Vasaros maratonas

15 (paskutinis) skyrius


Visą savaitę negalėjau nustoti galvoti apie Andrė. Aišku, normalu, nes ruošiausi kelionei pas jį, tačiau tai buvo kažkas daugiau nei paprasta kelionė. Negi įsimylėjau? Klausiau savęs. Skalbiau ir kruopščiai pakavau rūbus, šlubčiodama po kambarį. Mama su manimi nesikalbėjo, kai pasakiau, kad išėjau iš darbo. Nesakiau, kad atleido, tada būtų iš viso atsisakiusi manęs kaip dukters. Norėjau protestuoti, bet žinojau, kad grįšiu, kad įsidarbinsiu iš naujo ir vėl karjera taps man pati svarbiausia gyvenime, tačiau dabar…dabar turiu šiek tiek laiko sau. Pavogiau tą laiką iš mamos, tėčio, visuomenės. Geras jausmas buvo šiek tiek paprotestuoti. Visai nesijaudinau. Tik dėl vieno, truputį – kai vėl pamatysiu Andrė akis, kaip jausiuosi? Jos traukė, kaip magnetas. Tokios jaukios, šiltos, savos. Tuo labiau, kai Sibilė skambino kas dieną, arba užbėgdavo po darbo ir suokdavo, kad turėčiau bandyti suvilioti Andrė. Protas sakė, ne, nesąmonė, italas, mažiukas, jau kaip ir panaudotas, Kamilė jį atstūmė, kas jis man, bet širdis neklausė. Todėl kai reikėjo keltis ketvirtą valandą ryto, kad spėčiau į lėktuvą, kėliausi jausdama džiugų laukimą.  Kelionė, nuotykis, Andrė… Bus labai labai smagu. Tikrai.

Mano čiurna buvo subintuota elastiniu bintu, specialiai kelionei nusipirkau dviem dydžiais didesnius batus, kad tilpčiau. Tiksliau Teresė nupirko, sužinojusi, kas man nutiko, ji ir vėl pasidarė draugė. Ir ji užlipdavo pas mane kiekvieną vakarą, atnešdavo valgyti, tačiau kitaip nei Sibilė, įkalbinėjo neskristi „į tą prakeiktą“ Italiją. Visi man pataria, kas netingi, bet aš turiu būti ištikima savo sprendimams. Žodis po žodžio ėmiau suprasti, kad kažkas panašaus kaip mano prosenelei buvo nutikę ir jai. Kažkoks į varną panašus italas prisiekė amžiną meilę ir paliko. Kaip supratau, dėl turtingesnės nuotakos.

Bet aš neskrendu ieškoti meilės. Aš skrendu pailsėti, atitrūkti nuo savo gyvenimo, kuriame, reikia sutikti, įsiveisė šioks toks chaosiukas. Italija turi sudėti visus taškus ant „i“, aš taip nusprendžiau. Noriu apsilankyti šioje šalyje kitaip, nei anksčiau, kai lankiausi su Monika ir Sibile, kai tai buvo tiesiog Italija, for fun, o dabar tai –  mano prosenelio šalis. Prosenelio, į kurį aš labai panaši. Aš turiu ten rasti naują Moniką, kitokią, nei pažinojau iki šiol.

Stengdamasi neatsilikti nuo keleivių srauto, šlubčiojau į lėktuvą. Visos kėdės salone buvo ryškiai raudonos, o servetėlės galvai – žalios. Tokių pačių spalvų uniformas vilkėjo ir tamsbruvės stiuardesės. Žinoma, juk tai Italijos nacionalinės spalvos, o lėktuvas skrenda į Italiją. Susiradau savo vietą, mažą lagaminą užsikėliau į viršutinę lentyną ir atsisėdau. Stiuardesės parodė ką daryti nelaimės atveju, lėktuvas įsibėgėjo ir pakilo. Mane apėmė jausmas, kad aš išskrendu ir niekada nebegrįšiu. Įsidūriau nagu sau į panagę ir liepiau nesusišnekėti. Aišku, grįšiu, kas čia per nesąmonės. Norėjau užmigti, bet kas dešimt minučių išbudindavo tai užkandžiai, tai gėrimai, tai kvepalai, tai šiukšlės. Jokios ramybės, nors skrydis 7 valandą ryte.  Tačiau artėjant prie tikslo, miegai išsilakstė. Gal padėjo išgertos kavos puodelis, gal džiovinti svarainiai, kuriuos kramsnojau visą kelią, kai negalėjau užmigti. Likus valandai iki kelionės pabaigos, vienas dėdulė lėktuvo gale išsitraukė ukulėlę. Taip smagiai ėmė groti, kad visi keleiviai išsijudino. Ir mano šypsena kilo į viršų. Jaučiausi gerai, su savais, tarp šių juodbruvų žmonių. Stiuardesės paprašė grįžti į savo vietas ir užsisegti. Ėmėme leistis.

Andrė pasitiko oro uoste. Pamačiusi jį po savaitės pertraukos apėmė jausmas, kad vėl susitinku su geru draugu. Du jaukūs bučkiai į abu skruostus, šiltas apkabinimas. Ta pati procedūra su Chosė, jo pusbroliu. Kodėl jis jį atsitempė čia, taip ir nesupratau. Visi trys išėjome į lauką. Lauke buvo karšta, gal 30 laipsnių šilumos. Apsidžiaugiau tokia sauna, man patinka šiluma. Andrė pakvietė taksi ir pasakė adresą. Pavaišinau italus svarainiais, jie raukėsi ir plojo delnais per kelius, kaip rūgštu. O vairuotojui visai patiko, paprašė dar, palikau jam visą maišelį. Langai buvo atverti iki galo, garsiai grojo muzika. Andrė man pasakė, kad apsistosiu jo studijoje. Ten pat, kur vyks fotosesijos. Jaučiausi visiškai rami, tarsi būčiau tai dariusi visą savo gyvenimą. Andrė tikrai sugebėjo mane prisijaukinti, aš visiškai nebenorėjau nei priešintis, nei ko nors įrodinėti. Studija, tai studija, nuoga tai nuoga. Koks skirtumas. Gal ir permiegosiu su Andrė. Juk aš Italijoje, aš pabėgau nuo savo gyvenimo ir turiu atostogas. O per atostogas galiu daryti ką noriu. Tiesa?

Kai taksi sustojo, pasidarė dar įdomiau. Ką, Andrė tooooks turtingas? Ar toks žymus? Na, kad talentingas, tai aš jau pastebėjau. Jo studija buvo pačiame Romos centre, galima sakyti, jos širdyje, prie Navonos aikštės. Pakeliui čia, jis papasakojo, kad turėjo merginą, iš Barselonos, bet po trijų metų draugystės išsiskyrė ir dabar yra vienas. Galvojo, kad su Kamile kažkas išeis, bet ji jį atstūmė. Klausiausi jo ir tyliai džiaugiausi, kad taip atsitiko, Andrė širdis laisva. Vadinasi, galiu užimti joje vietą. Nors ir tik savaitei.

Andrė užlipo pirmas.  Platūs laiptai į penktą aukštą, turėklai papuošti medinėmis vynuogių kekėmis ir žvėrių galvomis. Žvalgiausi tarsi muziejuje, viskas taip didinga, senoviška, prabangu. Langai – vitražiniai, lubos aukštos, išdabinto gipsiniais piešiniais, vaizduojančiais visatą ar kažką panašaus. „Wow!” Chosė ėjo iš paskos nešinas mano lagaminu. Jaučiausi kaip iškilmingoje procesijoje į kažką naujo, neįprasto ir nuostabaus. Įdomi pradžia, mąsčiau sau, labai įdomi.

Kai užlipome, aš turėjau pasiremti ranka į sieną iš nuostabos. Žaliai raudonos durys, nudažytos įstrižai.

– Žalia reiškia meilę, raudona – išdavystę, –  pasakė man Andrė itališkai.

– Guess what, these doors are white and black from inside, are they? – nustėrusi paklausiau.

– How do you know? – išpūtęs akis atsisuko Andrė.

Jis išsitraukė raktą, atrakino…

– Welcome to my studio!

Žengiau žingsnį, mane apgaubė prieblanda, vėsa ir dulkių kvapas. Aš vėl buvau tame pačiame kambaryje. Septyni langai sunkiomis užuolaidomis, raudonas senas kilimas, sena odinė sofa kambario kampe, ant kurio sėdėjo ir verkė Teresė. Negalėjau patikėti savo akimis. Ką visa tai reiškia? Kažkokiu stebuklingu būdu aš jau buvau šiame kambaryje, tikrai buvau, tai nebuvo sapnas. Juoda varnos plunksna prie mano lovos tai įrodė. – – This is your studio? – susivaldžiusi paklausiau.

– Yes, I inherited it. It was my great– grandfaters appartament, now its my studio. He was married to Monika, actually, my great– grandmother was called Monika, just like you. Here is his picture, look.

Aš priėjau prie sienos, lygiai toje pačioje vietoje kabėjo senovinė vyro su ūsais nuotrauka. Man susvaigo galva. Aš nušlubavau iki sofos.

– Are you ok? – Andrė veidas buvo pasilinkęs visai žemai, beveik prie pat mano. Vėl aiškiai pamačiau jo akis, putlias lūpas, pajutau trauką, kaip niekada gyvenime. Norėjau jas paliesti, bet susilaikiau. Skubiai užsimerkiau ir papurčiau galva.

– Just..–  giliai įkvėpiau. Kaip jam tai paaiškinti?

– I think, I guess, I know…look.

Aš atsisegiau savo lagaminą ir išėmiau nuotrauką. Trumpai papasakojau jos atsiradimo mano lagamine istoriją. Tada parodžiau abu žiedus.

Dabar jau Andrė dribo ant sofos. Chosė staigiai kažkur išlėkė. Kiek pasikalbėjęs su savimi itališkai, Andrė nuėjo į kitą kambarį, kuriame jau žinojau, kad yra knygos, ir netrukus grįžo kažką nešdamas rankoje.

– Maybe you recognize this?

Andrė rankoje – medinis mano močiutės rožančius, kurį ji paveldėjo iš savo mamos Agotos.

– Where did you get it?

– One day it‘s just appeared on may table in the library room. I don‘t know who brought it, but that night I saw a dream. My great– granfather told me – save it!

Rožančius tiesiog atsirado jo kambaryje. Negalėjau tuo patikėti, bet negalėjau ir netikėti, aš juk kažkaip taip pat buvau atsiradusi šiame kambaryje.

Pasakiau Andrė, kad tai mano močiutės rožančius. Andrė nebūtų Andrė, jei tuoj pat, neužkabinęs rožančiaus man ant rankos, neimtų fotografuoti.

Grįžo Chosė, paskui jį, tarsi varnų būrys, į kambarį prigužėjo būrys juodai apsirengusių italų. Jie puolė mane, tarsi meškos medų, bučiuoti ir glėbesčiuoti, vis kartojo miracolo, miracolo. Andrė apsiverkė, šluostė ir šluostė ašaras, aš irgi verkiau.  Mane glostė, mylavo, dar niekada taip nesijaučiau. Netrukus pro duris įvairavo trys šeimyniškos picos, kola ir alus, kambarys pakvipo maistu. Mano skrandis susitraukė, seniai nieko nebuvau į jį nieko įdėjusi, išskyrus svarainius ir kavą. Kai valgai kartu, nors ir su nepažįstamais žmonėmis, jautiesi savas. Ir aš pasijutau šeimoje. Žiūrėjau į jų nuolat tarškančias lūpas, senus, raukšlėtus veidus ir galvojau, ot, laimingi žmonės. Tarška sau, kemša picą ir džiaugiasi gyvenimu. Ir aš taip norėčiau, gaila, negaliu.

Kai visa kompanija pagaliau išėjo, mes likome dviese. Andrė atsisėdo ant sofos ir pakvietė mane atsisėsti šalia. Jis ilgai nieko nesakė, tik žiūrėjo į akis. Tirpau, tikra ta žodžio prasme. Tada jis mane pabučiavo. Jo lūpos tikrai buvo minkštos ir saldžios, tarsi vynuogės. Bučiavomės ilgai, kol pagaliau atsiplėšiau nuo jo ir sušnabždėjau:

– Is it not incest?

Andrė kvatojo taip, kad net reikėjo nueiti į vonią atsigerti vandens.

– No, silly, in Italy we can marry even our cousin, it not a problem. And we are very very fare relatives. Perfect for marriage.

– Are you proposing to me?

– Yes, why not?

Na, čia tai netikėtas posūkis. Žinojau, kad italai greiti mylėti, bet kad taip bus, jog pirmą dieną Italijoje jis man pasipirš? Neįtikėtina.

– We are related, Monika. You don‘t feel it?

Jaučiu, kad mes puikiai sutariame, tarsi būtume jau pažįstami šimtą metų…bet mano gyvenimas ne čia, o Lietuvoje. Todėl tylėjau.

Likusi savaitė prabėgo kaip sapnas. Andrė rengė fotosesijas, kaip ir žadėjo, nieko nejaukaus, tačiau aš buvau visiškai atsipalaidavusi. Man netgi patiko  būti nuogai, juk manęs niekas čia nepažįsta, niekas nepasmerks. Prašiau tik nerodyti mano veido, o visa kita…tebūnie.

Permiegojom su Andrė gal penkiolika kartų. Man patiko, pirmą kartą gyvenimą, gal dėl vyno, karščio ar Italijos. O gal ir dėl Andrė, jis buvo puikus meilužis. Kiekvieną vakarą vakarieniavome su krūva jo (ir mano dabar jau) giminių. Visi elgėsi su manimi, kaip su tikru šeimos narius. Buvo gera. Man buvo gera kaip niekada iki šiol, gyvenime nesijaučiau tokia gyva.

Kai atėjo laikas atsisveikinti, pasakiau, kad neliksiu. Andrė verkė ir sakė, kad aš sudaužiau jo širdį. Mano širdis irgi dužo, bet tai normalu, ar ne? Atostogų romanas, kas gi nežino, kas jis baigiasi ir gana greitai. Jo laukia paroda, manęs – darbai. Manęs laukė mano tikrasis gyvenimas…Juk negalėjau pasilikti, niekaip negalėjau, nors Andrė ir kaip prašė ir maldavo.

Paskutinę naktį Andrė išėjo, sakė negali daugiau manęs matyti. Per daug skaudu. O aš susapnavau sapną. Buvau studijoje, dėvėjau ilga, nėriniuota apykakle papuošta suknele ir sėdėjau už pietų stalo priešais savo proprosenelį. Už manęs stovėjo Agota, močiutės mama. Agota padėjo ranką man ant peties ir aš girdėjau jos mintis. Ji man sakė – jis niekšas, jis mus paliko. Mes abi pykome ant jo. Alberto, mano proprosenelis sėdėjo tiesus kaip styga, nieko nesakė, kol staiga griebė peilį nuo stalo, perrėžė savo krūtinę, išėmė krauju varvančią, dar pulsuojančią širdį ir padėjo ją ant mano lėkštės. „Jūs išplėšėte mano širdį“, pasakė ir atsistojo. Jis nuėjo, be širdies, o aš spoksojau į jo pulsuojančią širdį su palengvėjimu. Tada atsibudau.

Oro uoste kažko prireikė lagamine ir ilgai rausiausi, kol suradau. Kaip jau užsegiau užtrauktuką, priešais mane sustojo juodi lakuoti batai. Kokie senoviniai, pagalvojau. Pakėliau akis. Tai jis, mano proprosenelis, tiesia man pageltonavusį seną laišką. Nustėrusi paėmiau laišką ir jis nuėjo, tiesus kaip styga, įsimaišė į minią.  Galėjau girdėti, kaip stipriai plaka mano širdis.

Drebančiomis rankomis išėmiau laišką iš voko. Tai buvo pageltonavęs popieriaus lapelis, primargintas smulkiu raštu, itališkai. Tačiau teksto nedaug, netrukau išsiversti.

Mylimas Alberto,

Mūsų meilė atneš vaisių. Aš laukiuosi. Sugrįžk. Aš žinau, ką padarė mano tėvas, nugirdau vieną vakarą prie jų su mamute miegamojo durų. Aš žinau, kad, mylimasai, tas pasiūlymas Tau, kurti Tiškevičių Trakų Vokės dvarą sugalvotas specialiai, tik dėl to, kad atskirtų tave nuo manęs. Sugrįžk, labai prašau, mielas, sugrįžk. Po mano širdimi auga mūsų kūdikis. Mūsų meilės vaisius. Jis gims į šį pasaulį, ir jei tu negrįši, jis niekada nesužinos, kas jo tikrasis tėvas. Jie nori mane ištekinti. Jau greitai… Sugrįžk greičiau!

Tavo mylinti Agota

1931 metai, Gudešiai

Pagaliau supratau, ką aš dariau ne taip, kodėl mano gyvenimas taip nesiklijavo, kodėl aš buvau tokia nepatenkinta savimi ir visais. Mano proprosenelis, tas baisus vyras su ūsais, didžioji mano proprosenelės Agotos meilė, niekada negrįžo. Jis pasirinko karjerą, ne meilę. Visai kaip ir aš. Aš į jį visu kuom panaši.

Griebiau laišką, rankinuką ir palikusi lagaminą, galvos netekusi, išlėkiau į lauką. Turėjau kuo greičiau pamatyti Andrė.

Jaučiau, kad mane kažkas kelia, jaučiau, kad man iš vienos pusės stovi močiutė, visa švytinti, balta, iš kitos – Agota su Alberto, susikabinę rankomis. Prie mano veido buvo pridėta kaukė, kaukė sirenos, kažkas rėkė man į ausį, kažkas verkė, visai šalia kilo ir leidosi lėktuvai, o man buvo taip ramu. Nieko neskaudėjo. Pakilau. Močiutė man ištiesė savo ranką. 

 

 

Vasaros maratonas

14 skyrius


Mano suknelė tai švelniai prisiplodavo man prie šlaunų, išryškindamas ir jas, ir krūtinę, tai kilo į viršų, tik spėk gaudyti. Vėjas pūtė ir iš priekio ir iš nugaros, veldamas plaukus, veldamas tankiai vešančią žolę. Ėjau aukštai pakėlusi galvą gaudydama suknelę ir galvodama, kaip gaila, kad nepasiėmiau plaukų gumytės. Plaukai visiškai susivels, gi norėjau gražiai atrodyti nuotraukose, dėl to ir atvažiavau palaidais. O dabar būsiu kaip ragana. Tikra ragana. Bliambački.

Vilkdamas savo fotoaparato stovą ir kažkokius didelius maišus, Andrė brido iš paskos, žolė mums abiem siekė kelius, mano senieji pėdsakai visiškai išnykę, jokios sutryptos žolės, nuo to karto matyt čia nebuvo nei gyvos dvasios. Aukštai keldamas kojas jis žirgliojo paskui mane, sukiodamas galvą į visas puses, mačiau jį akies krašteliu, ieškojo, matyt, geriausio rakurso, kur ir kaip fotografuos. Tas vėjas… Viską suvėlė, net obelis lenkė prie žemės, ar tik nebus audros. Prisiminiau audrą prie ąžuolo ir pagalvojau kokia klaikuma, jei reikės per audrą slėptis apleistame name dviese. Tarsi iš filmo, kokia banalybė. Gal tikrai reikėjo pasikviesti drauges, dėl saugumo. Na, ir dėl viso kito. Sibilė norėjo atvažiuoti, klausinėjo, kur tas dvaras, bet aš kažkaip nepakviečiau ir ji neatvažiavo. Kamilei visai nieko nesakiau, kad nesinervintų. Suvirpėjau nuo šalčio, tikrai ne per karšta šiandien, toks vėjas. Mano sunkelė visai plona, prognozė rodė 22 laipsnius, tai kodėl čia taip šalta? Kai išvažiavome iš Vilniaus, oras buvo puikus, normali saulėta vasaros diena, o kas čia dabar? Tik išlipus prie tų surūdijusių vartų, ėmė, ir toks vėjas pakilo…

Prižingsniavęs prie paradinių laiptų, Andrė numetė savo maišus ant žolės. Aš dar labiau suvirpėjau. Brrrr. Kaip aš čia atrodysiu tose nuotraukose, visa pamėlusi… Šaltis išmetė iš galvos visas banalias scenas iš filmų ir pasiūliau:

–Maybe let‘s go inside?

–Wait, I have smf for you.

Ką gi jis man turi? Andrė ėmė raustis savo maišuose…ir ištraukė suknelę. Tokią senovinę, baltą, su nėriniuotomis rankovėmis. Patiesė ją žolėje, pasirausęs rado baltus batelius buku kulnu ir senovinę kepaliušą, kaip bliūdelį ant galvos… įsmeigė į jį didelę baltą plunksną ir klausimai sužiuro į mane.

–Do you want me to wear this?

–Yes. – Jo akys buvo rimtos.

Hm, na, aš galiu…O man tai kas. Pačiupau daiktus ir aptrupėjusiais laiptais užbėgau į viršų. Įlindau per tą patį bestiklį langą, kaip ir pirmą kartą, ir apsidairiau, kur galėčiau persirengti. Viskas buvo apgriuvę, primėtyta plytų ir šiukšlių, nuo lubų karojo kažkokie skutai, grindis nusėtos namo griuvenomis. Atsargiai pakabinau suknelę ant prie sienos paremtų medinių kopėčių, šios atrodė švariausios iš visko, kas buvo kambaryje, pamečiau kelias sausesnes lentas, ant jų pasidėjau rankinuką ir akinius nuo saulės. Įsiklausiau. Tyla. Andrė negirdėti, o jis čia ir neitų, nemanau, kad eitų. Staigiu judesiu išsinėriau iš suknelės, likau su vienais apatiniais. Paėmiau Andrė atvežtą suknelę – ale iš kur jis ją gavo? – atsargiai įkišau į ją galvą, paskui rankas, ji nučiuožė ant manęs ir liko prigludusi. Apsižiūrėjau save iš viršaus, veidrodžio, aišku, nebuvo. Pasišukavau pirštais plaukus, pirštais šiek tiek paraičiau sruogas ir užsimaukšlinau tą dubenėlį – kepuraitę ant galvos. Jaučiausi keistai, nebenorėjau būti tame apleistame dvare, todėl kuo greičiau išlindau į lauką.

–Wow! – Andrė pakėlė galvą nuo fotoaparato, kažką įnirtingai fotografavo.

–Only… – Jis priėjo prie manęs, nuėmė kepuraitę, susuko plaukus ir užkėlė juos į viršų. Vieną sruogą ištraukė, pasuko tarp pirštų ir paliko laisvą.

–So. And now, stand here please…

Dariau, kaip jis norėjo. Dar gavau ir baltą nėriniuotą skėtuką, atmečiau galvą, šypsojausi, žiūrėjau per petį, gulėjau aukštielninka ant žolės, ir galiu pasakyti, man visai patiko. Netgi buvo nebe šalta, modelio darbas – neblogas sportas. Tikrai buvo smagu, kol… staiga kažkas nutiko.

Andrė man liepė stovėti ramiai išsiteisus, įtraukus pilvą žiūrėti į viršų, kai pajutau tai – staiga nurimo vėjas. Iš už dvaro, lyg pajutęs pavojų, pakilo kranksinčių varnų būrys, daugybė jų, gal koks penkiasdešimt. Dar labiau sutemo, nors saulės ir taip nebuvo. Andrė nieko nepastebėjo, įsijautęs fotografavo toliau, tačiau mano kūnas įsitempė. Vėl pajutau tą patį jausmą – aš ne viena. Tačiau pirmą kartą jis buvo malonus, jaukus, užpildantis, dabar – kitoks. Tarsi aš nebūčiau aš, tarsi aš kažko nežinočiau, tarsi… Staiga man pasirodė, kad aš žymiai jaunesnė, nei esu ir kad mane fotografuoja visai ne Andrė, o… vyras su ūsais. Tai buvo tik akimirka, užsimerkiau, ir vėl tai buvo Andrė, šaukiantis man: Come on, Monika, one more smile, come on, almost done!

Ne, nebegalėjau šypsotis. Nusisukau nuo Andrė. Ta suknelė…aš… šis dvaras. Staiga pajutau nenugalimą norą eiti į vidų. Pradėjau eiti, užlipau laiptais. Andrė ėjo iš paskos, nenustodamas fotografuoti. Nebelipau per langą, pastūmiau paradines duris. Jos lengvai atsivėrė. Atsisukau į Andrė, jis vėl buvo vyras su ūsais, tačiau man nebebuvo baisu. Aš žinojau, kad tai tik vizija, kad aš esu Monika, o tas vyras su ūsais man svarbus. Net džiaugiausi jį matydama, jaučiau jam kažką panašaus į …artumą ir meilę. Lėtai užėjau į vidų ir užlipau laiptais, tais, kuriais nedrįsau lipti pirmą kartą. Pravėriau vienas duris – už jų buvo mano miegamasis. Žinojau tai, kaip ir žinojau, kad ten yra kai kas, kas manęs laukia. Dar viena paslaptis, kurią aš palikau čia seniai, kai Monika dar nebuvo gimusi. Tvirtu žingsniu perėjau kambarį. Maža niša, kuri slėpėsi už židinio. Giliai įkišau ranką ir ištraukiau metalinę dėžutę. Atidariau ją ir ten buvo jis. Mano žiedas, tas, kurį man padovanojo Alberto kaip mūsų amžinos meilės simbolį. Su rožine akimi, meilės akmeniu. Antrąjį tokį patį žiedą jis man atsiuntė paštu, kai mūsų meilė baigėsi.

Staiga man pasidarė silpna. Susivyravau, vos nenugriuvau, gerai, kad mane pagavo Andrė. Išpūtęs akis jis žiūrėjo į mane, nesuprasdamas, kas man darosi. Norėjau jam kažką pasakyti, nuraminti, kad aš normali, kad dar neišprotėjau, tik tos jo akys… jo tamsios, gilios, susirūpinusios akys mane įtraukė. Norėjau dar kartą bandyti kažką sakyti, bet mes abu tiesiog spoksojome vienas į kitą. Mačiau, kad jam patinku. Jaučiau, kad ir jis mane traukia, kaip musę medus. Ar tai Andrė, ar vyras su ūsais? Pajutau jo kvėpavimą visai arti manojo… Staiga – suklusome.

–Wtf? – Andrė paleido mane.

–Somebody is downstairs…

Kurį laiką sustingę klausėmės, bet nebesigirdėjo jokio garso.

–Goasts? – Andrė bandė juokauti, bet mano oda šiaušėsi nuo išgyventų potyrių.

–Einam, pažiūrėsim, – pasakiau jam lietuviškai. Aš ėjau pirma, tarsi savo namuose, Andrė, saugodamas fotoaparatą –  iš paskos.

–AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA!!!!!!!

Nieko nebemačiau, skaudžiai užsigavau kelius, kažkur įsibrėžiau, drykstelėjo suknelė, lyg ir girdėjau Monika, Monika, bet lėkiau kiek kojos neša iki pat mašinos, užlindau už jos ir negalėdama atgauti kvapo susmukau.

Girdėjau žingsnius, kažkas bėgo link manęs, nebegalėjau sulaikyti danties ant danties, tiek iš šalčio, tiek iš baimės…kol prieš mane iššoko raudonų plaukų kupeta. Negalėjau patikėti savo akimis.

–Monika….–Sibilė taip pat vos galėjo atgauti kvapą. –Monika…aš atsiprašau…–Mes atsiprašom, Monika.. aš negalvojau, kad tu taip sureaguosi…, –  staiga Sibilė ėmė purtytis, bandydama tramdyti juoką. Jai nepavyko, ji griuvo aukštielninka šalia manęs ant žolės ir ėmė kvatoti. Negalėdama sustoti. Kokį pusvalandį, na, bent jau man taip pasirodė. Ji taip skaniai kvatojo, kad vos ne vos laikiau šypseną ir aš. Bet iš viso, nejuokinga. Taip širdies smūgį galima gauti.

–It‘s not funny. We could get a heart attack here. Are you crazy? – atrodo, Andrė skaitė mano mintis.

–We a–a–are soo s–s–sorry, – Sibilė vos galėjo kalbėti iš juoko. –O kur Kamilė? – staiga atsipeikėjo.

