Mano trimetė į darželį smagiai rengiasi tik tuomet, jei gali apsirengti žydrą, pūstą, panašią į princesės Elsos suknelę. Kadangi turime tokią tik vieną, nusprendžiau nupirkti dar vieną internete. Pradėjus ieškoti nebrangios, bet būtinai panašios į Elsos suknelės, apstulbau. Maniau rasianti tris-keturias, o radau šimtą dvidešimt – ilgų, iki kelių ir mini, be rankovių ir su, karnavalinių ir kasdieninių, šiltais kailiukais apsiūtų žiemai ir plono trikotažo vasarai Elsos sunkelių, kainuojančių nuo penkių iki kelių dešimčių eurų.

Šiuolaikinės mergaitės nori būti tik princesėmis, o berniukai herojais.

Kai Disnėjus pradėjo savo princesių erą, mes žiūrėjome filmukus apie draugystę, sąžiningumą, ištikimybę. Kiekviename filmuke slypėjo auklėjantis ir formuojantis pasaulėžiūrą moralas, be to, juos matyti buvo galima tik kartą per dieną, per “Labanakt vaikučiai”. Todėl visi, be išimties vaikai bėgdavo namo ir sėsdavo prie televizorių, kad gautų pusės valandos gyvenimo vertybių dozę.

Buvo filmukas ir apie princesę. Ji buvo tokia pasipūtusi ir blogo charakterio, kad jos tėvas karalius neapsikentęs ištekino ją už pirmo pasitaikiusio elgetos. Tik pagyvenusi kaip elgetos žmona, išmokusi nuolankumo, įvairių darbų, princesė gavo atpildą – elgeta buvo užsimaskavęs princas.

Dar buvo princesė ant žirnio, kuri buvo tokia išlepinta, kad net per keliolika čiužinių pajuto po jais padėtą žirnį. Nei viena mergaitė nenorėjo būti tokiomis princesėmis.

Už geležinės sienos gyvenantiems vaikams buvo rodomi ideologinei santvarkai palankūs filmukai. Ugdantys paklusnius, sąžiningus, ištikimus piliečius, kurie vykdys planus ir kels darbo našumą. Nei viena mergaitė tuomet nenorėjo būti princese. Niekas juk nenori būti išpuikusia, išlepinta ir laukti savo pamokos, kuri nuleistų nuo pjedestalo. Mergaitės norėjo būti pardavėjomis, gydytojomis ar mamomis. Berniukai – traktorininkais arba kosmonautais.

Disnėjaus princesių industrija

Pelenė, Snieguolė, Gražuolė ir pabaisa, Ilgaplaukė, Miegančioji gražuolė, Aladinas, Princesė ir varlė, Undinėlė, Ledo šalis…

Disnėjaus kompanija pradėjo tikrą princesių industriją, uždirbančią milijardus. Paskutinis filmas apie Elsą, ledo karalienę, sumušė visus rekordus. Dabar žaislų parduotuvės lūžta nuo rožinės spalvos, princesių lėlių ir kitų su jomis susijusių žaislų. Barbes ir kitas lėles pakeitė princesės iš pasakų, mergaitės puošiasi tik pūstomis suknelėmis ir karūnomis. Pasiūla šiai princesių manijai yra milžiniška.

O tėvai piktinasi. Juk taip formuojamas mergaičių nepilnavertiškumo kompleksas. Juk rodomos tik gražios princesės, kurių laiminga pabaiga reiškia sužavėti princą. Knygoje, tapusioje bestseleriu Amerikoje Peggy Orenstein “Pelenė prarijo mano dukrą” įtikinamai kritikuojama princesių kultūra ir tėvai mokomi išvengti princesių industrijos. Mamos ir tėčiai savo ruožtu rašo blogus, straipsnius ir net studijas, kaip Disnėjaus skatinama princesių kultūra veikia mergaites.

Tačiau aš vis tiek ieškau Elsos suknelės savo trimetei mergaitei. Ne todėl, kad man sunku ją įtikinti, jog vilktųsi kelnes ar kitą suknelę. Bet todėl, kad įsivaizdavimas, jog yra princesė yra naudingas jos asmenybės formavimuisi.

