Perskaičiau šią knygą prieš dvi dienas per maždaug keturias valandas. Tai dar kartą įrodo, kad nei knygos storis, nei jos išvaizda, nei siužetas iš esmės neturi jokios įtakos įspūdžiui. Tokį patį įspūdį gali sukurti vienas vienintelis sakinys, kurį žmogus nešiosis visą gyvenimą, arba ilgas ilgėliausias romanas, kurį vis prisimins ir skaitys iš naujo. Nuo kūrinio apimties visai niekas nepriklauso, kaip nepriklauso ir nuo kitų išorinių dalykų.

Įspūdis, tik įspūdis yra svarbiausia. Mes neprisimename įvykių, bet prisimename įspūdžius.

Na, bei iš pradžių.

„Klara“. Tai poetės Agnės Žagrakalytės antrasis romanas, išleistas Tyto Albos 2014 metais. Ji gyvena Briuselyje, o jos poezija labai gerai vertinama tiek kritikų, tiek skaitytojų. Iš štai, romanas. Vien jau tai, kad poetė rašo romaną, man kelia smalsumą, nes ne paslaptis, kad man poezija yra kažkokia mistika. Ir kaip mistiškai ji atsiranda, ir kaip mistiškai ji veikia skaitytoją, ir iš viso, kas yra gera proza dar galiu pasakyti, o kas yra gera poezija – niekaip. Man tai tik žodžių kratinys be prasmės ir tiek, nieko nesuprantu kame ten esmė. Geriausia ką galiu sukurti, tai haiku, bet iki galo nežinau – geras tas haiku ar ne.

Bet va, poetė parašė romaną ir aš jau galiu prie jo prisiliesti visomis savo juslėmis.

Knygos apimtis – tik 151 skystas puslapis, ir ji susideda iš trijų dalių. Pirmoji – Siužetas, antroji – Veikėjai, trečioji – Spalvos. Tokiomis dalimis tarsi atskleidžiama rašytojo virtuvė, juk taip kuriamas didelės apimties kūrinys. Reikia idėjos, reikia siužeto (istorijos), reikia personažų ir reikia, ką aš vadinu „kvarbatkomis“, Agnė tai vadina spalvomis, greičiausiai, tai tas pats – ornamentai, kurių reikia grožinei literatūrai.

Šio romano idėja, arba jos esmė nusakyta vienu sakiniu, kurį galima peskaityti ant knygos nugarėlės:

„Ar jūs tikrai nematote ir negirdite, kaip baisiai tyli mūsų pačios gražiausios ir geriausios mergaitės?“

Aplinkui šią idėją sukuriami personažai ir istorija. Atrodo, standartas, viskas paprasta. Šimtai, tūkstančiai tokių istorijų apie skriaudžiamus, neginamus, neprižiūrimus vaikus.

Bet tik taip atrodo.

Kažkada man viena rašytoja pasakė – man nesvarbu „apie ką“ kūrinys, svarbu „kaip“. Dar tada aš nesupratau, kas „kaip“? . Na, kaip, kaip – žodžiais. Kaip kitaip? Tačiau dabar jau pati imu panašiai galvoti. Viskas jau yra sukurta, užrašyta. Svarbu – kaip.

Pradžioje nieko nesupratau. Tarsi skaityčiau eilėraštį – žodžiai, sakiniai, jokio ryšio. Nuotrupos. Mažos pastraipėlės dideliais tarpais. Vedė tai, kad žinojau, jog prasmė būtinai turi būti (ne taip, kaip trumpame eilėraštyje), knygos gale aš ją būtinai rasiu.

Taip ir nutiko. Prasmė atsivėrė. Pamažu, atsargiai, šiek tiek chaotiškai, tačiau tik iš pirmo žvilgsnio.

Genijų ir beprotį skiria labai siaura linija. Lygiai taip pat, kaip šedevrą ir nesąmonę, skiria ta pati labai siaura linija. Kai imiesi kurti šedevrą (ko pasakotoja neslepia savo romane), turi būti labai atsargus, kad nesukurtum nesąmonės, nes sąmoningai išeini iš visų rėmų. Turi labai gerai mokėti taisykles, kad imtumeisi jas laužyti.

Pasiklysi, arba ne. Tai gali padaryti tik drąsiausi. Ir būtinai bus kūrinių, kuriuose pasiklystama, ir (to pačio autoriaus) kūrinių, kurie susidėlioja tarsi tobula dėlionė ir tampa šedevru.

Tai, kad „Klara“ šedevras, aš supratau tik po dviejų dienų.

Vien todėl dabar rašau šią įspūdžių apžvalgą. Iš ko supratau? Nes ta knyga manęs nepaleidžia. Ji tiesiog laiko mane, įsėdo į mano smegenis ir vis primena apie save, kažkaip subtiliai, per torsioninius laukus, kurie susiformuoja apie bet kokį objektą ir veikia mus to net nepastebint. Kiekviena raidelė, net kablelis tekste formuoja vienokį ar kitokį torsioninį lauką, kuris harmoningai arba ne veikia jo skaitytoją. Todėl ir būna „patiko – nepatiko“ nors tokių pačių knygų daugybė, bet viena iš jų staiga surezonuoja. Svarbu „KAIP“.

Man „Klara“ rezonavo. Jis sukurtas torsioninis laukas nepastebimas, bet, tikrai, oi galingas.