Mačiau tik jos nugarą. Stangrią ir aptakią, aptemptą gėlėta medžiaga su petnešėlėmis. Plaukai, vos vos siekiantys pečius, nuo liemens žemyn krentančios gėlių klostės. Drugelis, prisirpęs saulėje. Šviesos, saulės, šilumos ir laimės nuojautos ambasadorė. Jaunystės, svaigstančios nuo savo pačios aromato, simbolis. Žaibu, tiesiai į širdį,  trenkiantis grožis. Nenusakoma šiluma, sklindanti iš netobulo pasaulio šypsnio. Akimirka  ir amžinybė, visas pasaulio laikas ir belaikė sekundė, gyvenimo pradžios nuojauta ir neišvengiama jo pabaiga – visa tai jaučiau pamatęs jos nugarą.

Nedrįsčiau prie jos prisiliesti. Ką ten prisiliesti, ir užkalbinti nedrįsčiau. Net žvilgtelėti į ją sugebėjau tik akies krašteliu, tik dėbtelti.  Dėbčiojau ir dėbčiojau. Ne per dažnai, nes ką žmonės pagalvos. Ji tai nieko nepagalvos, nes nemato. Nebent nugara jaučia… Ji tokia tolima, tarsi būtų iš kito pasaulio. Nors stovi visai čia pat – galėčiau sugriebti jos suknelės klostę. Pagriebčiau ir įsitraukčiau ją į savo tamsą…

Aš retai pakeliu akis. Nudelbiu jas į savo kelius, arba žiūriu tiesiai priešais save, stengdamasis nematyti užpakalių. Tarpkojai prieina, užpakaliai nueina. Mano jau mirusi močiutė pasakojo, kad dirbant kasininke parduotuvėje labiausiai dvokdavo vyrų kojinės. Aš juk tai nedvokiu.  Bet vis tiek niekas prie manęs nepasilenkia.

Kartą viena moteris, stovėjusi šalia, paglostė man galvą. Jos užpakalis buvo didelis, aptemptas senu rudu paltu. Paglostė ir nieko nepasakė. Į akis nepažiūrėjo, į akis niekas nežiūri. Nepatogu. Juk reiktų susilenkti, kaip prie vaiko. O be to, gėda. Jiems gėda, kad aš toks. Gėda ir nemalonu.

Pajutau lengvą minios spaudimą. A, Komunija.

Kai važiuoju, visi traukiasi. Traukiasi ir apeina iš tolo, kaip raupsuotąjį. Lyg arčiau susidūrusiam grėstų toks pats, kaip ir mano, likimas. Lyg dinozaurą pamačius. Aš juk ir esu dinozauras. Retenybė, iškasena, tokie kaip aš  –  visi slepiasi. Gal todėl, kad vengia tų beverčių užuojautos dvelktelėjimų? Ar abejingumo? Arba tiesiog neturi galimybės nusileisti iš penkto daugiabučio aukšto be lifto. Ką ten penkto, užtenka kelių pirmo aukšto laiptelių, ir tie jau neįveikiami. Mūsų laiptinėje padarė nusileidimą, net juokinga, jei nebūtų graudu. Tik dėl fakto, tik dėl akių, realiai juo nusileisti neįmanoma. Reiktų prisikabinti oro balioną ir praskristi per šiukšlių konteinerio vietą.  Todėl ir esame dinozaurai. Iškasenos. Mus pamatyti – kaip loterijoje laimėti.

Psichologė man sakė, kad nebijočiau svajoti. Bet apie ką aš galiu svajoti? Apie tai, kad laimėjau loterijoje milijoną? Kad pasveikau? Kad tapau mylimas? Ar kad šiandien sugebėsiu sklandžiai įlipti į savo mašiniuką, parvažiuoti namo ir nereikės kelias valandas kiurksoti prie durų, kol sutiksiu stiprų kaimyną, kuris padės įveikti tuos kelis velnio laiptelius iki lifto.

O gal, kad vieną dieną išdrįsiu pakelti akis ir pasakyti: „Labas, gražuole!”

… Ji stumia mano vežimėlį, aš atsisuku, o ji man šypsosi.  Jos šypsena šildo, nesvarbu, ar ant mūsų lyja, ar krenta sniegas, man – šviečia saulė ir šilta. Geriu nuo jos sklindantį lengvą kvepalų aromatą, įsisupu į jos šypseną. Veidą paslepiu jos gėlėse, akis ilsinu matydamas ją nugara. Mano širdis  –  didelė didelė. Kupina lengvumo ir skrydžio. O kai pritrūkstu užtenka tik vėl atsisukti.  Aš atsisuku, –  o ji man šypsosi.

Atsipeikėjau pajutęs bruzdesį. Užimu per daug vietos, stabdau eismą. Minia mandagiai, bet atkakliai spaudžia link išėjimo. Apsisuku. Mišios baigėsi.