Princesių kultūra besipiktinantys nepastebi, kad princesės vaizduojamos ne tik gražios, bet ir geros, drąsios, protingos, tyros. Princesės yra gero charakterio, jautrios, išmintingos. Jos gerai išauklėtos, kultūringos, garbingos. Linksmos, draugiškos, paslaugios. Stiprios, talentingos. Ne vien tik dėl dailios išvaizdos jas įsimyli princas. Princesė yra ne graži lėlė, o asmenybė. Mergaitės nori būti tokiomis princesėmis iš pasakos.

Iš ašarų gimusios pasakos

Lietuvos karalius Mindaugas su karaliene Bona neturėjo dukterų. Artimiausia princesei istorinė asmenybė galėtų būti Barbora Radvilaitė, kurią įsimylėjo princas (Lietuvos valdovas Žygimantas Augustas). Ji taip pat jį pamilo ir tapo jo žmona, nors jau buvo našlė. Nors gyveno ir ne ilgai, bet laimingai.

Tačiau Barboros laiminga pabaiga yra greičiau išimtis, nei taisyklė. Realiame gyvenime princesės ir princai buvo pasmerkti nelaimingai meilei. Birutę Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis į žmonas paėmė prievarta, taigi ten laimingos princesės istorijos nebuvo nei kvapo. Laimingų princesių istorijų, su labai retomis išimtimis, nebuvo niekur, nes prie princesės privilegijų prisidėjo ir pareigos.

Princesės negalėjo ištekėti už to, už ko norėjo. Jų įtakingi tėvai vedybas naudojo išskirtinai politiniams tikslams. Jaunuoliai  taip pat dažnai negalėjo vesti ko užsimanę, taigi surasti paprastą gražią mergaitę ir paversti ją princese galima buvo tik pasakose.

Todėl jaunų kilmingų mergaičių ir vaikinų vedybos virsdavo asmenine tragedija. Tai vyko amžių amžiais ir pralietos jų ašarų jūros buvo tokios didelės ir skaudžios, kad jos niekur neišgaravo. Jos sugulė į pasakas. Pasakos yra vieta, kurioje kitaip, nei žiaurioje realybėje, svajonės pildosi. Pasakose princesės pagaliau sulaukia savojo princo ant balto žirgo, o princai sutinka savo pelenes ir jas veda.

Kas yra princesė?

Princesė yra mergaitė, kurios tėvas yra karalius. Arba turtingas, įtakingas, stiprus ir aukštą postą užimantis žmogus. Princesės nepatiria sunkaus darbo, turi pakankamai pinigų puoštis ir pasižymi vidiniu grožiu. Nors ji gali patirti laikinų sunkumų, bet iš jų greitai randa išeitį. Princesė skrajoja po rūmus kaip drugelis, džiugina visų akį, dainuoja, skina gėles, lesina paukštelius, priima svečius, siuvinėja, skaito, žiūri pro langą ir svajoja apie princą. Jos plaukai šukuojami kiekvieną vakarą, ji valgo sočiai, miega ilgai, visi jos norai pildomi, o ji pati švyti kaip kalėdinis žaisliukas.

Tačiau nebūtina yra gimti princese, kad ja tapti, prisiminkime pasaką apie pelenę – dorą, darbščią ir geros širdies mergaitę nuprausus, apvilkus gražia suknele ir padarius gražią šukuoseną, ji virsta pačia gražiausia princese. Princese gali tapti ir nekilminga, bet graži ir dora mergaitė, kurią įsimyli princas ir ją veda.

Gali būti ir netituluota dvasios princesė, kuri nors ir nekilminga, nesužavėjusi princo, tačiau širdyje jaučiasi esanti princesė. F. H. Burnett knygoje “Mažoji princesė” pasakojama istorija apie paprastą mergaitę, kuri buvo įtikėjusi, kad yra princesė ir tai jai padėjo įveikti sunkumus. Ji pakilo virš jų ir liko ori, garbinga, gailestinga ir empatiška. Įsivaizdavimas, kad ji yra princesė padėjo jai pasiekti savąją laimingą pabaigą.