–Pasikorė, – atsakiau jai.

–Tu ką, nejuokauk! – staiga Sibilė pašoko ant kojų ir vis dar kvatodama nukurnėjo atgal į dvarą.

Andrė linguodamas galvą ir kramtydamas lūpas žiūrėjo į mane.

–Your friends…they are crazy…

–They are insane…

–But look, you are bleeding!

Pasižiūrėjau į ranką. Iš alkūnės sunkėsi kraujas. Taip pat jaučiau, kad skauda koją, ne tik nusibrozdinau, bet ir pasisukau. O gal lūžo, kaip ir Kamilei.

–Crazy…– Andrė vis burbėjo, servetėle stabdydamas kraują.

– Insane, – pritariau ir aš.

–Monika, mes tikrai nenorėjom, nepyk! – Kamilė taip pat atklibikščiavo su savo sugipsuota koja. – Sibilė sugalvojo tau staigmeną padaryti, na, tokį performansą, ir mane į kalbėjo…Mes anksčiau atvažiavom, viską paruošėm, o jūs neužeinat, nors tu ką, fotkinasi jie sau dvi valandas…Sušalom ir pavargom kabėt, gerai, kad dar buvau pasiėmus guminukų, oi išalkom, kol galų gale sugalvojom, kad reikia triukšmo, kitaip iki vakaro mūsų nepamatysit…Ir tada tu kaip išprotėjusi ėmei rėkti…tu ką nepažinai mūsų? Galvojom juoksiesi, už pilvo užsiėmusi!..

–You are crazy, – piktai pasakė Andrė.

Aš nieko neatsakiau. Žiauriai skaudėjo koją. Pagalvojau, jei jos būtų žinojusios šio dvaro istoriją,  gal nebūtų taip lengvai sugalvojusios pakaruoklių performanso… Ir kaip aš dabar važiuosiu į Italiją, jei koja bus išsukta? Velnias, na ir nesiseka.

Sibilė prisiglaudė prie manęs, apsikabino, murkė į ausį atsiprašau, atsiprašau, meili kaip katė. Užklijavo pleistrą, paglostė koją. Vis atsiprašinėjo.

Na, gerai jau, nepykstu. Durnos, tikrai, bet ką padarysi, kad tokias drauges turiu. Galų gale, jos juk nežinojo…

Nuvažiavome visi kartu į Lazdynus, ačiū Dievui, lūžio nebuvo. Subintavo ir paleido namo. Draugės šokinėjo apie mane visą vakarą, gal arbatos, gal vyno, Sibilė dar atnešė skanumynų iš parduotuvės, nuotaika tikrai pasitaisė, nebepykau ant jų. Dar vis neturėjau laiko pagalvoti apie tai, kas nutiko dvare, bet, galiu pasakyti, kad jau beveik pripratau prie vis nutinkančių keistenybių mano gyvenime paskutiniu metu. Žinojau tik, kad dabar turiu du žiedus, visiškai vienodus. Vieną man paliko močiutė, kitą radau slaptoje vietoje jos dvare. Tai prosenelės uždraustos meilės žiedai. Jie buvo kartu ir išsiskyrė. Mano prosenelis tikrai buvo italas.

Ir ką? Ką man dabar daryti su tuo?

 

Kas toliau? Ar Monika išvažiavo į Italiją? Kas nutiko Italijoje? 

15 skyrius

 

Vasaros maratonas

13 skyrius


Kavos aparate tingiai varvėjo kava. Visi susikaupę dirba, o aš čia tarsi šuns penkta koja. Gal tikrai močiutė man gali patarti, pasakyti kažką svarbaus? Atrodo, kad ji tai ir stengiasi padaryti. Tas sapnas vakar…Brrr. Bet kodėl dabar, kodėl po mirties? Ar ji negali ramiai skristi į rojų, kol neperdavė man tos svarbios žinios? Gal dėl to taip stengiasi? Nors močiutė ir stengiasi, nieko nesuprantu, ką ji nori pasakyti. Ir tas vyras su ūsais…kankina jie abu mane. Nesakau, kad man nereikia patarimo, mano gyvenimas tikrai ne iš lengvųjų, bet galėtų jie kažkaip aiškiau tai daryti. Ką reiškia tas kritimas iš lėktuvo, tas žaliai raudonas kambarys? Suprask, kaip nori. Ir KO man nedaryti? Jaučiausi tikrai įspausta į kampą.

Pajutau, kad susigraudinau. Mes tikrai buvome labai artimos, ji buvo mano vyresnioji mama. Ech, atsidusau, štai aš ir našlaitė. Prie visko dar ir iš darbo atleidžia, be jokios priežasties, iš viso! Staiga – supykau. Na ir gerai, auka aš tai jau tikrai nebūsiu! Ne tie laikai. Galiu galvoti, aišku, kokia aš vargšė, Treškį atėmė, mano močiutė man kažko nepasako, viskas važiuoja žemyn, tuoj būsiu bedarbė…bet ne. Iš rankinuko išsitraukiau lūpdažį, ir nuėjau į WC.  Atmečiau savo juodus ilgus plaukus, pasidažiau lūpas. Žiūrėjau į save veidrodyje. Tikrai nepasiduosiu. Aš jauna, aš graži, aš protinga, aš talentinga, jie manęs taip paprastai nepaims. Kas tie „jie“, mąsčiau. Kažkas, kas nori sujaukti mano gyvenimą. Neleisiu. Paliksiu šią kompaniją su pačia tobuliausia reklamos strategija ir tegu sau žinosi. Ką moki, ant pečių nenešiosi, susirasiu kitą darbą. Man parašys rekomendaciją, taigi viskas gerai. Gal net į gerą. Reikia tik nenukabinti nosies, kaip mano močiutė sakydavo.

Kava buvo išgerta, projekto detalės sudėliotos. Auksė pakvietė papietauti kartu. „Draugė“… Visai nenorėjau su ja eiti, bet sutikau. Nuėjome į CanCan, suvalgiau salotų, pasikalbėjome apie nieką. Na, ji tai sugeba, kažką kalbėti ir nieko nepasakyti. Na, gerai, tegu ji sau lieka ramybėje, tegu nešioja, gimdo tą savo lelių, tegu. Mano gyvenimas ir jos gyvenimas nepakeliui. Visiškai. Mandagumo ar kažkokios kaltės susitikimas, daugiau nieko. Kito karto turbūt nebus.

Vakare vėl susitariau susitikti su Andrė. Dar viena diena ir mes važiuosime į močiutės dvarą. Labai laukiu, kažkodėl. Man labai lengva su Andrė bendrauti, tarsi mes jau seniai pažįstami būtume. Tas tai faina. Ir močiutės dvaras mane traukia. Tada ten tokius jausmus patyriau…norisi pakartoti. Arba bent jau sugrįžti, kad suprasčiau ką nors. Kas tada buvo? Tas keistas jausmas, kad aš nebe viena… Džiaugiausi, kad važiuosiu nebe viena, šį kartą su Andrė. Šiurpoka vieta. O jis tinkamiausias variantas – pakankamai svetimas, kad galėčiau prie jo atsipalaiduoti ir pakankamai artimas, kad galėčiau būti atvira.

Todėl visai nenorėjau kviesti ir draugių. Ai, nekviesiu.

Po darbo užsukau į Zara, nusipirkau naują, ryškiai mėlyną suknelę. Ji buvo išmarginta baltomis plunksnelėmis, todėl atrodė lengva, tarsi debesėlis. Į darbą tokios nesivilkčiau, bet dabar galėjau išsirinkti ką nors tokio. Dvarui bus kaip tik.

Andrė vėlavo, šmikis. Skrolinau Instagramą gal dešimt minučių. Gal su kokia merga, ar ką. Kažkaip nemaloniai pasijutau. Pajutau baimę, kad iš viso neateis. Čia tai jau būtų virš visko. Jei dar ir Andrė mane mes, tai ir aš viską mesiu. Išvažiuosiu. Nesvarbu kur, kad ir į Angliją morkų ravėti. Čia tai būtų paskutinis lašas. Arba į Norvegiją, iš kur mano klasiokė, va, postina. Nors gal ir ne. Ką aš čia nesąmones galvoju. Piktai išjungiau telefoną ir nusviedžiau ant stalo. Niekur aš nevažiuosiu. Turiu tikslą ir jo sieksiu. Noriu tapti įmonės vadove. Reklamos agentūros direktore. O gal ir modelių agentūros. Dar pažiūrėsiu. A, štai ir Andrė. Susišiaušęs, taip juokingai, kad net nusijuokiau.

-Ciao, bella! Voglio vedere che cosa ha preso le immagini?

-What? – tokios greitakalbės aš nesupratau.

-Would you like to see what I just made?

-Aha, – linktelėjau, o Andrė jau sėdėjo prisitraukęs kėdę prie manęs ir spaudė nuotraukas, next next next.

Mačiau senamiesčio gatvelę, atrodo, prie Stiklių, įprastas vaizdas, bet jis sugebėjo nufotografuoti taip, kad jei nežinočiau, koks čia miestas, tikrai norėčiau atvykti ir savo akimis įsitikinti, kur čia ta paslaptinga vieta. Kavinėse sėdintys žmonės, bet ne bet kaip, o atrodė, kad galėjau girdėti jų pokalbį. Viena pora kalbėjosi apie atostogas, kita apie praėjusios dienos įspūdžius, du vyrai buvo darbo susitikime, aptarinėjo verslo reikalus…dar viena nuotrauka – padavėja, tačiau ne amerikietiška šypsena pasipuošusi, bet mačiau – tai pirmo kurso studentė, neseniai atvykusi į Vilnių, jos tėvai iš mažo miestelio ir vos sukrapštė pinigų mokslams. Dar viena – močiutė, kuri išėjo į miestą pasivaikščioti, apsimesdama, kad nėra vieniša, norėdama pabūti tarp žmonių, o iš tiesų yra tokia vieniša, kad net širdį suspaudė.

Atsitraukiau nuo aparato.

-Wow….I am impressed. Really…

Andrė išjungė kamerą ir sutelkė dėmesį i mane. Staiga pajutau jam pagarbą. Už jo talentą, už jo profesionalumą. Tikrai wow.

-Yes, nice, a? I am looking forward to go to that abandoned place with you as well.

-Me too…Its my grandmothers childhood place, so, its very important for me too.

-I understand.

Labai lengva mums bendrauti. Praplepėjome iki dešimtos vakaro, aišku, man rytoj į darbą, bet galėjau sau leisti paskutinę darbo dieną ir pavėluoti.

-Tomorrow is my last day at work.

-Congratulations, we should celebrate!

-Cha cha, what to celebrate, unemployment?

-No, freedom!

Dilgtelėjo širdį. Freedom…Kokią laisvę jis turi omeny? Laisvė yra pinigai, laisvė yra įtaka, laisvė yra tavo profesionalumas, įgūdžiai ir talentas, kai tau nereikia prašyti, o tavęs prašo. Kokia dar laisvė, pagal Andrė?

Bet tingėjau klausti, jau pavargau, norėjau namo.

Atsisveikinome dviem bučkiais į skuostus, itališkai. Labai paprastai, draugiškai. Super.

Lipdama į savo butą pamaniau, kad seniai mačiau Teresę. Kaip ta mano kaimynė gyvena, gal ko reikia. Anksčiau tikrai dažniau bendraudavom, o dabar jau antra savaitė, po Treškio istorijos, tyla. Gal ji pyksta ant manęs? Ai, bet ko man čia parintis. Ji man niekas. Tegu pyksta, jei jai taip reikia. Keistuolė…

Buvau labai pavargusi. Nuo minčių, nuo darbo, nuo bendravimo su Andrė, nuo nebendravimo su Terese. Užmigau kaip užmušta. Ir vėl susapnavau sapną…

 

Aš plaukiu laivu. Kažkokia jachta, labai prabangia, aš viską čia žinau, pažįstu, žinau, ką reikia daryti, esu patyrusi buriuotoja. Su manimi komanda kitų narių, visus pažįstu, žinau jų vardus, tačiau taip pat žinau, kad šiame mano gyvenime jų nėra. Tai tarsi kažkoks kitas pasaulis. Vėjas stiprėja, bangos ima kilti. Darosi vis sunkiau suvaldyti jachtą. Sukame link kranto, turime spėti grįžti iki audros. Visi kiaurai permirkę nuo sūraus jūros vandens, dirbame iš visų jėgų, didžiulė įtampa…ir staiga viskas nurimsta. Aš jachtoje viena, visi kiti nuskendo. Ji aplūžusi, tačiau dar laikosi ant lygaus, kaip stiklo paviršius vandens. Audros kaip nebūta. Aš jaučiu kaltę, kad viena likau gyva, o juk dirbome visa komanda, vienodai sunkiai. Jachta pati priplaukia prie kranto, aš iššoku į vandenį, išbrendu į smėlėtą, lygią, gražią tarsi iš atviruko, pakrantę ir suprantu, kad aš ir čia viena. Ir gyvensiu čia, viena, iki gyvenimo galo. Visada.

Atsibudau. Mano pagalvė buvo šlapia nuo ašarų. Aš viena. Ir visą laiką būsiu viena. Aš juk norėjau būti viena, norėjau, kad kiti paskęstų, o aš viena likčiau kapitonu laive. Tačiau kokia to kaina? Ar man būtina ją mokėti?

Pirmą kartą gyvenime susimąsčiau, kad mano karjeros siekimas yra nevertas mano vienatvės. Juk kitaip neišeis. Karjera arba šeima. Karjera arba draugai. Karjera arba laisvė…Štai ką Andrė turėjo omeny, sakydamas laisvė…O kas man svarbu? Ko aš noriu iš gyvenimo? Ko aš noriu IŠ TIKRŲJŲ?

Dar nenudžiūvus ašaroms staiga pasąmoningai pajutau, ką norėjo pasakyti močiutė, visa apanglėjusi gulėdama karste. Ji man sakė: „nedaryk to“, ji man sakė netapk kieta verslo boba. Nesudegink savo širdies. Nepaversk jos pelenais. Štai nuo ko ji mane norėjo apsaugoti. Nuo širdies kietumo, nuo žvilgsnio siaurumo, kurių būtinai reikia, jei nori padaryti karjerą. Ta štai, ką ji norėjo pasakyti…

Atsikėliau, palindau po dušu ir nusprendžiau – kelionė į Italiją viską sugriovė, kelionė į Italiją turi viską sustatyti į savo vietas. Kitą savaitę skrisiu pas Andrė, ir ten apie nieką negalvosiu. Pailsėsiu ramiai, nuo visko, leisiu įvykiams tekėti sava vaga, o kai grįšiu, priimsiu esminius savo gyvenimo sprendimus.

Va taip va.

 

Kas atsitiks dvare? Ar Monika su Andrė įsimylės ar išsiskirs kaip su draugai?

14 skyrius

 

 

 

 

Vasaros maratonas

12 skyrius


Koks keistas jausmas įslinkti į savo darbo biurą, kuriam atidavei tiek daug širdies ir į kurį įdėjai tiek daug lūkesčių ir jaustis čia nepageidaujama. Labai labai LABAI nemalonus jausmas. Toks nemalonus, kad belieka  jį ignoruoti. Taigi, elgiausi, tarsi nieko nebuvo. Pasidariau kavos, prisėdau prie kompiuterio. Stengiausi nuvyti įkyrias mintis „kas dabar bus“. Vis dar jaučiau rusenant viltį: gal mano mestelta frazė įtikins vadovę mane palikti ir iš tiesų įgyvendinti savo idėją turizmo agentūrai? Pažįstu vadovę, ji taip lengva nesišvaisto geromis idėjomis, o ji pažįsta mane: žino, kad jei sakau, tai nemeluoju.

Neklydau. Jau po valandos ji įskriejo į biurą nešina kavos puodeliu, apgaubta kvepalų debesio ir iš karto pamojo man – užeik.

– Na, tai Monika, emocijos nuslūgo jau ar dar nelabai?

Aš atėjau į jos kabinetą nešina savo kavos puodeliu. Tam, kad pademonstruočiau abejingumą ir tu pačiu atsipalaidavimą.

– Na, kaip čia pasakius…Nuslūgo šiek tiek, bet vis tiek man truputį šokas, kad jūs pasirinkote mane.

– Na, iš tikrųjų, tokia keista situacija. Jei Auksė nesilauktų, būtų kitaip…Bet dabar aš negaliu tavęs palikti darbe, akcininkai, supranti, jie reikalauja. Auksės irgi atleisti negaliu.

– O Mindaugas? Man jis nepasirodė labai tobulas darbuotojas.

– Mindaugui yra kita užduotis. Visų pirma, jis vienintelis vaikinas biure, tokį reikia saugoti. Ir jis daugiau užsiima ne kūryba, o IT ir administracija.

Susiraukusi nusisukau į langą. Mh…apie Solveigą tai jau geriau visai neklausti, aišku, kad jos nė už ką neatleis…

– Žinai, ką mes galime padaryti? Aš pasistengsiu akcininkus įtikinti, kad tu pabaigtum projektą su ta turizmo agentūra,  o per tą laiką gali ramiai ieškotis darbo. Tinka taip? Parašysiu tau gerą rekomendaciją.

Taip ir žinojau, kad ji nepraleis pro ausis mano galimai genialios idėjos. Ok. Vadinasi, kol kas kozeriai mano rankose.

Sutikau. Kaip Sibilė mokė, sakyk gyvenimui „taip“. Nors ir ne dėl to. Tiesiog man reikėjo išlošti laiko, nusiraminti ir susivokti, ką daryti toliau.

Per pietus išėjau į miestą ir nesugalvojau, ko norėčiau pavalgyti. Visai nesijaučiau alkana. Sukau ratus senamiesčio gatvelėmis ir stengiausi nieko negalvoti. Tiesiog norėjosi išvėdinti smegenis, atsipalaiduoti. Pilies gatvėje nusipirkau ledų, kažkas paklausė, ar kalbu lietuviškai. Papasakojau, kaip nueiti iki Universiteto. Tiek turistų, sunku dabar rasti lietuviškai kalbantį. Atostogų metas…Man tai atostogos nenusimato. Užteko Italijos. Iki soties, nes tokie dalykai ėmė darytis…oj. Ir be to, jei reikės ieškoti kito darbo, dar ilgai atostogų neturėsiu.

Mintis nutraukė telefonas. Pyptelėjo, žinutė Feisbuke.

Labas, esi?

Aha, pietauju.

Tuoj pat ir skambutis. Kamilei nuobodu. Sėdi visą dieną namuose, niekur negali išeit. Suprantu ją. Papasakojau, kas mano darbe dedasi. Ji tik juokėsi. Durna visai. Kaip ir Sibilei, jai karjera paskutinėje vietoje. Jos nori „tūsintis“, kiekviena savaip. Nervina  mane, kad jos nesupranta, kaip darbas yra svarbu. Juk tai saviraiška, rezultatas, kūryba, pinigai, viskas! Todėl pakeičiau temą ir pradėjome kalbėtis apie Andrė. O čia jau Kamilė mane nustebino. Ją jis nervuoja! Sako, gerai, kad susilaužiau tą koją, nes būčiau visą savaitę su juo prasitampius. Tipo, jis kalba neužsičiaupdamas, žodžio neįterpsi, o paskui sako: kokia tu įdomi pašnekovė. Kamilė skundėsi, kad jis nori, jog  ji atvažiuotų pas jį į Italiją, o ji nežino, kaip mandagiai atsisakyti.

– Pažaidėm ir man užteks. O jis prilipo kaip lapas prie šiknos…

– O tai ko tu tikėjaisi? Gal jis iš tikrųjų nori rimtų santykių?

– Nesvaik, rimtų santykių. Kokie dar rimti santykiai? Aš dar jauna, man dar norisi gyvenimo pamatyt, o ne įsipareigot kažkokiam diedui…

–Vargšas Andrė, – išsprūdo.

–Ko jis tau vargšas? Gali kiek nori mergų turėt, užsimanęs. Fotografas gi, aktus fotografuoja. Jei nori, pasiimk jį, atiduodu, – Kamilė šaipėsi.

–Na jo, reikalingas jis man, – pasakiau, bet širdyje kažkas dilgtelėjo…

 

Grįžusi į biurą aš susirinkau daiktus ir pasakiau, kad pabaigsiu ruošti pasiūlymą namie. Važiuojant namo mane apėmė keista nuojauta. Nesupratau, kas su manimi darosi, bet nuojauta vėl pastiprėjo, kai išlipus iš mašinos visai žemai, prie pat galvos praskrido kranksinčių varnų būrys.  Visa nustėrusi grįžau namo ir nusprendžiau nusnūsti. Miegas geriausias vaistas nuo visų negandų, mano močiutė mane visada to mokė. Kaip aš jos pasiilgau! Jos veido, jos žodžių, jos kvapo… Nors paskutinius pusantrų metų buvo sunku su ja susikalbėti, ji manęs dažnai nepažindavo, bet tai netrukdė puoselėti viso gyvenimo prisiminimus.

Sapnavau, kad esu sode. Tokiame gražiame, kad priminė tikrą pasaką. Atrodo, buvo pavasaris, žydėjo vyšnios ir slyvos, ėjau ir ant manęs snigo žiedlapiai. Buvau tokia laiminga, jaučiau, kad galiu daryti viską, ką tik noriu, spontaniškai, niekas nevaržė, niekas nekontroliavo, nieko neprivalėjau daryti, niekur būti…Koks nuostabus jausmas… Ir… staiga prie pat mano veido nukrito juoda plunksna. Pakėliau ją, vis dar laiminga, vis dar naivi ir besišypsanti, ir staiga pamačiau, kad esu prie karsto. Jis stovėjo visai priešais mane, ant žiedais nusnigtos žolės tarsi svetimkūnis, tarsi juodasis pranašas rojuje. Jame gulėjo kažkokia žmogysta, visa pajuodusi, tarsi suanglėjusi. Norėjau klykti iš siaubo, bet negalėjau išleisti nei garso. Norėjau bėgti, bet kojos neklausė. Staiga ta žmogysta atmerkė akis ir pažiūrėjo į mane. Aš pažinau savo močiutę. Apstulbusi iš siaubo žiūrėjau į ją, o ji kimiu, gergždžiančiu balsu sako: Nedaryk to! Nedaryk! Nedaryk!

Atsibudau iš siaubo. Toks gražus sapnas ir taip sugadintas. Ir ką ta suanglėjusi močiutė man norėjo pasakyti? KO nedaryti? Ir vėl…ir vėl tos nesąmonės. Gal man nueiti pas psichologą, ar kokį sapnų aiškintoją, kad išaiškintų pagaliau, kas su manimi darosi?

Apsiverčiau ant kito šono ir pabandžiau dar nusnūsti. Užmigau, atrodo penkioms minutėms, o atsibudusi pamačiau, kad jau dvylikta valanda. Dar turėjau pabaigti projektą. Pasidariau kavos ir sėdau dirbti.

Paskutinėmis ryto valandomis valios pastangomis kažką užbaigiau ir visai nemiegojusi nuėjau į darbą.  Man jau buvo tas pats, priims tą projektą ar ne, atleis mane, ar ne. Atsibodo viskas. Pavargau. Man tikrai reikia atostogų. Arba… ko nors kito. Ko nors naujo, uždegančio, sukrečiančio… gerąja prasme. Ilgėjausi to jausmo iš sapno – tai NIEKO nereikia daryti. Už nieką kovoti… Būti rami ir laiminga. Jaučiau, kad mano gyvybinė energija senka. Tie sapnai ir vizijos kiekvieną kartą palieka jos vis mažiau. Tarsi gerčiau užnuodytą vandenį. Ai, dzin man jau viskas…

Kai vairavau per kamščius nemiegojusi į darbą, taip galvojau. Bet kai įžengiau pro stiklines mūsų elegantiško biuro duris, visi miegai kaip mat išsilakstė – norėjau tik dirbti. Visi mano instinktai, įdiegti per gyvenimą, sukilo ir jau nebegalėjau jiems priešintis. Aš turiu parodyti pačią geriausią prezentaciją ever, tegu jie pamato, ką praranda! Pasidariau kavos, susikaupiau, dar kartą viską įdėmiai  peržiūrėjau ir visiškai savimi  pasitikinti peržengiau posėdžių kambario slenkstį.

Kalbėdama apie savo pasiūlymą lygiagrečiai mąsčiau, kad tai ir yra mano vieta. Dėl ŠIO jausmo, dėl mylimo darbo galėčiau paaukoti daug. Gal ir viską. Nereikia man jokio atsipalaidavimo, jokios ramybės, vis tiek tai tik sapnas, iliuzija. Va, čia tai gyvenimas! Kai imi, ir padarai, ir matai viso to rezultatą!

Kol vyko aptarimas jaučiau, kad nemiegota naktis priminė apie save, tapau sentimentali. Tikrai, aš noriu čia likti, noriu dirbti, man patinka čia… Vos neapsiverkiau. Tuo labiau, kad ir viršininkė, ir klientas liko be galo patenkinti mano idėja. Net Auksė tylėjo, paprastai ji visada rasdavo prie ko prikibt.

Liūdna. Liūdna, kad tokiomis kvailomis aplinkybėmis turiu išeiti.

Tačiau liūdėjau neilgai. Pralinksmino Andrė žinutė. Jis man atsiuntė tą nuotrauką su suskilusia vyno taure, ją tuoj pat įsidėjau į instagramą. Iš karto sulaukiau beveik penkiasdešimt like, oho. Visi vadino gražuole, modeliu, ir panašiai. Faina.

Kvietė vakarienės, o prisiminusi, ką man pasakojo Kamilė, nejaučiau sąžinės graužimo sutikdama. Diena buvo visai sėkminga, jei ne ta nemiegota naktis… Baigusi darbą jaučiausi visai be jėgų. Norėjau atšaukti vakarienę su Andrė, bet mane sulaikė vienas dalykas. Labai pragmatiškas –  gal jis vėl mane nufotografuos? Jis tikrai moka tai daryti, turi akį, kaip sakoma. Ir aš visai mielai turėčiau daugiau profesionalių nuotraukų, nei tą vieną su taure. Tokios jus į CV nedėsi. O gal jo tiesiog paprašyti? Man reikia nuotraukos gyvenimo aprašymui, dėsiu į Linkediną, gal jis gali mane kaip nors rimtai nufotografuoti? Na, ne visai rimtai, taigi darbas mano kūrybinis.

Taigi, nieko nelaukusi, tiesiai šviesiai jo to ir paprašiau.

Okey, just with one condition, –  akys šelmiškai juokėsi.

„Kokios šiltos jo akys!”,  pagalvojau.

What? – kažkodėl prisiminiau pasaką apie princesę, kiauliaganį ir šimtą bučinių.

You will pose for my exibition?..

Pagalvojau tik sekundę. Sakyk gyvenimui „taip“?

Ok, –  ramiai pasakiau.

Ok?! Are you sure? Really?! I am so SO SO, happy!, –  Andrė net pašoko ant kojų iš džiaugsmo. Negi jam iš tiesų tai taip svarbu?

It will be wonderful, I promise you! Nothing uncomfortable, I promise.

Ok, – dar kartą abejingai pakartojau. – When?

Maybe you want to come to my studio in Rome?

O ką tik dejavau, kad man reikia atostogų. Gal sutikti?

„Nedaryk to, nedaryk…“ močiutės balsas iš sapno…Ką ji turėjo galvoje? Ar nesusidėti su Andrė? Ar nebandyti likti darbe, nesiekti karjeros? Ką?!

„Ar negalėjai aiškiau močiute pasakyti, ką?“, papriekaištavau jai mintyse.

Na ka gi, jei močiutė man aiškiai nieko nepasako, teks suktis savo galva. O mano galva labai pragmatiška. Labai. Jei Andrė padarys kelias fainas nuotraukas, aš galiu jam papozuoti nuoga. Nu ir kas čia tokio. Visos tai daro, aš ne pirma ir ne paskutinė.

Ok, I will be between jobs in few  weeks, so I could come.

And Saturday before I fly back, we could try to make some test photto somewhere in nature, here is a beutiful nature, do you agree?

O, gerai, galėsiu jį nusivežti į močiutės dvarą. Mintis, kad netrukus vėl ten apsilankysiu, pradžiugino.

Good. I know one very nice place. It‘s a bit abandoned, but…

Oh, I love abandoned places! Let’s go there!

Nu va, kaip puikiai. Savaitgalio planai dar labiau praskaidrino nuotaiką. Skaniai pavakarieniavome, jis sumokėjo, o grįžusi namo iš karto nusipirkau bilietus į Romą. Štai, ir atostogos. Ir ne bet kokios, o daug žadančios. Gal man šito tik ir trūko?

Pasijutau beveik rami. Karalius mirė, tegyvuoja karalius. Viskas bus gerai. Visada būna.

Tik ką ta močiutė man norėjo pasakyti?..

 

Kas buvo toliau? Kas įvyko Monikos močiutės dvare? Ko nedaryti norėjo perspėti močiutė?

 

13 skyrius

Vasaros maratonas

11 skyrius


–Monika, Monika! – girdėjau šaukiant savo vardą, bet nesupratau, iš kur sklinda garsas. Balsas lyg ir  pažįstamas, bet man visai su atmintimi prastai pasidarė, nesupratau, kieno. Pakėliau galvą nuo kompiuterio.

–Monikaaaaa! Ar tu visai apkurtai?

A, Auksė. Iškišusi galvą pro virtuvėlės duris.

–Vyno gersi?

Ką?! Mes gi darbe!

–Ką?

–Vyno nori? Klientas atnešė.

–Mh…gal ne…? – klausiamai žiūrėjau į suveltą jos kuodą viršugalvyje. Dabar taip visos nešioja. Ypač tos, „prie meno“.

–Nu davai! Nestabdyk! Ponios nėra ir bus tik po pietų. Šiandien čia tik tu, aš ir Solveiga. Nu?

–Na gerai…– kodėl ji staiga tokia jau draugė pasidarė? Nieko nesuprantu.

 

–Nu, tai už kūrybą! – dzingt! Mūsų trijulės arbatos puodeliai susidaužė, Auksė plačiai šypsojosi. Kažko ryškiai aš čia nežinau. Ką praleidau? Klausiamai žvilgtelėjau į Solveigą. Jos veidas kaip visada šypsojosi, jame nieko neperskaičiau.

–Tai ką švenčiam? – kiek galėdama nerūpestingiau paklausiau.

–Švenčiam gyvenimą!!! – Auksė vienu mauku išgėrė likusį vyną ir pasipurtė.

–Tai va, mergos, – giliai atsiduso. Na, va tuoj ir išgirsim, kokį gyvenimą švenčiam. – Išteku.

–O, sveikinu! – saldžioji Solveiga, visada visų draugė. Ji nei musės nenuskriaus, apie tokias sakoma. Niekada nemačiau jos nei supykusios, nei liūdnos. Atrodo, ji jau gimė su šypsena, kuri amžinai, tarsi statuloje, sustingusi jos veide.

Solveiga pašoko nuo kėdės, apkabino Auksę. Visai neseniai ji lygiai taip pat buvo apkabinusi mane. Ką gi, reikėjo ir man kažkaip parodyti savo džiaugsmą.

Pakilau ir aš, apglėbiau orą apie Auksę. Dieve, kokie šlykštūs jos kvepalai, koks vyras galėtų tokius ištverti?

–Kiek laiko draugavote? – atsainiai paklausiau, gurkštelėdama vyno.

Mano klausimas taip ir liko neatsakytas, nes Solveiga greitakalbe sučiulbėjo:

–Kaip aš tau pavydžiu! Oj, tikrai tikrai! Mano kelmelis jau tris metus ant mano sofos sėdi ir nieko! Nei jis peršasi, nei ką! Aš sakau. Oi, kaip tau gerai, Aukse, tikrai! Tai kada vestuvės?

–Cha cha cha! Gerai pasakei „kelmelis“ . Mano kelmelis tai pajudėjo tik tada, kai naujieną sužinojo…

Jaučiau, kaip kraujas muša man į veidą. Ne, tik ne tai! Negi ji dar ir laukiasi? Ar ne per daug naujienų vienu metu?

–Ne!!! Tu rimtai?! – Solveiga išpūtė akis ir užsiėmė ranka burną.

–Mh, – Auksė apsimestinai kukliai nuleido akis.

Solveiga ir vėl pašoko ant kojų, dabar dar entuziastingiau ir stipriai apkabino kolegę.

–Sveikinu, – išspaudusi dirbtinę šypseną, prisidėjau ir aš.

–Kiek laiko?

–Na, dar tik du mėnesiai, dar nesimato, – Auksė atsistojo į mus profiliu. Paglostė pilvą. Plokščias, kaip visada.

–Tai dideli pasikeitimai tavęs laukia, – išgirdau pavydo gyslelę Solveigos balse. – Ir dar vyną geri!

–Raudono vyno galima. Truputį. Internete skaičiau, tyrimai yra padaryti.

Knietėjo paklausti, tai kaip bus su darbu, karjera, bet nesivertė liežuvis. Iš esmės visa tai gera naujiena man. Jei išeina vadovė, išeis Auksė, liksiu tik aš, kuri realiai galėtų atlikti darbą. Taigi, pagrindinė kliūtis pašalinta. Tačiau kodėl aš visai nesidžiaugiu?

–Na, merginos, naujienos naujienomis, bet reikia grįžti prie darbų. Man Ponia tokią užduotį davė, kad ojojoj, – nusprendžiau ir aš paatvirauti.

–Gal tą, su sunkvežimiais?

Kokiais dar sunkvežimiais? Nieko apie tai nežinau.

–Ne, davė perdaryti visą turizmo agentūros kampaniją. Jie buvo kitur, jiems blogai padarė, dabar nenori mokėti pinigų, ir atėjo pas mus, kad skubiai taisytume padėtį. Taigi, yra ką veikt…

–O, ir ką sugalvojai? – Auksės akys ėmė dar labiau blizgėti.

Taip, taip, imsiu ir išduosiu! Naivuolė.

–Ai dar nežinau…sėdžiu. Ilgai dar sėdėsiu…Ačiu už vyną! Ir dar kartą sveikinu, – pakilau.

O sugalvojau aš SUPER DUPER idėją! Pati netvėriau savo kailyje. Turizmo agentūra, ar ne? Ji veža žmones į egzotiškas šalis pamatyti kitokio gyvenimo, pažinti naują aplinką, pailsėti, ar ne? O kas, jeigu mes NUPIRKTUME seną, apleistą, niekam nereikalingą namą, na, kuo didesnį kokioje nors gražioje vietoje – tikrai yra tokių namų, kur nors Naujojoje Zelandijoje ir… padarytume konkursą! Tas, kuris parašys geriausią motyvaciją, laimės namą. Nemokamai! Kur čia reklama? Ogi prie to skelbimo prikaišiosime tokius pasiūlymus keliauti, kuriems negalima atsispirti. Negalėjau patikėti, kad taip gerai sugalvojau. Degiau, kada galėsiu pagaliau pristatyti savo projektą. Radau net penkiolika potencialių namų, kainos – juokingos. Dabar savo genialia idėja liko tik įtikinti vadovę ir klientą.

Viršininkė grįžo į darbą po pietų, ir aiškiai prastos nuotaikos. Kur buvo, nesakė. Paprastai ji pasipasakodavo, kad buvo seime, ministerijoje, su kokiu klientu susitikusi, ar šeimos reikalais. Bet šį kartą – nieko. Po valandos barškinimo klaviatūra, nieko gero nežadančiu veidu pasikvietė mane ir Auksę į kabinetą.

–Prisėskit.

Atsisėdau ant kėdės kraštelio ir laukiau, ką ji pasakys. Mačiau, kad jos veidas akmeninis. Toks, kuris būna kai reikia pasakyti ką nors nemalonaus.

–Mums teks atsisveikinti, – žiūrėdama į kažkur į erdvę tarp mūsų pasakė.

Ką?! Nesupratau?

–Nesupratau?

–Mums teks atsisveikinti. O jums – pasiieškoti kito darbo. Viskas juda link to, kad įmonė nori mažinti darbuotojų skaičių, klientų nedaugėja, o pardavimai prasti.

–Tai jūs mane atleidžiate? – Auksė visa išbalo.

–Dar nežinau, Moniką, ar tave. Solveiga lieka, – prisipažinsiu, mane visada žavėjo mano vadovės atvirumas. Solveiga lieka, nes ji yra jos dukterėčia, tai aišku.

–Tai nuo ko priklausys?

–Kuri pirma susirasit darbą.

Mes su Aukse susižvalgėme. Ji garsiai atsikrenkštė.

–Hm. Tiesą sakant, aš ir taip išeinu.

Vadovės antakiai pakilo.

–O?

–Laukiuosi, taigi…

Vadovė nesivargino vaidinti džiaugsmo, ji tik nusuko akis į šalį ir susimąstė.

–Tai bus tik kitais metais, ar ne?

–Na, taip…kažkur.

–Aišku. Tai teks tau, Monika ieškoti kito darbo. Nes akcininkai tikrai nelauks vasario.

Kodėl man? Kodėl aš visada turiu būti kraštinė, atpirkimo ožys?!  Geriausia darbuotoja! Ar kam rūpi?! Visiems DZIN darbo kokybė, idėjos, ir taip toliau… Viena nėščia, kita giminaitė… Neturiu žodžių! Pašokau ir stipriai užtrenkdama duris mestelėjau „O turiu gerą idėją tai turizmo firmai, einu parduosiu konkurentams!”. Net stiklai subarškėjo.

Eina jie šikt. Rimtai. Tik to man ir betrūko. Dar naujo darbo reikia ieškoti! Bliamba, bliamba… kaip tas gyvenimas durnai eina. Noriu daryti karjerą, noriu kažko pasiekti, ir NIEKAS nesigauna. Prasidėjo nuo to, kad praradau Treškį. Paskui darbą. Močiutė mirė. Hondukė genda, dar visokie sapnai, vizijos puola…Dar tas Andrė…

Ašaros pačios ėmė bėgti skruostais. Negalėjau jų sulaikyti.

–Kas atsitiko? – išplėstos Solveigos akys, bet šypsena vis dar veide. Frykė.

–Nieko, – čiupau rankinuką ir moviau pro duris.

Shit, shit, shit, shit, shit!!!! Keikiausi pusbalsiu eidama prospektu. NU bliamba, už ką man visa tai? Ašaros nudžiūvo, bet vis dar norėjau verkti. Užėjau į McDonaldą. Nusipirkau didelį meniu, gal bent jau taip užkišu skylę savyje. Nesuprantu, kodėl  man taip nesiseka? Ką aš darau ne taip? Šūdas…Kimšau hamburgerį ir vėl verkiau. Gal imti ir iš viso išvažiuoti, k čiortu. Taip sakydavo močiutė. Pamodavo piktai ranka. K čiortu. Net nežinau, ką reiškia. Kur nors toli toli, į Ameriką. Močiute, močiute, padėk man! Tu ten sėdi, kažkur ant debesėlio, ar matai mane? Padėk man! Meldžiausi ir meldžiausi mintyse tol, kol apsiraminau. Keletą kartą giliai įkvėpiau. Skrandis plyšo nuo maisto, o aš bandžiau susikaupti, lėtai gurkšnodama Kolą.

Tai ką. Vėl viskas iš naujo. Nugriuvai – kelkis. Reikia ieškoti kito darbo, karjerai – ate ate. Ir vėl bandyti save įrodyti, parodyti, ko aš verta ir taip toliau…Kaip gerai Sibilei, staiga pagalvojau. Ji dėl nieko nesijaudina. Jau keturis darbus pakeitė, o jai dzin, darbus keičia kaip kojines, ir nesuka sau galvos. Įdomu, kaip jai sekėsi toje deivių stovykloje?

–Labas, Sibile…

–Kas gi nutiko, Monika? – per gerai mane pažinojo, kad nesuprastų, kaip man bloga.

– Ai, viskas. Nesuprantu, iš viso, kas darosi.

–Tai kas atsitiko?

Giliai atsidusau.

–Nu, man kažkaip viskas susidėjo ir…dar ką tik pasakė darbe, kad ieškočiausi kito darbo…

–O ne! Kodėl?!

–Ką aš žinau. Aš sakau, nieko blogo nedarau, o viskas prieš mane. Nu žodžiu, tikrai nesąmonė. Sapnuoju kažkokius briedus, kažkas vaidenasi, dar močiutė mirė, Treškis dingo…ai, nežinau, ką man daryt.

–O aš įsimylėjau.

–Tau gerai, – nors netikėjau, kad tikrai gerai.

–Gal nori susitikti, paplepėsim apie viską?

–Būtinai, noriu. Davai dabar?

Davai. Kur esi?

Mcdake.

–Ok, už dešimties minučių būsiu.

Ot, kokia faina Sibilė. Atsipūtusi dėl visko. Jai išeiti iš darbo su manim susitikti – vieni niekai. Ir aš norėčiau tokia būti. Bet negaliu…

–Rimtai?! Jis tau pasiūlė?! Kamilė išprotės, – Sibilė per šiaudelį traukė kokteilį.

–Taigi. Ji pati norėtų, aišku. Bet dabar koja sulaužyta…Tai negali.

–Sutik, – rudos akys žibėjo šelmiškai.

–Nu jo. Taip ir einu pozuoti nuoga. Dar man to betrūko. Tėvai sužinotų, išprotėtų.

–Tai kad viskas ritasi į nežinią, tai kodėl nepabandžius padaryt ko nors, ko niekada gyvenime nebūtum dariusi? Žinok, padeda.

–Rimtai? – netikiu.

–Rimtai. Net yra tokia praktika, sakyti viskam TAIP. Kas ką bepasiūlytų. Ir tada leidi gyvenimui tave vesti, nekovoji…Kai eini atvira širdimi, visada viskas baigiasi gerai.

Giliai atsidusau. Girdėjau aš apie tas praktikas, kas iš to…

–Gal einam vyno? – Sibilė suprato, ko man iš tiesų reikia.

–Einam!

Dar nepriėjus senamiesčio – pypt, žinutė telefone. Andrė. Kviečia pavakarieniauti. Sėdi Vilniaus gatvėje, Da Antonio restorane.

–Tai varom pas jį, kodėl gi ne, – Sibilė, panašu, jau naudoja metodą „Taip“.

Andrė sėdėjo vienas, šalia gulėjo padėtas fotoaparatas. Užsisakiau spagečių Boloneze ir vyno. Plepėjome apie šį bei tą, kaip visada, apie nieką. Nors buvo smagu, bet vis tiek negalėjau atsikratyti slogių minčių. Buvo gaila Kamilės, kad ji viena, su sulaužyta koja, o mes čia linksminamės su jos kadru. Buvo gaila savęs, kad man vėl reikia viską pradėti iš naujo. O kas, jei nerasiu darbo? Ką man tada reikės daryti? Grįžti pas tėvus?..

Vynas man visai nepadėjo, nepajutau jokio atsipalaidavimo. Norėjau užsakyti dar taurę, bala nematė, kad vis dar darbo diena, man irgi viskas turėtų būt dzin, kaip Sibilei. Paėmiau taurę, norėdama išgerti paskutinius lašus ir atiduoti padavėjai, Andrė sako: noriu padaryti fotografiją… ir ant tų žodžių bam! Taurė SUSPROGO mano rankoje. Žiūrėjau į šukes ir bėgantį kraują. Nieko nejaučiau.

–Can I make a photto of you? – išgirdau švelnų balsą prie ausies.

Sibilė merkė akį – „Taip!„

–Sii buono bambina, non si muovono, – itališkai paprašė Andrė ir kaip išprotėjęs ėmė pleškinti fotoaparatu.

Netrukus atbėgo padavėja su servetėlėmis ir greitosios pagalbos rinkiniu. Įpjovimas buvo nedidelis, o aš vis dar nejaučiau skausmo. Andrė baigė fotografuoti, tada susikaupęs trynė ir peržiūrinėjo nuotraukas. Pratrynęs parodė mums. Nepažinau savęs. Rimtai! Atrodžiau visai ne aš, o kažkokia mistinė juodaplaukė, tarsi iš marmuro iškaltais veido bruožais, sustingusi akimirkoje – rankoje sudužusi vyno taurė, per pirštus bėga kraujas ir tokios didžiulės, keistos, tuo pačiu metu ir gyvos, ir sustingusios, kažkokios nežemiškos šviesos kupinos akys. Wow! Andrė tikrai moka pagauti kadrą…

Ar dėl to, kad įsipjoviau, ar dėl tos nuotraukos, bet pasijutau geriau. Tarsi vėl grįžau į save. Keista. Bet pagalvojau, kad gerai. Tegu. Kažko reikia griebtis, nes toliau taip nebegaliu. Pasakysiu Andrė „taip“. Tik nieko atviro. Ir veido kad nesimatytų.

 

Kas buvo toliau? Ar Monika prarado darbą ir fotografavosi nuoga?

 

12 skyrius

Vasaros maratonas

10 skyrius


Paskambino Kamilė ir paprašė manęs susitikti su Andrė. Labai keistas prašymas. Net ir po išgyvenimų dvare ir TO jausmo, kad esu ne viena, man jos pasiūlymas nuskambėjo daugiau nei keistai. Prie ko čia Andrė ir aš? Argi jis pas mane atvažiavo?.. Aš mačiau jį kartą gyvenime! Visiškai nesueina galai.

Bet.. jei jau viskas yra susiję, tai…gal tai ir yra tie likimo siūlai, kuriuos man vis dar sunku įžiūrėti? Gal gyvenimas man vis bando kažką parodyti?..

Apimta toks keistos nuotaikos nusprendžiau pasiduoti tėkmei. Ne, ne darbe, aišku, nes darbe niekaip negalėčiau to padaryti, gyventi tai reikia, pinigų taip pat reikia, bet laisvalaikiu…ai. Kodėl ir ne. Dar įdomiau. Va, atvažiavau į močiutės dvarą ir kažkokiam šabakštyne pasijutau kaip namie. Kas žino, ką dar likimas man ruošia? Galų gale sąsajų jau yra – vyras su ūsais labai panašus į italą. Andrė taip pat italas. Taigi.

O Kamilės priežastis, dėl ko turėčiau susitikti su Andrė, toli gražu nepriminė mano apmąstymų, buvo visai paprasta ir logiška. Ji papasakojo, kad vakar jie važinėjosi elektriniais paspirtukais Vingio parke, ji nepasižiūrėjo ir tik paskutinę akimirką pamatė, kad lekia ant mažo vaiko su balansiniu dviratuku, nusuko į šoną, užlėkė ant suoliuko, persivertė per jį, nugriuvo ir susilaužė koją. Čiurną, tiksliau. Dabar sėdi sugipsuota namie, biuletenis mėnesiui, ir jai gaila, kad Andrė taip ir nepamatys mūsų nuostabios šalies, dėl kurios čia ir važiavo. Na, aišku, ne tik dėl šalies, bet kaip gi užsieniečiui neparodysi visko, ką turime. Ji skambino Sibilei, bet ši išvažiavusi į kažkokį deivių retritą, nebus visą savaitę, o Andrė po savaitės jau išskrenda…Gal aš galiu bent jau į Trakus su juo nuvažiuoti?

–Šiandien?!

–Na, kad ir šiandien, kokiai valandai. Aš, aišku, galėčiau pasėdėti mašinoje ir važiuoti kartu, bet tu nuvesk jį ir į vidų. Apie ežerą apeikit, antis palesinkit. Nu žinai, visas ta stuff. Paskui papasakosi, kaip jis tau.

–Taigi aš jį jau mačiau. Italijoje, taigi visos buvome, kai su juo susipažinome.

–Tai žinau, bet tada tik trumpai matei, – beje, Andrė prašė telefono žiūrėdamas į mane, o Kamilė pirmoji jam jį davė. Aišku, man tai kas. – O dabar pabendrausi, na, koks jis tau pasirodys, kas per žmogus ir t.t. Nu gi supranti. Testas draugėmis, – Kamilė skardžiai nusijuokė.

–Nebijok, nekabinsiu aš tavo italo, – aš irgi nusišypsojau. – Kam jis man reikalingas.

–Aš nebijau, tau gi tik karjera rūpi, visi mes tai žinome. Dėl to ir prašau tavęs, nes žinau, kad tu nepavojinga, cha cha cha.

–Aha. Tik dėl šiandien nežinau…Aš dabar Jonavos rajone, tai kol dar grįšiu…

–O ko ten nusigrūdai? Ką ten veiki?

–Aplankiau močiutės gimtinę, apleistą dvarą.

–O, geras! Tai vis gi ieškai, po truputį?

–Na, tiesiog. Patraukė mane čia ir atvažiavau. Aišku, viskas sugriuvę, apleista. Bet vis tiek, labai įdomu pabūti.

–Aš irgi noriu, kitą kartą ir mane pasiimk! Ir Andrė turbūt norėtų, jo stilius fotografuoti tokias paleistas vietas. Labai gražias nuotraukas daro. Rimtai, nuvarom kada nors visi ten!

–Galėsim gal ir nuvaryt, – sutikau. – Įspūdinga vieta.

–Tai labai tau dėkinga, atiduosi man skolą už sulaistytus džinsus, cha cha! Šiandien, ok? Pasakysiu Andrė, kad ruoštųsi.

–Tavo svečias – mano svečias, juk taip reikia pasakyti, ar ne?

–Jo, labai gerai pasakei. Duosiu jam tavo numerį, paskambins.

–Ok, sveik.

–Ok, ačiū.

Sutikau padaryti Kamilei paslaugą, bet ne dėl tų džinsų, aišku. Kažkas viduje man kirbėjo, Italija, Italija… Juk panašu, kad visi galai veda ten. Nežinau, iš kur aš žinau, gal kad tas juvelyras taip pasakė…Na, tas Andrė tik eilinis italiūkštis, bet kai man tokie dalykai dedasi, tai gal ir su juo bendraujant kas nors iškils? Gal koks itališkas žodis, ar gestas, ar žvilgsnis? Degiau smalsumu, nors kai susipažinome, man jis nepatiko. Žemesnis už mane, kažkoks saldus toks, lipnus, fui. Kaip ten bebūtų, bet mano kraujas lietuviškas ir aš esu aukšta mergina, o jis mažiukas italas. Taigi. Kamilė visiškai teisi, nebijodama išleisti mūsų vienų.

Nuvažiuosiu su juo į tuos Trakus kaip gidė, rodanti turistui mūsų įžymybes. Pabūsiu mandagi ir padarysiu paslaugą draugei. Vis tiek nejaučiu jokio nuovargio (nors gal turėčiau) ir beveik visai pamiršau darbą (tai, turbūt, geras ženklas), taigi, šį savaitgalį praleisiu iki galo turiningai. Jėga.

….

Privairavau prie mažo hostelio netoli stoties ir sustojau įjungusi avarines šviesas. Gatvė siaurutė, o prisiparkuoti visai nėra kur. Taip stovėdama laukiau Andrė gal dešimt minučių, iš viso! Ot, italas, vėluoja, nors tu ką. Įlipo, pagaliau, visas išsikvėpinęs, želė išsitepęs plaukus, baltais marškiniais išsidabinęs, jis gal į pasimatymą išsiruošė ar ką? Rankose – didžiulis fotoaparatas, lūpose – saldi šypsena. „Ciao”, minkštas itališkas akcentas kiekvieną žodį paverčia meilės prisipažinimu. O tos akys, akys…Juodos, šiltos, atrodo, ims ir įtrauks…nesistebiu, kad Kamilė įklimpo. Ko jam iš jos reikia? Negi iš tikrųjų?… Nelabi man tikisi… bet tiek to, laikas parodys.

–Hello, how are you? – apsimečiau, kad nieko tokio, kad vėluoja, galų gale, kas man rūpi.

–Fine, very good, I love it here. Thank you SO MUCH, that you agreed to come with me to Trekai, – tuoj ims bėgti seilės. –Kamilė told me, that you are looking for your italian relatives?

Oi, ta Kamilė, viską išplepa, bliamba!

–No, not really…I just got some information that my great grandfather might be Italian, but it‘s very hard to prove, so…

–Oh, ok I see, my grandfather from mother side also was spanish, I guess, but nobody knows for sure, because he left my mother when she was pregnant and never came back. She never talks about him.

–Oh, wow, and why he did that?

–Nobody knows. Maybe he had some depression, or…who knows.

Na, prisipažinsiu, pokalbis tikrai liejosi laisvai, tarsi kalnų upė. Buvo ne tik lengva kalbėtis, bet pamažu apėmė jausmas, kad mes panašūs. Ir ne dėl biografijos faktų, kurių niekas negali patvirtinti, bet mūsų mintys sutampa. Pavyzdžiui, įvažiuojam į Trakus, aš sakau, reikia ieškoti kur prisiparkuoti, bet galvoju, kad nenoriu mokėti už parkavimą, o Andrė sako, visuose miestuose gyvena žmonės ir yra kiemų, gal pabandome ten?

Arba. Mes išlipame iš mašinos, aš galvoju, gal man palikti rankinuką, nes nenoriu tampytis, o Andrė sako, aš tai pasiimu tik fotoaparatą ir telefoną, na, šitie du tai visada su manimi. Arba – saulė leidžiasi, tikrai gražu, romantiška ir panašiai, bet aš žiūriu ne į saulę, o varną, kuri tupi ant pilies tvoros ir stebi mus. „Kaip jai gera gyventi, niekuo nereikia rūpintis, niekur bėgti…ne tai, kaip man”, galvojau. O Andrė fotkina tą varną ir sako: pats paslaptingiausias mano matytas gyvūnas.

Na, kažkas tokio.

Summa summarum, puikiai praleidom vakarą. Taip ramiai, draugiškai, kažkaip paprastai ir skaidriai. Net jo marškiniai ir želė plaukuose manęs nebeerzino, svarbiausia juk koks žmogus viduje, o ne koks išorėje. Pagalvojau, kad visai norėčiau turėti tokį draugą, mažesnį už save, tai aišku, nepretenduojantį į nieką daugiau, bet su kuriuo va taip lengva kalbėtis. Su draugėmis irgi galiu kalbėtis, bet su moterimis kitaip. Pirmą kartą gyvenime pagavau save galvojant, kad norėčiau turėti draugą vyrą. Wow!

Ir dar – pagalvojau, kad Kamilė visai netinka Andrė. Išvaizda, taip, jie tinka, ūgio vienodo, bet tik tiek. Kamilė vėjavaikė, jai tik pramogos, draugai, o Andrė ne toks. Jis menininkas, tikrai gilus žmogus, visur įžiūri grožį ir meną. Kaip jis papasakojo apie moterų aktus, kuriuos fotografuoja…wow. Iš esmės aš tai prieš, bet KAIP jis apie tai pasakojo! Su tokia pagarba, su tokiu pasigėrėjimu. Kaip jis atsirenka modelius, kaip su jais dirba, na, tikrai iš širdies. Kitaip nepasakysi. Jo širdis tyra, o moters nuogumas yra gražiausia, ką galima pasaulyje pamatyti, sakė jis man. Nepatogu klausytis, kažkaip, bet iš jo visa tai visiškai neskambėjo vulgariai. Fainas žmogus. Tikrai.

Taigi, nuvežiau aš jį namo, tai yra į viešbutį, ir paskambinau Kamilei atiduoti raporto. Papasakojau, ką mes veikėm, ką matėm, apie ką kalbėjom, kad jai būtų ramiau. O paskui, štai kad nori.

Gaunu žinutę nuo Andrė:

Hey, ciao again, I really had a wonderful time today! Listen, I want to ask you smf. Maybe you would agree to pose for my next exibition, which will take place in Rome this September? It would be nothing open, maybe only from the back, as you feel comfortable, but I would be the hapiest person in the world if you agree. Not for free, of course. I offer you a job. If you agree.

Opapa! Aš?! Pozuoti aktui? Na, to dar nebuvo! Na gerai, jei jau atvirai, paglostė širdelę toks pasiūlymas. Kuri moteris nenori būti seksuali, graži, deivė? BET. Aš netinku tokiam vaidmeniui. Nė už ką. Sibilė – labai tiktų. Kamilė ir mielai sutiktų, greičiausiai. Tik kodėl jis siūlo man? Ne dykai…Giliai ir skausmingai atsidusau. Pinigai praverstų, tikrai. Reikės Hondukę remontuoti, jau dabar kažkas bilda…bet aktas? Ne, ne tikrai ne. NE, nė už ką. Tikrai tikrai tikrai ne.

Kas buvo toliau? Ką Monika pasirinko, pozuoti ar nepozuoti?

 

11 skyrius

 

Vasaros maratonas

9 skyrius


Kelias siauras, asfaltuotas gal prieš šimtą metų. Dardėjau nesulaikydama riebių žodelių. Labiausiai buvo pikta dėl savo Hondukės, nejauna jau, o tokios duobės jai tikrai ne į sveikatą. Ir kam man to reikia, dar ir dar kartą klausiau savęs. Dabar Honda dar suges, kainuos jos remontas… Pinigais iš dangaus nelyja, o amortizatorių sulaužyti tokiame kelyje lengva, kaip popierių perplėšti. Jaučiausi purvina, neišsimiegojusi, smilkiniuose tvinksėjo būgnai. Sukandau dantis ir vilkausi antra pavara, iki vakaro gal nuvažiuosiu. Iš vienos pusės jau gailėjausi, kad važiuoju, pati nežinodama kur ir ko, tačiau iš kitos…kažkas mane vis tiek traukė. Negaliu tiksliai įvardinti, kas, bet jausčiausi labai blogai, jei dabar apsisukčiau ir važiuočiau namo.

Diena jau įsibėgėjo, nuo asfalto ėmė tvoksti karštis, o mano kondicionierius, aišku, neveikė. Atsidariau visus langus. Aplinkui – nei gyvos dvasios. Keliolika kilometrų važiavau visiškai viena, mano kompanija buvo tik laukai, miškai, saulė ir debesys. Na, ir mano Hondukė aišku. Tiesą sakant…visai gera. Kartais, va taip, važiuoti, be jokio aiškaus tikslo, šiltą liepos rytą.

Pasukusi nuo pagrindinio (jei taip galima jį vadinti) kelio į kairę, kur man rodė Wezze, pamačiau šalia kelio kūprinantį senučiuką. Tokį mažą, susikūprinusį, apsirengusį seniai spalvą praradusiomis drapanomis. Lyg ir bomžas, lyg ir ne. Dilgtelėjo širdį. Norėjau pravažiuoti, bet kai važiavau taip lėtai, tai kažkaip negražu. Jis toks vienas čia, kaip ir aš. Tarsi senovėje, du žmonės susitikę miške. Pristabdžiau, atsisegiau diržą ir persisvėrusi per keleivio sėdynę kiek galėdama garsiau pasakiau:

–Laba diena!

Seniukas, atrodo, visai nenustebo, kad prie jo sustojo automobilis. Stabtelėjo, visu kūnu pasirėmė į lazdą ir įsmeigė į mane akis. Mūsų akys buvo beveik tame pačiame lygyje, nors aš sėdėjau, o jis stovėjo.

–Ir tau. Ar pasiklydai, panelyte? – po pauzės pagaliau išgirdau seniokišką, virpantį balsą. Nors balsas jį išdavė, senukas laikėsi taip oriai, kad nejučia pasijutau esanti jo viešnia. Jis čia valdovas, o aš tik prašalaitė.

–Ne, na…taip, truputį…gal pasakysite, kur čia yra Žiemio dvaras?

–Žiemio? Kokio Žiemio? – senukas susimąstęs pasikrapštė pakaušį. Jo kepurė buvo nenusakomos spalvos, su siauru snapeliu, o nagai turėjo juodą purvo rėmelį. – Gal Gaudešių? Yra toks…Va čia, netoli – važiuosi tiesiai, iki bažnyčios, už jos bus mažas keliukas į dešinę, pasuksi, dar pavažiuosi apie du kilometrus, ir ten rasi tai, ko ieškai.

Jaučiausi pasimetusi, bet pasakiau:

–Ačiū! O gal jus pavežti? – net nežinau, kodėl išsprūdo. Tiesiog negalėjau palikti jo čia, viduryje niekur.

–Kaip gi, neatsisakysiu tokio malonaus pakvietimo, ir tokios kompanijos, o kaipgi, o kaipgi, – seneliukas atkuto, entuziastingai atplėšė keleivio dureles ir pirma lazdą, paskui ir save įrioglino į vidų. Iš karto pasklido kvapas – senatvės, alaus, nešvaros ir drėgmės. Tvarkingai parodžiau kairį posūkį ir pajudėjome.

– Tai kas panelyte būsi? – įsmeigęs akis į kelią, – tuoj pat užvedė kalbą senukas.

–Aš…kaip čia pasakius…aš… mano močiutė čia anksčiau gyveno…Tiesą sakant, ji čia gimė, tame dvare…

–O kas tavo močiutė buvo, tamsta? – senukas lėtai pasuko galvą ir akies krašteliu pažvelgė į mane.

–Morta Gudešaitė.

–Hm, – senukas nutilo.

–Gal jūs ją pažinojote? – man visai nepatiko, kad jis staiga taip nutilo.

–Ne, kur jau čia pažinosi…

Dabar jau aš nežinojau, ką daugiau sakyti. Na, nepažinojo, tai nepažinojo.

–Aš tau nepatarčiau važiuoti į tą dvarą, – po tylos pauzės vėl prabilo senukas.

–Kodėl? – natūralus klausimas, ar ne?

–Ten vaidenasi.

–Rimtai? – netikiu vaiduokliais (ar tikrai?…).

–Taip. Buvo tokia istorija…kolūkio pirmininko duktė, kaimo gražuolė. Pasikorė. Nuo to laiko niekas ten nesilanko, sako, vaidenasi.

–Kodėl ji pasikorė?

–Nelaiminga meilė, – senukas palingavo galva. –Įsimylėjo, o jos bernas paliko ją, išvažiavo į Maskvą studijuoti. Pasirinko karjerą, o ne meilę. Ten jis vedė rusę, susilaukė vaikų. Dvaras tais laikais buvo grūdų sandėlis, ji nuėjo ten ir pasikorė.

Jaučiau, kaip mano oda pašiurpo.

–Paskui tą dvarą nusipirko tas pats kolūkio pirmininkas, o dabar kiek girdėjau, perpardavė kažkokiam biznieriui, kurio niekas niekada nėra matęs…kam gi reikia tokio dvaro su vaiduokliu.

–Va čia gali mane paleisti, – pasakė senukas po kelių minučių tylos.

–Čia?! – jis rodė į paprastą šalikelę šalia miško, aplinkui nesimatė ne tik namų, bet ir jokios kryžkelės.

–Taip, sustok, sustok, spausk stabdį, panelyte.

Klusniai parodžiau dešinį posūkį ir sustabdžiau automobilį. Seneliukas atsidarė dureles ir išropojo laukan. Nieko nesakęs nudūlino į priešingą pusę. Mh, keistuolis. Gerai, kad išlipo, pagalvojau, o tai jau vos galėjau kvėpuoti.

Šiaip ar taip, kelią jis pasakė teisingai. Tikrai po maždaug kilometro pamačiau miestelio ženklą ir netrukus privažiavau bažnyčią.

Pajutau palengvėjimą, kai pamačiau prie bažnyčios grupę šviesiai, matyt, šventiškai apsirengusių žmonių. Jauna moteris laikė baltais rūbeliais aprengtą kūdikį, aikštelėje jau stovėjo keletas automobilių. „Kaip keista, kad kai kas šiais laikais vis dar nori turėti vaikų…“, pagalvojau, ir pasukusi į aikštelę pastačiau savo Hondukę šalia baltos Audi. Tik užtrenkiau mašinos dureles ir suskambo bažnyčios varpai. Jų garsas buvo toks švelnus, minkštas, kviečiantis, kad ir aš panorau užeiti į vidų. Juk laiko turiu. Grupelė žmonių sugužėjo pro siauras bažnyčios duris į vidų, iš paskos užėjau ir aš. Staiga, tarsi žaibas, per visą kūną, nuo galvos iki kojų pirštelių mane persmelkė baimė. Pajutau, kaip stipriai ima plakti širdis ir kraujo banga  muša į veidą. Maža medinė skliautuota bažnyčia… Ta pati! Ta, kurią mačiau sapne, kai per ašaras sakiau „taip“…

Pasidarė silpna, atsisėdau pirmame pasitaikiusiame suole. Ėmiau giliai kvėpuoti, kad tik neapalpčiau. Juk dar nieko šiandien nevalgiau. Ir vandens negėriau…Šiek tiek pasėdėjusi pasijutau geriau ir tyliai išsliūkinau iš bažnyčios, prisiminusi, kad bagažinėje turiu vandens buteliuką. Vanduo jau buvo šiltas, nešviežias, bet išpliumpinau pusę buteliuko. Kitą pusę palikau dėl visa ko, kitam kartui.

Apsižvalgiau aplinkui ir pastebėjau parduotuvės iškabą. Reikėjo kažko užkąsti, atgauti jėgas, kad galėčiau veikti toliau. Manęs jau nebestebino mano potyriai ir keisti prisiminimai, mano sapnai, persikėlę į realybę. Aš turėjau su tuo dirbti. Turėjau ne ignoruoti to, kas su manimi vyksta, tačiau visai tai suprasti. Išsiaiškinti, sukontroliuoti. Toks yra mano būdas tvarkytis reikalus.

Parduotuvėje nusipirkau bandelių, jogurto ir šokoladą. Dar paėmiau du butelius vandens. Pardavėja bandė nuduoti, kad jai nesvarbu, kas aš tokia, iš kur atvykau, ko užklydau į jų kraštą, tačiau iš akių mačiau, kad jai labai smalsu. Na, bet nepaklausė, tai aš nieko ir nesakiau. Mes abi pasirinkome įprastą beasmenį parduotuvės bendravimą.

Į bažnyčią nebegrįžau. Atsisėdau mašinoje, atsidariau dureles ir papusryčiavau. Ką gi. Aš čia, ir mane čia ištinka prisiminimų blyksniai. Gal tikrai visa tai susiję su mano gyvenimu labiau, nei aš galvojau? Jutau, kad einu teisingu keliu, kad turiu būti čia.

Šiek tiek atsigaivinusi vėl užvedžiau Hondą. Už bažnyčios į dešinę, sakė senukas. Keliuką radau, nors tai buvo ne visai kelias, o vos matomas siauras lauko keliukas, kuriame tarp vos įžiūrimų mašinos vėžių jau augo vešli žolė. Kai kur žolė buvo tokia ilga, kad kone jaučiau, kaip per mašinos dugną ji braukia man per kojas. Čia teko važiuoti dar lėčiau, duobės buvo nežmoniškos. Kai kuriose dalyse net turėjau sustoti ir judėti vėžlio žingsneliu, į duobę-iš duobės, kad galutinai nesulaužyčiau mašinos. Visai nebuvo jauku taip kratytis vienai kaip pirštas apleistu lauko keliuku, tiesą sakant, kuo toliau važiavau, tuo labiau jaučiau baimę. Bet aš nebūčiau aš, jei nevažiuočiau toliau. Už gero pusvalandžio pagaliau pamačiau vartus. Jie buvo metaliniai, surūdiję, įstatyti į du mūrinius stulpus, kurie buvo taip aptrupėję, kad darėsi baisu, jog jų viršuje įtaisytas metalinis ornamentas tuoj nukris. Ant vartų kabėjo didelė surūdijusi spyna.

Pajudinau vartus. Jie truputį prasivėrė, galėčiau pralįsti. Tačiau tai reikštų, kad Hondukę turiu palikti čia… Baisu. Įsitvėriau į rūdžiais apėjusį metalą ir sustingau. Ką daryti? Važiuoti atgal, ar visgi išdrįsti? Širdis sakė, eik. Turi eiti. Aš turiu ten patekti. Ten gimė mano močiutė. Ji mane saugos, aš tuo tikiu.

Avarinės būklės namas, pasakytų mano tėvas. Visur apžėlę krūmai, piktžolės, jokio takelio. Matosi, kad seniai žmogaus čia būta. Dvaro langai išdaužyti, sienos apgriuvusios, stogas kiauras…tačiau medžiai!…Didžiulės, senos liepos, metančios savo gaivų šešėlį, į matyt, buvusią alėją, klevai, ąžuolai, drebulės, sulaukėjusių obelų, kriaušių, slyvų sodas. Iš abiejų dvaro pusių du jau beveik apžėlę prūdai, primėtyti senų padangų, gelžgalių. Apgriuvęs malūnas nulūžusiais sparnais… Viską apžiūrinėjau išsamiai, lėtai, kruopščiai, netgi iškilmingai, sakyčiau, sakrališkai, tarsi šventovę. Nežinau kodėl, bet visai nebijojau. Jaučiausi beveik namie. Gal ta mintis, kad močiutė mane saugos, mane nuramino. Visas tas apleistų pastatų vaizdas manęs visai negąsdino, kėlė tik smalsumą ir jausmą, kad pagaliau aš radau kažką, ko seniai ieškojau.

Apie pagrindinį dvaro pastatą mažesnių pastatų buvo daug, suskaičiavau jų net dešimt. Tai turbūt svirnas, tai tvartas, močiutė jį vadindavo kumetynu, čia gal koks tarnų namelis…Čia gal kokia rūkykla, su dideliu kaminu, o čia gal pirtis? Pusės namų funkcijų nesupratau, tačiau apėjau visus. Didžiulis dvaras!

Pagaliau priėjau prie pagrindinio dvaro pastato. Jį puošė prašmatnūs, dviejų pusių laiptai, apgriuvę, tačiau dar rodantys buvusią didybę. Užlipau ir pastūmiau sunkias medines duris. Nė krust. Žvilgtelėjau per langą – viduje plytos, kažkokie skudurai, butelių šukės, lentgaliai, čipsų maišeliai, degtinės buteliai. Vadinasi, yra kas čia lankosi, vis dėl to. Išsigandau. O jei aš čia ne viena? Dievuliau tu mano!

Pabandžiau suvaldyti baimę. Giliai įkvėpiau. Jei aš čia ne viena, tai ir ką? Juk tie žmonės, kurie čia yra – bomžai, benamiai, nevykėliai. Aš tikrai negaliu jų sutvarkyti? Pasakysiu, griežtu balsu, kad aš dvaro paveldėtoja, atvykau perimti dvarą ir kad jie kuo greičiau nešdintųsi, jei nenori, kad pakviesčiau policiją. Taip. Taip ir pasakysiu.

Išdrąsėjusi atsargiai įsirioglinau į kambario vidų. Dar kartą apsidžiaugiau, kad dėviu džinsus ir kedus, o ne suknelę. Pirmasis kambarys buvo nedidelis, matyt tarnavo prieškambariu. Pro nišą, kurioje kažkada turėjo būti durys, perėjau į kitą, didesnį, tai matyt, buvo vestibiulis. Visur kabėjo voratinkliai, prie pat mano akių vienas didelis voras savo lipniais siūlais vystė riebią musę. Išgąsdinau keletą balandžių, pro pat mano kojas prabėgo dvi pilkos pelės. Pirmame aukšte buvo didelė salė, per kurios lubas, kiaurą stogą, švietė dangus. Radau laiptus į antrą aukštą, bet lipti nedrįsau, per daug sutrūniję atrodė. Vaikščiojau atsargiai, negirdimai, tarsi būčiau plunksnelė, švelniai čia nusileidusi ir nenorinti drumsti nusistovėjusios dvaro ramybės. Sulaikiau net kvėpavimą. Galvojau apie savo močiutę, kuri gimė tokioje prabangoje, apie savo mamą, kuri niekada jos nematė, turbūt net šiame dvare nebuvo. Kaip ir mano močiutės gyvenimą nuo manojo skiria šviesmečiai, taip ir mano mamos nuo jos mamos ne ką mažesnis atstumas…Nors, atrodo, laiko ne tiek daug ir praėjo. Mano močiutė gimė 1931 metais, tik prieš aštuoniasdešimt aštuonerius metus. Vieno žmogaus gyvenimas, o ilgas kaip šviesmečiai.

Išlindau į lauką, nuėjau į sodą už prūdo ir atsisėdau po didele vyšnia.  Po minutės jau gulėjau aukštielninka, niekas manęs čia negalėjo pamatyti, jaučiausi saugi, apsupta aukštos žolės sienos. Dar po minutės pajutau, kad mane myli. Labai stipriai pajaučiau – mane myli. Kas? Juk aš neturiu draugo, kas mane myli? Mama, tėtis? Bandžiau protu suvokti, ką jaučiu, tačiau greitai protas pasidavė. Užmerkiau akis. Mėgavausi tuo jausmu, maudžiausi jame, mane apėmė begalinis švelnumas, ramybė ir palaima. Įsivaizdavau save žalioje žalioje pievoje, kur čiulba paukšteliai, ošia medžiai, skraido drugeliai, kvepia žemė ir gėlės, man taip gera ir ramu. Esu labai labai mylima, degu meile, aistra, noriu bučinių, gaunu juos, pajuntu saldžią palaimą…ekstazę…įtampą, ir …pilną atsipalaidavimą. Giliai atsidusau ir atsimerkiau. Ašaros bėgo mano skruostais, net nepajutau, kad verkiu. Apsižvalgiau aplinkui. Pasaulis aplink mane staiga tapo kažkoks kitoks. Ryškesnis, aiškesnis, atviresnis. Jaučiau, kad dabar jau žinau, kas yra tikra meilė. Kas čia buvo, klausė manęs protas? Ką ką tik, pirmą kartą, aš išgyvenau?… Atsakymo neradau, tik jaučiau, kad nebesu viena. Tačiau ne su tais žmonėmis, kuriuos aš pažįstu, net ne su bomžais, kurie čia gali būti, ne su draugėmis, net ne su močiute…su kažkuo kitu, svarbesniu. Nebesu viena ir niekada nebebūsiu. Dabar mes dviese.

Kas buvo toliau? Ar šis potyris pakeitė Monikos gyvenimą, kokio sprendimą ji priėmė?

 

10 skyrius

 

 

 

 

Vasaros maratonas

8 skyrius


Atsibudau nuo jausmo, kad krentu. Net įsikibau į lovos atlošą. Prisiminiau tik sapno nuotrupas – buvau kažkokioje erdvėje, bedugnėje, be sienų, buvo tamsu. Aš nieko nemačiau, liko tik jausmas – aš krentu. Mosuoju rankomis, beviltiškai stengdamasi už ko nors užsikabinti, tačiau tik krentu, krentu, krentu, nieko nebekontroliuoju, viską praradau, man liko tik kritimas. Ar kada nors pasieksiu žemę, bet kokį kietą paviršių? O gal taip ir krisiu visą likusį gyvenimą, kol pasensiu, arba numirsiu iš bado?

Atsibudusi atsidusau su palengvėjimu. Ufff… nu ir kvailas sapnas…Tai aš iš lėktuvo krentu į kažkokius koliziejus, tai, iš viso, beribėje erdvėje…krentu. Ką tai galėtų reikšti, tas kritimas sapne? Kaip jis susijęs su mano gyvenimo įvykiais, kurie vyksta?

Atsakymo į šiuos klausimus, aišku, neradau, todėl nusprendžiau pasidaryti kavos ir lovoje šiek tiek padirbėti. Nors ir šeštadienis, bet man visai patinka netrukdomai pageneruoti idėjų sekančiam projektui. Nuobodžius darbus, kaip sąmatų kūrimą, sąskaitų išrašymą, ataskaitų ruošimą, galiu atidėti darbo dienai, o kūrybiniai darbai geriausia sekasi namuose, lovoje.

Kaip tik turiu kavos reklamą… „Mh“, …gurkšnodama kavą įtemptai galvojau. „Kava…kava… Kava – gaiva…“ Gaivu…kas yra gaivu?… Mėtinė kava…O! Neblogai. Pagooglinau, ar iš viso egzistuoja mėtinė kava. Ne! Tik mėtinė moka, o tai visai kas kita…Kaip būtų įdomu paragauti mėtinės kavos…Bet galime visada pritempti…Galima, pavyzdžiui, auga mėtos, personažas (turi būti jauna mergina) prieina, nuskina, patrina tarp delnų, pauosto ir įsiberia į kavą. O tada ją užuodžia kaimynė…Hm, bet čia bus tarsi mėtinės kavos reklama, o ne šiaip kavos. Dar reikia pagalvoti. Bet kava – gaiva man patinka…

Nepajutau, kaip praėjo visa valanda. Per tą laiką googlinau, galvojau, rašiau, tryniau, sėdėjau įsmeigusi akis į vieną tašką. Neblogai padirbėjau. Smagiai pašokau iš lovos ir nuskuodžiau į dušą. Bet tik atsukusi vandenį išgirdau telefoną. Skubiai apsišluosčiau ir išlėkiau iš vonios.

–Labas, ką darai?

–Labas, Sibile. Ai nieko, ėjau į dušą.

–Ką veiksi?

Nžn, gal biškį padirbėsiu…Projektų krūva, o praeita savaitė buvo kažkokia unbelievable crazy.

Nu, iš aš tą patį pagalvojau. Tas žalias kambarys, močiutė, paskui laidotuvės, ta nuotrauka, viskas kažkaip tau susidėjo. Dar darbe… Tikrai, crazy. Dėl to aš tau ir skambinu, turiu pasiūlymą. Renkis, varom į „Kroodilą“.

–Tai kad ten bilietų jau nėra, reikėjo iš anksto užsisakyt.

–Yra, aš suveikiau tau bilietą.

–Rimtai?

–Jo. Parašiau  feisbuke, kad ieškau, ir atsirado, kas parduoda.

–Oooooooo…rimtai?!

–Nu, – girdėjau, kaip Sibilė šypsosi. –Varai?

–Tai mano mašina?

–Galim. Bilietas vienai dienai, bet jei ką galėsi pasilikti, niekas ten netikrina.

–Neee, aš gal nenakvosiu, neturiu miegmaišio, bet šiaip tikrai įdomu būtų, kūrybinių idėjų pasigaudyt…Kaip tik dabar užstrigau su kavos reklama.

–Arba – šiaip atsipalaiduot. Taigi savaitgalis, gali truputį pamiršti darbą?

–Na taip… turėtų būti fainas festivalis. Kada išvarom?

–Pradžia vienuoliktą, tai už valandos?

–Ok, būsiu prie tavęs už valandos.

Kosminiu greičiu nusiprausiau, įšokau į džinsus, užsitraukiau baltus, paprastus marškinėlius, įsimečiau vandens, telefoną, užrašų knygutę, šokoladuką, piniginę, skėtį, vienkartinių nosinių, vazeliną lūpoms ir saulės akinius. Atrodo, viską pasiėmiau. Užrakinau duris.

Važiuodama širdyje džiaugiausi, kad turiu tokią gerą draugę, kaip Sibilė. Gal ne visais gyvenimo klausimais mūsų nuomonės sutampa, bet ji tikra draugė. Rūpinasi manimi, stengiasi, kad man būtų gerai. Kažkaip iš karto susidraugavome, jau pirmame kurse, ėjau, atsimenu, Katedros aikšte ir susitikome, ji irgi ėjo ta pačia kryptimi, o neatpažinti jos iš tolo neįmanoma iš jos ryškių, oranžinių plaukų. Ėmėme kalbėtis, ir taip nenustojome to daryti iki šiandien. Paskui prie mūsų prisijungė ir Kamilė, tiksliau, jos su Sibile jau buvo susidraugavusios. O man su moterimis niekada nesisekė draugauti. Aš jaučiu tik didžiulę konkurenciją iš jų pusės, juk visos nori būti gražesnės, protingesnės, šaunesnės už kitas. Patraukti daugiau vaikinų dėmesio, daugiau pasiekti gyvenime. Fui. Mano kolegės visos tokios. Dar pradžioje nebuvo taip blogai, bet kai tik vadovė pranešė, kad laukiasi, viskas, žiurkių lenktynės prasidėjo…Kuri užims jos vietą? Labiausiai tai Auksė veržiasi, ji gal ir kitus įkalbėjo prieš mane laikytis. Jaučiu didžiulį kolektyvo susipriešinimą, juk ne veltui vadovė gavo tą e-mailą apie plagiatą. Kai taip yra, tai rankos nusvyra ką nors naujo kurti, todėl trigubai labiau džiaugiausi, kad turiu Sibilę ir kad ji išsitempė mane į Kroodilą, ten tikrai bus faina, praeitais metais buvome visos trys. Dabar Kamilė su savo meile, su tuo Andrė tūsinasi, vakar jis atskrido. Todėl negali, aišku. Bet faina buvo. Kiek ten visokių idėjų prigeneravome! Tiesiog fontanai tryško. Ir darbui, ir asmeniniam gyvenimui.  Žodžiu. Labai gerai, kad ten dabar važiuoju. Kažkaip buvau visai pamiršusi, kad reikia bilietus nusipirkt. Šaunuolė Sibilė!

Dilgtelėjo širdį, prisiminus Treškį. Juk jis irgi visada mane suprasdavo, palaikydavo. Buvo geras mano draugelis, visada linksmas, ir mane nuteikdavo nuotaikingai, bet va… Ai, yra kaip yra, apsieisiu aš ir be šuns. Nors gaila…Gal reikėjo tada nevažiuoti į darbą, o geriau jo paieškoti? Juk „darbas ne vilkas“, kaip sakydavo mano močiutė, o nieko gal nebūtų atsitikę, jei šiek tiek pavėluočiau? Dabar, kai matau viską iš laiko perspektyvos, – tikrai neverta buvo skubėti. Paradau Treškį, o prezentacija vis tiek nepavyko…Tiksliau pavyko, puikiai, bet „mielieji“ bendradarbiai pasistengė, kad tai atrodytų kaip plagiatas…Bliamba, kaip jie mane nervuoja…negaliu pakęsti. Nesinori nei kurti, nei į darbą eiti, su tokiu kolektyvu. Atleisiu visus! Turiu nusiraminti. Giliai įkvėpiau. Sibilė su festivaliu pačiu laiku, tikrai atsigausiu. Net ir per vieną dieną, bus jėga. Valio, varom į Kroodilą!!!

Oras pasitaikė nuostabus. Visą gegužę jau buvo vasariškas oras, o birželis prasidėjo tiesiog tropine kaitra. Šiandien nebuvo taip karšta, apie 25, pūtė švelnus vasariškas vėjelis, kedenantis plaukus, tikra aksominė vasara, kokią prisiminiau iš vaikystės. Ech… Vaikystėje, pas močiutę, aš buvau tikrai laiminga. Jaučiausi saugi, namuose. Mylima, prižiūrėta, nieko man netrūko. Bet vaikystė, gaila, baigėsi ir turiu dabar kaip kokia hiena kovoti už savo vietą po saule. Tėvai net nepritarė, kur nusprendžiau stoti. Labai norėjau komunikacijos, kurti reklamas, ir panašiai… bet tėvas sakė, nesąmonė, vaikų pasakos tos reklamos, geriau stočiau į teisę, va čia tai rimta…Taip ir kovojau, kovojau, iki šiol turiu kovoti…Dar giliau atsidusau.

„Ai“, – kaip visada numojau ranka. Kam čia parintis, mes varom į festivalį!!! Viskas, kad neigiama, niūru, sunku, šiandien negalioja. Aš taip pasakiau!

….

Daug margos publikos. Nuo vyresnio amžiaus neformalų ir įvairaus plauko menininkų, iki studentų, kurie dar tik bando suvokti save kūrybinėje plotmėje. Mes su Sibile – dvi fatališkos moterys – ji savo ilgais, ugniniais plaukais ir giliomis rudomis akimis, aš – su juodais kaip varno sparnas plaukais ir baltų marškinėlių kontrastu, iš karto patraukėme susižavėjusių vaikinų ir pavydžių merginų dėmesį. Buvo šiek tiek keista be Kamilės, paprastai ji sugerdavo visą mums skirtą dėmesį, nes buvo iš mūsų komunikabiliausia, o iš ėsmės – plepiausia ir kvatojosi garsiausiai. O dabar mes tik dviese…kalbėjo daugiausia Sibilė. Aš tingėjau veltis į diskusijas. Kai manęs vienas paklausė, ką galvoju apie daoizmą, atsakiau, kad jo akys labai keistos – viena žalia, kita ruda. „Visi man taip sako“, pasakė jis ir mūsų pokalbis nutrūko. Na ir gerai, aš specialiai norėjau pasirodyti banali nuobodyla.

