Virginija Kulvinskaitė “Kai aš buvau malalietka”

Apie šios knygos autorę girdėjau nemažai gandų. Oficialiai: poetė, literatūros mokslų daktarė, kritikė, „viena ryškiausių asmenybių nūdienos lietuvių literatūroje“. O rašytojų pasaulyje jos bijoma: jei jau ji pasiims knygą ir ją nuvertins, niekas daugiau (iš kritikų) jos nebeskaitys, nes Virginijos Kulvinskaitės – Cibarauskės nuomonė yra priimama kaip svari ir bene nenuginčijama. Be to, jos nuomonė paprastai būna be galo griežta, retai kada kūrinys sulaukia palankaus vertinimo.

Ir štai, ši legendinė kritikė pati parašo knygą. Juk daug metų ji buvo kitoje barikadų pusėje – skaitė ir profesionaliai vertino knygas. Ir sulaukė nemažai nuoskaudų, nes vertino be jokių sentimentų. O dabar parašo knygą ir dar ne bet kokią, o išpažintinę, nusirengia nuoga, atsistoja ir leidžiasi aptarinėjama skaitytojų, rašytojų ir kritikų miniai. Drąsu!

Todėl šią knygą ėmiau skaityti – iš gryno smalsumo. Buvo įdomu, kas yra gera literatūra, pripažįstama Lietuvoje, anot kritikų? Norėjosi įvertinti sau, asmeniškai, net negalvojant šios knygos aprašinėti.

Iš pirmo žvilgsnio iš tiesų gali pasirodyti, kad tai tik maža plona knygelė (164 psl.) plonais viršeliais ir nevykusiu pavadinimu. Gali pasirodyti, kad šioje knygelėje tiesiog surinkti epizodai iš vaikystės, paauglystės, ankstyvos jaunystės, parašyti tarsi sau, to meto kalba, net nesivarginant pradėti sakinio iš didžiosios raidės. Tarsi skaitytume paauglės ar jaunos moters dienoraštį, bandytą šiek tiek dirbtinai pritraukti prie kūrybos ir literatūros. Šie pritraukimai knygos pradžioje labai akivaizdūs – centrinis pasakojimas nukrypsta į šoną ir tame šone skaitytojas skaito maždaug taip:

„įsivaizduoju, kad ji visuomet grįžta tuo pačiu keliu kaip ir mes – išlipa „trakų“ stotelėje, pereina gatvę ir kyla į kalną. seni gelsvai pilki namai daug aukštesni nei ryte, liepos meta juodus šešėlius. jos laiptinės durys girgžda, akmeniniai laiptai statūs, jie niekada nesibaigs, ir kai atrodo, jog daugiau nebegaliu, ji atrakina duris.“

Tarsi įdomu skaityti, bet kur ta aukštoji literatūra?

Iš antro žvilgsnio ima ryškėti menas. Turiu omenyje, menas panaudoti ypač mažai, ypač tikslių žodžių, ir jais išreikšti labai daug. Kai kurie žodžiai tokie savalaikiai tikslūs, kad norisi juos įsiminti. Pavyzdžiui, „iš pradžių laikiausi prie baro, bet tarsi nenoromis pradėjau stumtis link scenos, ir kai jau prasidėjo „sex revolution“, tiesiog šokau nebegalvodama nei kaip atrodau, nei kad atrodau durnai, ir visi kiti šokinėjo aplink mane, ir niekas į nieką nekreipė nė mažiausio dėmesio, bet nuolat jutau aplink esančius kūnus, laimingus ir anonimiškus“.

Toliau:

„nė kiek neerzino,  kad koks metalas pradėdavo kratyti plaukus ir jie liesdavo mano odą arba kažkas šokinėdavo priešais ir maži prakaito lašeliai tikšdavo ant veido. ir visa tai ne dėl to, kad kažkas mane kabintų ar kažką tuo norėtų pasakyti: kūnai aplink mane kratosi ir rėkia, nes jiems gera, ir man gera, mes visi atsiduodame muzikai, o ji – mums.“

Tekstas plaukia, tampa toks skaidrus, skanus ir lengvas, tarsi pats skaniausias desertas. Kartais skaitant net sunku įkvėpti – įkvėpi tik tada, kai baigiasi pastraipa ir tada atsidūsti: “taip…“

Iš trečio žvilgsnio norisi lenktis ir ploti autorei. Kaip ji subtiliai, nepastebimai, tačiau visiškai aiškiai, be jokių intelektinių ditirambų, moka perteikti skaudulius, pavyzdžiui, „jurgio, eilinio doktoranto“ paveikslą. Jis tarsi visiškai tikras, tačiau tuo pačiu žinai, kad jis netikras, kaip ir kitos istorijos, kurias pasakoja autorė. Alkoholis, narkotikai, seksas, apleisti pastatai, nelaiminga vaikystė, abortas, niekas negali pasakyti, ar tai nutiko jai, ar kam nors kitam. Tačiau, kad nutiko – abejonių nekyla.

Ir knygos pabaigoje supranti, kad autorė mus apgavo. Tai ne ji stovi nuoga prieš skaitytojus, rašytojus ir kritikus, tai mes stovime nuogi prieš ją. Mes skaitome ir vertiname jos kūrinį per savo pačių suvokimo prizmę. Galime sutikti arba nesutikti, piktintis, džiaugtis ar liūdėti, tačiau ji viso to nedaro. Ji tik parodo mums mūsų pačių veidrodį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *