Šiandien Vėlinės. Pilnos gatvės mašinų, vežančių žvakeles, vainikus, gėles, kurie nuguls ant kažkieno, mirusio neseniai ar prieš daugelį metų, kapo. Pilni autobusai moterų ir vyrų, rimtai nusiteikusių, važiuojančių aplankyti savo mirusiųjų artimųjų. Ruduo, iš lėto apmirštanti gamta, antrinanti šios dienos melodijai.

Ir aš važiavau. Viskas kaip priklauso: žvakės, gėlės, nusiteikimas. Tačiau… neapleido mintis, kad važiuoju aplankyti gyvatės išnaros, kai pati gyvatė, pasipuošusi nauja ir gražia oda jau seniausiai gyvena kitą, man nepažįstamą gyvenimą.

Kai buvau maža, vienas baisiausių gyvenimo momentų man būdavo galvoti apie mirtį. Kai aš numirsiu, mane pakas po žeme. Tai faktas. Aš, be abejo, viską jausiu (nes kaip galėčiau nejausti?), tačiau būsiu mirusi ir nieko nebegalėsiu pasakyti. Tiesiog gulėti po žeme dar būtų pusė bėdos, šilta, jauku, minkšta, tarsi lovoje po patalais. Tačiau jei prasidės karas ir mano kapą išsprogdins bombos? Taip ir matydavau: mano karstas išmestas iš po žemių į paviršių, aš iškritusi iš jo, bejėgė guliu paviršiuje, numesta tarsi šiukšlė, vėjo darkoma dvėseliena. Ir niekam negaliu pasiskųsti, nes aš juk mirusi. Mirusi, tačiau vis tiek aš.

Tokios mintys mane kamavo nuo ankstyvos vaikystės. O kas ieško atsakymų, tas juos būtinai ir randa.

Ieškodama atsakymų aš netgi įsidarbinau patologijos centre, kur gydytojai patologai kasdieną susiduria su mirtimi. Klausinėjau jų – kas tai yra, mirtis? Kaip jūs ją suprantate? Klausdavau kiekvieno, tiek daktaro, tiek laboranto, tiek ūkvedžio.

Kol vieną dieną užsidirbusi nepastebėjau, kad pastate neliko nei vieno gyvo žmogaus. Tik aš viena, ta, kuri turės užgesinti paskutines šviesas ir įjungti signalizaciją. Vėlyvas ruduo, tamsu, pastatas stovi nuošalėje, o šalia, visai netoli, už baltų koduotų durų guli kūnai. Gyvų žmonių mirę kūnai. Aš ir jie. Vėlų vakarą.

Širdis daužėsi kaip pašėlusi, kai laiptais lipau į pirmąjį aukštą, prie išėjimo durų. Perėjau per vestibiulį, pro tas baisiąsias duris…ir staiga mane aplankė suvokimas, kad mirtis yra… tuštuma. Man nėra ko bijoti mirusių, nes jie yra bejėgiai. Ten nieko nėra, tik išnaros. Kas gi bijo išnarų? Popieriaus, kuriame buvo suvyniota dovana?

Nuo to laiko nebebijau kūnų.

Mirties taip pat nebijau, nors iš arti neteko jos matyti. Mirtis yra ne įvykis, o procesas, kaip sako Loreta Stonkutė ir Algirdas Toliatas. Jau gimę mes imame mirti, kiekvieną dieną mirštame po truputį. Galutinis atsiskyrimas nuo kūno yra gimimas kitame pasaulyje. Pereinamasis etapas.

Klausimas tik lieka, ar žmogus yra pasiruošęs mirti. Čia ir prasideda abejonės, nes labai retai kada žmogus iš tiesų yra pasiruošęs mirti. Visi nori gyventi, dar dieną, dar savaitę, dar metus. Kada gi bus gana? Gal niekada? Todėl ir bando sukurti amžiną gyvenimą, jungti kompiuterius prie žmogaus ląstelių, jas stimuliuoti ir tapti nemirtingu. Netolimoje ateityje tai bus net labai įmanoma…

Tačiau tiesa yra ta, kad mes jau esame nemirtingi. Mes niekada neišnykstame, kaip ir Visata. Mes esame jos dalis, kaip atomas yra mūsų dalis. Mirus kūnui, kūno ląstelės išsivaikšto ir kuria kitą gyvybę. Siela įsikūnija į kitą kūną. Arba skrajoja kur nors kosmose, arba sėdi Dievo užantyje. Kaip kas tiki, taip ir yra. Esmė yra tame, kad mes niekaip negalime išnykti. Nebent ….patys to labai norėtume ir sąmoningai to siektume. Išnykti, ištirpti ir įsilieti į Didįjį Vandenyną, tapti jo dalimi. Nebegimti daugiau, tačiau tyvuliuoti beribėje erdvėje, neegzistuojant.

Kaip mes gyvename ir kaip mes mirštame.

Tai, ką mes patyrėme gyvendami, teks neštis su savimi. Neišspręstas užduotis spręsti jau kitame kūne, pamokas išmokti, užtarnautu gėriu pasimėgauti. Tačiau esmingas lieka mirties momentas. Žmogus gali visą gyvenimą sakyti, kad nebijo mirties, o tą akimirką išsigąsti. Jis gali sakyti, kad netiki Dievu, o tą akimirką atsiversti. Jis gali sakyti, kad labai bijo mirties, tačiau tą akimirką pasijusti ramus ir priimti viską, kas su juo vyksta. TA akimirka yra esminė.

Tačiau kad ta akimirka įvyktų taip, kaip mes norime, kad atsivertų keliai ir durys, kurių mes trokštame, turime apie ją galvoti. Jai ruoštis. Kaip aš norėčiau numirti? Kas su manimi bus po mirties (ko aš NORĖČIAU, kad būtų?). Kaip planuojame savo žemišką gyvenimą, tai pat galime planuoti ir pomirtinį. Jei tikime (kaip mano vyras), kad išnyksime, ar tikrai to norime? Ar norime gimti vėl, jei taip, kuo norime būti vyru ar moterimi? Kokiu žmogumi, ką nuveikti per sekantį gyvenimą, jei pasiseks jį dar kartą turėti?

Tai yra be galo svarbūs klausimai kiekvienam žmogui. Jei žmogus sako, kad jis nieko nežino, kaip bus paskui, kai mirs, TĄ akimirką jam bus labai baisu. Todėl laikas sužinoti. Laikas PATIKĖTI nuoširdžiai, patikėti kas su jumis bus po mirties. Ar jūs gulėsite kaip aš bijojau vaikystėje, viską jausdami karste po žemėmis? Ar jums atsitiks kažkas kita?

Suprasti kuo jūs tikite, nes taip, kaip tikite, greičiausiai taip ir bus. Ir verta paklausyti išminčių kalbų, kalbančių apie mirtį. Vienas toks išminčius, apie tai kalbantis naujojoje Linos Ever knygoje “Kelyje” – kunigas Toliatas. Paklausykite ir Loretos Stonkutės (youtube).

Svarbu visa tai suvokti. Atsakyti sau į klausimą: kuo aš IŠ TIESŲ tikiu? Kas su manimi bus po mirties?

O šiandien, per Vėlines, lankydamasi tose chaotiškose kapinėse, aš pamačiau viziją:

Beržynėlis, žalia, dailiai nupjauta žolė, kur ne kur – mažas antkapėlis ne jokių tvorų, tiesiog žemėje, lygus su ja. Su žyma – kieno kūnas čia buvo paguldytas ir kada. Formos ir spalvos ramios, tykios. Gera būtų tokioje vietoje. Tiek mirusiems, tiek gyviems.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *