Rasa Sagė apie gyvenimą Nyderlanduose

Satraipsnis publikuotas žurnale  “Kelionės ir pramogos”Prieš mane – baltas lapas. Naujas gyvenimo etapas, kuris netrukus turi užsipildyti prisiminimais, įspūdžiais, jausmais. Gerai įsižiūrėjus, šis lapas nėra visiškai baltas. Jame galiu pamatyti įvairiaspalvių vandens ženklų, likusių nuo prieš dešimt metų sukauptos patirties – gyvenimo šioje lygioje, tvarkingoje ir draugiškoje šalyje. Raštas išbluko, nes prieš dešimt metų, kai atvykau į Nyderlandus, viskas buvo kitaip. Tada atvažiavau viena, nesuprantanti nei žodžio olandiškai. Apie tai rašau savo knygoje „Laimingi žmonės keliauja dviračiais“. Dabar – po dešimties metų, brendu į tą pačią upę, tačiau daug vandens joje nutekėjo…Tačiau pasikeitė ne šalis, pasikeičiau aš pati.

IŠVAŽIUOJAME

Liepos pabaiga, šilta, į siaurią kotedžo kiemą atbuline eiga įrieda nedidelis krovininis mikroautobusas. Garažo vartai plačiai atverti, visi mūsų daiktai jau dežėse. Liko atnešti fotelį iš vaikų kambario ir gėles iš svetainės. Daiktų imame nedaug, tik pačius svarbiausius. Fotelyje įsigėrusios ketverius metus vaikams skaitytos pasakos, orchidėją, kuri žydi jau trejus metus, padovanojo teta gimtadienio proga. Įkurtuvių naujuose namuose proga kartu su vyru Ikėjoje pirktas fikusas, per visuos laimingus šiame name pragyventus metus, užaugo tris kartus didesnis.

Keista, tačiau nejaučiu jokios baimės ar nostalgijos. Juk išvykstame visam laikui, paliekame savo namus, kuriuos rinkomės, ėmėme jiems paskolą, pirkome, paskui įsirenginėjome – aš su pūpsančiu pilvu, 7 mėnesį nėščia nurodinėjau darbininkams, kur statyti rozetes ir kiek plytelių juostų klijuoti vonioje. Galbūt taip jaučiuosi todėl, kad nevažiuojame toli, o gal todėl, kad neatrodo, jog Europos Sąjunga būtų visai kita valstybė. Tarsi mes išsikraustome, tačiau tik į kitą miestą, į Nyderlandus.

Nufotografuoju vairuotoją, mikroautobuso vidų, išorę ir išlydžiu. Mūsų laukia naujieji namai, naujas gyvenimo etapas.

NAUJUOSE NAMUOSE

Tuo tarpu naujuose namuose, Nyderlanduose, vyksta karas. Mūšis su šiukšlėmis, purvu ir nemenku sluoksniu riebalų, kuris nusėdo kelerius metus virtuvėje verdant kiniečių maistą – kiniečių šeima, išnuomavusi mums savo seną namą, nusipirko didesnį.

Kai nusprendėme gyventi Nyderlanduose, žinojome, kad nekilnojamojo turto rinka čia labai įtempta. Šalyje žmonių daug (17 milijonų), o statybos stabdomos. Ypač tai jaučiasi Amsterdame ir regione apie jį, vadinamoje „Žaliojoje Širdyje“, šešių miestų  –  Rotterdamo, HagosLeideno, Haarlemo, Amsterdamo ir Utrechto regione. Namų pardavimo rinka paremta aukciono principu – kas pasiūlys daugiau. Skelbime nurodyta kaina gal išaugti trečdaliu ar net dvigubai. Tai primena Olandijos tulpių karštinę XVII am. viduryje, kai siekdami praturtėti žmonės pardavinėjo namus ir pirko tulpių svogūnėlius, tikėdamiesi aukcione parduoti juos brangiau.

Namų nuomos kaina fiksuota, tačiau dėl didelių nekilnojamojo turto kainų norinčių nuomotis yra dešimtis kartų daugiau, nei yra būstų. Registruojantis namo apžiūrai, mums reikėjo pateikti visus įmanomus savo duomenis, dokumentus, įrodančius pajamas. Be to, netrukus supratome, kad labai svarbu apžiūrėjus namą iš karto sakyti – taip, mums labai patinka, norime nuomotis. Tada patenkame į sąrašą, iš kurio agentas kartu su savininku išsirenka tinkamiausią nuomininką. Šypsena, malonus bendravimas ir gausių komplimentų agentui sakymas – privalumas.