Vaikinas žaliai dažytais plaukais priėjo prie manęs, kaip dėliojome mandalas. Ėmė kalbėti apie egzistencializmą, nors nieko manęs neklausė, tarsi sau, tarsi man. Gerai, paklausysiu, ypač, kaip jo tokia įdomi tatuiruotė…Nuoga mergina su dviem ryškiomis akimis – viena akis raudona, kita žalia…

„Ir vėl tos spalvos!” staiga dingtelėjo man ir neištvėrusi nuėjau nusipirkti alaus, nors žinojau, kad turėsiu vairuoti namo.

Kai pradėjau…tai aišku buvo sunku sustoti, ypač, kai vasara, ežeras, kalbos apie meną, virtualią realybę ir dirbtinį intelektą…niekaip negalėjo iš galvos išeiti vaikinas su tatuiruote, jis man kažką priminė, tik niekaip negalėjau suprasti, ką… Ieškojau jo minioje, bet daugiau jo nepamačiau. Nuėjau prie ežero, atsisėdau ir įsižiūrėjau į debesis. Ir vėl visokios mintys ėmė lįsti į galvą, apie močiutę, apie vyrą su ūsais, apie simbolius….Kam visa tai? Ką tai galėtų reikšti? Man, mano gyvenimui dabar? Gal ir mano gyvenimas yra tik iliuzija? Gal kažkur yra tikras gyvenimas, o čia – tik jo atspindys, lyg virtualus, lyg netikras, iškreiptas, esantis kažkur kitur… Jei šis netikras, tai kur tikrasis? Kur?…

Besėdėdama sugalvojau, kad rytoj nuvažiuosiu į dvarą. Ten, kur gyveno mano proseneliai, Jonavos rajone. Turėčiau rasti, nors močiutė mane tik vieną kartą buvo nusivežusi parodyti, kur ji gimė. Man buvo kokie dvylika metų. Bet pabandysiu rasti. Gal nuvažiavus ten, man paaiškės? Kokia viso šito prasmė?

Kažkoks senis prisėdo prie manęs per paskaitą apie vizualizaciją. Žiūrėjo akies krašteliu, žiūrėjo, bet nieko nesakė. O staiga tik pašoko, trenkė kėdę į žemę ir suriko ant visos palapinės:

–Nelėk per gyvenimą kaip akis išdegusi!

O Dieve tu mano. Visi net nutilo. Košmaras.

Ai, nieko. Ką padarysi, būna visokių crazy diedų.

Tuo norėjau save įtikinti, aišku, bet… Kažkur giliai man buvo aišku, kas jis tai sakė man. Būtent man. Iš visų paskutinės savaitės, grįžus iš Italijos, įvykių, jau nebegalėjau tuo stebėtis. Jis irgi kažkaip su visu tuo susijęs. Arba tik matau tokią realybę? Kaip kalbėjome diskusijoje apie dirbtinio intelekto formuojamą virtualią realybę… Ji kiekvienam formuojama kitokia, pagal jo pomėgius ir interesus… Gal ir mano tikroji realybė yra kažkieno formuojama? Tik kieno?… Tokiuose festivaliuose gali kilti įvairių minčių.

Norėdama atsipalaiduoti ir nusiraminti nuėjau į kvėpavimo užsiėmimus. Kvėpavome į stuburą, jaučiau, kaip stuburu kyla ir leidžiasi šviesos kamuolys, kaip viskas šviesėja ir skaidrėja, darosi lengviau kvėpuoti. Stipru. Po užsiėmimų pasijutau visai išsiblaiviusi, o kadangi jau buvo po devynių vakaro, nusprendžiau važiuoti namo.

–Palauk, nevažiuok, tuoj bus susitikimas su Tibeto išminčiumi, kuris meditavo penkiolika metų kalnuose, nušvito, ir dabar mums skaitys paskaitą apie kūrybiškumą! Jis yra festivalio vinis, pasilik, gal tau tik jo paskaitos trūksta, kad sudėtum visus taškus ant „i“! – Sibilė tikrai moka įtikinėti.

Gerai. Pasilikau.

Po paskaitos jau buvo tamsu. Sibilė grįžo su dviem bokalais, pilnais putojančio gėrimo, ir aš pasidaviau. Ai…

Miegojau kažkieno palapinėje, kažkieno miegmaišyje, nesipraususi, nesivaliusi dantų, neturėjau nei šukų, nei kuo persirengti… ir dar turėjau leisti kažkieno rankai ilsėtis ant mano krūties, atsibodo kovoti, aš nustumiu, o ji vėl atslenka… Fui. Visiškai ne mano stiliuje. Nepatinka.

Todėl porą valandų nusnūdusi išsirangiau iš palapinės. Rytas buvo šiltas ir gaivus. Festivalis dar miegojo, tik vienas kitas „išėjęs“ dalyvis, atrodo, visą naktį taip ir prasėdėjęs prie laužo, kiurksojo ten pat knapsėdamas.

Noras susirasti prosenelių dvarą po tokios nakties ne tik nenuslūgo, bet dar labiau pastiprėjo. Turėjau surasti kažką savo, kažką maniško, praleidusi naktį svetimoje palapinėje ir miegmaišyje, su svetima ranka ant krūtinės. Miegai visiškai išlakstė ir aš užvedžiau automobilį. „Gal ir negražiai darau“, juk palieku Sibilę, dingtelėjo mintis. Bet ji supras. Ji tikrai ras, kas ją paveža, ne iš kelmo spirta. Ji supras.

Paspaudžiau atbulinę pavarą ir išvairavau iš aikštelės.

 

Kas buvo toliau? Ar Monika rado dvarą?

9 skyrius

 

Vasaros maratonas

7 skyrius


Dabar turėjau tikslą – sužinoti, kas tas vyras su ūsais. Įrodymus turiu net du, nuotrauką ir žiedą.

Iš karto po darbo ėjau siaura šv. Ignoto gatvele. Vis dar buvo tvanku, jaučiau kaip prakaitas lipdo suknelę prie nugaros. Niekaip negalėjau pamiršti tos katės. Kažkokia nesąmonė leisti atsinešti savo augintinis į darbą! Aš nepritariu. Solveiga atsinešė savo katę, o ji, aišku, užšoko ant mano klaviatūros ir taip užblokavo kompiuterį, kad visas dvi valandas nieko negalėjau daryti… oj, kaip įsiutau! Visos gynė Solveigą ir jos katę, tipo aš kalta, kad susinervinau… Gyvačių lizdas, greičiau man pavyktų pasiekti paaukštinimo ir tada aš jiems visiems parodysiu, kur vėžiai žiemoja, kaip sakydavo mano močiutė…

Mintis nutraukė Sibilė. Klausė, kaip aš. Ji visada paskambina po vakarėlio. Ilgai negalėjau kalbėti, juvelyras buvo čia pat, už kelių namų. Senovinis namas, siauros durys, aukštas akmeninis slenkstis. Vos ne Rumšiškės. Ir viduj remontas nedarytas turbūt pusę amžiaus, langų nėra, viskas dvelkia pelėsiu ir drėgme. Jei ne Mindaugo rekomendacijos, aceit čia dirba pats geriausias juvelyras šalyje, nebūčiau ten ėjusi. Nejaukiai apsižvalgiau, palaukiau – tyla, tuštuma. Nedideliame prekystalyje po stiklu padėti keli papuošalai, apšviesti staline lempa, ant stalo stovėjo aparatas, panašus į mikroskopą. Ėmiau juos apžiūrinėti. Gal man jau visai susisuko galvelė, bet man pasirodė, kad aš jau čia buvau. Nebegalėjau to kentėti, todėl garsiai ir nekantriai sukrenkčiau.

Mh, mh, mh!!!

Iš už siaurų baltų durelių išlindo žmogysta, apsigobęs murzganu baltu chalatu. Nužvelgė mane toliaregėm akimis. Tylomis ištiesiau jam žiedą, jis taip pat tylomis jį paėmė ir nieko nelaukęs pakišo po „mikroskopu“. Geras penkias minutes tarp mūsų tvyrojo tyla, kol galų gale atsikrenkštęs jis tarė:

–Dvidešimt, – grąžino man žiedą.

–Aš neparduodu, aš atėjau…

Didelės, akinių dioptrijomis išsiliejusios akys spoksojo į mane.

–Aš tik norėjau sužinoti, kokio maždaug amžiaus gali būti šis žiedas?

–100 metų.

–Jūs juokaujate?

Tyla ir akys.

–Mh, gerai, tada, o gal galite maždaug pasakyti, kur jis buvo pagamintas?…

–Pagal akutės formą…Italijoje, pietinėje dalyje.

Apšalusi stovėjau laikydama žiedą delne. 100 metų! Tada, kai mano prosenelė gimė…gal tai jos žiedas, gautas gimimo proga? O kaip tas vyras susijęs? Nejučia išsitraukiau vyro su ūsais nuotrauką ir parodžiau ją žmogystai.

–Šią nuotrauką ir žiedą man paliko močiutė. Čia slypi kažkokia šeimos paslaptis…

–Tai paklausk mamos! – BUM!, už žmogystos nugaros užsitrenkė baltos durelės.

Fui koks! Kaip nemalonu. Greičiau į šviesą, saulę, šilumą, vasarą. Nėriau iš juvelyro urvo į lauką. Vasaros diena švytėjo visame savo gražume, sekinantis karštis jau buvo atslūgęs, liko tik maloni, odą glostanti šiluma. Užsimaniau ledų ir nusipirkusi atsisėdau ant suolelio parke. Užmerkiau akis, atsukau veidą į vakarinę saulę. Gera. Staiga pasijutau be galo pavargusi, turbūt vakarykštės išgertuvės taip pranešė apie save. Padėjau galvą ant rankinuko, sukėliau kojas ant suolelio…

Aš dideliame kambaryje, primenančiame šokių salę. Vilkiu ilgą baltą suknelę, mano plaukai subanguoti, papuošti karoliukais. Nežinau, iš kur tai žinau, nes veidrodžio nematyti. Aš skubu, tviskančiomis parketo grindimis einu į sodą, jau matau jį pro praviras dvigubas duris. Durys aukštos, kaip ir lubos. Pakeliu galvą, lubas puošia gintariniais karučiais nukabinti sietynai, labai dideli ir sunkūs, o lubos skliautuotos, baltos, išpuoštas gipso ornamentas. Žinau – tai mano namai, aš čia gyvenu. O sode kažkas yra…kažkas manęs laukia, kažkas, apie ką pagalvojus šiluma, tarsi nuostabi gėlė, ima skleistis krūtinėje. Jaučiu kaip rausta skruostai, iš krūtinės veržiasi širdutė. Bėgu kone tekina, tik staiga mane sustabdo duslus griežtas balsas:

–Agota!

Pašokau nuo suolelio. Košmaras, užmigau miesto viduryje. Skubiai susigraibiau savo daiktus ir nėriau į gatvę. Kokia gėda. Kaip kokia bomžė… Tikiuosi, niekas nepamatė ir neįdės į instagramą…Jei koks kolega, tai tikrai pasidalintų…Konkurencija nežmoniška. Visi nori čia ir dabar, kaip ir aš. Karjeros, gražių namų, kelionių, gero gyvenimo.  Tai būtų juoko…

Pirmajam stresui atslūgus ėmiau galvoti. Agota? Įdomu, koks buvo prosenelės vardas? Močiutė niekada neminėjo…sakydavo mama ir tiek…Išsitraukiau telefoną.

–Labai mama, klausyk, gal tu žinai, koks buvo močiutės mamos vardas?

–Agota. O kodėl klausi? – balsas nustebęs.

– O geras…Kitas klausimas: prie žiedo, kurį man močiutė paliko, dar buvo tokio ūsuoto vyro juodais plaukais nuotrauka. Tokia senovinė. Gal tu ką nors žinai apie jį? Gal jis giminė?

–Ne, nieko nežinau. Net nežinau…  Na, kokia dar giminė! Tavo prosenelė Agota ištekėjo už bajoro, Antano Gudešiaus. Jos tėvai irgi buvo nemenki dvarininkai, taigi santuoka buvo lygiavertė tais laikais…Kaip žinai, jie susilaukė dukters, mano mamos, tavo močiutės Mortos. Po karo sovietai juos ištrėmė į Jakutiją, bet ištrėmė tik Antaną, Agota su Morta pabėgo į Kazachstaną. Antanas ir mirė tremtyje, tavo prosenelė su močiute 1958 metais grįžto į Lietuvą. Morta užaugo ir su vyru Mykolu susilaukė tavo dėdės, paskui ir manęs. O mes, ačiū Dievui, turime tave. Mūsų giminėje viskas aišku. Iš kur dar giminė.

Prisiminiau, kad močiutė man irgi pasakojo tą patį. Kaip jos mamą su ja mažyte priglaudė pusiau kazachė Vera, su kuria susipažino važiuodamos traukiniu. Jos laikinai gyveno pas ją Kazachijos kaime, o kaimynams Vera pasakė, kad čia jos giminaitės. Buvo pokaris, visi galvojo, kad jos bėgo nuo vokiečių. „Šventoji“, vis kartodavo močiutė.  Kai užėjo nkvdistas pasidomėti, kas per giminaitės, Vera jį nusitempė į miegamąjį ir tas daugiau nebelindo. Tai man pasakojo močiutė, kai man jau buvo gal penkiolika metų. Tas momentas iš visų jos pasakojimų man buvo siaubingiausias, niekam apie tai nesu prasitarusi. Nežinau, ar dar kas nors žino. Močiutė meldėsi kiekvieną vakarą už savo išvaduotoją ir globėją Verą, prie to kryžiaus ant piliakalnio irgi visada statydavo žvakelę.

 

Taip, visa tai atitiko močiutės prisiminimus, bet kažkodėl man nepatiko mamos balsas. Tarsi ji dėl kažko teisintųsi.

–Taigi matei savo prosenelius, pas močiutę kambary, nuotraukoj… – mama nebegalėjo nurimti, kol man neįrodys savo.

–Mama, o tau niekada nepasirodė  keista, kad močiutės plaukai juodi kaip varno, o jos tėvai abudu šviesūs?

–Monika, Monika…ką tu čia kalbi, vaikeli…

–Ne, nu rimtai. Aš tik klausiu. Ir staiga ta nuotrauka, kurią močiutė norėjo palikti tik MAN. Ar tau viskas čia atrodo normalu?

–Viskas mūsų šeimoje yra normalu, – mama jau ėmė pykti. – Tu neišsigalvok nesąmonių. Ir nebūk kaip balta varna. Tu dar nežinai, kaip genetika veikia, visko gali būti ir per dešimtą kartą…ir …iš viso, ką, nežinai, kad močiutei jau senatvinė nepilnaprotystė buvo, ką gali žinoti, ką ji tau į tą dėžę galėjo įkišti… Bet kokią nesąmonę galėjo įdėt. Ko tu čia imi į galvą Monikut, ieškai problemų, kur jų nepametusi, nebandyk…

Mama užsivedė, bet kažkodėl nepatikėjau nei vienu jos žodžiu. Jos monologas dar labiau sustiprino pasiryžimą kreiptis į profesionalus. Mamai kalbant (jau kai užsiveda kalbėti kokia nors sau skaudžia tema, tai gali varyt nesustodama dvidešimt minučių), ėmiau guglinti.

Atsisveikinau su mama ir vis dar guglinau. Kuo daugiau nieko neradau, tuo įnirtingiau ieškojau. Visą kelią iki namų galvojau apie tai, o grįžusi toliau ieškojau. Tikras detektyvas. Kaip, pavyzdžiui, surasti savo prosenelį, kurio turi tik nuotrauką? Kai visi dokumentai sutvarkyti jo nenaudai? Kai visi liudininkai jau seniai mirę? Visgi, po kokių dviejų valandų ieškojimo pagaliau nuleidau rankas. Niekas negali įrodyti, kad mano prosenelis buvo kažkoks italas (ar kas jis ten buvo)? Ieškok kiek nori, nors visus archyvus išknisk. Visi dokumentai pasakys tą patį, ką ir mama: tavo prosenelė Agota ir Antanas Gudešiai, bajorai. Esi bajoraitė, ko dar tau trūksta? Tikrai jau. Ieškau adatos šieno kupetoj, kaip močiutė sakydavo. Net jei padaryčiau genetinį tyrimą, radusi močiutės plauką, ką tai pasakytų? Ogi nieko. Galėčiau tik patikrinti, ar mes su ja giminės. O to net tikrinti nereikia, mūsų veidai tai įrodo. Man tik reikia atsikratyti tų sapnų ir to vyro ir gyventi savo gyvenimą, nieko aš daugiau nenoriu. Kas man gali padėti?!

Dėdė! Staiga prisiminiau vienintelį žmogų, kuris man gali padėti. Juk jis sapnuoja tą vyrą su ūsais, kaip ir aš. Tiksliau, sapnavo. Gal jis kažką žinos? Nieko nelaukusi paskambinau dėdei.

–Laba diena, čia Monika.

Nustebau, pakėlė iš karto, tarsi laukdamas skambučio. Paprastai jis būna kūrybiniame įkarštyje ir telefono iš viso negirdi.

–Labas, Monika, gražuole.

–Aš norėjau jūsų paklausti apie tą vyrą su ūsais iš jūsų paveikslo, – ėjau tiesiai prie reikalo.

–Mh?

–Gal jūs žinote, kas jis toks?

–Man atrodo, kad ir tu žinai. Jis labai stipriai prisidėjo prie mūsų šeimos gerovės, – gašlus kikenimas.

–Bet ar turite įrodymų? – man tai visai nepatiko.

–Įrodymų? Sapnai mano įrodymas. Tavo nosis – mano įrodymas, – dėdė švogždamas ėmė kvatotis.

Aš tylėjau, o jis tęsė:

–Kaip žinai, aš pasirinkau meną, dėl to išsiskyriau su žmona. Ji mane paliko, nes man tapo nebesvarbi. Mano paveikslai yra mano šeima.

–Kaip tai susiję?

–Susiję, susiję, vaikeli, viskas yra susiję. Tu galvoji, kažkokiam diedui su ūsais buvo galima vesti bajoraitę, kokia buvo tavo prosenelė?

–Dvarininkaitę.

–Koks skirtumas! Tais laikais nebuvo viskas taip paprasta. Ir kažkur kažkaip ta tavo nosis vis tiek atsirado…

–Tai jūs manote…

–Čia ir manyti nereikia. Tas vyras su ūsais – tavo tikrasis prosenelis.

Nors ir įtariau, nors ir buvo tarsi aišku, tačiau toks patvirtinimas apie mano prigimtį, be užuolankų, „tiesiai į kaktą“, man sukėlė šoką. Tai aš visai ne ta, kas galvojau? Tai…net nežinojau, ką galvoti, ką dabar man reikėjo daryti? Dėdės žodžiais neabejojau. Nuojauta šnabždėjo, kad jis sako tiesą. Nejučia ėmiau kartoti vaikystėje išmoktą maldelę angelui sargui, nors nesu tikinti. Močiutė mane mokė maldų, ji pati buvo labai religinga.

Mažo modernaus buto sienos ėmė slėgtis, todėl nusprendžiau eiti iš namų, pasivaikščioti. Nieko nematydama skubiu žingsniu atėjau iki senamiesčio. Lyg tyčia praeinant Onos bažnyčios durys buvo atidarytos ir aš pajutau tokią malonią vėsą, sklindančią iš ten, kad pajutau begalinį norą užeiti. Pastatysiu ir aš žvakelę už tetą Verą, pagalvojau. Pirmą kartą gyvenime… Bažnyčia buvo pilnutėlė, tik žmonės buvo keistai apsirengę, tarsi valstiečiai – su drobiniais marškiniais ir perkelinėmis suknelėmis, moterys ryšėjo skareles, o vyrai rankose laikė šiaudines skrybėles. Kas čia per maskaradas? Ir bažnyčia visai kitokia, nei prisiminiau, šviesi, jauki, medinėmis sienomis ir lubomis.  Pro vitražus veržėsi saulės spinduliai (o juk saulė ką tik nusileido!), ji krito ant gėlėmis išpuošto altoriaus.

Staiga mane pastvėrė kieta ranka. Aukštas prakaulus vyras ėmė mane tempte tempti, nespėjau net atsikvošėti, kai jau stovėjau prie altoriaus, už parankės kažkokiam storuliui, kuris išsišiepęs žiūrėjo į mane. Griežto veido kunigas piktai suraukė antakius iš storulio šypsena išnyko. Staiga už kunigo pamačiau vyrą su ūsais, kuris man kažką įnirtingai norėjo pasakyti, mosavo rankomis, judino lūpas, bet aš jo negirdėjau. Kunigas ėmė greitakalbe berti lotyniškus žodžius.

Jaučiau, kad mano širdis plyšta, aš nykstu, tirpstu, mirštu. Jaučiau skruostais tekančias ašaras, jų niekas nematė, nes mano veidas paslėptas po baltu nuometu. Vyras su ūsais išnyko, išgaravo tarsi rūkas. Sukepusiomis lūpomis vos girdimai ištariau: taip.

 

 

Kas buvo toliau? Ar Monika nuleido rankas paieškose ar ieškojo toliau?

Rašykite komentaruose!

 

8 skyrius

 

Vasaros maratonas

6 skyrius


Kodėl grįžusi iš Italijos aš jaučiuosi tarsi išdžiūvęs šulinys, į kurį kažkas primėtė senų padangų ir dar įmetė nudvėsusią katę? Gal netgi nuo anksčiau – nuo tada, kai pradėjau sapnuoti tą vyrą. Buvau antrame kurse, viskas sekėsi puikiai, mokslai patiko, bet įsidarbinau ir mano dienos tapo tikri nesibaigiantys maratonai. Galvojau, nu ką, nuo įtampos košmarai sapnuojasi, kam jų nebūna. Bet šią savaitę, po Italijos viskas ėmė kažkaip riedėti nebekontroliuojamai. Tas žaliai raudonas kambarys…ne, tikrai, man reikia kuo greičiau grįžti į vėžes. Po darbo susitiksiu su mergom ir prisigersiu. Toks planas.

Grįžusi iš laidotuvių įkritau į kažkokią keistą būseną. Tarsi laukčiau kažko, ar ką… darbe mano projekto nepriėmė, bet aš nesižudžiau dėl to, ėmiausi naujo projekto. Visi žino, kad atkaklumas yra svarbiausia daug pasiekusio žmogaus savybė. Nesustok ties nesėkmėmis, varyk toliau! Viršininkė nebuvo labai patenkinta, kad nieko nepadariau per tas dvi dienas, bet aš ir neaiškinau. Negalėjau, ir viskas. Juk tikrai negalėjau. Kai grįžau iš dėdės norėjau dar užsukti į darbą, bet ir vėl man nutiko… gyvenimas. Visiškai nesitikėjau, kad sutiksiu Treškį, vedamą kažkokio vaikigalio. Tikrai jis, supratau tai, kai tik ėmiau kedenti jo kudlas, Treškis irgi apsidžiaugė, mane pažino…toks nupraustas, sušukuotas… o tas vaikigalis, kuris jį vedė traukia nuo manęs pavadėlį ir sako: nelįsk prie mano šuns. Taip ir sako! Kaip galėjau jam nepaaiškinti, kad visų pirma aš jam ne „tu“, o antra, tai mano šuo, kuris buvo pasimetęs. O jis man trijų pirštų kombinaciją, ir į kojas. Kur ten bepagausi… Pavogė mano Treškį! O dar gražiausia, kad  Teresė durų nedaro! Nu čia tai iš viso. Taigi ką tik kalbėjom, viskas buvo gerai… Mačiau, kad pro durų akutę žiūri. Kelis kartus pašaukiau, nieko.

Taip nustėrusiai ir teko grįžti namo. Buvo jau dvi, labai užsinorėjau valgyti. Dar reikėjo palįsti po dušu, persirengti tą purviną juodą suknelę… Tada greitai nusileidau į piceriją papietauti. Susitarėme su Kamile kitą dieną susitikti. Jau būtinai reikia, taip seniai nesimatėm. O kai gyvenime tokie dalykai, žūt būt reikia pasikalbėti su draugėmis, akis į akį. Buvo jau keturios, o nuvažiuoti į darbą užtruktų dar valanda…ir jau nebevažiavau.  O jei jau visai su savimi atvirai, tai viena iš priežasčių buvo ta, kad įnikau googlinti archyvus. Šiaip, dėl įdomumo. Kur reikia kreiptis, norint išsiaiškinti kokį nors praeities faktą? Net neįsivaizdavau, todėl panūdau paieškoti informacijos. Kur ieškoti tos nuotraukos, kuri gulėjo ant mano stalo, istorijos? Nuo ko pradėti?

Įvedžiau: „kaip sužinoti nuotraukos istoriją“. Išmetė instrukciją kaip redaguoti nuotraukas ir kaip gauti automobilio istorijos ataskaitą. Pakeičiau paiešką į „archyvai nuotraukos istorija“, išmetė Lietuvos valstybės istorijos archyvo Feisbuke nuorodą ir straipsnį delfyje „Savo šeimos istoriją sužinoti galės visi: ilgus metus dūlėję dokumentai taps vieši“. Va tai tau! Geras…

Kramtydama picą greitosiomis perskaičiau straipsnį. Deja, dar tik taps, informacija dar nepasiekiama. Europos sąjungos pinigai… taigi visi žinom, kaip su jai būna. Pora auksinių tualetų ir neliks. Liko kelios išeitys. Arba važiuoti į Istorijos archyvą ir knistis ten pačiai, arba pasamdyti specialistus, kurie tai padarys už mane, tai kainuos. Arba – visa tai pamiršti.

Labai norėčiau pamiršti. Tikrai, tikrai. Ir kam man viso to reikia? Nesąmonė kažkokia…

 

Šiandien jaučiausi žvali ir tikrai nusprendžiau viską pamiršti. Tai pati geriausia išeitis. Pati logiškiausia. Mano gyvenimas yra čia ir dabar, o ne kažkur praeityje. Koks skirtumas, kas tas vyras, ir kas jis buvo močiutei. Manęs tai neliečia, mano gyvenimas visai kitur ir visai kitoks. Su močiute mes skiriamės kaip diena ir naktis, o nuo tos senos ir gūdžios praeities tai iš viso – šviesmečiai. Man turi rūpėti darbas, draugės ir ateities perspektyvos, o ne kažkieno senos nuotraukos. Rimtai.

Taip įtikinusi save jaučiausi visai gerai. Dirbau nepakeldama galvos visa dieną, buvau (kaip ir visada, jeigu ką😊 ) kupina idėjų naujam reklamos projektui. Dėl viso ko šį kartą pasigūglinau, ar nebuvo tokios ar panašios reklamos kur nors pas mus seniau ar net kitoje šalyje. Mano idėja – reklamuoti varškės sūrelius važinėjant po rajonus su ledų vežimėliu, kaip senovėje. Atvažiuoja ledai, sutilindžiuoja varpelis. Iš visų kiemų ir pakampių ima bėgti vaikai…toks jausmas, kad aš pati buvau tas vaikas, kuris bėgau, spausdamas šiltame delne pinigėlį ledams…brrr, Monika susiimk! Taigi, parduodame tikrus ledus iš ledų aparato, tačiau ant jų užrašytas sūrelių pavadinimas ir dar duodame mini sūrelį dovanų. Greitai sumečiau biudžetą, ne toks jau ir didelis, klientui gali patikti.

Praeidama pro mano stalą Auksė sustojo ir tarsi tarp kitko ėmė pasakoti, kad kai manęs nebuvo ją pasikvietė viršininkė ir ji tarp eilučių suprato, kad ją labai vertina ir skatina tobulėti, suprask, padaryti karjerą įmonėje. Arba ji visiškai kvaila, arba labai gudri. Bijau, kad bus antrasis variantas. Kita kolegė irgi norėjo pasikalbėti, bet aš demonstratyviai parodžiau į kaktusą – jis buvo atsuktas raudona puse. Mano idėja – ant stalų turėti tokius kaktusiukus – viena vazono pusė nudažyta žaliai, kita raudonai. Jei negali kalbėti, esi užimtas svarbiu darbu, atsuki kaktusą raudona puse, jei gali atsakyti į klausimus ir bendrauti – žalia… Žalia ir raudona…žaliai raudonos durys…

Monika, susikaupk!!!

Papurčiau galvą ir kolegė suprato, kad aš tikrai, tikrai negaliu dabar kalbėti. Tyliai nuėjo, o aš įnikau į projekto aprašymą. Įnikau su įniršiu, tarsi jis kažkuo nusikalto, kad mano mintys vis nušoka nuo plokštelės, kurią turėtų groti…

Vienu žodžiu. Nepatinka. Man nepatinka mano gyvenimas dabar. Reikia kažkaip pakeisti kanalą, atsipalaiduoti. Kaip gerai, kad susitinku su mergom šį vakarą.

….

 

–Eik. Tu. Sau. – Kamilė susižavėjusi spoksojo į vyro su ūsais nuotrauką. – Geras palikimas… O tu žinai, jūs kažkuo panašūs. Bet rimtai, žiūrėk, Sibile, ta nosis, akys…ir plaukai juodi, kaip varno…– čia greičiausiai bus tavo giminaitis, Monika, tikrai ne šiaip sau močiutė ją tau paliko, rimtai!

Po ketvirtos taurės vyno mane ėmė tik juokas.

–Ir ką tu siūlai? – kvatojau, pildamasi penktą.

–Gali pabandyti sužinoti savo praeitį. Tai labai svarbu. Pavyzdžiui, sužinosi, kad turi Italijoje giminių, dar kokių nors pikantiškų detalių… Ką, nenorėtum? – Sibilė, kaip visada, lakoniška. – Aš beje, pažįstu vieną žmogų… Iš Ukrainos jis, Ciguno mokytojas, kartais atvažiuoja pas mus, veda paskaitas. Didžių galių žmogus, kiaurai viską mato, galėtų daug ką tau pasakyti, jei nori, galiu paklausti.

–Baikit, mergos! Kam čia man reikia!

–Gal jis koks magas, žiūrėk, ir tu, ir tavo dėdė jį sapnuoja…Čia kažkas tikrai yra, – Sibilė įdėmiai žiūrėjo į nuotrauką.

–Nieko čia nėra! Paprasta sena nuotrauka…  Man visai nesinori užsikrauti sau dar vieno darbo ir ieškoti kažkokių neaiškių protėvių.

–O aš tai norėčiau, – užsisvajojo Kamilė. – O, tu dar nežinai, – staiga pakeitė temą, – Taigi Andrė atvažiuoja!!!

–Eik tu! – dabar jau aš nustebau. – Po vieno pasimatymo? Ar ne pas tave?

–Taip! Tai aišku, pas mane, – Kamilė juokingai išdidžiai pakėlė smakrą. – O ką?

–Nieko, – slapta nusišypsojau į vyno taurę. Sibilė atsakė tokiai pačia šypsena.

– O ką? – pakartojo Kamilė. – Na, permiegojom vieną kartą ir jis negali manęs pamiršti. Kas čia gali būti neaišku? – atrodo, Kamilė net truputį įsižeidė. – Ką, nežinot, kokios Italijoje moterys? Mes tiems italams kaip balzamas ant sielos…nenustebsiu, jei su žiedu ir pasiūlymu tuoktis atvarys.

–Ne, tai viskas gerai. Sveikinu! Gal tu ir būsi ta, kuri turės giminių Italijoje, – nusikvatojau, ir visos ėmėme kvatoti.

–Imam dar butelį, mums taip gerai eina, – pasiūlė Sibilė.

–Imam! Guliat tai guliat, kaip sakydavo mano močiutė.

–Ką tai reiškia?

–Na….ką aš žinau, bet maždaug… „geriam tai geriam“, – niekada nepaklausiau močiutės, ką tai reiškia, nes atrodė, kad savaime suprantu, ką ji turi omenyje, kai tai sako.

–Nu tai, geriam. Kur tas mūsų meilusis padavėjas?

Kamilė nubėgo ieškoti padavėjo, kuris vos spėjo suktis tarp populiarios vyninės staliukų. O Sibilė įsmeigė savo rudas akis į mane.

–Man atrodo, Monika, tavo gyvenime kažkas darosi. Tu kažkokia…nesuprantu, net kokia. Ne tai kad įsitempusi, bet tokia…tarsi pasiruošusi šuoliui pantera. Rami, bet tuo pačiu, atrodo, lauki palankaus ženklo, kai visa savo jėga pasiruošusi…

–Pasiruošusi daryti karjerą! – pertraukiau draugę. – Man daugiau nieko nereikia, aš tik noriu tapti fainos įmonės vadove, noriu turėti daug pavaldinių, daug pinigų, noriu daug atsakomybės, pagarbos ir įvertinimo, noriu vartyti milijonus!!!…– jau šaukiau iš susižavėjimo.

–O vyras, vaikai? Taigi sakei, kad bus, tik vėliau? Dabar į planus nebeįeina?

–Ai, žinai, Sibile, – palinkau prie jos. – Aš taip gal ir sakiau, bet tik todėl, kad būčiau kaip visi. Va, tu pavyzdžiui. Darai ką nori ir tau visiškai dzin, ką kiti pagalvos. Aš irgi taip noriu gyventi. Tu teisi. Aš pasikeičiau. Bet ne taip, kaip tu galvoji. Dabar galiu garsiai pasakyti, kad man nereikia nei jokio kvailo vyro, nei jokių kvailų vaikų. Man reikia darbo. Karjeros. Aš noriu būti kažkas daugiau šiame pasaulyje, nei šiaip mama, žmona, ar paprasta, eilinė moteris. Už tai ir išgerkim! – sušukau ir aukštai pakėliau savo taurę.

–Aleliuja, – Sibilė atsakė tuo pačiu.

Kamilė grįžo su nauju buteliu ir dviem jaunais vaikinais, gal kokių aštuoniolikos, kurie mums tą butelį ir pastatė. Kalbos nukrypo į kitas temas ir aš staiga prisiminiau, kad man rytoj į darbą.

–Man rytoj į darbą…tai aš jau vyniosiuosi meškeres…

–Mums visiems į darbą. Sėdėk, moterie! – Sibilė jau visai girta, jai nebūdinga. Aš irgi vos atsistojau, vienas jaunuolių pasišovė man padėti.

–Karjeristė!!!– dar šaukė pavymui Kamilė.

– Plaštakė, – tyliai sušnibždėjau, gerai, kad neišgirdo.

Iš visų jėgų laikiausi, kad eičiau tiesiai, nors pavyko sunkiai. Priėjau prie pirmos laukiančios taksi, paklausiau ar nuveš ten, kur reikia, ir prieš pat nosį užtrenkiau besistengiančiam mane sužavėti jaunuoliui automobilio dureles.

Užmigau, ar ką, bet kai pramerkiau akis, man pasirodė, kad mane žadina vyras su ūsais. Taksistas buvo tamsiaplaukis, gal koks armėnas, lietuviškai nekalbantis. Ar man dabar jau visur vaidensis tas vyras? … Gal tikrai dėl šventos ramybės reikia susirasti kas jis toks, ir pagaliau juo atsikratyti? Juk dėdė juo atsikratė nupiešdamas…gal ir man pavyktų?

Prieš užmigdama nusprendžiau. Kreipsiuosi į profesionalus. Juk dėdė sakė sumokės…tai gal taip ir bus. Be reikalo ar jį niekinau, juk jis vienintelis žmogus, kuriam tai rūpi, kaip ir man. Kažką reikia daryti, kad tik jis man daugiau nebesivaidentų…

Močiute, močiute, kas ten su tavim darėsi senovėje, kad man dabar reikia visą tą košę srėbti?

 

Kas buvo toliau? Ar atvažiavo Andrė ir ką sužinojo Monika?

Rašykite komentaruose!

7 skyrius

Vasaros maratonas

5 skyrius


Danguje grūdosi tamsūs debesys, o žvyro takelis vedė mane pirmyn. Žinojau, kur jis veda, ėjau juo šimtus kartų, tačiau man rodėsi, kad šį kartą jis niekada nesibaigs. Šį kartą viskas buvo kitaip, nebus už posūkio didelės liepos, paskui žemuogių pievos, paskui kaimyno bulvių lauko, paskui miškelio, o už jo ežero. Nebežinojau, kas bus už posūkio. Viskas atrodė nauja, neregėta. Keistas jausmas. Tarsi ir aš pati būčiau ne Monika, kuri tikrai žino, ko nori, o kažkokia pasimetusi mergaitė. Kažkas man tose laidotuvėse pasidarė, gal dėl to aš taip nenorėjau čia važiuoti. Nujaučiau, kad taip bus. Visai ne todėl, kad negalėčiau suderinti darbo ir šeimos, kaip tėtis sako. Viską aš galiu suderinti. O todėl, kad jaučiau, kad čia bus tų nesąmonių, kurios prasidėjo sapnais apie ūsuotą vyrą (pala, o kada tai buvo? Antrame kurse, prieš dvejus metus… ) tęsinys.

Taip ir buvo. Ta keista dėžutė, nuotrauka, paveikslas. Vienu žodžiu. Greičiau namo, į darbą, viską kuo greičiau pamiršti. Man reikia darbo amnezijos. Tokie dalykai ne man. Not like. Man nepatinka.

Norėjau pabėgti, aišku, nesiginčysiu. Todėl ir sprukau iš močiutės kambario tiesiai į lauką. Pora kilometrų iki ežero, ir atrodo, bus lietaus. Nieko, išgyvensiu šiek tiek vasariško lietaus. Svarbiausia dabar nepamesti galvos. Atsigauti, o tam, visi žino, labai padeda skubus ėjimas.

Kažkur tolumoje nugriaudėjo perkūnija. Atrodė, tarsi visa gamta šiek tiek pritūpė laukime. Kažkokio pasikeitimo, grėsmės laukime. Šiek tiek susigūžiau ir aš, tačiau niekas manęs negalėjo sustabdyti.

Štai jis, senasis ąžuolas. Kažkada, kai dar manęs nebuvo, į jį trenkė žaibas, pusę jo nulauždamas, neliko viršūnės, bet liko viena didelė šaka, kuri vis dar užsispyrusi krovė pumpurus ir augino lapelius. Iš toli ąžuolas atrodė tarsi žmogus, iškėlęs ranką sveikinantis dangų. Kokį tūkstantį kartų buvau į jį įsilipusi. Mane traukė  aukštybės, visada mėgau žvalgytis iš aukštai. Ten viršuje turėjau paslaptį – slaptą vietelę, drevę, kurioje slėpdavau savo brangenybes – akmenukus, nugludinto stiklo gabaliukus, senas sagas, plunksnas, džiovintas gėles.

Pažvelgiau į drevę iš apačios. Nesimato. Niekas turbūt be manęs jos taip ir nerado. Užsiropščiau ant akmens po ąžuolu. Močiutė sakė, kad šis akmuo turi velnio pėdą, nors niekas jos niekada nematė. Sako, kolūkio pirmininkas sovietmečiu liepė akmenį apversti, kad žmonės neitų prie jo, nesibūriuotų. Taigi, lygus lygutėlis akmuo. Su paslaptimi. Gal kaip ir mano gyvenimas?..

Ant mažojo piršto jaučiau žiedą. Nusimoviau jį, įdėmiai pavarčiau, apžiūrėjau. Paprastas sidabrinis žiedelis su akute. Jokio ženklo, jokių inicialų. Klausiau mamos, ar ji žino, ką man močiutė palikusi. Įraudusiu veidu atsakė, ne, nežinau, o ką paliko? Va, žiedelį, atsakiau. A, tik žiedelį? O aš galvojau, kokius kelis tūkstantėlius rasi, cha cha cha. Eisiu truputį pasivaikščioti. O prie mūsų neprisėsi, močiutės paminėti? Ne, aš noriu pabūti viena. Giminės nustebę. Monika? Monika? Dar girdėjau mamos balsą, bet jau nebesustojau.

Tačiau toli nenuėjau, kieme prie manęs prikibo pusbrolio vaikai, Monika, lets play with us! Look, look, what’ve found! Do you know, what it is?

Aha, nice, it’s call varstotas, people used it a as workcraft table… but I have to go now… atsikračiau jų lipnių rankučių. Nemėgstu vaikų. O šite net lietuviškai nemoka, nors abu tėvai lietuviai, o pusbrolis dar tik prieš penkerius metus išvažiavo į Airiją…

Ah, well. Tiek to jų. Aš turiu savų problemų pakankamai, kad dar imčiau spręsti svetimas.

Takelis vedė mane labai greitai, tarsi skubėdamas, kad spėčiau iki lietaus pasislėpti po ąžuolu. Sėdėjau ant akmens po juo ir stebėjau ežerą. Kilo vėjas, ėmė šiaušti ežero paviršių. Pakrantėje buvo palikta sena laužavietė, tarsi juoda dėmė, išsiliejusi ant medžių šakelėmis nusėtos žolės. Visur mėtėsi tušti traškučių pakeliai, sumaigytos alaus skardinės, degtinės buteliai. Tarp menkų medelių mačiau nedidelį piliakalnį, ant jo įžiūrėjau medinį kryžių su surūdijusiu nukryžiuotoju. Vengdavau ten eiti, nors močiutė visada kildavo į kalnelį prie jo pasimelsti. Aš laukdavau apačioje, net nežinau kodėl, ta vieta mane gąsdino. Dabar sėdėjau čia jau didelė, suaugusi, ir stebėjausi, ko man ten taip buvo baisu? Paprasta kalvelė, piliakalniu vadinama, kažkoks senas kryžius…nieko čia baisaus.

Staiga panorau padaryti kažką beprotiško, kažką neįmanomo! Norėjau atsikratyti visų savo baimių, visų nesąmonių, kurios mane paskutiniu metu persekiojo. Staigiais judesiais nusiplėšiau suknelę ir nėriau į ežero dumblą. Pėdos mynė smulkias šakeles, akmenukus, grimzdo į dumblą. Keletas nemalonių žingsnių ir aš jau plaukiau. Vanduo švelniai gaubė kūną, koks malonumas plaukti nuogai! Jaučiausi saugi, kažkodėl maniau, kad ežeras mane saugo. Garsiai pliuškenau rankomis, gąsdindama antis ir žuvis, varčiausi nuo pilvo ant nugaros, plūduriavau. Debesys tapo beveik visai juodi. Perkūnija vis stiprėjo. Staiga išgirdau kažkur dešinėje garsiai karksint varną. Blykstelėjo žaibas ir pamačiau ją skrendančią tiesiai virš manęs, karksinčią taip garsiai, kad nustelbė net griaustinio dunksėjimą. Širdis ėmė neramiai daužytis. Apsiverčiau ant pilvo ir nusiyriau į krantą.

Ėmė kristi pirmieji stambūs lašai. Ant šlapio kūno užsitempiau suknelę, kelnaites ir liemenuką susikišau į kišenę. Pažvelgiau į mobilų. Aštuoni praleisti skambučiai, žinutės, mesendžerio pranešimai. Išjungiau telefoną ir įsikišau jį į kišenę giliai po sukištais drabužiais.

Prisiminimai dažnai ateina pačią netikėčiausią akimirką, ir va, aš stovėjau šlapiais plaukais, visa drebėdama nuo vėsos ir staiga prisiminiau, kaip pirmą kartą nusirengiau prieš vaikiną. Tai buvo Tomas, mano bendraklasis, mes draugavome, ir aišku, viskas vedė į „tai“. Tada jaučiausi panašiai kaip dabar, sustirusi, įsitempusi. Tik dabar nuo šalčio, o tada iš gėdos. Buvo labai baisu. Ir vis dar yra… Tiesą sakant, man bjauru. Fui, ir koks ten malonumas, aš to nesuprantu. Niekam to nesakiau. To niekas nežino. Nei mama, nei draugės. Kaip aš joms galiu pasakyti? Nesupras. Su mama tai iš viso apie tai negaliu kalbėti, o Kamilei seksas yra dievas, didžiausias gėris, vis giriasi ir giriasi patyrimais. Sibilei – tai kažkas sakralaus, nežemiško. Nieko nežemiško aš ten nematau. Nereikia man šito.

Staiga, tarsi iš niekur, man ant galvos pliūptelėjo kibiras vandens. Dangus prakiuro, rimtai. Per porą sekundžių buvau visa varvanti ir teškanti. Ėmiau bėgti, po kelių žingsnių tapau ne tik šlapia, bet ir purvina. Kojos slydo, klimpo, bėgau, tarpuose atsikvėpdama, dusdama laikiausi už kelių, kad nenugriūčiau, vėl bėgau, kelias atrodė nežmoniškai ilgas, man ėmė atrodyti, kad pakliuvau į tikrą pragarą, iš kurio išėjimo gal iš viso nėra.  Tiesiai virš galvos griaudėjo perkūnas, žaibas trankė į žemę visai šalia manęs. Vėjas lenkė prie žemės medžius ir žolę, pūtė tai iš dešinės, tai iš kairės, tai iš priekio, sūkuriais nešė medžių lapus, šapus, vandenį. Užsiėmusi  už galvos, sukaupusi visas jėgas bėgau toliau, bet paslydau, nugriuvau tiesai į gilią balą, nurijau kelis gurkšnius dumblino vandens… Šiaip ne taip išsikapanojau, atsisukau atgal…žmogaus ranka liepsnojo, tarsi sakydama, bėk! Bėk ir neatsigręžk! Mano sekretai, mano vaikystė, mano drevė, viskas liepsnojo.  Močiutė, Treškis… iš akių pasipylė nevilties ašaros. Jos tekėjo kartu su lietumi, o aš broviausi į priekį, žūt būt turėjau prasibrauti… Išplautame nuo ašarų vaizde pamačiau kažkokias šviesas, jos artėjo…

Name pasitiko išsigandusi mama, nusivedė mane į močiutės kambarį, davė rankšluostį, ilgus lininius močiutės marškinius, kvepiančiais medumi, ir paguldė į lovą.

– Tuoj, čiobrelių arbatos tau padarysiu…

Jau nieko nebegirdėjau, nei kai mama atnešė arbatą, nei kai kvietė mane, kad ją išgerčiau. Grimzdau į sapną…

 

….

Pokylis. Daug nepažįstamų, puošniais drabužiais apsirengusių žmonių. Aš su ilga balta suknele trumpomis rankovėmis, jos lengva medžiaga švelniai klostėmis krenta nuo mano dailaus jauno kūno. Rankose laikau raudoną rožę ir plačiai šypsausi. Einu per didelę salę, niekas nekreipia į mane dėmesio. Visi žmonės kalbasi, juokiasi, gurkšnoja šampaną. Moterys elegantiškomis suknelėmis, jų plaukai trumpi, sudėti dailiomis garbanomis. Vyrai dėvi frakus su peteliškėmis. Groja tyli muzika, kažkur iš toli, kitos salės. Sukuosi tarp žmonių ir jaučiuosi džiugiai susijaudinusi, tarsi kažko ieškau, kažko laukiu…Pajuntu žvilgsnį. Atsisuku. Tiesiai į mane žvelgia vyras, jis jaunas, apie 30 metų, tamsus, nosis ilga, kumpa, akys juodos. Jis panašus į varną. Nenuleisdamas akių jis žiūri į mane. Paskęstu jo akyse. Negaliu nutraukti žvilgsnio. Jis prieina ir tiesia man ranką, kviečia šokti. Padedu savo ranką ant jo ir jis veda mane į kitą salę, kur groja muzika. Tačiau negirdžiu jos, visus garsus užgožia mano širdies plakimas. Mes šokame valsą, jis mane laiko tvirtai apkabinęs, visą laiką žiūri į akis. Tirpstu. Staiga muzika nutyla, nors negirdžiu jos, pajuntu tai, nes vyras sustoja. Neapleidžia jausmas, kad aš jį pažįstu. Tikrai matau ji ne pirmą kartą. Jis paleidžia mano liemenį, paima mane už smakro, kilsteli jį ir jo veidas priartėja. Staiga mane persmelkia suvokimas, kad tai jis, vyras iš močiutės fotografijos! Vyras iš sapno, tiktai daug jaunesnis. Pajuntu jo kutenčius ūsus ir lūpas ant savųjų. Paleidžiu iš rankų gėlę. Ji stiklinė, su trenksmu atsimuša į grindis ir pabyra į tūkstančius gabaliukų… Pabundu.

 

Pašokau lovoje. Virtuvėje girdėjosi keiksmai. Kažkas kažką sudaužė. Girdėjau pusbrolio balsą, jis kažko ieškojo tamsoje, užkliuvo, sudaužė…Už lango dar buvo tamsu.  Atsiguliau vėl ant pagalvės ir pabandžiau užmigti.

Atslinkus rytui lipau iš lovos pikta, neišsimiegojusi. Užmigti taip ir nepavyko. Gerai bent, kad rūbai jau buvo išdžiūvę, gerai, kad suknelė juoda, nesimato dėmių. Apsirengiau, nuslinkau į virtuvę. Ji atrodė kaip po karo, kėdės išvartytos, pridaužyta stiklų, prilieta alaus ir degtinės, primėtyta nuorūkų. Vargšė močiutė. Jei pamatytų visa tai, negalėtų ramiai numirti, tai jau tikrai. Šiek tiek aptvarkiau ir pasidariau kavos. Ėmė skaudėti galvą. Aišku, kurgi neskaudės po tokios audros ir tokios nakties. Bliamba, kaip mane viskas nervuoja, pagalvojau, ir tarsi norėdamas dar labiau man tai patvirtinti, tarpdury pasirodė dėdė.

– Nesimiega? Kaip jautiesi?

– Gerai. Jau pamiegojau. Važiuosiu.

– Tai gal savo dėdę parveši? – nekenčiu, kai žmogus vadina save trečiuoju asmeniu.

– Dėdės negaliu parvežti, nes…

– Kaip dabar jo namo neparveši? Taigi tau pakeliui, kelis kilus tik nuo kelio reikia nusukti! – na ir prikibo.

– Na, gerai…Bet aš išvažiuoju už dešimties minučių. Jei spėsit…

– O ko taip lėkt? Darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs. Papusryčiaukim, atsisveikinsim su visais…

– Ne! – užrėkiau ir pati išsigandau. – man REIKIA į darbą. – Aš išvažiuoju už dešimties minučių.

Dėdė nustebęs ir kone išsigandęs žiūrėjo į mane.

– Supratau, –  dingo tarpduryje ir po kelių minučių pasirodė persirengęs ir nešdamasis krepšį. – Pasiruošęs.

Giliai atsidusau. Įsijungiau telefoną, bet nenorėjau niekam perskambinti ir atrašyti. Dabar visą pusvalandį teks kvėpuoti dvokiantį, alumi ir tabaku permirkusį dėdės iškvepiamą dvideginį ir klausytis jo kalbų…man jau to bus per akis.

Buvo taip, kaip ir tikėjausi. Dėdė paklausė kaip man sekasi, o kai nelabai norėjau plėstis atsakydama, užsivedė pasakoti apie kažkokias sielas, antgamtines jėgas, ženklus, kitus pasaulius, kuriuos jis mato ir stengiasi nupiešti…Ypač dažnai juos mato per jaunatį, per meditacijas, o dar jį aplanko kažkokios būtybės, naktimis, o kartais ir dieną. Ale yra visiškai nusisvaigusių žmonių šiame pasaulyje, tyliai sau galvojau. Ir iš ko jis savo tuos dažus perka, negi jam užtenka tų menkų pašalpų? Juk ir valgyti reikia, ir išgerti. Negi jo paveikslus kas nors perka?

Dėdė prikibo, kad būtinai užeičiau į vidų. Labai norėjau į tualetą, todėl teko sutikti.

Nustebau, kad dėdės namas buvo naujai perdažytas ryškiai mėlyna spalva ir visai neatrodė sukiužęs. Viduje jauku, nors ir vyravo kūrybinė netvarka – sustatytos įrėmintos drobės, molbertai, sukrautos dažų tūtelės ir teptukai. Kampe švariai paklota lova, stalas, dvi kėdės, viryklė. Dėdė valgo, miega ir dirba tame pačiame kambaryje. Tačiau jo tualetas visai nebjaurus, net tualeto kvapas yra. Maloniai nustebau, kaip jis gyvena, tikėjausi žymiai blogesnio vaizdelio.

Gal iš tos nuostabos įdėmiau apsižvalgiau. Akį patraukė varnas, pavaizduotas viename paveiksle. Beveik toks pats, kaip ir močiutės stalčiuje gulinčiame paveiksle. Varnai, varnai…Visur tie varnai! Persekioja jie mane, ar ką?

Pamatęs mano susidomėjimą, dėdė ėmė rodyti.

-Štai šitą nupiešiau prieš dešimt metų, – rodo man numirusio varno paveikslą. – šitą pernai metais, per Kalėdas, – krentantis ir degantis lėktuvas, o va štai šitą, ištraukė drobę, buvusią tarp kitų – prieš du metus, kad atsikratyčiau šituo diedu, nes dažnai jį sapnuodavau. Atsibodo jis man, tai nutapiau. O kai nutapiau – nustojau sapnuoti.

Žvelgiau į paveikslą ir jau beveik nebesistebėjau. Žinoma, vyras su ūsais. Kuris ką tik sapne mane pabučiavo. Kas jis?!

-Kas jis, dėde?

-Ką aš žinau? Sapnuodavau ir sapnuodavau, kiekvieną naktį. Kažką šnekėjo man itališkai. O aš gi itališkai tai nesuprantu. Tarsi jis kažko iš manęs norėjo, bet aš nesupratau ko. Tai ir nutapiau tokį, kokį prisiminiau. Ir viskas – ramu. Matai, kaip gerai, – dėdė man mirktelėjo savo juoko raukšlelėmis.

Aš atidariau savo rankinę ir ištraukiau močiutės dėžutę. Ištiesiau ją dėdei.

-Kas čia?

-Mano palikimas.

-Sakei, gavai žiedelį?

-Ir dar kai ką. Atidarykit.

Dėdė atsargiai, tarsi juvelyras, atidarė dėžutę.

-O tu rūpuže, kad tave kur! Tai štai, kodėl aš jį sapnavau! Jis kažkuo su mumis susijęs. Jis…mh, – dėdė atsisėdo. – Aš kažką atsimenu, mano močiutė, mamos mama kartą sakė, kad…pala pala, kaip ji ten sakė…Sakė, kad vyrai tik suvilioja, pažada meilę ir palieka…ir kad ji žino, ką kalba. Tada nustebau, kad ji tai sako, būdama laimingai ištekėjusi už senelio. Jie visur kartu, visada meilūs vienas kitam, ideali pora. Tai jei mama turėjo šią nuotrauką…ir paliko ją tau…o tu labai į ją panaši…gal tai tavo prosenelis?

-Nu jo! – Dabar jau aš atsisėdau.  Nu jo… staiga prisiminiau savo mintis apie įvaikinimą…- Bet man tas pats, – papurčiau galvą. – Koks skirtumas, kas buvo močiutės tėtis. Man tai visai neįdomu. Ir močiutės jau nebėra. Kam kapstyti seną praeitį? Juk tai vis tiek nieko neduos.

-Monika. Tu man prisipažink. Ar tau šis vyras sapnuojasi? – dėdė įsirėmė į mane akimis.

-Ką jūs čia svaigstat! Aišku, kad ne! Nepergyvenkit, aš turiu ką sapnuoti ir be jo, – susidėjau savo daiktus atgal į rankinuką.

Dėdė kurį laiką tylėjo.

-Na, taip….gal tu ir teisi…Ką čia draskyti seną patirtį…geriau palikti viską kaip yra…

-Tai ačiū, kad parodėte paveikslus, aš jau tada važiuosiu…

-Gerai, važiuok Monikute… Monika! – pašaukė mane beišeinančią. – Ar gali man padaryti dar vieną dalyką?

-Ką? – nepatenkinta atsisukau.

-Ar gali šią nuotrauką nunešti pas genealogus Vilniuje ir paieškoti, gal yra kokių duomenų apie šį vyrą?

-HM, – prunkštelėjau. – Taip, aš turiu laiko tokioms nesąmonėms. Be to, jūs žinote, kiek tai kainuoja?

-Aš sumokėsiu, tu nepergyvenk dėl to.

