Idėjos apie 10 000 valandų darbo, norint pasiekti profesionalumą, autorius.

Jau nuo pat pirmųjų sakinių supratau – čia bus kažkas kitaip. Tai pats keisčiausias iki šiol matytas autorius, kuris moko rašymo. Toks keistas, kas klausiau jo ir pusės nesupratau. Tiek dėl anglų kalbos greitakalbės, daugybės pavadinimų, kurių aš nežinau, posakių, išsireiškimų, tiek dėl to, kad 80 procentų jo kalbos nebuvo susiję su rašymu. Gal ir buvo, bet aš nesupratau. Jis kalba apie žmones, apie savo draugus, apie žurnalistiką, apie kritikus, apie savo pasaulio matymą…Kalba daug, greitakalbe, neaiškiai, svarbius (mano galva) dalykus pasako prabėgomis, tarsi tarp kitko, nesvarbius (mano galva) dalykus kartoja keletą kartų. Susidarė įspūdis, kad šis autorius daugiau nei kiti gyvena savo pasaulyje, kuris, tariant vienu žodžiu, yra keistas. Man patinka keisti žmonės ir keisti jų pasauliai, bet šiuo atveju likau pasimetusi. Tarsi būčiau sutikusi žmogų, kurio klausiau keturias valandas labai įdėmiai, tačiau jo žodžiai buvo tokie sudėtingi, mintis taip susukta, kad taip ir nesupratau, ką jis norėjo pasakyti.

Tai autorius taisyklių – laužytojas. Jei visi kiti rašytojai sako, kad jei uždavei klausimą knygoje, turi į jį atsakyti, Malcom sako, kad nė velnio… Gali dėstyti tūkstančius žodžių, nagrinėdamas vieną temą, žaisdamas, žadėdamas, kad viską perskaitęs skaitytojas gaus atsakymą…tačiau galiausiai jo neduoti.

Šis autorius sąmoningai stengiasi būti kitoks, pabrėžia savo išskirtinumą. Tai jis daro sukrėsdamas žmonių dėmesį, neduodamas jiems to, ko jie tikisi. Po to jie gal ir liks susierzinę, tačiau tai nesvarbu, svarbu, kad jiems buvo įdomu skaityti ir jie prisimins ilgai, kad tikėjosi atsakymo arba paaiškinimo, bet jo taip ir negavo.

Kita šio rašytojo keistenybė – jis ieško ne užbaigto rašymo stiliaus, o rašymo su trūkumais. Trūkumai, netobulumas, neužbaigtumas, neaiškumas – jo kabliukai. Taip pat kaip ir schemos, grafikai, skaičiai. Dar turbūt reikėtų pridurti, kad šis autorius rašo ne romanus, bet vadinamą savipagalbos literatūrą. Turbūt tai paaiškina, kodėl jis taip mažai kalba apie patį rašymą. Malcom rašymas yra priemonė kabliukų ieškojimui, nepastebėtų vietų iškėlimui. Pavyzdžiui, kaip Dovydas sugebėjo nukauti milžiną Galijotą? Ogi akmeniu pataikęs į jo tarpuakį, tačiau ne užmušdamas, bet jį apakindamas, todėl ir galėjo nukirsti jam galvą. Arba, stebėdamas šunų dresuotojo darbą, Malcom pastebėjo, kad jis dresuoja šunis ne savo balsu, o kūno kalba. Tarsi šokdamas. Tokį patį „šokį“ jis pritaikė autistams vaikams adaptuotis pasaulyje.

Šis autorius laužo stereotipus, kelia hipotezes, jas interpretuoja ir bando jas įrodyti.

Mano įspūdis apie šio autoriaus pagrindinę mintį yra toks – „Aš esu netobulas, tu esi netobulas, mano knygos yra netobulos, tačiau įdomios, nes parodo žinomus dalykus iš kito kampo, ir tai yra gerai.“

Malcom Glawel minčių perliukai:

Įspėk žmonių lūkesčius ir niekada jų nepateisink.

Tempk kiek gali neduodamas atsakymo, tačiau išlaikyk dėmesį.

Ieškok trūkumų, silpnų vietų, keistenybių, neatitikimų. Ne tobulumo.

Pasižiūrėk į dalykus iš kitos, neakivaizdžios pusės.

Pridėk svorio nesvariai istorijai – sujunk nesvarbią informaciją su svarbia (šunys ir autistai vaikai).

Pavadinime turi būti prieštaravimas. „Tylus pavasaris“  arba „Bet koks greitis – nesaugus“.

Pradėk nuo pabaigos. Tada kai žinai, kokia turi būti pabaiga, gali imti kurti istoriją, kuri veda link jos, su posūkiais, potvyniais ir atoslūgiais, lūkesčių įspėjimu ir jų laužymu.