Ką tik išklausiau interviu su žinoma žurnaliste. Tiek ji, tiek kelios kitos žurnalistės, su kuriomis teko bendrauti, sakė tą patį: žurnalisto darbas yra surasti problemas, surinki apie jas informaciją ir pateikti ją visuomenei suprantamu būdu. Suprantamu ir patraukliu būdu, nes jei nebus skaitytojų, nebus ir reklamos, o jei nebus reklamos, nebus ir leidinio, portalo ar televizijos.
Viskas paprasta. Imam naujienas, reiškinius, įvykius, kurie kelia vienokią ar kitokią problemą, surenkame visapusišką informaciją ir pateikiame ją visuomenei, kad žinotų. Kad atkreiptų dėmesį, jog kažkas jų pašonėje vyksta ne taip. Kad kažkas yra sugedę, neveikia, sulūžę. Arba gali sugesti, neveikti, sulūžti. Šiame kontekste geros žinios niekam nerūpi, apie jas nėra ką kalbėti, nes kas yra geros žinios? Jos tiesiog yra tokios, kokios ir turi būti. Todėl niekas nepranešinėja, jog diena praėjo be jokių sutrikimų, pienės žydi, o bitės neša medų. Jei yra gerai, nėra apie ką kalbėti. Reikia iškelti tai, kas yra blogai, kalbėti apie tai tam, kad būtų galima su tuo blogiu kovoti. Sukelti emocijas, jį pašalinti, jo atsikratyti, kad ir vėl viskas būtų gerai.
Mintis nuostabi. Labai gera. Tačiau kas atsitinka realybėje?
Visuomenė priima tas blogas žinias ir ima piktintis. Piktinasi, piktinasi. Ieško kaltų. Kaltina vieni kitus, imasi priemonių, bausmių, bando situaciją taisyti. Pataiso (kartais). Kol taiso, užgriūna lavina kitų blogų žinių. Ir taip vyksta be sustojimo: viena bloga žinia persidengia su kita bloga žinia, jų tiek daug, kad visuomenė net nebespėja piktintis. Nebežino, kur ieškoti kaltų, kokių imtis priemonių, tik tyliai pavargusi dūzgia: visos žinios blogos….viskas yra blogai…belieka emigruoti…žmonės Lietuvoje siaubingi…empatijos lygis žemiausias pasaulyje…o dar tas alkoholizmas…košmaras, ne gyvenimas.
Tačiau žiniasklaida nieko blogo nenorėjo… Ji tik norėjo prabudinti, paskatinti visuomenę keistis. Imtis priemonių. Tik informuoti!
Bet iš esmės aš visai ne apie žiniasklaidą. Jau seniai nebežiūriu televizoriaus, neskaitau jokių portalų. Pasižiūriu keletą man įdomių laidų įrašus, paskaitau straipsnius, o dažniausiai man įdomios laidos būna įrašytos ne didžiosiose televizijose (tarkime, “Apie ką negalima kalbėti”). Man įdomiau skaityti žmonių postus, jų gyvenimo žinias feisbuke.
Ir kalbu aš čia ne apie žiniasklaidą, o apie laimę. Ir vėl apie laimę, nes kas gi yra svarbiausias gyvenimo naratyvas? Aišku, laimė.
Net ir žurnalistika yra sukurta tuo pačiu tikslu: informuoti žmones, kad jie žinotų, kad pasiruoštų, kad imtųsi priemonių. Kad jiems būtų geriau, juk ne blogiau.
Tačiau kiekvieno žmogaus gyvenimas jau yra tobulas, tik laimingi yra tik tie, kurie tai žino. Nuolat sekant žiniasklaidos naujienas, blogas žinias, turint apie jas nuomonę, dalinantis ja komentaruose, kuriuose tokie patys nuomonės turėtojai labai mėgsta išsivemti, nes jiems nuolat bloga nuo blogų žinių, ir kas gaunasi? Gaunasi čiupt už vadžių, vėl iš pradžių. Žiniasklaida informuoja, žmonės diskutuoja, niekas nesikeičia. Tik kažkoks nemielas prieskonis burnoje, išsivėmus komentaruose. Ir norisi atsigaivinti, išsilieti…ant ko nors. Pateisinti save, juk aš tai tikrai teisus! O tada vėl nemalonu…ir taip be galo.
Į kitą kategoriją žinotojų galima priskirti mano pažįstamą močiutę, gyvenančią Tauragėje. Ji taip pat viską žino ir apie viską turi savo nuomonę. Ji bijo karo Vietname, tačiau toliau valgo grietinę, nors jos cholesterolio lygis pavojingai pakilęs. Ji žino viską, tačiau visą gyvenimą iš Tauragės buvo išvažiavusi tik į Klaipėdą, pas dukrą. Visą gyvenimą valgo tuos pačius patiekalus ir galvoja tas pačias mintis.