-Aha. Taip pat kaip ir negeriat nei lašo. Viso gero! – apsisukau ir uždariau už savęs duris.

 

Kas buvo toliau? Ar Monika toliau sapnavo vyrą su ūsais? Ar ji pradėjo tyrimą, norėdama sužinoti, kas jis?

6 skyrius

 

 

 

Vasaros maratonas

4 skyrius


Aš tikrai žinau, ko noriu iš gyvenimo. Noriu, kad man sektųsi. Kad mano darbas būtų įvertintas. Kad galėčiau užsidirbti. Kad man netrūktų pinigų. Noriu, kad mano nuomonės klausytų, kad ji būtų svarbi. Noriu atsakomybės. Noriu vadovauti. Noriu įrodyti visiems, kad aš galiu. Aš juk tikrai galiu. Esu protinga, išsilavinusi, turiu daugybę idėjų. Aš galiu sėdėti iki išnaktų, man tai nieko tokio. Kiekviena įmonė turi norėti tokių darbuotojų.

Ir štai, prezentacija. Kokioje įtampoje aš ją ruošiau? Pervargusi po kelionės, prisapnavusi visokių košmarų, dar močiutė, dar Treškis… Ir nieko. Manęs visa tai visiškai neišmušė iš vėžių. Man pavyko puikiai. Mačiau tai iš kolegų akių, kaip jos spindėjo, kai dėsčiau reklamos paketo idėjas. Mačiau vadovę, kuri šypsojosi ir linkčiojo galva. Na, ir aišku, Auksę, kuri kramtė lūpą. Nepastebimai, žinoma. Bet aš mačiau.

Ak, koks svaigus pergalės skonis!…Man jį įkūnijo kava iš biuro kavos aparato, įprasta, neypatingai gera, bet šiandien ji buvo tobulo skonio. Pergalės kava. Ak…kaip gera jį jausti…

Dėl šito aš ir stengiausi vakar. Dėl šito ir mokiausi, ir viską dariau dėl šito. Aš juk verta geriausio. Dar per vasarą pasistengsiu, parodysiu ko aš iš tiesų esu verta, ir rudenį, kai išeis vadovė, jie turės mane paaukštinti.

–Tavo rankinukas virpa, – išgirdusi atsisukau. Tai Mindaugas. Ilgšis, garbanotas, fe, ne mano skonio. Ir dirba prastai, lėtas. Tikrai ne konkurentas. Nors įmonėje daug seniau nei aš, bet tai nesvarbu. Parodysiu jam savo vietą, kai tapsiu jo vadove.

–Ačiū, lekiu.

Skambino mama.

–Vaikeli, ar tu neatvažiuosi?… Kaip tai prezentacija? Juk čia laidotuvės, kokia vadovė tavęs neišleis?…Duok man jos numerį, aš pati paskambinsiu. Kas gali būti svarbiau už tavo močiutės laidotuves?…Kaip aš giminėms į akis pasižiūrėsiu? Na, nekalbėk, taip, Monika… Būk, gera, atvažiuok. Pakalbėsim. Dar spėsi! Mes laukiame tavęs. Tėtis labai laukia. Jis niekaip nesupranta, kaip tu negali suderinti darbo su šeima. Aš paprašysiu, kad nukeltų ceremoniją porai valandų, gerai? Dėl tavęs? Čia kaime žmonių ne tiek daug, sutiks…Gerai?

Trenkiau telefoną ant stalo. Och, tu dievulėliau! Sunervino mane, juodai. Man patinka mano tėvai, mes geri draugai, bet mina man ant sąžinės, pastoviai! Daryk tą, daryk aną… Atvažiuok, atvažiuok…Taigi nuvažiuočiau savaitgalį, koks skirtumas! Negaliu, kaip nervina! Įsispoksojau į vieną tašką, nebežinodama, ko griebtis.

Neradusi už ko užsikabinti, po kelių akimirkų piktai atsidusau ir pasukau link viršininkės kabineto durų.

–Tuk tuk, galiu?

–A, užeik Monika. Mačiau, kad telefonu kalbėjai, su kuo, tokia pikta atrodei?

–Ai, čia tik mama…– atsargiai uždariau už savęs stiklines duris. Viršininkės kabinetas permatomas, jame buvo tik viena siena, ant kurios kabėjo visokie padėkos raštai už renginius, apdovanojimų diplomai, kvalifikacijos kėlimo pažymėjimai ir jos nuotrauka su prezidentu.

– Ar galėčiau pasiimti porą laisvų dienų? Mano močiutės laidotuvės šiandien, o kaimas mūsų Gailaičiuose, maždaug valanda kelio. Galbūt pavyktų grįžti ir rytoj po pietų…

–A… Gal ir galėtum, bet… Gal per tas porą dienų tą naują užsakymą galėsi peržiūrėti ir pamąstyti apie jį? Ką manai?

Nurijau seiles.

–Žinoma, galėčiau.

–O, būtų puiku! Nes terminas spaudžia, na žinai, kaip visada…

–Ačiū, – pasukau link durų.

–Monika?

–Taip? – atsisukau.

–Gali trumpam dar prisėsti?

–Galiu, – nustebusi patraukiau link savęs kėdę. Negi ji jau dabar man pasiūlys likti vietoj savęs? Širdis ėmė stipriau plakti.

–Žiūrėk, ką aš ką tik gavau, – viršininkė atsuko į mane savo laptopą.

Pamirksėjau akimis ir ėmiau skaityti elektroninį laišką. Siuntėjo nesimatė, viršininkė paslėpė jį patraukdama tekstą į viršų.

–Ką?!!!, – pašokau ant kojų. – Tai netiesa! Ir jūs patikėjote!? Galų gale, jei tokia reklama jau buvo kažkur pasaulyje, tai kodėl mes padaryti panašios? Aš tikrai jos nemačiau! Aš viską pati sugalvojau!

–Na… ne pati geriausia naujiena… Mh. Leisk man pagalvoti…- vadovė pasitrynė smilkinius. Aš stovėjau prieš ją ir giliai šnopavau. – Nusiramink, Monika, – pakėlė ji į mane akis. – Aš tikiu, kad tu viską sugalvojai. Juk pasaulyje taip dažnai būna. Keliose vietose vienu metu kam nors šauna ta pati idėja. Bet…čia per daug sutapimų. Ir tas sunkvežimis, ir tas medis…Nesakau, kad tu nusikopijavai, bet…dabar mums ne patys geriausi laikai ir tikrai bus per rizikinga siūlyti tokią reklamą klientui, juk tu supranti? Reikės imti kitą pasiūlytą variantą.

 

Išėjau iš viršininkės kabineto nebejausdama jei kojų, nei rankų. Nu nieko sau! Kas čia darosi? Juk tai MANO projektas! Aš prie jo sėdėjau iki išnaktų! Plagiatas?! Kas parašė tą laišką? Kas jau toks nusimanantis viso pasaulio reklamose? Juk net nepatikrino…Tiesiog patikėjo žodžiu, aprašymu, kad tokia reklama jau yra…

Drebančiomis rankomis susirinkau savo daiktus ir sumečiau viską į savo rankinuką.

–Mano močiutė mirė šeštadienį. Važiuoju į laidotuves, – atsakiau į nustebusios kolegės žvilgsnį.

–Oi, kaip gaila. Užuojauta, – ji atsistojo ir apkabino mane.

–Ačiū, – susivaldžiusi pasukau link durų. Gal jie visi prieš mane susimokė? Gal jie visi kartu parašė tą laišką apie plagiatą?

Vos vos laikiausi neverkusi. Rijau ašaras į vidų, visada taip verkiu. Išmokau dar vaikystėje, net neatsimenu, kada.

Mašinoje spaudžiau greičio pedalą, gerokai viršydama greitį. Kelias vingiuotas, kalvotas, bet leidau sau atsipalaiduoti ir leistis nešamai muzikos. Man patinka vairuoti. Vairuodama jaučiu, kad neleidžiu laiko veltui, kad judu, kad kažką svarbaus veikiu. Labai patinka važiuoti pas klientus. Ir prezentacijas patinka daryti. Ir rodyti patinka. Apskritai man patinka mano darbas. Kelionės, draugės…jos gali būti, bet ne taip svarbu. Tik darbe aš jaučiuosi savo vietoje. Tik ten jaučiu, kad gyvenu, kad darau kažką reikšmingo, kad esu svarbi. Kad esu.

Mama skambino kas penkiolika minučių, klausė, ar jau važiuoju. Užkniso juodai. Myliu savo močiutę, buvau jos mylimiausia anūkė, bet taip per prievartą mane traukti į tas laidotuves…bjauru. Ir dar po tokios nesąmonės darbe. Nežinau, ką dabar reikės daryti. Kaip suktis tam gyvatyne. Juk visi kolegos prieš mane. Aišku, niekas nemėgsta pranašesnių už save.

Įdomu, kur dingo Treškis? Kaip jis dabar? Visai jį pamiršau. Juk reikia paskambinti Marijai, paprašyti, kad jį prižiūrėtų, kol aš grįšiu iš laidotuvių.

Marija nekėlė ragelio. Na nieko, paskambinsiu vėliau. Neprisiskambinusi Marijai pajutau, kad pasiilgau draugių. Paskambinau Kamilei, paskui Sibilei. Jos kursiokės, o ne kažkokios furijos, kurios bando man iš po nosies nugvelbti karjerą. Na, gal tik šiek tiek trukdo, tas tiesa. Su jomis aš amžinai praleidžiu per daug laiko ir nespėju padaryti visko, ką susiplanavau. Bet vis tiek gera pasidalinti naujienomis su draugėmis. Abi pasipiktino dėl to, kas man nutiko. Sibilė jau buvo girdėjusi iš Kamilės, kas man nutiko prieš tai. Susitarėme, kad kai tik grįšiu iš laidotuvių, susitiksime ir būtinai viską aptarsime. Bet tik trumpam.

 

Močiutė atrodė tokia graži. Tarsi gyva! Stovėjau prie jos karsto ir man atrodė, kad tuoj tuoj ji atsisės ir paklaus, ar noriu bulvinių blynų. Vėl atgimė prisiminimai. Vaikystė, kaimas. Amžinai užimta močiutė, vis juda, vis kruta, tai gyvuliai, tai daržai, tai skalbimas, tai grindų plovimas, tai krosnis, tai bulvės, o jei viskas padaryta – kojinių adymas ar mezgimas. Jokio televizoriaus, o jau apie internetą…net įsivaizduoti tokio daikto negalėjo. Ir aš šalia jos – maža juodakasė mergytė, visada iš paskos, visada paskui močiutę. Turbūt aš ir mamos niekada nemylėjau taip, kaip močiutės. Gal dėl to ji man ir vaidenosi?… Tai, kad močiutė mirusi, išdavė rožančius, apvyniojęs nejudančias, nebekrutančias jos rankas. Nematytas, naujas, baltas, plastmasinis. Jaučiau, kad kaupiasi ašaros, ėmiau jas ryti. Pajutau, kad mane apkabina per pečius, tai mama. Dar pastovėjau ir pasukau link artimiausios kėdės. Nors ir tokios artimos, mūsų gyvenimai taip skiriasi. Kaip diena nuo nakties. Močiutė visą gyvenimą pragyveno kaime, dirbo ūkio darbus, ir tiek. Pasodini, nuimi derlių, pamaitini, sutvarkai. Ir vėl iš naujo. Niekada nemačiau jos nieko skaitančios ar rašančios…Net nežinau, kiek klasių ji baigė, ir apskritai, nenustebčiau, jei ji įvaikinta buvo. Tamsi, neįžvelgiama praeitis. Žinau, tik, kad mano proseneliai buvo kažkokie dvarininkai, mačiau nuotraukoje, sėdi tokie pasipūtę karietoje. Tokie tikri lietuviai, išblyškusiais veidais, pilkomis akimis. O močiutė juoda, akys juodos, plaukai juodi. Kaip ir mano mamos. Kaip ir mano. Gal dėl to ji taip mane mylėjo…Kitų vaikų proseneliai neturėjo, tik ją vieną. Todėl tikrai nenustebčiau, kad turiu ir kitokio, ne tik lietuviško kraujo. Bet dabar jau aišku, nieko nesužinosi. O ir nereikia…

Iškilmingi pietūs, liūdnos kalbos, giriančios močiutę, kokia ji buvo gera visiems, rūpestinga, atvira, šilta…vėl nurijau ašarą. Pora taurių vyno, keletas žodžių su giminaičiais, kaimynais ir… ėmiau nuobodžiauti. O ką čia veikt, tame kaime? Visi atsisuko degtinėlę, na, kaip gi laidotuvės be jos, o aš išlindau iš už stalo ir išėjau į kamarą. Ten ant palangės tvarkingai buvo išrikiuoti įvairiausių dydžių medaus stiklainiai, sukabinti ir paberti vaistiniai augalai – sibabražolė, dilgėlės, šalavijai, gebenė, pelynas, aišku, ir ramunėlės, čiobreliai, liepžiedžiai. Žinau visas močiutės žoles, ji mane išmokė. Pajutau, kad vėl ima drėkti akys. Kas daugiau rinks šias vaistažoles? Kas jas džiovins ir įdės man jų maišelį, kartu su medaus stiklainiu žiemai, kad neperšalčiau?

–O, kokia tu jau didelė, – išgirdau balsą už nugaros.

Dėdė Povilas. Jis visada su manimi taip sveikinasi, nuo vaikystės.

–Aha. Jūs irgi, – atsakiau be šypsenos.

Dėdė Povilas pavartė žoleles, paėmė keletą, pauostė.

–Mamos žolelės…

–Užuojauta…

–Ir tau. Aš žinau, kaip ji tave mylėjo.

Giliai atsidusau.

–O kaip jums sekasi?

–Gal nori užsukti į svečius? Seniai buvai. Be to, man reikia vairuotojo, kuris mane parvežtų, – mirktelėjo viena akimi, o pagilėjusios juoko raukšlelės apie padūmavusias mėlynas akis išdavė, kad dėdė retai ką nors sako rimtai. Toks ir jo gyvenimas – gyvena iš pašalpų ir tapo savo tuos paveikslus. Tai mamos žodžiai, ne mano. Bezdielnikas, dar prideda tėtis.

–Nežinau, man nelabai pakeliui… Rytoj anksti ryte važiuosiu, man į darbą…O jūs turbūt…– smakru parodžiau į kambario pusę, kur prie stalo jau laisvai liejosi degtinė, vis garsėjo ir gyvėjo kalbos.

–Ne, na, ką tu Monika! Aš – nė lašo!

Nepasitikėdama žiūrėjau į jį.

–Tikrai, aš tau prisiekiu, – dėdė padarė juokingą kryžiaus formos judesį ant savo išsipūtusio pilvo.

–Mh, taip ir patikėjau…

–Monikute! – išgirdau neįprastai skardų mamos balsą. – Monikute, kur tu?

–Aš čia, – išėjau iš verandos. – Ką?

–Močiutė ir tau paliko kai ką. Labai gerai, kad atvažiavai, galėsi pati pasiimti.

–Ką?

–Nueik pas ją į kambarį ir komodos pirmajame stalčiuje rasi tokią medinę dėžutę. Ji tau.

Mamos akys blizgėjo. Mh, darosi įdomiau. Ką močiutė man galėjo palikti?

Sukdama link močiutės kambario, prisiminiau, kad dar nepaskambinau Marijai. Vargšas Treškis! Tuoj pat išsitraukiau iš kišenės telefoną.

–Sveiki, Marija, kaip sekasi?

–Labas, Monika, gerai, va, verdu balandėlius, o kaip tau?

–Mano močiutė mirė, šį savaitgalį, tai aš į laidotuves išvažiavau…

–O jėzusmarija, kaip čia taip? Kiek jai metų buvo, ar sirgo?

–Aštuoniasdešimt aštuoni. Širdis, – atsakiau nepatenkinta, kad reikia gaišti laiką tokiems klausimams.

–O, tai jau atgyveno savo gražų amželį…Amžiną jai atilsį. O jūs gerai sutarėt, artimos buvot?

–Taip, – nebenorėjau tęsti šio pokalbio. – Bet norėjau jūsų dėl Treškio paprašyti. Manęs šiandien nebus, tai gal jūs galite…

–Tai, aišku, galiu, kur gi negalėsi! Nepaliksi juk vieno šunelio lauke. Jis su mano katėmis labai gražiai draugauja. O žinok, prisiminiau, mačiau, kažkoks šuo šiandien gulėjo po balkonu, panašus į Treškį, dar norėjau pasižiūrėti, bet galvoju, tikrai ne Treškis, juk jis bus namie. Jis namie dabar? Aš turiu tavo raktą, galiu užeiti, tuoj tuoj, išjungiu balandėlius ir parsivesiu…

–Na….ne, jis išbėgo pasilakstyti, bet negrįžo…O man reikėjo į darbą…– mano širdis ėmė daužytis.

–Ką tu sakai? – Marija nutilo ir giliai iškvėpė. – Ir negrįžo?

–Ne…nespėjo, nes man į darbą reikėjo…

Marija patylėjo.

–Vargšas Treškis, vargšas šunelis…– sumurmėjo ir padėjo ragelį.

Sėdėjau ant močiutės lovos nustėrusi. Kvepėjo žolelėmis, senatve ir medžiu. Lova aukšta, kojos, tarsi mažos mergaitės, tabalavo ore. Staiga panorau priglausti skruostą prie jos pagalvės. Gulėjau ir ašaros pačios tekėjo iš akių. Drėko močiutės megzta antklodė, tačiau ašaros nekaip negalėjo sustoti, tekėjo ir tekėjo. Kas vyksta mano gyvenime? Keisti sapnai, Treškis, kaltinimai darbe…Dar ir močiutė…Juk aš niekam nieko blogo nepadariau. Už ką man visa tai?…

Kūkčiojau jau balsu. Išgirdusi pati save, staiga susivaldžiau. Kad tik niekas neišgirstų. Tai būtų gėda.

Skubiai nusišluosčiau ašaras, saugodama makiažą nusivaliau akis ir apsižvalgiau. Močiutės kambarys…Kaip man patikdavo čia būti! Jos aukšta medinė lova, sunki ąžuolinė komoda ir tokia pati rūbų spinta. Dar veidrodis, senovinis, padūmavęs. Mano mylimiausias kampas tarp komodos ir veidrodžio. Tupėdavau ten ir stebėdavau močiutę, man būdavo baisiai įdomu, ką ji veikia. Ir labai jauku. Giliai atsidususi atsistojau ir priėjau prie komodos. Komoda sena, medinė, išraižyta gėlių ornamentais. „Tavo komoda dekupažuota“,  sakydavau aš močiutei. „Dekupapuopta?“ atsakydavo ji.

Stalčiai trys, gilūs, sunkūs. Močiutė man niekada neleisdavo kišti į juos nosies. O aš jos klausiau. Šiandien pirmą kartą galėsiu pasižiūrėti į močiutės stalčius. Ir vėl susigraudinau. Nurijusi ašaras šiaip ne taip atitraukiau pirmą komodos stalčių. Stalčius atrodė tuščias, jame gulėjo tik užverstas paveikslas. Nedidelis, užkištas į gilaus stalčiaus šoną. Ištraukiau jį ir apverčiau. Jame buvo pavaizduota juoda varna, gulinti ant nugaros. Jos sparnai buvo ištiesti, snapas šiek tiek pravertas, akys užmerktos. Atrodė tarsi gyva, nors pavaizduota buvo negyva. Nustebusi apžiūrinėjau paveikslą. Gal tai dėdės darbas? Iš kur daugiau pas močiutę bus toks paveikslas? Reikės jo paklausti…

Padėjau atgal paveikslą ir giliai įkišau į stalčių ranką. Užčiuopiau medinę dėžutę. Sena, kaip ir viskas močiutės namuose. Įdomu, kas ten? Gal pinigų pluoštas, nugvelbtas nuo pensijos? Praverstų. Apžiūrėjau iš visų pusių ir atidariau dangtelį. Dėžutės dugne gulėjo žiedelis. Mažytis sidabrinis žiedelis su rožine akute dailiame ornamente. Paėmiau jį ir užsimoviau savo mažojo pirštelio. Viskas, daugiau nieko? Apverčiau dėžutę ir papurčiau. Mano nuostabai, ant komodos plekštelėjo nuotrauka. Nespalvota nuotrauka. Lygiai tokia pati, kokią mačiau įrėmintą, kabančią ant sienos už žaliai raudonų durų. Tas pats vyras su ūsais. Iš sapno, kuriame jis išstūmė mane iš lėktuvo.

Drebančiomis rankomis paėmiau nuotrauką ir pasižiūrėjau į kitą jos pusę. Išblukusiu rašalu, drebančia ranka ant jos buvo parašyta: “Senza amore non c’è vita”.

 

 

Kas buvo toliau? Kur Monika ieškojo atsakymų, ar rado, kas tas vyras su ūsais?

Rašykite komentaruose

 

5 skyrius

Vasaros maratonas

3 skyrius


Visą naktį sapnavau, kad einu kažkokiu ilgu koridoriumi, iš kurio nekaip nerandu išėjimo. Grindys nusėtos varnos plunksnomis ir jų lavonais. Stengiuosi neužminti, kyla panika, bet valdau save sakydama, kad visa tai tik sapnas. Tuoj atsibusiu, tuoj atsibusiu… Labai norėjau atsibusti, bet kažkas neleido. Tarsi laikė mane. Jaučiau, kad esu ne viena, mane stebi, tai tas vyras su ūsais, tas pats, iš lėktuvo. Nors jo nemačiau, jis buvo ten.  Ėmiau bėgti, kad greičiau išeičiau, netekusi jėgų, stipriai šnopuodama atsirėmiau į gleivėtą sieną… ir atsibudau.

Žadintuvas tylėjo. Pažvelgiau į telefoną, buvo dar tik penkios valandos ryto. Norėjau miego, bet bijojau užmigti. O jei vėl pateksiu į tą koridorių, iš kurio taip sunkiai ištrūkau? Brrrr. Ne.

Todėl gulėjau lovoje ir galvojau. Treškis, pajutęs, kad atsibudau, inkštė prie kambario durų, bet jo neleidau. Kažkas su manimi tikrai darėsi. Iš kur pavyzdžiui, aš gavau tą plunksną? Juoda plunksna rankoje ir juoda atminties skylė galvoje. O plunksna tai tikra, guli dabar ant mano stalo, kur ją palikau vakar. Giliai atsidusau. Gerai, Monika, susikaupk. Viską juk galima paaiškinti. Gal Treškis atsinešė ją iš lauko? Juk jį kaimynė prižiūrėjo, kol manęs nebuvo, o ji beveik nieko nemato. Storus akinius nešioja, nenuostabu, kad nebus pamačiusi, jei Treškis ir paėmė kažką. Juk pas ją tikrai yra juodos varnos iškamša! Stovi už stiklo sekcijoje. Tikrai mačiau. Bet kaip Treškis ją ten pasiekė? Keistenybės…Geriau eisiu aš į dušą. Neturiu laiko kada apie tai galvoti, reikia ruoštis į darbą.

 

Stovėdama duše vėl ėmiau svarstyti, ką man daryti. Ką pasirinkti, prezentaciją ar močiutės laidotuves? Ir kaip tyčia, viskas vienu metu. Piktai išsitrinkau galvą, išsimuilinau. Putos tekėjo mano kūnu, o galvoje kunkuliavo mintys. Juk aš visą vasarą neplanavau jokių atostogų. Po tos spontaniškos crazy išvykos į Italiją, pagaliau galiu atsidėti šios vasaros tikslui. Noriu gauti tą paaukštinimą. Visas mano dienoraštis pilnas tokių planų. Man reikia padaryti karjerą, daugiau aš nieko nenoriu. Man reikia įrodyti sau ir kitiems, kad aš galiu.

Šokau į sportinę aprangą ir paėmiau Treškio pavadėlį. Pamatęs tai, jis iš džiaugsmo ėmė šokinėti ir laižyti mano rankas. Vos ne vos užsegiau pavadėlį, pakasiau jam paausį. Jis tuoj pat apsivertė ant nugaros, kad glostyčiau pilvą. Jo linksmos, atsidavusios akys mane tai pat pralinksmino.

–Ak, tu išdykėli! – šypsojausi kedendama jo kudlas.

Linksmai apibėgome ratuką po kvartalą. Aš ausinukuose klausiausi muzikos, o Treškis lekuodamas bėgo šalia. Diena žadėjo būti labai graži, jau šeštą ryte šiltai šildė saulė. Padariau keletą tempimo pratimų, įkvėpiau gryno oro… Beveik 5000 žingsnių, visai neblogai. Grįžusi dar kartą palindau po dušu, pašėriau Treškį, išgėrusi stiprios kavos ir sėdau į savo hondukę.

Buvo dar anksti, todėl kamščių neturėtų būti. Nulėksiu į darbą pirma ir nieko nelaukusi imsiuosi tos prezentacijos. Jaučiau, kad net pirštai ima niežtėti, kai apie ją pagalvoju. Tai aišku, bus filmukas. Gal du ar net trys, neilgi, kokių pusės minutės. Kažkas iš gyvenimo, natūralaus. Gal įtraukti ir performansą? Tarkime, nemokamas jogurtas, tačiau jį reikia pasiekti – indeliai sukabinti ant medžių šakų prie dailės akademijos, muzikos akademijos, Lukiškių aikštėje, Sereikiškių parke, gal ir kituose miestuose? Bet ne, bus chaosas, visi ims mėtyti akmenis… Dar šakas nulaužys. Arba galima inscenizuoti sunkvežimio, vežančio jogurtus avariją. Visi ateis pasižiūrėti avarijos, jogurtas mėtysis visur…ir parašyta kas nors, kas visi suprastų, kad tai reklama…dar galima siūlyti užsiminti apie jogurtą pod castams, arba dalinti geriamus jogurtus prie biurų, tiems, kurie nespėjo papusryčiauti? Kur dar?…

Mintis nutraukė skambutis. Paspaudžiau mygtuką ant vairo.

–Labas rytas, – žiovaujantis Kamilės balsas. – Tik dabar pamačiau tavo žinutę. Jau miegojau vakar, neišgirdau. Nustebinai. Tai kas nutiko?

– Oi, net nežinau nuo ko pradėti… Tu nepatikėsi, kas man buvo.

– Sapnavai, kad tave paaukštino, o tada suviliojai įmonės vadovą ir jūs išskridot atostogų į Maldyvus…

– Panašiai. Žodžiu, visiška neįsivaizduojama nesąmonė. Vakar grįžau, rakinu duris, nesirakina. Išgirdau viršuje kažkokį triukšmą, lyg šuo duris draskytų. O mano Treškis keistai tyli. Nuėjau į penktą aukštą, o ten tokios keistos durys. Žaliai raudonos. Nei rankenos, nei durų skambučio. Pastūmiau ir įėjau. Bet išeiti negalėjau. Žodžiu, užsitrenkiau kažkokiame keistame senoviniame bute. Paskambinau kaimynei, ta irgi atėjo ir spėk, kas? Irgi užsitrenkė. Man į darbą, ir miego noriu, ir šuo alkanas. Ir dar gerti norisi beprotiškai. Nuėjau į vonią atsigerti, pažiūriu į veidrodį, o iš ten ne aš, o mano močiutė man šypsosi.

–Ką?!

–O tada pro langą įlėkė negyva varna, o paskui paskambino mama, pasakė, kad mano močiutė mirė.

–Ką?! Oi, tai užuojauta. Tik nesupratau, tas butas buvo tikras, ar tu čia sapnavai?

–Aš ir pati nesupratau. Vėl atsiradau savo bute, bet rankoje buvo varnos plunksna.

–Nu, žinai ką…Tikrai…Net nežinau, ką pasakyt…Kas čia per mistika? Sibilė tau gali išaiškinti, ji užsiima tokiais dalykais.

–O dabar dar turiu pasirinkti, ar rytoj varyt į laidotuves, ar daryt savo prezentaciją.

–Tai jau rytoj tavo didžioji prezentacija?

–Taip! Ir dar tą pačią dieną ir tą pačią valandą, kaip laidotuvės.

–Nu, Monika, tau nepavydžiu…

–O ką tu rinktumeisi?