Nesvarbu, titulą paveldėjusi, ištekėjusi už princo, ar dvasios princesė yra tokia pati. Ji ne tik gražiai išsipuošusi, bet ir išauklėta, geraširdė, maloni, draugiška, paslaugi. Ji padeda nuskriaustiesiems ir pati sulaukiančios pagalbos. Todėl mergaitei yra sveika pabūti princese.

Taip buvo visada

Yra tėvų, kurie stengiasi priešintis Disnėjaus skatinamai princesių kultūrai. Neperka savo dukrelėms rožinių drabužių, pūstų suknelių ir karūnų su prisegamomis kasomis. Tačiau iš jų blogų, straipsnių ir netgi tyrimų matyti, kad tai sekasi daryti iki tol, kol mergaitei yra maždaug treji. Nuo tada jie priversti nuleisti rankas, nurašydami tai laikinam mergaitės amžiaus etapui.

Yra manančių, kad būti princese yra toks pats mergaitiškas noras, kaip ir moters noras būti gražia. Ar matėte moterį, kuri nenori būti gražia? Šis noras įrašytas į genus. Netgi nematydamos princesių mergaitės vis tiek jas žaisdavo – su paklodėmis vietoj suknelių ir karūnomis iš popieriaus.

Svarbiausia, kad būti princese yra ne tik atrodyti, bet ir elgtis kaip princesė. Princesės nesimuša ir nesikeikia, gražiai valgo, garsiai nekalba ir neatiminėja žaislų. Jos draugiškos ir malonios, gražios ir mylimos.

Taip buvo visada. Berniukai norėjo būti kariais, herojais, mergaitės norėjo būti princesėmis. Noras nugalėti priešą yra įrašytas į vyriškus, noras būti princese – į moteriškus genus. Pasakos su laiminga pabaiga, kuriose viskas įmanoma, yra neišvengiama vaikystės, atsveriančios realybę, dalis.

Mergaitės nori būti princesėmis. Disnėjus rado neužpildytą poreikių nišą ir štai, uždirbo milijardus.

Gresiantys pavojai

Būti princese yra gera ir smagu, bet tai sukelia ir šiokius tokius pavojus ateityje.

Didžiausias pavojus, tykantis pasakų princesių realiame pasaulyje, yra nusivylimas. Berniukai nenori būti princais, jie nori kautis su priešais, būti herojais. Mergaitės- princesės, vien tik puošiančios save ir laukiančios jomis susižavinčių princų, gali likti vienišos ir nusivylusios. Princesių daug, konkurencija didelė ir gyvenimas pasirodo ne toks, kaip pasakoje. Kai tėtis nebetinka į princus, pasimato, kiek jų mažai. Laimingos pabaigos taip pat.

Berniukų, beje, laukia toks pats nusivylimas, nes jie tiki, kad tapę herojais gali pakeisti pasaulį. Pasirodo, kad tai buvo tik pasaka, pasaulio taip lengvai nepakeisi. Kaip pereiti iš pasakos į realų gyvenimą?

Kitas pavojus yra arogancija. Princesei yra labai lengva pasijusti geresnei už kitas mergaites, ypač jei ji yra graži iš prigimties ir lepinama kaip tikra princesė. Jei mergaitė virta arogantiška panele, kuri laukia garbinimo ir dovanų vien už gražią šypseną, laimingos pabaigos ji negali tikėtis. Tik jei yra atkakli ir protinga, ji būtinai pasieks savo tikslą grožiu, drąsa, talentais ir protu.

Taigi, princesė, kuri ne vien tik puošiasi ir laukia princo, bet yra draugiška ir protinga randa išeitį iš bet kurios situacijos. Užaugusi ji žino savo vertę, netampa kilimėliu prie durų, neleidžia savęs žeminti, skaudinti ir vengia santykių, kurie yra jos neverti.

Ar gali princesė iš pasakos laimėti Nobelio premiją? Tikra princesė juk visada pasiekia savo laimingą pabaigą. Padėkime savo mergaitėms tapti tikromis princesėmis.

Tokios laimingos pabaigos joms ir palinkėkime.

 

Šis straipsnis publikuotas:

http://gyvbudas.lrytas.lt/seima/psichologe-nepriestarauja-dukters-norui-buti-princese.htm

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *