Energingos bangos linguoja spalvotą jūrą. Smėlis, pilnas jūros kriauklių likučių, skaudžiai masažuoja basas pėdas. Vėjas, pasislėpęs už horizonto, žaidžia kortomis su debesimis, ir tik saulė, viena likusi namie, neblaškoma vėjo sąžiningai dirba savo darbą.
Taksi veža lopyta ir perlopyta gatve po vienomis rankomis neapkabinamais šimtamečiais medžiais, pro apleistus betoninius pastatus, apsilupusius reklaminius stendus, apipaišytas šiukšliadėžes ir prabangius viešbučius, pasipuošusius akis rėžiančia baseinų žydruma.
Mamyte?
Ką?
Kur mes važiuojame?
Į centrą.
Kodėl?
Nes reikia nupirkti tėčiui batus ir broliui daržovių.
Kodėl?
Nes tėčio batai jau seni ir suplyšę.
Kodėl?
Nes jau seniai pirko naujus.
Kodėl ?
Nes neturėjo pinigų ir laiko.
Kodėl?
Nes daug dirbo ir daug išleido.
Kodėl?
Nes darbe buvo daug darbo ir reikėjo daug ką pirkti namams.
Kodėl?
Nes jo bosas jam uždavė daug užduočių.
Kodėl?
Kad jo įmonė klestėtų.
Kodėl?
Kad galėtų visi ten dirbti ir turėtų darbus.
Kodėl?
Nes visi nori dirbti.
Kodėl?
Nes kai dirbi, gauni pinigų už kuriuos gali viską nusipirkti.
Kodėl?
Nes už darbą tėčiui moka pinigus.
Kodėl?
Atsidūstu…
Nes tokia visuomenėje tvarka.
Kodėl?
Nes..taip žmonės sugalvojo.
Kodėl?
Nes taip paprasčiau gyventi.
Kodėl?
Nes viskas aišku, dirbi – gauni pinigų, perki.
Kodėl?
Nes…nes visi nori, kad būtų aišku ir paprasta gyventi.
Kodėl?
Nes niekas nenori gyventi sunkiai.
Kodėl?
Nes sunkiai gyventi nemalonu.
Kodėl?
Nes…žmogus siekia gyventi maloniai.
Kodėl?
Nes tokia žmogaus prigimtis.
Pasimuistau. Staiga tapo tvanku…
Kodėl?
Nes tokius žmones sutvėrė Dievas, – neišvengiau šito atsakymo.
Kodėl?, – vėl veriasi ta maža burnelė…
Todėl, kad Dievas sukūrė pasaulį.
Kodėl?
Todėl, kad taip yra.
Kodėl?
Nes mes taip tikim.
Kodėl?
Tikim ir viskas.
Kodėl?
Giliai atsidūstu…
Todėl.
KODĖL?!!
Nes aš ne viską žinau!!!
Kodėl?
Atvažiavome, lipam!
Visi “kodėl” baigiasi čia. Visažiniai tėvai, besijaučiantys stiprūs ir galingi vaiko akyse, norintys paaiškinti jam visą pasaulį, suklumpa nuo keleto kodėl. Paprasčiausias atsakymas, lydimas kodėl būtinai nuveda giliai į filosofiją ir gyvenimo prasmės paieškas, todėl anksčiau ar vėliau turi viską suversti Dievui ar tiesiog prisipažinti “nežinau”. O juk ne taip lengva nežinoti, kai į juos žiūri plačios vaiko akys, kurios pasitiki jais šimtu procentų!
Galima bandyti tęsti agoniją ir atsakinėti, bet pabaiga aiški. NEŽINAU. Todėl kai kurie tėvai ir negali pakęsti šio klausimo. O kiti, aukštesnio emocinio intelekto, kiekvieną kartą pradeda su švelnia, atlaidžia šypsena žiopliukui, kuris nežino ir tuoj jam viską paaiškins… Ir tas žiopliukas priremia prie sienos.