–Aš?… Na, turbūt laidotuves, aišku. Taigi močiutė, jūs visai gerai sutarėt, ar ne?

–Taip. Bet…

–Nu, Monika, nepradėk. Taigi tavo močiutė!

–Bet man reikia padaryti tą prezentaciją! Kitaip aš negausiu nei paaukštinimo, nei nieko!

–Mh…Tai gal …nu net nežinau, ką tau patart. Aš tai važiuočiau į laidotuves.

Prisiparkavau automobilį ir išjungiau variklį. Telefoną paėmiau į ranką.

–Bet aš negaliu.

–Nu tai tu pati ir spręsk. Darboholikė tikra, – Kamilė ėmė irzti. – Bet man atrodo, kad čia jau būtų visai…Neatvažiuoti. Dar tau tokie ženklai eina…aišku, aš netikiu, bet tu pati pagalvok. Ar nori būti beširde karjeriste? Kaip koks Styvas Džiobsas?

–Svajoju būti tokia, kaip Styvas Džiobsas.

–Tu durna. Tu žinai, koks jis monstras buvo?

–Gerai, Kamile, aš jau atvažiavau į darbą, einu jau.

–Tai gal vyno šį vakar?

–Šiandien dirbsiu, tikrai negaliu. Susirašom, ok?

–Okey. Iki.

–Iki!

 

Per pietus nėjau valgyti, tik atsidariau reklamuojamo jogurto indelį. Trys skoniai, kažkaip reikia įjungti visus tris. Jaučiau susijaudinimą ir įtampą. Puikiai mačiai, kad Auksė patenkinta šypsosi. Įdomu, ką ji sugalvojo. Aišku, nori padaryti geresnę už mano prezentaciją. “Na, dar pažiūrėsim”, pagalvojau, kramtydama jogurto mėlynes. “Fui, visai neskanus.  Mh… kur dar galima reklamuoti jogurtą? Reikia, kad ir jaunimas šio jogurto norėtų… Trūksta kažkokio užbaigimo, kažko tokio, kas klientas sakytų – aha!”

Jau buvo 10 valanda vakaro, kai pagaliau sėdau prie vairo važiuoti namo. Iš nuovargio ir maisto trūkumo darėsi silpna, bet gurkšnojau energetinį gėrimą ir stengiausi stebėti kelią. Žinau, kad nesveika, bet čia tik šiandien, daugiau taip nedarysiu. Staiga priešais mane sustojo automobilis, vos neįvažiavau į jį!

–Asilas!, – surikau pro priekinį stiklą. Jaučiausi silpna, įsitempusi ir pikta. Už manęs ėmė stoti kiti automobiliai, susidarė ilga jų eilė. Mašinos slinko lėtai, stabčiodamos. Visą valandą vilkomės Geležinio vilko gatve, kur leidžiama 80–šimt. Mašinoje buvo karšta, kondicionierius neveikė, o dienos karštis vis dar plieskė nuo įkaitusio asfalto. Troškino, pykino, skrandis spaudėsi į spazmus. O čia dar tas kamštis! “Vargšas Treškis, visą dieną vienas sėdi, neėdęs“, pagalvojau ir staiga pamačiau avariją, dėl kurios visą valandą turėjau kankintis automobilyje. Du lengvieji automobiliai, vieno visiškai sutrintas šonas, kito – priekis, abu jau supjaustyti gabalais. Greitoji pagalba, policija, gaisrinė. Ant žemės tysantys neštuvai, kuriuose gulėjo kūnas, uždegtas brezentu. Mašinų detalės ir tamsios dėmės ant asfalto. Kituose neštuvuose greitosios pagalbos medikai nešė merginą. Visas jos veidas buvo kruvinas. Aš nejučiomis pristabdžiau automobilį, medikai pakreipė neštuvus… mano ir tos merginos žvilgsniai susitiko. Vieną akimirką man pasirodė, kad mes apsikeitėme vietomis. Pašiurpusi iš siaubo paspaudžiau akseleratoriaus pedalą ir antrą kartą vos neįvažiavau į priešais važiuojančio automobilio į galą.

Grįžusi namo, skubiai pašėriau inkščiantį Treškį, išvaliau jo paliktą balą ir palindau po dušu, norėdama kuo greičiau nuplauti dienos nuovargį ir kraupų avarijos įspūdį. Išėjusi iš dušo prisėdau į fotelį, tik minutėlei, atsipūsiu ir eisiu pavedžioti Treškį…

Buvau senamiestyje, buvo vakaras, dienos karštis jau atslūgęs. Vilkėjau savo mėlynąją suknelę. Eidama gatve staiga užuodžiau keistą, kažkur pažįstamą kvapą. Taip kvepėdavo kaime – kmynais, medžiu, senais drabužiais, pridegintais riebalais… Ant šaligatvio šalia bažnyčios sėdėjo žilas, ilgais plaukais vyras; priešais jį – metalinė dėžutė su centais. Man pasidarė gaila šio vargetos, nors paprastai negaliu pakęsti tų bomžų, labai nemėgstu elgetų, įkyriai prašančių juos sušelpti, net bijau jų, nekenčiu jų bjauraus kvapo. Bet šį kartą – viskas kitaip. Kažkas jame man buvo pažįstamo. Atidariau piniginę ir įmečiau jam 50 eurų. Vyras pakelė galvą, iš užančio išsitraukė polietileninį maišelį ir tylėdamas padavė jį man. Nenorėjau imti, bet maišiukas kažkaip vis tiek atsirado mano rankoje. Nuėjau rankoje laikydama tą maišelį, o kai pažiūrėjau – jame buvo rožančius.  Atsigręžus elgeta jau buvo dingęs.

Paskambino mama. Klausė, ar atvažiuosiu į laidotuves ir pasiguodė, kad niekur neranda močiutės rožančiaus, o jau pašarvota… kokia gėda… ieškoti kito? Ji taip mėgo savo rožančių…

Atidžiau apžiūrėjau rankoje laikomą rožančių. Paprastas, senovinis, medinis. Vienas karoliukas keistai įpjautas.

–Ar močiutės rožančiuje vienas karoliukas nebuvo įtrūkęs? – paklausiau virpančiu balsu.

–Taip, buvo. Jis specialiai jį įpjovė, kad jaustų, kur poteriauja, juk mažai labai matė jau…

Atsibudau išpilta šalto prakaito.

….

Prezentacijos diena. Neturiu kitos išeities, tik važiuoti į darbą ir daryti prezentaciją. Juk negaliu taip imti, ir visko mesti. Ar dėl to aš vakar sėdėjau iki dešimtos darbe ir du kartus vos nepadariau avarijos? Karjeristė, karjeristė, tegu mane vadina, kaip nori. Man tai yra labai svarbu. Svarbiau už bet ką kita.

Rytas už vakarą protingesnis ir man tapo aišku, kad košmarai sapnuojasi tik iš nuovargio. Viskas tik iš nuovargio. Padarysiu prezentaciją ir viskas, daugiau šią savaitę neimsiu jokių naujų projektų. O ant močiutės kapo nuvažiuosiu savaitgalį. Juk vis tiek jai jau nebesvarbu.

Atsidariau spintą ir išsitraukiau savo mylimiausią suknelę. Pirkau ką Olandijoje, kai keliavome su draugėmis. Labai paprasta, mėlyna, trijų ketvirčių rankovės, ilgis iki kelių. Su ja atrodau elegantiška ir rimta. To man ir reikia.

Atsirengiau ir peržvelgiau save veidrodyje. Kas čia dabar?! Ant suknelės krūtinės plytėjo penkiasdešimties centų didumo juoda dėmė. Iš kur ji? Ėmiau skubiai plauti, pirma su muilu, paskui pamerkiau visą suknelę. Dėmė neišnyko.

Nusivylusi tokia nesėkminga dienos pradžia, apsirengiau kitą, panašią, bet ne tokią mėgstamą juodą suknelę su kišenėmis. Savo tamsius plaukus suėmiau į kuodelį, pasidažiau.

–Šiandien nebėgiosiu, – pasakiau Treškiui, kuris su viltimi žiūrėjo į mane. – Bėk, padaryk ir greitai grįžk, – atidariau jam lauko duris.

Jau buvau papusryčiavusi ir atnaujinusi lūpų makiažą, o Treškio dar nebuvo. Laikas važiuoti į darbą, kur jis, po galais?

Išėjau į kiemą jo pašaukti. Treškio niekur nesimatė.

„Na ir gerai. Niekas man nesutrukdys padarysi savo prezentacijos! Eikit jūs visi po velnių“, užvedžiau variklį ir po pusės valandos jau sėdėjau prie savo kompiuterio darbe.

 

Kas toliau? Ar pavyksta Monikai prezentacija ir ji gauna paaukštinimą, ar ne? Kur dingo Treškis?

Rašykite komentaruose!

 

4 skyrius

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vasaros maratonas

2 skyrius


Kas man beliko? Jėgų po tokio nuotykio tai tikrai nelabai daug. Atsisėdau ant grindų, apsikabinau rankomis kelius ir įsmeigiau akis į baltai juodas duris. Žiūrėjau taip įtemptai, kad akyse ėmė lietis. Man pasirodė, kad ten ne tik balta ir juoda spalvos, bet išpaišyti kažkokie ornamentai…Papurčiau galvą nuo tokių minčių, nes įtempta mano klausa pagaliau išgirdo žingsnius. Sunkiai šnopuodama Teresė lipo laiptais į penktą aukštą. „Nu čia dabar“, girdėjau ją kalbančią su savimi. „Nei rankenos, nei skambučio. Kokiam gi keistuoliui prireikė tokių durų? Na, ir žmonės dabar …”
Pašokau ant kojų.

-Terese!

Jau norėjau belsti į duris, bet…

-Monika, tu čia? – kaimynė virste įvirto į kambarį, durys lengvai, tarsi su spyruoklėmis, atsidarė. Ir, nespėjus Teresei dorai susigaudyti, tuoj pat vėl užsivėrė.
-Terese!!! – su siaubu pamačiau, kas atsitiko. – Durys?… Jos užsitrenkė, taip?…

Abi vienu metu puolėme prie durų. Visai nedaug reikėjo, kad paaiškėtų, jog durys iš tiesų užsitrenkusios. Tik dabar vietoj vienos belaisvės, bute buvome jau dviese.
-Kas per velniava, – burnojo Teresė. – O juk palikau kepti mėsą orkaitėje, ir sūnus tuoj turi grįžti, tai bent reikalai!..
Teresė puolė skambinti sūnui ir kažką nerišliai jam aiškinti, o man žiauriai įsiskaudėjo galvą… Visgi, nuo tų linksmybių Italijoje, kai vynas liejosi laisvai, ir dabar, po smagaus pasisėdėjimo su draugėmis, organizmo dehidratacija priminė apie save. Ėmiau desperatiškai žvalgytis, gal čia yra  virtuvė, ar vonios kambarys? Turėjau skubiai atsigerti vandens, kol galvos skausmas neįsismarkavo.

Pro didžiojo kambario duris aš patekau į mažesnę patalpą. Ji visa buvo apstatyta knygų lentynomis, grūste prigrūstomis knygomis, tik kampe stovėjo nedidelis senas rašomasis stalas. Už šio kambario, mano laimei, radau žavingą vintažinį vonios kambarį. Puoliau prie senovinio vandens čiaupo,  godžiai atsigėriau tiesiog rieškučiomis semdama vandenį. Nebesvarbu man buvo nei makiažas, nei plaukai, sėmiau vandenį ir šlaksčiau juo veidą, plaukus…Tiesiog sunku buvo patikėti, jog tai ne sapnas… Jog  viskas, kas vyksta su manimi, yra realu.
Dar valandėlę pasėdėjau ant vonios krašto. Kai jausmai ir galvos skausmas truputėlį atslūgo, atsistojau ir pažvelgiau į save virš kriauklės kabančiame veidrodyje. Vietoje savo atvaizdo šlapiais tamsiais plaukais ir nubėgusiu akių tušu, jame pamačiau žilą ir raukšlėtą, senatvinės dimensijos kamuojamą aštuoniasdešimtmetę savo močiutę. Ji žiūrėjo į mane iš šypsojosi.

 

Visomis pastangomis bandydama sulaikyti panikos klyksmą, per tris sekundes jau buvau didžiajame kambaryje. Ne! Aš nebegaliu čia likti. N-e-b-e-g-a-l-i-u!!! Darykit su manimi ką norit, AŠ ČIA NELIKSIU!

Desperatiškai apsižvalgiusi, ėmiau plėšti nuo langų užuolaidas ir atlapoti visus septynis kambario langus. Šmėstelėjo miglota mintis, iš kur tiek daug langų mūsų name…bet nespėjau dar to suvokti, kai staiga pro pat mane kažkas pralėkė. Kažkas juodas atlėkė iš lauko į vidų, į kambarį, dideliu greičiu įlėkė, stipriai atsitrenkė į sieną ir nukrito ant raudonojo kilimo. Prie pat mūsų kojų gulėjo didelė, juoda ir visiškai negyva varna.

Teresė metė telefoną ir ėmė klykti. Aš pati visa drebėjau, bet bandžiau susivaldyti. Vapėjau:  Ša, ša, čia tik varna, na, ko jūs, ko jūs taip išsigandot…

Šiaip ne taip pasodinau Teresę ant odinės sofos ir nuėjau į vonią atnešti jai vandens. Raminau save, kad tuoj, nunešiu kaimynei vandens ir paskambinsiu 112. Jau man tikrai viso šito užteks. Kviesiu pagalbą. Ramiai, ramiai, tik nepult į paniką, tik nepult į paniką… Tarsi išgirdęs mano ketinimus, telefonas kišenėje ėmė virpėti. Skambino mama. Ne, negaliu dabar su ja kalbėtis. Kaip aš jai paaiškinsiu? Ji išprotės iš siaubo, o ramiai kalbėti, apsimesti, kad viskas gerai, aš niekaip negalėčiau.

Atmečiau skambutį. Tačiau ji paskambino ir vėl. Nunešiau Teresei vandens, pasėdėjau šalia jos, o mama vis skambino. Kas gi atsitiko?

Pabandžiau susivaldyti.

-Alio?

-Kur tu buvai?! Skambinu nuo vakar, jau nežinau, ką begalvoti… Vaikeli, – gilus atodūsis, – Monikute, tavo močiutė…vakar atidavė savo dūšelę Dievuliui… Užgeso ramiai, ligoninėje, nebuvo viena…

Vos neišmečiau iš rankų telefono. Staiga skersvėjis su trenksmu uždarė langą. Kažkur skardžiai sulojo šuo. Ėmė mušti senovinis laikrodis…vienuolika kartų… pala, pala juk šis laikrodis nebuvo prisuktas, kai jį pamačiau…Staiga stojo klaiki tyla. Mama kitame telefono gale taip pat tylėjo. Pasaulis tarsi sustingo.

Aš stipriai užmerkiau akis.

Kai atsimerkiau, vėl buvau savo bute. Amtelėjęs pribėgo Treškis, apuostė mano rankas, laukdamas skanumynų. Mama telefone kalbėjo, kad poryt 16 valandą vakaro laidosim močiutę. Gailaičiuose. Turiu atvažiuot. Juk ji buvo paskutinė gyva mano močiutė. O mano mintyse tarsi laikrodžio sraigtai sukosi mintys: jooo, ir lygiai tą pačią dieną ir valandą – mano didžioji prezentacija darbe, po kurios bus matyti, gausiu aš savo vadovės vietą, ar ne. Sutapimas, ar ką?  Ką man dabar daryti?

Pakalbėjusi su mama pabandžiau surinkti visus savo jėgų likučius ir susikaupti.

Kas čia buvo? Tas raudonas kambarys, tos žaliai raudonos durys? Sapnas? Iliuzija? Magija? Fantazija? Tikrovė?

Fantazija. Gryna fantazija. Aš juk namie, savo bute. Na ir prisisvaigau. Gal į tą vyną kažkas kažko prilašino? Tikrai jau…To dar man nebuvo…Tikiuosi, ir nebebus. Brrr…košmaras. Reikia dabar greitai pamaitinti Treškį ir kuo greičiau eiti miegoti. Rytoj darbo diena, bus ką veikt. Nuo pat šešių ryto. Dar reikia nuspręsti, ką daryti su tomis laidotuvėm… Į vonią ir į lovą!

Atsistojau nuo kėdės, ant kurios sėdėdama kalbėjau su mama, ir staiga pajutau, kad savo kairioje rankoje kažką laikau. Atgniaužiau delną. Jame gulėjo nedidelė, juoda, kieta ir tviskanti varnos plunksna.

 

Ką pasirinko Monika, daryti prezentaciją, ar važiuoti į laidotuves? Kas buvo toliau?Rašykite komentaruose!

 

3 skyrius

 

 

 

Vasaros maratonas

1 skyrius


Kamilė žvelgė į savo džinsus, sulaistytus vynu. Atsiprašinėdama padaviau jai servetėlę. Pati nesuprantu, kaip aš taip sugebėjau nuversti tą taurę. Esu pavargusi, po kelionės dar neišsimiegojusi. Apskritai aš nenorėjau niekur važiuoti. Kamilė pati kalta, kad mane įkalbėjo. O dabar sėdi apstulbusi. Ko čia stebėtis. Na, gerai, nauji džinsai, bet… jaučiu, kad ta kelionė mane visai išmušė iš pusiausvyros. Tik apsigynėm diplomus, dar nespėjau atsigaut, ir jau varom. Kamilė amžinai nenusėdi vienoje vietoje. Aišku, buvo smagu, skanus vynas, gražūs italai, mažos jaukios Romos gatvelės, saulė, šiluma, visokios įžymybės, pusę Italijos apvažinėjom. Smagu, bet man jau visko per daug. O rytoj jau į darbą, ir vėl nespėsiu atsigaut. Darbe tai tikrai laukia košmaras, tas grybas Mindaugas aišku, nieko nebus padaręs, ką palikau. Teks pačiai kapstytis, iki išnaktų sėdėti. Ne, tikrai nenuostabu, kad ir tą vyną išpyliau. Kaip sako, bėda viena nevaikšto. Kai jau susikaupia, tai viskas iš karto. O priedo dar – tas košmariškas sapnas šiąnakt…

-Aš tau naujus džinsus nupirksiu, jei neišsiplaus.

-Baik tu, nesvaik, – Kamilė perbraukė servetėle per džinsus ir tuoj pat pamiršo nemalonumą. Atvirkščiai nei aš, ji buvo puikios nuotaikos. – Man Andrė parašė šįryt ryte, jaučiat, mergos? Nesitikėjau… – atmetė savo ilgus šviesius plaukus ir laiminga sužybsėjo mėlynomis akimis.

-Oooo, tai ką siūlo?- Sibilė gurkštelėjo vyno. Ji visada užsisako tik raudoną ir visada prašo itališko.

-Nieko, šiaip paklausė, kaip sekasi. Planuoja į Lietuvą atvažiuoti, taip aš jį sužavėjau, – Kamilė nusikvatojo.

-Leisk, aš tau kitą taurę pastatysiu, – aš negalėjau nusiraminti.

-Ai, nebenoriu, užteks. Jau reikės namo pakuotis, rytoj visoms į darbą…

-Aha. Mano vadovė sakė po kelionės man duos kažką naujo, kūrybiško, susijusio su Italija, kaip laukiu! – Sibilė dažnai skundžiasi, kad jos darbas nuobodus, ji nori kažko kūrybiškesnio. Dėl to iš stojo į kūrybos komunikaciją VU, kur mes visos ir susipažinome.

Aš tai stojau į komunikaciją, man ta kūryba…gali jos ir nebūti. Bet mokytis patiko. Šaunūs dėstytojai, aišku, ne visi, bet tikrai buvo gana įdomu ir naudinga. Ir darbą gavau pagal specialybę, jau antrame kurse pradėjau dirbti su internetinės komunikacijos strategijomis. Cool. Man patinka. Ir šiaip mano gyvenimas neblogas, mokslus baigiau, diplomas kišenėje, darbas patinka, tikiuosi, greitai pareigose paaukštins. Nuo rugsėjo pirmos iš darbo išeina projektų vadovė, aš galėčiau pretenduoti į jos vietą. Pinigų bus daugiau, darbas atsakingesnis. Jėga. Ir butas mano fainas, geroje vietoje, jaukus. Viskas gerai. Kai pagalvoji.

Susimąsčiusi pabaigiau likusį vyną taurėje. Šiek tiek atsilikau, kol ieškojau eurų piniginėje. Išėjusi pamačiau dvi cigarečių žarijas ir varinius Sibilės plaukus dešinėje nuo baro. Jų su niekuo nesumaišysi. Italai ėjo iš proto Sibilės plaukus pamatę, bello, bellisima, aspetta tik ir skambėjo iš visų pusių. Bet Sibilė tai ne Kamilė, jai nė motais. Ji tik nužvelgdavo tuos visus italus, vos ne vos nusišypsodavo ir praeidavo pro šalį, užleisdama vietą Kamilei pasireikšti…Oi, net linksmiau pasidarė, kai prisiminiau visus tuos mūsų nuotykius Italijoje.

Atsisveikinusi su draugėmis pėsčiomis patraukiau namo. Mano butas visai netoli, dvidešimt minučių kelio pėsčiomis nuo Katedros. Mažiukas, vieno kambario, bet labai džiaugiuosi, kad jame gyvenu. Po trijų metų bendrabutyje privatumas atrodo aukso vertės, dabar nenorėčiau jokios, net pačios nuostabiausios kambariokės. Gerai, kad galiu sau tą leisti. Ir be to, aš ne vieniša. Turiu Treškį. Praeitą savaitę jį prižiūrėjo kaimynė, atvežiau jai lauktuvių iš Italijos – suvenyrinę Dovydo skulptūrėlę. Ją pamačiusi, kaimynė kad užsivedė pasakoti, kaip ji pati kažkada, tarybiniais metais, buvo Italijoje, ir taip toliau, ir taip toliau, neįdomu. Vos ne vos išprašiau pro duris, pasakiusi, kad eisiu susitikti su draugėmis. Vargšas Treškis net ėsti ko neturi, reikia į parduotuvę užeiti… Dievulėliau, kaip pavargau.

Kai pagaliau atsiradau prie savo buto durų, miegas merkė akis, kojos buvo sunkios kaip kaladės, svajojau tik apie lovą. Bet niekaip negalėjau atrakinti savo buto durų. Raktas užstrigo spynoje ir nenorėjo suktis. Vis bandydama ir bandydama ėmiau stebėtis, kodėl aš negirdžiu Treškio. Juk jis turėtų būti prie durų, iš kitos pusės. Pašaukiau: Treški! Treški!

Nieko.

Staiga išgirdau silpną garsą. Braižymąsi, tarsi šuns nagai braižytų duris. Garsas sklido iš viršaus, penkto aukšto. Dar niekada nebuvau ten užlipusi, nebuvo reikalo. Lėtai, įsiklausydama užlipau. Garsas tikrai sklido iš už vienų durų. Nors jau buvo vėlu, po dešimtos, bet per apmusijusį laiptinės langą krito pakankamai šilto birželio vakaro šviesos, kad pamatyčiau, jog šios durys įstrižai nudažytos dviem spalvomis – žalia ir raudona. Kas čia per karnavalas? Įsižiūrėjusi durų apačioje mažytėmis raidėmis pamačiau parašyta porta verde rosso. Žaliai raudonos durys. Itališkai!

Kaip užburta ėmiau spoksoti į duris. Viską pamiršau, net savo šunį. Net ir darbą, drauges, išpiltą vyną. Net kelionės įspūdžius. Galvoje sukosi tik viena mintis – kur aš tai mačiau?

Staiga pastebėjau, kad durys neturi nei rankenos, nei akutės, nei raktų skylutės, nei durų skambučio. Tarsi jas kažkas būtų tiesiog nupiešęs ant sienos. Atsargiai paliečiau ranka. Jos atsivėrė. Nesuprasdama ką darau, užėjau į vidų.

-Atsiprašau? – tyliai sukuždėjau. – Ar yra čia kas nors?

Mane apgaubė prieblanda, į nosį trenkė apleistos patalpos kvapas. Pabandžiau surasti jungiklį. Niekur jo nemačiau. Netrukus akys priprato prie blausios šviesos, atsargiai ėmiau žvalgytis. Patekau į gana didelį kambarį, išklotą raudonu senu kilimu. Baldų jame beveik nebuvo, tik viename kampe stovėjo odinė sofa, kitame apdulkėjęs pianinas. Langai uždangstyti sunkiomis užuolaidomis, ant sienos kabėjo keletas paveikslų su Italijos vaizdais. Priėjau arčiau ir tarp paveikslų pastebėjau nedidelę, nespalvotą nuotrauką. Joje buvo pavaizduotas tamsaus gymio vyras su juodais ūsais, vienoje rankoje laikantis lazdelę, o kitoje skrybėlę. Apsirengęs senoviškai, bet mane apėmė nuojauta, kad aš tikrai jį kažkur mačiau… Staiga sąmonę nušvietė mintis – tai JIS! Tai vyras iš sapno! Tai jis man rėkė šiąnakt tiesiai į veidą kažką itališkai, jis mane purtė, kažko iš manęs norėjo…Aš gyniausi, o jis prispaudė mane prie sienos, kuri staiga virto lėktuvo avarinėmis durimis, su siaubu suvokiau, kad krentu iš lėktuvo, atsitrenkiu į jo sparną, visai šalia ūžė reaktyviniai varikliai, o aš krentu, krentu, iš labai aukštai įkritau į Romos Koliziejų, kuriame mačiau dramblius, lakstančius tigrus, karius su ietimis… Pro šalį praskrido lėktuvas su atidarytomis durimis, kuriose stovėjo tas vyras. Lėktuvas smigo nosimi tiesiai į Koliziejų… Audringą minios ūžesį praskrodė šaižus garsas…ir tada atsibudau.

Prisiminiau sapną visą, su smulkmenomis, nors kai atsibudau išpilta šalto prakaito, galvojau, kad tiesiog prisisapnavo košmaras, kurio detalių neatsimenu. Ta nuotrauka man viską priminė. Kas jis? Kodėl jis čia, kodėl jis mano sapne?

Apimta siaubo atatupsta grįžau prie durų. Durys iš vidaus taip pat buvo nudažytos įstrižai, tik spalvos – balta ir juoda. Bandžiau jas atidaryti, daužau, šaukiau, jos nepajudėjo. Užsitrenkusios. Drebančiomis rankomis susiradau telefoną. Ačiū Dievui, neišsikrovęs. Paskambinau kaimynei.

-Sveiki, ar dar nemiegate? O dieve, kaip gerai, kad pakėlėte. Aš čia užsitrenkiau bute penktame aukšte, gal galite ateiti?

Visa drebėdama sėdėjau nugara atsirėmusi į duris ir laukiau. Kiek laiko jai reikia pakilti per du aukštus? Vienos, dviejų minučių? Kaimynė nesirodė. Paskambinau jai dar kartą.

-Monikut, o kur tu esi, kuriame bute užsitenkusi? – balsas uždusęs, visgi ji užlipo.

-Penktam, čia tokios keistos dyrys, žaliai raudonos, tiesiai priešais laiptus!

-Čia nėra jokių durų, žaliai raudonų. Visos rudos, kaip ir visam name, standartinės. Kur tu esi?

-Kaip tai nėra?…- aš jau beveik verkiau.

-Na, yra durys, bet paprastos. Kur tu esi? Kur tos durys?

Gal aš toliau sapnuoju? Drebančiomis kojom atsistojau ir priėjau prie lango. Atsargiai atskleidžiau apdulkėjusią užuolaidą. Na taip, mūsų kiemas, priešais  – kaimynų namas, tik iš aukščiau. Pabandžiau praverti langą. Jis gana lengvai atsidarė.

-Terese, gal jūs galit išeiti į kiemą? Aš jums pamosiu pro langą.

-Tuoj, einu.

Kaimynė netrukus pasirodė kieme. Persisvėriau per langą ir pamojavau.

-Vaikeli, tu gi ne mūsų laiptinėje! Štai kodėl tų durų neradau. Tuoj, tuoj, palauk, ateinu.

 

Kas toliau? Parašykite savo idėją komentaruose!

 

2 skyrius