Kita pažįstama taip pat puikiai informuota, ji renka, skaito ir dalinasi visomis vaikų pagrobimo istorijomis, nes pati turi sūnų, kurį labai sunkiai pagimdė ir kurį dabar saugo kaip savo akies vyzdį.
Ir kas iš to, kad jie viską žino?
Per visą laiką kol neturiu TV, nei karto nepasigedau nesužinojusi kokios nors žinios. Kažkas kažką pasakė, kažkas kažko nepasakė. Kažkas atsitiko, o gal tik gali atsitikti?… Tačiau ką man reikėtų daryti su tomis žiniomis? Nervuotis. Bijoti. Jaustis nesaugiai. Jei baseine nuskendo vaikas, ar man nebevesti saviškių mokytis plaukti? Įvyko teroro aktas, ar nebeskristi į kitą šalį, nebevažiuoti metro, nebeiti į koncertus? Ar reikia nuolat gyventi baimėje? Baimė, baimė, baimė… Baimė yra pagrindinis patiekalas, kuriuos mus maitina žiniasklaida. O baimė reikalinga kontrolei. Jei norite, kad jus kontroliuotų baimė, toliau sekite visas žinias.
Nepamiršiu kažkur girdėto pasakojimo apie vieną kinietį, įkūrusį sėkmingą verslą didžiosios depresijos Amerikoje metu. Kai po keleto metų jo paklausė: Kaip jūs nebijojote investuoti, kurti verslą, kai aplinkui siautė Didžioji depresija? Jis atsakė: “Aš nemokėjau skaityti, todėl neskaičiau laikraščių. Nežinojau (!)”
Ir tas nežinojimas jam padėjo. Nežinoti kartais yra geriau, negu žinoti. Nuo žinojimo pakeisti nieko negali, o nuo to, kad žinai, nė kiek ne lengviau. Saulė vis tiek pakyla, medžiai toliau auga, vėjas pučia, metų laikai keičiasi. O žinios vis tos pačios.
Jau girdžiu prieštaraujančius balsus (kaip gi be savo nuomonės): juk turi žinoti, kad galėtum viską pakeisti! Negali gyventi savo kiaute, abejingas, kas aplinkui vyksta! Turi sėdėti ištempęs ausis ir pastatęs akis, nes kitaip pražūsi. Negali leisti, kad tave apgaudinėtų, lupikautų, kažkas kažko neduotų, tau už nugaros ką nors veiktų! Nesudarytų sąlygų, nesilaikytų taisyklių, keltų grėsmę, kažką skriaustų…t.t.t.t… turi viską žinoti, kad galėtum…pasipriešinti!
Pasipriešinti kam? Gyvenimui? Pražūsi kaip? Numirsi, jei nežinosi? Ar tas žinojimas, kas kur nutiko ir kur kokios slypi problemos, man padės būti laimingesnei? Padės man labiau mylėti save, savo vaikus, savo vyrą, daugiau džiaugtis kiekviena diena, medžiais, saule, dangumi?
Ar tai tik nesaugumo jausmas (sovietų laikais taip ir buvo, buvo privaloma žinoti), kad turiu viską kontroliuoti? Ar…kad kontroliuotų mane?.. Juk sovietų sąjungoje niekas nieko negalėjo pakeisti, bet vis tiek žinojo, skaitė, domėjosi privaloma tvarka. Jie turėjo žinoti, kad būtų geriau kontroliuojami.
Gyvenimas man parodys viską, ką aš turiu žinoti. Ar tos žinios, kurias mums grūda žiniasklaida, kas kur ką pasidarė, padarė, o gal tik pasakė ar pagalvojo, man tikrai yra tokios svarbios? Ar ne svarbiau padėti kam nors vargstančiam, mano kaimynystėje, o ne skaityti ir komentuoti apie kuriamą strategiją, kaip sumažinti skurdą Lietuvoje? Ar man būtina viską žinoti apie mūsų “žvaigždutes?”. Ar ne geriau paskambinti draugei ir paklausti kaip ji gyvena?
Dauguma žmonių įsitikinę, kad jie turi eiti kovoti. Su kažkuo. Dėl ko nors. Ir kad žinodami jie tame dalyvauja. Nes jie turi savo nuomonę. Nes jie viską žino.
Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra tobulas.
Laimingi tie, kurie TAI žino.