Laura Sintija Černiauskaitė “Džiaugsmynas”

Turime Balsą.
Tikrą lietuvišką Balsą.
Įsirašantį giliai į sąmonę.
Įsimenantį.
Kurio gera klausytis.
Kurį visi (kas skaitė, arba kiek aš žinau) pripažįsta – va, čia tai Balsas.
Skaitydama pykau tik ant vieno dalyko. Pykau ant tos šeimos (nieko asmeniško😉), su kuria reikia ruošti pamokas, virti tą atsibodusią sriubą, atlaikyti jų emocijas. Netgi ėmiau stebėti, o ką mes valgome? Tikrai ne sriubą. Kažką pasišildome „ant greitųjų“. Na, žinoma, mano vyras gamina. Kažkaip viskas greitai ir be pastangų. Bent jau taip atrodo. O čia – tos skausmingos b-u-i-t-i-e-s (kad ją kur!) tiek daug, ji, atrodo, atima per daug jėgų iš mūsų (drįstu sakyti, mūsų) Balso! Kur dar apiplauti, apvalyti ir apskalbti… Visos moterys puikiai nutuokia apie ką aš čia.
Norisi (taip egoistiškai), kad Balsas stiprėtų. Kad niekas neatimtų jo jėgų. Kad nebenutiltų. Labai gerai atsimenu kai kurias vietas iš „Šulinio“. Jos tiesiog įsirašė. Atsimenu pristatymą Knygų mugėje. Kitaip sakant, šis Balsas įsirašo į sąmonę. Taip giliai giliai. Norisi, kad jis skambėtų, stiprus, galingas. Dažnai.
Balsas priklauso (ar per ją eina?) gerai, jautriai, tikinčiai moteriai. Kai kuriose vietose aš galiu su ja ir nesutikti, bet ji vis tiek teisi. Nes ji jaučia „sveikai“, ne sentimentaliai. Ir moka tai užrašyti taip, kaip niekas kitas.
„Jausmas yra per žmogų pasireiškiantis tas kažkas daugiau už jį patį. Tai švari versmė be egoizmo“.
Kaip gali pasakyti geriau? Balsas kalba už save. Tai švari versmė be egoizmo. Šios autorės knygos būtent tokios.
Kažkada rašiau, kad jei turėčiau labai daug pinigų, nupirkčiau Kęstučiui Navakui kelionę į bet kurį pasaulio kraštą, kur tik jis panorėtų ir kuriam tik nori laikui, su viskuo. Tada iš rašytojų pasaulio sulaukiau daug pakeltų antakių. O dabar sakau, kad jei tik galėčiau, sudaryčiau Laurai Sintijai Černiauskaitei tokias sąlygas, kurios būtų jai pačios geriausios kurti. Su viskuo. Jokių sriubų, jokių puodų, jokios buities. Gamta, meilė, artimieji, tikras buvimas. Daug buvimo. Maistas tris kartus per dieną į namus, kartą per savaitę valytoja, masažuotoja ir skalbinių lankstytoja.
Sakysite, ką tu čia šneki, juk be b-u-i-t-i-e-s nebūtų ir tekstų. Juk ir šie, kaip pati autorė sako, „grynojo įkvėpimo esukai“ – taip ir gimė, buityje. Per karantiną ir visokius sunkius laikus. Bet man norisi, kad per artimiausius 10 metų gimtų ne tik esukai, bet ir istorijos. Istorijos apie mus. Tokios, kurios liptų ir ilgainiui virstų klasika. Juk Balsas tam ir yra. Belieka leisti jam skambėti.
To aš visiems, jums ir sau linkiu.
O kas dar negirdėjote Balso – išgirskite.
Ps. Rekomenduoju Balsą „vartoti“ lėtai. Po kelis puslapius kas dieną. To užtenka. Jis labai tirštas ir daugiasluoksnis. Bet labai malonus. Patys pamatysit.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *