Važiavau iš Kauno po skaitytos paskaitos apie santykius ir susimąsčiau: o kodėl aš rašau?
Taip iš esmės, nieko nuo savęs neslėpdama, juk esu viena, tik aš, kelias ir mašina, paklausiau savęs: ei, Rasa, pasakyk nuoširdžiai, kodėl tu rašai? Koks būtų idealus scenarijus, kuris galėtų ištikti tavo knygą?
Na, ir ėmiau svajoti…:)
Pirmiausia pamačiau vaizdelį, kad mano knyga tampa bestseleriu. Žmonės man rašo, skambina, kviečia, ateina, griebia už rankos, sakydami: jūsų knyga pakeitė mūsų gyvenimą! Ji nuostabi! Ji tobula! Ačiū, ačiū, ačiū, ačiū! Jūs esate mūsų mylimiausia rašytoja! Mes sekame kiekvieną jūsų žingsnį! Mes dedame “like” prie kiekvieno jūsų post’o!
NE…
Tai būtų sunkus ir nemalonus darbas. Neleidžiantis susikaupti. Neleidžiantis pabūti tyloje ir ramybėje, neatakuojamai kitų žmonių minčių ir lūkesčių. Sunki dėmesio našta, sunki prievolė atsakyti į tūkstančius klausimų, formuoti apie save visuomenės nuomonę – papildomas darbas, kurio aš visai nenoriu.
Tada įsivaizdavau, kad mano knyga ne taip labai patinka visuomenei, bet įvertinama specialistų. Ji laimi visokius prizus, atitinka visokius sugalvotus kriterijus, telpa į kažkieno nubrėžtus rėmus. Ją liaupsina kritikai, ji verčiama į kitas kalbas, o žmonės paskaitę straipsnius ir prisiklausę interviu ją perka ir kraipo galvas: na, jei sako, kad gera, tai gal gera?
NE.
Tai man visai nesvarbu. Kas iš to, kad mano knygą kažkas įvertins. Visi vertinimai yra labai subjektyvūs ir netikri. Šiais metais jaučiau tą patį, ką jaučia knygų, laimėjusių geriausios knygos titulą autoriai, ir man to pilnai užteko. Koks skirtumas, jie ar aš. Visi mes esame viena.
Tada susimąsčiau, tai kodėl? Aš noriu rašyti, bet ne tik rašyti, noriu, kad mano knygos būtų leidžiamos. Noriu, kad “žodis taptų kūnu”.
TAIP.
Tai buvo TAI. Aš noriu rašyti, kad pasakyčiau tai, ką matau šiame pasaulyje. Kad žodžiais įvardinčiau savo iliuziją ir ji taptų kūnu. Kad įdėčiau savo dėlionės gabaliuką į pasaulio paveikslą. Viskas, kas yra parašyta kuria bendrą paveikslą. Taip pat ir viskas, kas yra pagalvota, kuria visuomenės sąmonę, tačiau ne viskas, kas pagalvota yra parašyta. Man norisi parašyti. Parašyti tai, apie ką aš galvoju. Noriu, kad tai gyventų. Kad žodis taptų kūnu ir gyventų tarp mūsų.
“Mes amžinai ieškome krantų, kad galėtume dainuoti ir būti išgirsti. O kas būna bangai, kuri dūžta ten, kur niekas negirdi?Juk tai, kas neišgirsta mumyse, puoselėja mūsų gilųjį liūdesį. Taip pat tai išrėžia ir mūsų sielos pavidalą bei formuoja mūsų likimą.”
Į radiją paskambinusi moteris pasakė: mane šildo tai, kad aš pradėjau remontą (klausimas buvo, kas jus šildo per šiuos šalčius?). Remonto dėka susidraugavau su kaimynais, kurie man labai padeda. Laidos vedėjas nuoširdžiai nusistebėjo: jei aš daryčiau remontą, tai būtų košmaras, o kad kaimynai padeda, to dar nesu girdėjęs.
Jei ta moteris nebūtų paskambinusi ir pasakiusi to, ką pasakė, visuomenės nuomonė (kurią formuoja laidos vedėjas) ir būtų likusi tokia, kad remontas yra košmaras, o kaimynai vienas kitam nepadeda. Tačiau ji paskambino ir pasakė, kad yra kitaip. Ir visuomenės sąmonės banke jau atsirado kitokia nuomonė, kitokia mintis.
Taip ir aš noriu pasakyti tai. Noriu pasakyti, kaip aš matau. Kitaip.
Ir viskas. Tai viskas, dėl ko aš rašau.