Birželio viduryje specialiai atskridome išsinuomoti būsto. Mums pasisekė, nes įprastai nuomotojų svarstymas vyksta dvi – tris savaites, tačiau jau po trijų dienų mums parašė agentas, kad vienas iš apžiūrėtų namų gali būti mūsų. Galbūt padėjo tai, kad savininkai norėjo išnuomoti savo namą panašiai į savo šeimai ir tai, kad save gerbiantis olandas vargu ar sutiks kraustytis į tokį apleistą ir daiktais apkrautą namą. Čia įprasta, kad nuomojamas būstas būna sterilus ir tuščias. „Tuščias“ šiuo atveju reiškia, kad namas ar butas bus ne tik be jokių baldų ar daiktų, bet ir be lempų, grindų ir rozečių. Kinietis nuomojo namą su grindimi ir baldais, lygiai tokį, kokį paliko išsikraustęs.

Pirmame aukšte – didelė, kiemelio sąskaita prailginta svetainė nutrintomis grindimis, gaubtos nišos atskirta nuo virtuvės. Milžiniška juodos dirbtinės odos sofa su atrama galvai, televizoriaus stalas su senu, neveikiančiu televizoriumi, šešių vietų valgomasis stalas su apiplyšusiomis dirbtinės odos kėdėmis, didelė komoda su lentynomis. Pirmojo aukšto tualete tik šaltas vanduo, šalia – senu kilimu iškloti sraigtiniai laiptai į antrąjį aukštą. Antrajame aukšte –  trys nedideli miegamieji, vonia ir laiptai į trečiąjį aukštą. Ten palėpė, joje pastatyta plati lova, didelė sieeninė spinta su veidrodžiu ir darbo stalas. Palėpė iš karto tapo svečių ir vyro darbo kambariu.

Perduodant namo raktus agentas olandas su vyru olandu neapsikentė – pasiraitojo rankoves. Kartu su nustebusiu namo savininku ėmė nešti viską, kas liko name ir kas tik priminė daiktus, o iš tiesų buvo šiukšlės. Nešvarūs indai, patalynė, net džiovyklėje palikti drabužiai. Kinietis skėsčiojo rankomis, tačiau nesiginčydamas nešė daiktus ir krovė juos į didelę krūvą kiemelyje. Didelė krūva šiukšlių užpildė visą prabangų kiniečio automobilį. Kitus daiktus jie paliko kiemelyje – visa tvora buvo užbarikaduota sulūžusiais mediniais baldais, neaiškios paskirties rakandais, vazomis, statulėlėmis ir bent keliais veidrodžiais be pakabų.

Kol aš Vilniuje laukiau mikroautobuso, išvešiančio mūsų daiktus, Nyderlanduose name jau darbavosi vyras su broliu ir jo žmona, kurie keliavo iš kito šalies krašto tam, kad padėtų mums susitvarkyti. Visą savaitę užtruko, kol išgramdėme namą iki mums priimtino švaros lygio, dar savaitę – kol suremontavome sulūžušius, sugedusius, neveikinačius, tačiau reikalingus daiktus. Dar šiek tiek užtruko, kol supratome, jog neverta važinėti  į prekybos centrus ir parduotuves. Parduotuvių asortimentas traukiasi, mažėja, nyksta, todėl jei radai daiktą jų internetinėje parduotuvėje, nebūtinai jis bus realioje. Važinėdami po parduotuves sugaišome ne vieną valandą, kol suvokėme, kad viskas čia  perkama internetu: vandaag besteld – morgen in huis (ol. šiandien užsakai, rytoj bus tavo namuose). Kam gaišti laiką ieškant daikto parduotuvėje, jei gali per kelias minutes rasti būtent tai, ko ieškai, internete?

Tik po trijų savaičių nuo mano su vaikais atvykimo pagaliau galėjome atsikvėpti. Namuose neliko riebalų kvapo, grindys nebelipo prie kojinių, vaikų kambariuose švietė nauji tapetai, o kiemelyje žydėjo mano pasodintos įvairiaspalvės chrizantemos. Atvykome.

AUGALŲ IR KIEMELIŲ ROJUS

Du dideli liūtai saugojo duris, nors jos buvo atviros visiems. Į Tuincentrum, (ol. kiemelio centras) turbūt užsuka kiekvienas olandas, nesvarbu, gyvenantis name ar bute. Augalų pasaulis didelis ir įvairus, neveltui olandai garsėja ne tik kaip tulpių, bet ir įvairiausių kitų gėlių bei augalų augintojai. Ne viena didelė kompanija pasaulyje užsisako jų paslaugas įrengti parkus, žalius biurų ir įstaigų kampelius bei zonas. Gėlės čia auga visur, net ant cemento tarp šaligatvio plytelių.

