Rasa Aškinytė „Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga“

2022 m.

Penkios istorijos apie beprotišką norą mylėti. Būtent, ne būti mylimai, o mylėti. Būtent, beprotišką norą.

Visų penkių istorijų pagrindiniai personažai – moterys. Visos jos panašios. Gražios ir negražios, jaunos ir senos, bet visos mąsto maždaug taip: „išmokti nebenorėti, tiesiog atsistoti eilės gale ir laukti, kol kitų nebus ir jie liks vieni, nebebus iš ko rinktis, jam teks imti tai, kas yra“.

Vyras, kurį jos myli – niekšas. Na, gal ne niekšas, bet neigiamas personažas. Viena myli „senį“, kita lovelasą ir melagį, trečia nepatikimą, ketvirta iš viso „mirusį“ ir taip toliau. Gal tik tokius niekšelius ir galima taip beprotiškai mylėti?

Net nežinau, iš kur kyla tas beprotiškumas. Iš vienatvės? Kai vagiami katinai ir kūdikiai? O gal ta moteris (visos penkios) jau buvo išprotėjusios, kad pakliuvo į tokią beviltišką situaciją?

Prie linksmesnės dalies.
Nors kalba apie beviltišką meilę, knyga nėra niūri. Netgi linksma, o čia jau autorės talento nepagailėta. Sarkazmas liejasi laisvai. Juoktis pradėjau maždaug 22 puslapyje. Jau tokios absurdiškos tos moterys, „besitrankančios į medžius ir kaimo bobas, “o ko nesijuokti?”

Patiko liaudies balsas, kurį išgirdau knygoje. Tarsi kalbėtų pati liaudis, baisiai išmintinga ir viską žinanti. „užauk ir suprasi“, „ne dėl savęs stengiuosi“, „juk nesunku“ „daug proto nereikia“ ir panašiai. Gal šiaip nepastebėtum, bet tie posakiai kartojami dažniau nei įprasta ir tokiame kontekste, kad išgirsti tą liaudies balsą.

Na, ir apie tas „laimingas pabaigas“, apie kurias užsimenama knygos pavadinime. Čia kaip pažiūrėsi. Aš ir taip žiūrėjau, ir taip. Jei ieškosit „ilgai ir laimingai“, tikrai nerasit. Jei ieškosit kažko kito, gal… Bent jau paieškoti kiekvienam savo laimingos pabaigos tikrai verta. O gal rasit?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *