Gal todėl, kad panašių personažų radau kituose lietuviškuose kūriniuose. Susigūžęs, vienišas, netikintis savimi, melancholiškas, nekalbus, pasimetęs, net suicidiškas. Tačiau, sąžiningas, nuoširdus, patikimas. Ieškantis užuovėjos, globėjo, mamos. Tokią – užuovėją, mamą, man regis, jis ir rado Odilėje. Jis žavisi jos asmenybe, gyvenimo būdu, slapta skaito jos išmesti (o gal ir ne?) patikėtus dienoraščius, perpasakoja jos kažkada sukurtą apsakymą iš (savo?) jaunystės laikų. Jis bendrauja su jos šeima, su jos draugėmis, net perka iš jos pamėgtų pardavėjų. Kasdien lanko ją ligoninėje, neranda sau vietos, kai ji suserga.

Nors galima daryti prielaidą, kad pasakotojas, namų neturintis ir nežinia ką ten veikiantis, – jaunas vyras, tačiau sunku būtų patikėti, kad šiuolaikinis jaunimas savo noru, nieko neverčiamas, su juo tapatintųsi. Depresyvių pasakotojo apmąstymų aprašymai, gausiai papildę (perpildę?) pagrindinę pasakojimo liniją, jo neaprėpiama vienatvė ir dvasinis neįgalumas galbūt ir sukuria reikalingą kontrastą Odilės personažo lengvumui, bet, mano nuomone, nepapuošia skaitymo. Pabaigoje norėjosi skaityti tik apie Odilę, sąmoningai peršokant akimis pasikartojančius pasakotojo nevilties pliūpsnius. O jaunimas, kurie skaito vis mažiau, bet nebenori ir nebeturi kentėti, ar gali nuoširdžiai mėgautis šituo?:

„Kadangi aš žinau: nieko aš neatkursiu, nė nesuprasiu, kaip nesuprantu pats savęs, nei ką čia veikiu, nei savojo laiko – praeitis ir dabartis vienodai pamėkliškos, tik dabarties pamėkliškumą kasdienos rūpesčiai slepia, o praeitimi virtusios dabarties pamėkliškumo jau niekas, nė daiktų pastovumas ir tikrumas, nepridengia: prieš mus išsiskleidęs ir negailestingai viską apnuodijęs, jis nei vienam iš mūsų jokių apsaugų nepalieka. “ p. 75.

Arba:

„Tu nemoki pasakyti nė to, ko tau taip labai norisi, todėl nedarai nieko kita, tik nežinia nuo ko drebančiomis rankomis smilkai, smilkai tuos kasdienybės kišenėje sudrėkusius, vos ne vos įsižiebiančius degtukus, kuriuos mintyse keiki, prakeiki: sielos jie nenudegins, iš neatsargumo nebent pirštus nusisvilinsi.“ p. 187.

Tarsi susitarus, bene visoje lietuvių autorių literatūroje kuriamas toks personažas. Rėkte rėkiantis apie savo nevykėliškumą ir nesusigaudymą savyje bei pasaulyje, netgi polinkį susinaikinti. Todėl tokį patį radus ir V. Papievio šiuolaikinėje, naujausioje knygoje, darosi šiek tiek koktu. Toks personažas ne tik neskatina jaunimo skaityti, bet apskritai skatina lietuviškų kūrinių išnykimą skaitytojo lentynoje.

Tačiau, man beveik pavyko to kartaus prieskonio išvengti, nes to, kas man netiko, tiesiog neskaičiau. Todėl ši knyga man paliko tik vaiskų liūdesį. Dėl to, kad V. Papievis grakščiai ir neįkyriai, bet labai aiškiai moka priminti, kad su visais sutiktais ir brangiais žmonėmis teks išsiskirti. Pasakotojas, vaikinas, tiek daug savo laiko investuoja būti su senute, perima jos senatvinį gyvenimo būdą. Su ja nieko iš esmės neturi bendro, tik palydi ją pasivaikščioti, padeda perstumdyti baldus, perdėlioti daiktus, varto jos albumus, peržiūri video įrašus, lankosi pas jos drauges…arba kartu stebi debesis ir neveikia nieko. Tačiau, Odilei devyniasdešimt ir tampa aišku, kaip visa tai laikina. Dar daugiau – nesvarbu, kiek tau metų, visa tai laikina. O tokiu atveju ta laiko investicija, buvimas čia ir dabar, su tuo senu, viena koja jau kitame pasaulyje esančiu žmogumi, įgyja auksinę vertę. Auksinę vertę tiek Odilei, jos paskutinėmis gyvenimo dienomis gavusiai didžiulę dovaną – augančią draugystę, tiek pasakotojui, kuris apie save nesako nieko, bet jo pačio vienatvė ir neviltis drasko kiekvieną  knygos puslapį.