Mašinų aikštelė pilna automobilių, tačiau viduje atrodo tuščia. Žmonės čia paskęsta – kas prie ilgamečių augalų, susodintų į vazonėlius, tvarkingai sustatytus ant nesibaigiančių stelažų, kas prie lauko paveikslų, kurie ištveria bet kokį orą, kas prie prūdo imitacijos, pilnos auksinių žuvelių, kurias už 50 cnt. galima pamaitinti. Arba valgykloje, kur stiprinasi  tradicine broodje kroket (ol. duona su kroketu). Visas Centras – kaip pusė Akropolio, čia gali ne tik nusipirkti visko, ko gali prireikti tavo kiemeliui, bet ir pailsėti bei papramogauti. Centre ypatingas kvapas ir aura – augalai gyvi, jie kalbasi tarpusavyje ir su pirkėjais, jie išskira deguonį ir kiekvienas savaip kvepia. Vis dėlto gera čia būti, odą glosto švelni drėgmė nuo laistymo, nosį – gaivus kvapas, akys ganosi daugybėje gyvų spalvų ir dar nematytų dalykų, kuriuos norisi apžiūrėti. Čia smagu ir vaikams, jie dūksta žaidimų aikštelėje, ir žioplinėtojams – kiekvienas iš savo kiemelio, balkono ar palangės gali pabandyti susikurti šedevrą.

Mūsų karutis jau pilnas, jame medžio drožlės, keletas gėlių, paveikslas, žolės sėklos ir chemikalai nuo ūsnių,  kurių priaugę tarp akmeninių plytelių, kuriomis išgrįstas mūsų kiemas. Nuodų šliužams nepirkau, nors jie sugriaužė visas saulėgrąžas, kurias pasodinau praeitą kartą.

Kiemelis pilnas šliužų, varlių ir vorų. Su dukra apravėjome drugelių medį – jo žiedai vilioja drugelius ir jie labai populiarūs olandiškų kiemelių gyventojai. Medelis buvo dar mažas, menkas, greičiausiai pats pasisėjęs. Laukiame, kol užaugs, atsigaus, kol ims vilioti drugelius, kurie turėtų sukurti atsvarą šliužams ir vorams. Išlaisvinome medį. Jis buvo supančiotas tam, kad augtų pagal formą, tačiau niekas jo neprižiūrėjo, todėl jis augo kreivas ir paliegęs. Savaitę užtrukau, kol išvaliau kiemą – pilną negyvų augalų, akmenų ir piktžolių. Buvusį šabakštyną išravėjau, sukasiau ir užsėjau žole – galėsime ant savo žolės plotelio išsitiesti, iškylauti ir medituoti saulutėje. Kiemas uždaras, iš visų pusių aptvertas aukšta tvora, jo nepasiekia smalsi kaimyno akis, todėl savo kiemelyje galima visiškai atsipalaiduoti.

Įsikūrimui naujoje šalyje, be abejo, neužteko tik susitvarkyti namus ir išsikuopti kiemą. Dar laukė daugybė biurokratinių reikalų – reikėjo atsidaryti banko sąskaitą, užsakyti transporto kortelę, virtualų ID, pasidaryti registraciją, sveikatos draudimą, perregistruoti automobilį. Visi šie reikalai užėmė daug laiko ir pareikalavo daug kantrybės, nes niekas niekur neskuba, dažnai įstaigos darbuotojos yra jaunos moterys, kurios turėdamos vaikų dirba tik dieną ar dvi per savaitę, o padaryti žmogišką klaidą Nyderlanduose yra normalu ir priimtina, dėl to niekas nesiginčija ir niekam nepriekaištauja.

KELIONĖ AUTOBUSU Į AMSTERDMĄ

Feisbukas pranešė, kad Lietuvoje – auksinis ruduo, tačiau Nyderlanduose vis dar žalia. Medžiai tik vietomis parudavę, pila lietus. Įsmeigusi akis į švieslentę stebėjau, kiek minučių liko laukti, kol atvažiuos autobusas. Žmonių stotelėje nebuvo, matyt, nuo vaikystės jie ištreniruoti ateiti laiku – nei per anksti, nei per vėlai. Tiek prie mokyklos, tiek stotelėje per kelias akimirkas, iš tuštumos, atsiranda pulkas žmonių. Gal todėl mažesniuose miestuose ir miesteliuose sunku sutikti žmogų – jie tarsi žuvyčių tuntai, juda kartu, ta pačia kryptimi. Jei pietų metas, visi pietauja, jei vakarienės – visa šeima sėdi prie stalo, jei laikas į stotelę – visi ateina prieš pat atvažiuojant autobusui. Galbūt tai yra viena iš taupumo savybių – olandai kalvinistai, praktiški ir taupūs žmonės, taip jie taupo savo energiją ir laiką.

Aš lietuvė, todėl dažnai ateinu per anksti. Dešimt minučių lietui lyjant stypsojau stotelėje. Mes gyvename mažame miestelyje, kuriame važiuoja tik vieno maršruto autobusas, todėl bijojau pavėluoti. Autobusas atvažiuoja kiekvieną pusę valandos, jei būčiau pražiopsojusi, tektų laukti dar pusvalandį. Nors olandų, atrodo, tai negąadina. Jie ramūs, nes žino, kad autobusai visada ateina ir ateina laiku.

Pamačius atvažiuojantį, būtina pakelti ranką, tai jau išmokau iš pirmosios savo patirties Nyderlanduose prieš dešimt metų. Jei nepakelsi – gali stovėti stotelėje kiek nori, nesustos.

Staiga stotelė prisipildė žmonių. Visi be skėčių. Lietus – ne problema. Sušlapti – ne problema.  Netrukus pastebėjau link mūsų einančią keistą žmogystą. Ji neskubėdama ėjo dviračių taku, kas Nyderlanduose yra griežtai draudžiama. Pažvelgiau jai į veidą – stambus, plokščias, apatinė lūpa didelė ir atsikišusi, akys mažos, smalsios. Apsivilkusi neperšlampamą kombinezoną, kurio kapišoną užsimaukšlinusi ant akių. Tik ji ir aš bandėme pasislėpti nuo lietaus. Pasijaučiau panaši į ją, tarsi ne iš čia, ne tokia, kaip visi kiti. Ji visą laiką mojo vairuotojui, kad sustotų, nors jis jau iš tolo ją pamatė ir ėmė rodyti posūkį.

Prasukdamas pro įvairius  miestelius autobusas per valandą nuvežė mus iki Amsterdamo, nors atstumas kilometrais yra vos daugiau nei 20 km. Apie Amsterdamą girdėjau įvairių nuomonių. Ten negyvenčių olandų požiūris dažnai prastas (per daug žmonių, purvina, visi grubūs, skuba, stumdosi, didelis nusikalstamumas, nežmoniškos kainos…), bet tie, kurie gyvena Amsterdame daugelį metų, neįsivaizduoja savęs jokiame kitame mieste.

Stebėjau mūsų vairuotoją – jis keitėsi akyse. Kol važiavome pro miestelius, jis pasisveikino su kiekvienu, linksmai mojo ranka prasilenkdamas su kolegomis, ramiai palaukdavo, kol įlipę žmonės atsisės. Tačiau vėliau jo žvilgsnis įsitempė, nei jis, nei naujai įlipę keleiviai nebesisveikino, staiga stotelių pavadinimai pranešinėjami ne tik olandų, bet anglų kalba. Vos akimirką sustojęs stotelėje, vairuotojas, tarsi ko bijodamas, skubėjo tolyn.

Dėmesį nuo vairuotojo perkėliau į vaizdą pro langą. Be abejo, daugybė dviračių. Visi varo labai greitai, net nebandyk pakliūti jiems po ratais. Tramvajai, automobiliai, autobusai, sukvežimiai. Visi tilpo siaurose gatvėse. Neaukšti, ypač siauri namai, susispaudę tarpusavyje. Legendos sklinda apie jų laiptus – statūs kaip kopėčios ir tokie siauri, kad ant jų telpa tik pusė pėdos. Tai iš taupumo, nes anksčiau mokesčiai būdavo skaičiuojami nuo namo pločio, todėl jei kuris namas Amsterdame platesnis, žinok, kažkada čia gyveno turtuoliai.

Amsterdamas – tikras pasaulio centras, čia galima rasti visko, ko tik geidžia širdis. Ir skaniausias pasaulyje bulvytes ir kavą, ir geriausius restoranus, įspūdingus muziejus, parodas, koncertus, parduotuves, įvairias paslaugas. Restoranai, barai, raudonųjų žibintų kvartalas, cofeechop‘ai (taip vadinamos kanapių rūkymo užeigos). Plaukia minios žmonių, turistų, transporto priemonių. Du berniukai, skersgatvyje įsispraudę tarp automobilių ir dviračių, žaidžia kamuoliu. Mūsų miestelyje yra tik kelios mažos parduotuvės – sūrio, žaislų, alkoholio, kosmetikos, gėlių. Yra maisto parduotuvė, bažnyčia, užkandinė, picerija, vaistinė, bankas. Rūbų parduotuvių visai nėra. Mus supa daugybė ryškiomis lempomis iš vidaus apšviestų šiltnamių, kuriose auginamos gėlės. Tačiau čia ramu, tikras rojus vaikams. Ypač tai jaučiasi grįžus iš sostinės. Ne viena šeima iš Amsterdamo persikraustė čia gyventi būtent dėl ramybės. Miestelis nedidelis, tačiau yra net trys mokyklos ir keli darželiai. Vaikams čia saugu, mums irgi. Dviračių beveik niekada nerakiname, o kartą per išsiblaškymą naktį palikusi raktus mašinos spynelėje, kitą rytą radau juos nepaliestus. Porą kartų sulaukiau skambučio į duris – ponia, jūsų raktai lauke, palikote spynoje…

UŽDARYTOS DURYS

Priešais mane važiuoja dviratis. Vienplaukis vyras be kepurės, nors lyja lietus, nors turi kapišoną, įtemptai mina pedalus, stipriai įsikibęs į vairą. Ties jo krūtine – dar viena galva, tiksliau galvelė, taip pat be kepurės. Šviesūs supilę plaukeliai styro nuo lietaus, o gal nuo plaukų želė, kurią tėvai gausiai tepa berniukams ant galvos. Vaikui gal treji, jis ramiai sėdi dviračio priekyje, savo kėdutėje, apžergęs vairą. Nuo priešinio gūsingo vėjo jo niekas nesaugo, tačiau neatrodo, kad tai jam trukdytų. Ramus ir susikaupęs jis stebi kelią, klausosi savo tėčio alsavimo.

Lietus vis stiprėja, o gatvė niekaip neplatėja. Priešine juosta šiek tiek greičiau juda kiti automobiliai, tviskantys getonais numeriais ir švara. Retai kada pasirodo šiek tiek didesnis, nei mano Nissan Micra – didesnis automobilis nepraktiškas (neprasilenksi, neprisiparkuosi), o mokesčiai už jį dideli.

Vyras ant dviračio stengiasi, skuba. Už manęs –  mašinų eilė, visi juda dviračio greičiu. Niekas nerodo nepasitenkinimo, visi važiuoja lėtai tol, kol bus galima aplenkti. Aš vėluoju, todėl jaučiu nepasitenkinimą. Du vaikus turiu pristatyti į mokyklą laiku, lygiai be penkiolikos minučių devintą. Tokiu metu atsiveria klasės durys. Pagaliau vyras su vaiku parodo posūkį –  iškelia dešinę ranką, jie suka į dešinę, o aš spaudžiu greičio pedalą. Reikia nepamiršti praleisti visų automobilių, kurie man iš dešinės, ir visą laiką stebėti dviratininkus – jiems visada pirmenybė.

Aikštelė prie mokyklos pilna. Nors dauguma atvažiuoja dviračiais, daugiau nei šeši šimtai vaikų turi būti pristatyti lygiai be penkiolikos devintą, o mašinų aikštelė ne guminė. Didesni atvažiuoja patys, atmina dviračiais, tačiau mažesnius veža tėvai. Lėtai pravažiavę visą aikštelę, naiviai tikėdamiesi rasti vietą, sukame į gatvę. Tenka gerokai pavažiuoti, kol randame kur sustoti. Aš bijau ir vėl sustoti ten, kur negalima, kartą jau taip nutiko. Buvo labai nemalonu, kai mama su kūdikiu vežimėlyje priėjo ir draugiškai, bet griežtai pasakė pastabą – čia negalima parkuotis.

Vis labiau nerimstu, vaikai perima mano nuotaiką. Šokame iš mašinos, pamiršę skėčius, plikomis galvomis, „olandiškai“ skuodžiame į mokyklą. Vyresnioji, jai jau šešeri, lekia į klasę pati, dar tik spėju į rankas įbrukti jos kuprinę su dvejomis dėžutėmis – vienoje užkandis su gėrimu, kitoje  – sumuštinis pietums. Su palengvėjumu matau, kad durys vis dar atidarytos. Mes su mažiuku, kuriam ketveri, kiek kojos įkabina, dumiame į klasę. Tačiau atrodo, kad skubu tik aš viena. Durys juk atidarytos, o kai duris uždarys, įeiti nebegalima… Stebiuosi, kodėl niekas, atrodo, visai neskuba? Visi eina ramiai, pasišnekučiuodami. Šypsosi, sveikinasi vieni su kitais. Ramybė ir džiugi nuotaika supa mus. Tik aš viena, išprakaitavusi, uždususi, kone drebančiomis rankomis traukiu nuo sūnaus šaliką, pirštines.

-Mama, tik nekišk jų į rankovę!- reikalauja vaikas.

Na taip, juk niekas iš jo klasės draugų nei šalikų, nei pirštinių nenešioja… Nesvarbu, koks lauke oras. Ploni marškinėliai ir striukė – tai visas olandų vaikų žieminis apdaras. Kedai – apskritus metus. Įvedu vaiką į klasę, pasisveikinu su mokytoja. Visi vaikai jau tvarkingai sėdi ratuku, ant savo vardais pažymėtų kėdučių. Mokytoja didelėmis akimis, stambi, sėdi už savo rašomojo stalo ir kažką rašo. Vaikai ją dievina. Jau dvidešimt metų ji dirba su tokiais – keturmečiais-penkiamečiais, ji juos priima į savo glėbį iš darželio, paguodžia, palaiko ant kelių, pakalbina, nuramina. Vien dėl jos mano vaikas nei karto nesakė, kad nenori eiti į mokyklą.

Kalba mokytoja garsiai, aiškiai, susikalbėti su ja olandiškai lengva. Kviečia mane, sako, reikia padaryti afspraak (susitikimą), pakalbėti apie mūsų vaiką, kaip jam sekasi. Susitariame, kad geriau bus vakare, kai mano vyras taip pat galės dalyvauti. Išeinu, lauke prispaudžiu nosį prie stiklo ir mojuoju, mojuoju, siunčiu bučinukus ir rodau nykščius, nukreiptus į viršų. Mano vaikas kartoja tą patį.

Lėtai grįžtu į automobilį. Lietus nebelyja, pro pilkas ūkanas išlenda saulė.

VAIKŲ ŠVENTĖS

WhatsApp rodo, kad yra nauja žinutė. Joje  –  nuotrauka, iš nuotraukos šypsosi kaimynų mergaitė. Pažįstų šią nuotrauką, tokią turi ir mano vaikai, juos mokykloje vieną dieną nufotografavo profesionalus fotografas. Dabar du portretai kabo pas senelius Lietuvoje, kiti du – pas močiutę Nyderlanduose, o treti du guli stalčiuje mūsų namuose, laukdami dėmesio, kada juos kas nors įrėmins ir pakabins.

Nėra laiko. Kiekvieną dieną prisikaupia krūva smulkių reikalų, kaip pavyzdžiui, nuvažiuoti į mūsų miestelio žaislų parduotuvę ir iš ten palikto Alisos (toks mergaitės iš nuotraukos vardas) krepšio, pilno dovanų, išsirinkti vieną ir jai ją nupirkti. Ji sudėjo ten viską, ko norėtų gauti, žaislų kaina – nuo vieno euro iki penkiolikos. Rinkis, ką nori, pagal skonį ir piniginės storį.

Išrinkau dvi nedideles dovanas, čia pat pardavėja jas supakavo į dovanų popierių. Maišelio neturi, tik plasmasinius, kainuoja dešimt centų. Ačiū, ne, perku tik popierinius. Ir taip jau baisu darosi, kai vietinėje parduotuvėje nusipirkus sausainių pakelį, visi sausainiai, kiekvienas atsikirai (!), supakuoti į plastiką. Lietuvoje, atrodo, plastiko būdavo mažiau. O čia daugiau, ir daugiau, ir daugiau plastiko…Todėl bent jau džiaugiuosi, kad griežtai rūšiuojame, kaip ir visi kiti mūsų kaimynai – mėlynas šiukšlių konteineris popieriui, išveža kartą per mėnesį, penktadieniais, žalias – natūralioms atliekoms, kompostui, išveža kartą per dvi savaites, pirmadieniais, juodas – kitoms atliekoms, išveža kas antrą savaitę, pirmadieniais. Plastmasei taip pat turime atskirą dėžę virtuvėje, kai ji užsipildo, maždaug du kartus per savaitę, išmetame ją į šalia namų esantį plastmasės konteinerį.

