Vasaros maratonas. 15 skyrius

Visą savaitę negalėjau nustoti galvoti apie Andrė. Aišku, normalu, nes ruošiausi kelionei pas jį, tačiau tai buvo kažkas daugiau nei paprasta kelionė. Negi įsimylėjau? Klausiau savęs. Skalbiau ir kruopščiai pakavau rūbus, šlubčiodama po kambarį. Mama su manimi nesikalbėjo, kai pasakiau, kad išėjau iš darbo. Skaitykite toliau...

Vasaros maratonas. 14 skyrius.

Mano suknelė tai švelniai prisiplodavo man prie šlaunų, išryškindamas ir jas, ir krūtinę, tai kilo į viršų, tik spėk gaudyti. Vėjas pūtė ir iš priekio ir iš nugaros, veldamas plaukus, veldamas tankiai vešančią žolę. Ėjau aukštai pakėlusi galvą gaudydama suknelę ir galvodama, kaip gaila, kad nepasiėmiau plaukų gumytės. Skaitykite toliau...

Vasaros maratonas. 13 skyrius

Kavos aparate tingiai varvėjo kava. Visi susikaupę dirba, o aš čia tarsi šuns penkta koja. Gal tikrai močiutė man gali patarti, pasakyti kažką svarbaus? Atrodo, kad ji tai ir stengiasi padaryti. Tas sapnas vakar…Brrr. Bet kodėl dabar, kodėl po mirties? Ar ji negali ramiai skristi į rojų, kol neperdavė man tos svarbios žinios? Skaitykite toliau...

Vasaros maratonas. 12 skyrius

Koks keistas jausmas įslinkti į savo darbo biurą, kuriam atidavei tiek daug širdies ir į kurį įdėjai tiek daug lūkesčių ir jaustis čia nepageidaujama. Labai labai LABAI nemalonus jausmas. Toks nemalonus, kad belieka  jį ignoruoti. Taigi, elgiausi, tarsi nieko nebuvo. Pasidariau kavos, prisėdau prie kompiuterio. Skaitykite toliau...

Vasaros maratonas. 11 skyrius

 

–Monika, Monika! – girdėjau šaukiant savo vardą, bet nesupratau, iš kur sklinda garsas. Balsas lyg ir  pažįstamas, bet man visai su atmintimi prastai pasidarė, nesupratau, kieno. Pakėliau galvą nuo kompiuterio.

–Monikaaaaa! Ar tu visai apkurtai?

A, Auksė. Iškišusi galvą pro virtuvėlės duris. Skaitykite toliau...

Vasaros maratonas. 9 skyrius

Kelias siauras, asfaltuotas gal prieš šimtą metų. Dardėjau nesulaikydama riebių žodelių. Labiausiai buvo pikta dėl savo Hondukės, nejauna jau, o tokios duobės jai tikrai ne į sveikatą. Ir kam man to reikia, dar ir dar kartą klausiau savęs. Dabar Honda dar suges, kainuos jos remontas… Pinigais iš dangaus nelyja, o amortizatorių sulaužyti tokiame kelyje lengva, kaip popierių perplėšti. Skaitykite toliau...

Vasaros maratonas. 8 skyrius

 

Atsibudau nuo jausmo, kad krentu. Net įsikibau į lovos atlošą. Prisiminiau tik sapno nuotrupas – buvau kažkokioje erdvėje, bedugnėje, be sienų, buvo tamsu. Aš nieko nemačiau, liko tik jausmas – aš krentu. Mosuoju rankomis, beviltiškai stengdamasi už ko nors užsikabinti, tačiau tik krentu, krentu, krentu, nieko nebekontroliuoju, viską praradau, man liko tik kritimas. Skaitykite toliau...

Vasaros maratonas. 7 skyrius

Dabar turėjau tikslą – sužinoti, kas tas vyras su ūsais. Įrodymus turiu net du, nuotrauką ir žiedą.

Iš karto po darbo ėjau siaura šv. Ignoto gatvele. Vis dar buvo tvanku, jaučiau kaip prakaitas lipdo suknelę prie nugaros. Niekaip negalėjau pamiršti tos katės. Skaitykite toliau...

Vasaros maratonas. 6 skyrius

Kodėl grįžusi iš Italijos aš jaučiuosi tarsi išdžiūvęs šulinys, į kurį kažkas primėtė senų padangų ir dar įmetė nudvėsusią katę? Gal netgi nuo anksčiau – nuo tada, kai pradėjau sapnuoti tą vyrą. Buvau antrame kurse, viskas sekėsi puikiai, mokslai patiko, bet įsidarbinau ir mano dienos tapo tikri nesibaigiantys maratonai. Skaitykite toliau...