Ši knyga – gėrių gėris. Jai lygiai dešimt metų ir tai ją išgelbėjo, nes dabar jau niekaip tokia negalėtų būti parašyta dėl paprasto fakto – visi turi telefonus ir internetą. Tai reiškia ne tik momentinę informacijos paiešką, išankstinės nuomonės suformavimą, bet ir bendravimo įpročius.
Kavinėse niekas nebežiūri vienas į kitą. Visi žiūri į telefonus. Tokiu atveju „Viena Indijoje“ taptų „Viena Indijoje su telefonu“.
Kai kurie geri dalykai praeina negrįžtamai.
Nors jau buvau girdėjusi apie šią knygą anksčiau, pirmą kartą ją perskaičiau tik dabar, perleistą po dešimties metų. Ne tai, kad perskaičiau, surijau, lyg būčiau alkana knygų. Taip, skaityti buvo labai įdomu ir nuostabiai gera. Nei karto neprailgo, nors knyga apima daugiau nei 390 puslapių.
Taigi, kas mane taip sužavėjo?
Sužavėjo ne pati Indija, o būdas pasakoti istoriją. Būdas perteikti savo būsenas, nutylėti kur reikia ir suintriguoti kur būtina. Labai gerai atsimenu keletą knygos vietų, kuriose koncentruojasi įvairūs suvokimai ir lūžiai. Ši knyga ne romanas – joje viskas vyko iš tikrųjų ir pagrindinės personažės transformacija tikra.
O ji buvo, ir labai stipri, ja nepatikėti neįmanoma.
Be to, visa knyga parašyta tarsi vienu atsikvėpimu. Skaičiau ir galvojau, ale kaip rašo, kaip rašo! Pavyzdžiui:
„Debesys nusileido dar žemiau, susimaišė su rūgstančiais iš obuolio marichuanos dūmais, rangėsi po kambarį palengva siūbuodami aptriušusias užuolaidas, užniaukdami langą, vinguriavo pažeme paslėpdami ant grindų pabirusius trupinius ir išsvaidytus apatinius, tada palengva įsliuogė į lovą, pilkame ūke paskandindami mano kojų pirštus. O aš gulėjau sau išsitiesusi, svaigiai nuvargusi, apsnūdusi, užsisvajojusi, apsalusi nuo prasto šokolado, ištirpusi prisilietimų malonumuose taip, kad kūnas atrodė lyg saldžiausia našta, o protas – visiškai nereikalingas. Debesys užklojo man pilvą, krūtinę, švelniai apsivyniojo aplink kaklą, gerklėje jutau lietaus skonį, nosimi užuodžiau prakaito vėsumą, kol ūkanos apgulė apsunkusius akių vokus ir mintyse stojo migla.“
Perskaičius knygą apėmė toks gerumas, lengvumas. Pasijutau prisilipdžiusi džiaugsmo, tikėjimo, kad viskas bus gerai, viskas įmanoma. Ir dėl to, kad knyga tokia gera, ir dėl to, kad ji tiesiog pulsuoja jaunatviška drąsa, tikėjimu, pasauliu, tyra širdimi.
Pasijaučiau pasikrovusi. Patikėjusi pasaka, stebuklu.
Sakoma, kad kartą nuvykęs į Indiją jau niekada nebebūsi tas pats, bet panašų efektą turi ši knyga – kartą perskaitęs „Viena Indijoje“ jau niekada nebūsi tas pats.
–
Bet. Visada yra bet, ar ne. 
Mano galva, naujo leidimo trūkumas – esė „Po 10 metų“. Ji sugadina visą efektą. Tikrai patikėjau, veidą nušvietė šypsena, ak kaip gerai buvo… ir bac, man į veidą: ne, nežinau kodėl, ne, nebekeliauju, negrįšiu, buvau kvaila ir pašėlusi, ne, nenoriu, kad dukros taip keliautų, ne, gyvenimas nėra toks gražus kaip man atrodė tada.
Mano galva, naujo leidimo trūkumas – esė „Po 10 metų“. Ji sugadina visą efektą. Tikrai patikėjau, veidą nušvietė šypsena, ak kaip gerai buvo… ir bac, man į veidą: ne, nežinau kodėl, ne, nebekeliauju, negrįšiu, buvau kvaila ir pašėlusi, ne, nenoriu, kad dukros taip keliautų, ne, gyvenimas nėra toks gražus kaip man atrodė tada.Na kam, kam to reikėjo, to nusivylimo pliūpsnio?