Alisos „party“ šeštadienį, nuo tryliktos iki aštuolioliktos valandos. Dviem mašinomis jos tėvai veš vaikus pramogauti į žaidimų aikštelę. Visi turi atsinešti po dovaną, tą, iš krepšio parduotuvėje. Ir ne, tai ne gimtadienis. Tai tiesiog Alisos vakarėlis. Kad būtų linksma. Kad būtų dovanų. Gal todėl olandų vaikai vieni laimingiausių pasaulyje? Čia nereikia laukti gimtadienio, kad gautum dovanų ir surengtum sau šventę. Pavyzdžiui, Sinter Klaas‘o šventė prasideda lapkričio viduryje, o baigiasi gruodžio 5. Beveik visą mėnesį vaikai kone kiekvieną dieną savo bate gauna po dovanėlę, o gruodžio 5 – daugybę dovanų nuo Sinter Klaas‘o. Paskui ateina Kalėdos, o paskui, kai švenčių pritrūksta, galima suorganizuoti štai tokį savo vakarėlį su dovanomis. Įdomu, kad dovanų gauna ne tik gimtadienio ar vakarėlio kaltininkas, bet ir visi vakarėlio dalyviai – visi svečiai išeina namo apdovanoti mažomis smagiomis dovanėlėmis.

Ir ne tik vaikai. Suaugę taip pat švenčia dažnai ir be galo daug. Tai galioja ne tik gausioms valstybinėms šventėms, bet ir kitokioms tradicijoms, kaip, pavyzdžiui, penkiasdešimtmečiui. Sulaukęs penkiasdešimt, olandas tampa Abrahimu (jei vyras) arba Sara (jei moteris). Visur pristatoma Saros arba Abrahimo lėlių, papuoštų asmeninias jubiliato daiktais.

Taip pat plačiai švenčiamas Karaliaus gimtadienis, kai visa šalis nusidažo oranžine spalva, 12,5 metų jubiliejus (darbe, santuokoje, draugystėje, klube), mokyklos pabaigimo šventė – ant vėliavos priešais namus, pakabinama kuprinė su knygomis, o kai gimsta vaikas – visas namo priekis išpuošiamas minkštais žaislais ir plakatais su vaiko vardu.

Dovana nupirkta, tačiau kaip su atvirute? Juk čia visi, visomis progomis, jas perka, siunčia, dovanoja. Kas turėtų būti užrašyta? „Sveikinu“, „Galvoju apie tave“, „Laikykis“, „Tu mano geriausia draugė“. Netinka. Nusprendžiau, kad geriau nupirksiu pakvietimus į savo mergaitės gimtadienį. Pasirinkimas didžiulis – ir su bezdžionėmis, ir su princesėmis, ir su balionais…išrinkau mylimiausią – su „arkliuku su ragu ir sparnais“. Paprašysiu vyro gražiai olandiškai užrašyti, kas kviečiamas, kada, kokiu adresu, kada prasidės šventė, kada pasibaigs, kas turi svečius atvežti, ir kas paimti. Visa informacija gražiai išdėliota pakvietime, kad neliktų jokių nesusipratimų. Tik apie dovanas – nė žodžio. Allisa paliko visą dėžę sau dovanų parduotuvėje, liko tik išsirinkti vieną iš jų, o kita mergaitė – kaimynė Larisa, kuriai taip pat sukako septyneri, sakė, kad jai nieko nereikia dovanoti. Tuo tarpu klasiokės dvynukės, į kurių gimtadienį maniškė taip pat yra pakviesta, apie dovanas atsakė – nesvarbu. Taigi, suprask, kaip nori. Pirkti, nepirkti, ką pirkti, už kiek. Kaip ir visa kita – kartais šioje šalyje yra labai aiškios ir suprantamos taisyklės, o kartais…tarkime, apie vaikų dovanas – iki galo niekas neaišku.

Dvynukėms nupirkau atvirutes ir po dėžutę plastelino. Visiems vaikams patinka smėlis ir plastelinas, gal patiks ir joms. Viską nešdamasi glėbyje, nes juk popierinių maišelių nėra, grįžau prie automobilio. Gatvės tuščios, visi jau pristatė vaikus į mokyklas ir darželius, išvažiavo į darbus. Mūsų automobilių aikštelė prie namų taip pat tuščia, stovi tik viena, mūsų kaimynės iš kotedžo dešinėje, ji paprastai dirba namuose. Automobilis neįprastai didelis, maniškis prie jo atrodo tikras nykštukas, bet kaimynės mama portugalė, gal todėl ji nepaiso visų „olandiškų“ taisyklių, tarkime, jos namuose visi vaikšto be batų. Tikri olandai dažnai mėgsta būti su batais, jie nusiauna juos tik guldamiesi miegoti. Todėl, kad grindys šaltos. O kam šildyti grindis, jei gali pabūti su batais? Lygiai dėl tos pačios priežasties tualete nerasite šilto vandens – juk rankas puikiai galima nusiplauti ir šaltu vandeniu, kam išlaidauti? Arba, kam šildyti miegamuosius kambarius (juose laikoma 12-15 laipsnių temperatūra), jei miegi po šilta antklode? Praktiška, ar ne?