Mes visi esame tarsi keleiviai oro uoste – mus gali sieti tik vienas dalykas, tai kelionės tikslas, tačiau ir tai jau yra labai daug. Mes visi esame vienodi, jaučiame vienodai ir judame ta pačia linkme, visai nesvarbu kiek metų mums bebūtų.

Apskritai viskas yra nesvarbu. V. Papievio knyga kalba apie tai, kaip nesvarbu skubėti, nesvarbu karjera, nesvarbu daiktai. Tokie brangūs – atvirukai, bilietėliai, statulėlės, rūbai, papuošalai, knygos, baldai – ničniekam, išskyrus mus, nereikalingi.  Odilė tai puikiai supranta ir savo saulėlydį pasitinka sąmoningai, stengdamasi neapsunkinti artimųjų, pati atsikratydama savo, tokiais brangiais, buvusiais daiktais.

Valdas Papievis  mums leidžia suvokti kitokią realybę – draugystei, mėgavimuisi gyvenimu, o ir vienišumui, – metai nesvarbūs. Kaip mano amžiną atilsį baba sakydavo: „Gyvenimas – kaip sapnas, praėjo ir nebežinai, ar tai buvo, ar sapnavai…“.

Savo knygoje Valdas Papievis grakščiai tai parodo – viskas baigsis. Viskas baigsis ir viskas vėl prasidės iš naujo. Knygos pabaiga – užuomina į naują pradžią, naujų Odilės namų šeimininkų dukros, tuo metu dar vaiko, pradžią. O paskui, nujaučiama projekcija – bus jos pabaiga, ir kažkieno kito, jos vaikų ir anūkų pradžia.

Nepaisant nieko, man labai patiko ši knyga. Nors mėgavimosi gyvenimu privilegiją V. Papievis suteikė išskirtinai Odilei, o pasakotojas, lyg benamis šuo, prisiglaudęs turtingos ponios namuose, gavęs išskirtinę galimybę pirmą kartą gyvenime pabandyti, pamažu, tik liežuvio galiuku laižo, skanauja ir ragauja to malonumo skonio, bet tokiu drastišku palyginimu autorius man dar kartą parodė, kaip galima ir reikia mėgautis gyvenimu, nesvarbu, kokio amžiaus bebūtum, kur bebūtum ir ką beveiktum. Kaip reikia priimti dovanas, kai jas gauni. Kaip reikia mėgautis buvimu čia ir dabar:

„ O aš galvoju apie praėjusį, esamą, būsimą laiką, apie tai, kaip keistai jo klodai sluoksniuojasi, o aš savęs klausiu, kodėl kartais atminties laikas ir vilčių laikas mums daugiau sveria nei ši valanda, tarsi eitum keliu, kurio viename gale — praeitis, o kitame — ateitis, bet to kelio po kojom nejustum, nelyg dabartis būtų nesugaunama, išskydusi į nesvarumą, ir tai, kas buvo ar bus, būtų tvariau už tai, kas yra.“ p. 156 . 

Gera būti rašytoja. Gali imt ir parašyt taip, kaip nori. Taip, kaip sugalvojai. O gal kartais ir pats kūrinys tave pagauna ir veda, tampa tarsi gyvas… Bet visada esi tas, kuris  žino šiek tiek daugiau, ima skaitytoją už rankos ir veda, rodo, supažindina su savo fantazijomis, patirtimi, svajonėmis. Šiek tiek praskleidžia užuolaidas ir vėl jas užtraukia, prieš pat nosį. Arba atlapoja visus langus, leidžia gaiviam vėjui laisvai pūsti  – štai, imkit mane ir skaitykit.

Ko ir kiek parodai ir kur nuvedi – tavo reikalas, pats ir sprendi, jei tik pats kūrinys nenusprendžia už tave. Ir pabaiga –  gali būti tokia ir kitokia,  imi ir nusprendi. Skaitytojui lieka tik patikėti, kad tokia ji ir turėjo būti.

Gera būti rašytoja.

Džiaugiuosi, kad Rūta Mataitytė tikrai tokia yra. Tikra rašytoja. Gera rašytoja. Gunda  mane pagavo nuo pirmųjų puslapių, juokiausi ir verkiau, verkiau ir juokiausi. Gunda kviečia, Gunda intriguoja, Gunda žadina smalsumą, Gunda randa atspindį, Gunda suteikia naujų žinių (pvz, tik dabar galiu įsivaizduoti vertėjo darbą iš “vidaus”), Gunda iššaukia emociją…labai malonu buvo skaityti ir nors daug apie šią knygą negalvosiu, bet tai tikrai yra puiki knyga maloniems vakaro skaitiniams prieš miegą.

Skaičiau skaičiau, skaičiau skaičiau, skaičiau sukandusi dantis.

Girdėjau apie šią knygą ne iš vieno pažįstamo. Lankiausi Kipre kelis kartus. Intrigavo ir pavadinimas – tikslus, skambus ir įsimenantis…

Tačiau, net kelis kartus padėjau – “nebegaliu”. O taip atsitinka itin retai, aš gi be galo mėgstu skaityti. Paskui, vėl paėmusi, pradėjau skaityti ir galvoti, kodėl. Kodėl man taip neįdomu?

“Kaip ir visoje geroje literatūroje, čia nieko kategoriškai neteigiama, bet leidžiama pajausti daugialypį išgyvenimų audinį“, rašė literatūros kritikas apie šią knygą. Na, man tai to neužtenka, -pajausti daugialypio išgyvenimų audinio… Mano supratimu, gera literatūra yra tokia, kuri leidžia (priverčia!) susimąstyti ir suprasti ką nors nauja apie save ir savo santykį su kitais. Kai būna aišku. Kai būna įspūdinga. Kai galvoji apie tai, ką perskaitei dar ne vieną dieną.

Neįdomu todėl, kad nėra jokio ryšio tarp teksto pradžios ir pabaigos. Kaip ir pavadinimas, pirmi keli sakiniai įdomūs, intriguoja ir žada, o toliau autorė leidžia savo sąmonės srautui ją vesti, visai negalvodama apie skaitytoją.

Neįdomu todėl, kad tas sąmonės srautas yra slogus – skundai ir nepasitenkinimas savimi (atsiprašau, bet toks man susidarė įspūdis skaitant).

Neįdomu dar ir todėl, kad pusės net nesupratau, kas norima pasakyti. Liko jausmas, kad perskaičiau kažkieno dienoraštį, kuriame tik jis pats žino, apie ką rašo ir niekada nesitikėjo, kad aš jį skaitysiu.

Tačiau… Kažkodėl (?..) vis tiek džiaugiuosi, kad ši knyga yra. Galbūt po kelių metų ją skaitysiu iš naujo. Manau, kad prireikė didelės drąsos parašyti ir paviešinti tokią knygą, –atvirą, nuogą ir nesuprantamą.

Trumpai tariant

Apie save:
1. Turėk tikslą (pvz. tapti žymia rašytoja).
2. Veik (rašyk!).
3. Veik ne bet ką, o tai, kas svarbiausia (rašyk ten, kur tave gali perskaityti kuo daugiau žmonių).

Apie aplinką:
4. Stebėk ir klausyk (tada žinosi apie ką rašyti).
5. Ieškok galimybių (nepraleisk progų veikti  išvien, būti matomu, pasimokyti ar susipažinti su kuo nors naudingu, pvz. redaktoriumi).
6. Siekdamas tikslo nelipk kitiems per galvas (atvirkščiai, leisk pasišildyti savo sėkmės spinduliuose).

Ir apibendrinantis:
7. Nuolat atsinaujink (neužsiciklink, žiūrėk, kas darosi ir reaguok).

1. Šis žmogus išskyrė tokius įpročius, be abejo, būtų galima pridėti ir kitų, kurie daro žmogų efektyvų…bet jei laikysimės

bent jau

1.  šių septynių,

 tai tikrai padės.

Sėkmės! (ir man taip pat)

Kažkas pasakė, kad nesuprato, ką autoriaus ta knyga norėjo pasakyti.

Aš tai supratau. Labai gerai supratau.

Gera knyga. Tokia, iš kurios galima pasimokyti, ji gali būti pavyzdžiu, siekiamybe, jei nori pats rašyti.

Ši knyga apie tai, kaip olandai (ir ne tik jie, turbūt)  stengiasi būti laimingi.

Niekas te nedrįsta jų laimės išplėšti! Ir sekasi jiems neblogai, juk ne veltui jie yra laikomi ketvirta laimingiausia tauta pasaulyje. Olandijoje privaloma būti laimingu. Tik kokia kaina? Apie tai ir yra ši knyga.

Ši knyga apie toleranciją ir diskriminaciją. Apie vyrų ir moterų santykius.  Apie dirbtinį (laimingą(!) aukštuomenės gyvenimą, kur švyti beveik natūralios šypsenos ir už vakarienę nemirktelint paklojama keturi šimtai eurų.  Apie psichikos ligas, kurios tokios dažnos, tik, ten, (Olandijoje) galbūt dažniau yra identifikuojamos ir todėl gali pasirodyti, kad kas antras jų ten turi ir jos visuomenėje priimamos  kaip norma. Apie vaikus. Apie brolių santykius.

Ir dar daug apie ką, kitas skaitytojas, matyt, įžiūrėtų dar kitus dalykus.

Parašyta labai gerai. Skaitosi taip lengvai, lyg geras pažįstamas tau  kalbėtų neformalioje aplinkoje, psichologiniai aprašymai  man nei karto nepasirodė “perlenkti” ar  dirbtini. Kiekvienas antakio kryptelėjimas, pirštų judesys ar akių išraiška aprašyta taip tiksliai ir laiku, kad galėjau kaip gyvus pamatyti tuos žmones, įsivaizduoti, kaip jie atrodo ir (beveik) kaip mąsto.  Paveikslas atsiskleidžia palaipsniui, iš lėto, puslapis po puslapio, intriga išlaikoma tobulai, nei per daug ištęsta, nei per trumpa, tiesiog tokia, kokios reikia. Tokia, kokia laiko tave prikaustytą prie knygos tol, kol neužverti paskutinio jos puslapio.

Pasakojimo linija ne viena ir jos taip kietai supintos, kad skaityčiau ir antrą kartą, esu beveik įsitikinusi, kad rasčiau ką nors, ko pirmą kartą nepastebėjau ar neįsidėmėjau ir knyga nušvistų dar kitomis spalvomis. Gerus dalykus reikia daryti (mažiausiai) du kartus. 

Pabaiga gal šiek tiek neįspūdinga, bet knygoje iškeltas moralinis klausimas kiekvienam skaitytojui nori nenori palieka dialemą – o ką daryčiau aš ? Visiems tai gali atsitikti, visi mes mylime savo vaikus.    (P.s  aš tai jau žinau, ką aš daryčiau). Vienareikšmio atsakymo nėra, vieni  darytų  vienaip, kiti – kitaip, todėl autorius tą puikiai suvokdamas leido savo veikėjams pasirinkti skirtingus sprendimo būdus… Ir kas iš to išėjo?

Ogi … moterys valdo.

Mamos valdo.

Knyga, kurią turi perskaityti visi. Mokykloje aš ją irgi skaičiau, bet įspūdžio man nepaliko. Dabar perskaičiau vėl, kitomis akimis, stengdamasi pasižiūrėti, kodėl ta knyga tapo tokia populiari ir net įtraukta į privalomų perskaityti knygų programą.

Iš esmės knygoje nevyksta nieko ypatingo. Tiesiog eilinė berniuko, paauglio, vasara, kurią jis mato (kaip ir visi vaikai ar paaugliai) stebuklingomis spalvomis. Eilinis Amerikos miestelis, didelė šeima, gyvenanti sename name, vaikai, lakstantys šen bei ten visą dieną. Visa paprasta kasdienybė, kaip kilimų dulkinimas ir pienių vyno darymas. Maisto ruošimas, pažįstamų senukų mirtys, įveltas (tik nesupratau, kam jis buvo reikalingas knygos siužetui) ir serijinis žudikas, klaidžiojantis naktimis ir žudantis moteris, kaip atsitinka tokiuose miesteliuose.   Viskas paauglio akimis, bet …. šiais laikais, drįsčiau teigti, tokia knyga nesulauktų dėmesio.

Tada, kai ji buvo parašyta, gal tai ir buvo šedevras, dabar – aš matau joje daug “be ryšio” tekstų, kur berniukas kaip ir pranyksta ir iškyla klausimas – tai apie ką mes čia? Siužetas klaidžioja, autorius lyg ir nori kažką tuo pasakyti, bet ką? Na gerai, buvo ta vasara, žmonės taip gyveno ir tiek.  Įspūdis gal tik toks, kad išaukštinta būtent vasara, tarsi kiti metų laikai būtų vientisa kančia, tik vasaros laukimui skirti. Nežinau, skaičiau tik tam, kad nenumesti pakeliui, bet be didelio malonumo. Tokia knyga nesulauktų įvertinimo dabar, manau.

Nedaug žmonių yra susivokę savo jausmuose. Šioje mažoje knygelėje nesunumeruotais puslapiais, nepatraukliu viršeliu ir nepertekusioje teksto…Hugh Prateris – neturtingas, per storas, niekuo neišsiskiriantis amerikietis, už kitus nei kiek neišmintingesnis (kaip pats rašo), bando. Išleista mažos leidyklėlės (vienintelės sutikusios ją leisti), knyga tapo bestseleriu. Žmogus čia rašo taip, kaip jaučia, ir svarbiausia- nemeluoja sau.

Apie šią knygą kalbėsiu citatomis, jos geriausiai šneka pačios už save.

“Aš galiu būti savimi, arba elgtis, kaip pridera. Suderinti šių priešybių negaliu.”  

“Norint turėti daugiau laiko, reikia atsipalaiduoti. Laikas tai kaita, todėl valanda ilgesnė, kai prisitaikau prie aplinkybių. Griežta kontrolė- mažiau laiko, nes mažiau permainų. Vengdamas dogmų ir rutinos, galiu pasiilginti gyvenimą.”  

“Jei viskas vyktų taip, kaip norėčiau, kaip planuočiau, niekada nepatirčiau nieko nauja. Mano gyvenimas būtų begalinis nuvalkiotų sėkmių pasikartojimas. Padaręs klaidą patiriu netikėtumą.”  

“Dauguma baimių, kaip ir slogučių, aiškiai pamatytos neatlaiko savo nesąmonių svorio”.  

“Be dviejų minučių dešimt yra dabar. Rytoj lygiai trečią valandą irgi bus dabar. Mirties patale vis dar bus dabar. Kadangi visada bus dabar, vienintelis dalykas, kurio reikia išmokti – reaguoti į dabar.”  

“Niekas neklysta. Dažniausiai žmonės ko nors nežino. Jei aš manau, kad kitas asmuo neteisus, vadinasi, arba aš ko nors nežinau, arba tas žmogus ko nors nežino. Todėl, nebent noriu dėtis pranašesnis, verčiau išsiaiškinti jo požiūrio tašką.”  

“Jei tu pasakysi kaip tau “atrodo”, o ne kaip “yra”, man bus lengviau suvokti, kaip atrodo man. ”  

“Vienintelis būdas užmegzti ryšį su kitais – pajusti juos, o ne apie juos galvoti.”

Nors ir parašyta seniai, kaip ir “Pienių vynas”, bet įspūdis visai kitoks. Knygos siužetas visai paprastas, tiesiog viena sena moteris netikėtai pas ją užklydusiam turistautojui pasakoja savo gyvenimą, o jis ima, ir tuos pasakojimus lygiai tokiais pačiais kaip jos pačios žodžiais, ir užrašo.

Nors skaičiau prieš kelis mėnesius, bet įspūdis, ypač iš kai kurių knygos vietų, gyvas iki šiol.

Iš tų pasakojimų, labai įdomiai, tarp eilučių, skleidžiasi pačios moters paveikslas. Kokia ji, paprasta, gerietiška, užsispyrusi, mylinti, darbšti kaimo moterėlė. Man gražu, kai autorius tarsi sluoksnį po sluoksnio lukštena ir po truputį atskleidžia kvepiančią šerdį – visą tą moters grožį ir gerumą, nors pradžioje ji atrodė tik paprasta žila, susikūprinusi  moteris. Man gražu, kad skaitydamas supranti, kad  ji apie save taip negalvoja, ji tik pasakoja, o mes, skaitytojai, vedami autoriaus už rankos galime tai pamatyti.  Knyga sukuria jausmą, kad randi nenušlifuotą deimantą lyg paprastą akmenį ir jį po truputį nušlifuoji, kol jis  tavo akyse sužimba visomis vaivorykštės spalvomis. Pamatai žmogaus grožį. Paprasto, tokio, kurį mes matome šalia kasdieną, žmogaus grožį.

Graži knyga.