NESUSIKALBĖJIMAS

Sidabriniai moters plaukai dailiai sušukuoti, akinių forma puikiai tinka prie veido. Ji stovėjo prie klasės lango, atsisukusi į jį nugara, laukdama savo dvynukių anūkių. Kiekvieną trečiadienį ir penktadienį mūsų mokykla nusidažo sidabrine spalva, nes vaikai mokosi mokykloje tik tris valandas, iki dvyliktos valandos. Dažniausiai juos pasiima močiutės ir seneliai. Močiutės atrodo labai gražiai, visada skoningai, spalvingai apsirengusios, žili plaukai šviečia iš toli. Mažai kas juos dažo, jaunos moterys ir mergaitės turi puikius plaukus, o kai jie pražyla – nešioja tokius. Dažnai stebiu jaunas elegantiškais moteris, sidabro gijomis nudažytais plaukais. Tai visai jų nesendina, atvirkščiai, priduoda savotiško šarmo ir charizmos.

Džiugiai priėjau prie senolės – labai norėjau jai padėkoti už mano dukros pakvietimą į gimtadienį ir tuo pačiu pakviesti jos anūkes į saviškės gimtadienį kitą mėnesį. Pasisveikinau, ji nustebo. Nekreipdama dėmesio į jos pasimetimą, ėmiau kalbėti. Olandiškai dėliojau žodžius, nors žinau, kad kalbu netaisyklingai. Padėkojau už pakvietimą ir pasakiau, kad aš irgi noriu pakviesti. Moteris išpūtusi akis žiūrėjo į mane. Paskui ėmė neramiai muistytis ir murmėti: nieko nesuprantu… Po šypsena slėpdama savo sutrikimą, ėmiau viską kartoti iš naujo. Nors liežuvį nusilaušk. Oma, oma!  (ol. močiutė) ėmė kviesti viena iš dvynukių. Palauk!, griežtai sudraudė močiutė, visa įsitempusi, bandydama suprasti, ko iš tiesų aš iš jos noriu.

– Gimtadienis, – pasakiau. – Brigita…

– Jūsų duktė? – perklausė senolė.

– Taip! Mano duktė, Brigita! – apsidžiaugiau.

Moteris dar neramiau ėmė žiūrėi į duris, ji aiškiai jautėsi nesmagiai ir norėjo eiti pas anūkes.

– Parašyti kortelę, –  nupiešiau ore kvadratą. – Aš atsiųsti kortelę, – delnu parodžiau į ją.

– Gerai, gerai, – nekantriai lingavo galvą moteris, tik nežinau, ar supratusi, ko aš noriu, ar norėdama pagaliau manęs atsikratyti.

Tokių atvejų pasitaiko ne vienas ir ne du. Ypač, kai žmogus nori persimesti small talk, neįpareigojančiu pašnekesiu apie orą. Dažniausiai toks pokalbis prasideda jumoru, kažkas pajuokauja, norėdamas užmegzti su manimi kontaktą. Nesuprantu, nežinau ką atsakyti. Jei pasakau bet ką, žmogus supranta, kad aš nesuprantu. Jei pasakau, kad nesupratau, rezultatas tas pats – atšoka, nueina, nusisuka. Daugelis tiesiog nenori vargintis ir bandyti suprasti laužytą gimtąją kalbą.

KOKIE JIE, OLANDAI?

Jei manęs kas nors paklaustų, kokie jie, olandai, galėčiau pasakyti tik viena – įvairūs. Viskas šioje mažoje lygioje šalyje gali labai skirtis. Gal todėl dabar, grįžusi po dešimties metų, viską matau tarsi iš naujo. Žmonės iš pietų labai skiriasi nuo žmonių iš šiaurės, žmonės iš Amsterdamo skiriasi nuo žmonių iš mažų miestelių, taip pat kiekvieno miestelio gyvenimas, papročiai, kalba ir įpročiai šiek tiek skiriasi. Vieni olandai labai sėslūs, visą gyvenimą pragyvenę tame pačiame miestelyje, arba visai greta jo, kiti – keliautojai ir išradėjai. Vieni labai draugiški, kiti – gali nesikalbėti ir net nesisveikinti. Netgi olandų kalba yra šiek tiek kitokia kiekviename regione, o visuotinai priimtų kalbos taisyklių dažnai net nėra. Tai diversiška, marga, daugialypė, įvairiapusė, kitokia, nepaprasta šalis, kurioje, turbūt, niekada nebus iki galo viskas žinoma, aišku, suprantama, ar… nuobodu.

 

 

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *