II IŠTRAUKA IŠ NAUJO FANTASTINIO ROMANO “BURBULAS”

Projektą dalinai finansuoja Kultūros taryba

RASA SAGĖ

BURBULAS

                     Fantastinis romanas

Tylioje gatvėje žaidė saulės zuikučiai, prasiskverbę pro tankią senų kaštonų lapiją, akimirką užšokdami ant pravažiuojančio automobilio stogo, lįsdami į namų langus, patikrinti kas viduje, vėl šokdami į gatvę ir juokais erzindami ant skaidlenčių skrendančius miestiečius, namuose pamiršusius kepurę su snapeliu. Oras mirgėjo nuo saulės ir karščio, nors jau buvo vėlyva popietė. Nei vienas dar nenorėjome grįžti. Nors daugiausia laiko praleisdavome namuose, savo Burbule, nes nebuvo poreikio niekur važiuoti, o viską, ko reikia, galima buvo užsisakyti Tinkle, tokia reta ir nuostabia išvyka norėjosi pasimėgauti ilgiau.Vaikai ėmė prašyti nuvažiuoti į naująjį pramogų centrą. Ten neseniai atsirado nauja pramoga – galėjai išnykti, pasidaryti nematomu. Kai sutikome, Margiris apsidžiaugė tarsi vaikas. Jo kampuotas veidas nušvito ir jis ėmė mus įkalbinėti, kad mes visi išbandytume naująją pramogą. Pradžioje draugiškai juokaudamas, tačiau artėjant prie pramogų centro jo emocijos vis augo ir tirštėjo. Galiausiai įsmeigė į mus savo rudas akis. Atrodė, kad tai jam be galo svarbu. Nustebau, kas jam darosi. Staiga tai tapo pats svarbiausias dalykas šią akimirką. Mes privalėjome jo paklausyti ir išbandyti pramogą!

Nenorėjome Margirio skaudinti, jis buvo geras mūsų šeimos draugas, tačiau turėjome padaryti tam pabaigą. Tačiau Margiris nenutilo, o galiausiai jis netgi pakėlė balsą.

-Ne, aš netylėsiu! Apsidairykit, kur jūs gyvenat! Kurmiai jūs! Tikrai, kaip kokie kurmiai, rausiat, rausiant tuos savo griovius, ieškot iškasenų ir niekada neišlendat į saulę! Akli! Jūs nematote pasaulio, nematote, kas aplinkui vyksta! Koks įvairus, gražus gyvenimas, kurį mes sukūrėme, tik pasižiūrėkit! Dabar galime GYVENTI! Bent vieną kartą, prašau jūsų! Nors valandą nustokite apsimesti. Jūs žaidžiate tuos kurmius… „atsakingus saugusius“, nu kas čia per nesąmonė?! Jūs turite kažkada atsipalaiduoti! Aš jus čia atsivežiau tam, kad jūs pagaliau pamatytumėte ir save, patys papramogautumėte!

-Margiri, užteks! Dabar jau tikrai užteks. Mums labai gera buvo kavinėje, pabuvojome net penkiuose gamtos rojaus kampeliuose, skaniai pavalgėme, tai buvo puiki pramoga. Mums už – teks, – nukirtau, nebenorėdama daugiau girdėti nei žodžio.

-Margiri, tu teisus…- švelniau pridėjo Aronas. Mano mylimas vyras visada buvo diplomatijos įsikūnijimas.  – Bet tu nepaisyk mūsų, mes tik išprotęję kurmiai. Gamtos taip sutvarkyta, kad vaikus reikia auginti, prižiūrėti, jie reikalauja dėmesio, meilės, bent jau iki kol jiems sukaks šešiolika, kai jie gaus čipus, Taškus ir ims gyventi savarankiškai. Bet dabar Gajus dar visai mažas, o ir Sakalui dar tik penkeri su puse. Juos reikia prižiūrėti, ir mes su malonumu tai darome. Tikrai, mums – tai malonumas, jokia ne auka. Dėl mūsų tau tikrai tikrai, nereikia pergyventi, ačiū tau, bet mums viskas labai gerai.

Stojo tyla, todėl Aronas tęsė:

-Tikrai. Bet tu būtinai eik ir išbandyk viską! Mes tave palaikysime ir pasižiaugsime kartu su tavimi. Ką manai?

Margiris žioptelėjo dar kažką sakyti, bet apsigalvojo. Likusią kelio dalį nusisukęs nuo mūsų, tarsi įsižeidęs vaikas, jis žiūrėjo pro automobilio langą ir neištarė nei žodžio.

Pramogų centre be galo nustebę stebėjome, kaip dingsta Tuopos batai, paskui kojos, paskui liemuo, paskui pečiai ir plačia šypsena paremta maža riesta nosis. Kostiumas buvo pagamintas iš atsispindinčių dalelių, idėja labai paprasta – atspindėti aplinką, sukuriant iliuziją, kad per kietą objektą matome kiaurai. Pirmoji pramogą išbandė Tuopa, ji drąsiai atsistojo ant specialios plokštumos ir leidosi drono nuskenuojama. Po kelių akimirkų jai pritaikytas nematomo žmogaus kostiumas buvo pagamintas.

Margiris vis dar buvo nekalbus, o kai grįžo Tuopa ir ėmė pasakoti, ką patyrusi, neklausė, tik paprašė mūsų Tablečių, nes norėjo kažką patikrinti. Gavęs jas, jis nuėjo. Jaučiau, kad kažkas ne taip. Gana ilgai negrįžo, o kai mes visi vėl atėjome į mašinų stovėjimo aikštelę, mačiau, kad mūsų draugas kažkodėl jaudinasi, aplink jį tvyrojo nerimo ir netgi baimės debesis. Tačiau nenorėjau kreipti į tai daug dėmesio, nenorėjau perduoti jo nuotaikos vaikams, todėl tikėjausi, kad grįšime visi kartu į mūsų tobulus namus, ir viskas susitvarkys. Užsidegsime ugnį, pasigaminsime ką nors skanaus, pasikalbėsime atvirai apie viską, ir vėl viskas bus gerai.

Milžiniška mašinų aikštelė pilnutėlė, tarsi pabaigta dėlioti dėlionė, kai nei viena detalė nėra pamesta kur nors po sofa. Margiris atrakino mašiną, sėdo į valdytojo vietą automobilio priekyje ir laukė, kol mes visi sulipsime. Aronas, norėdamas parodyti draugiškumą, atsisėdo šalia jo. Laukėme vaikų. Jie mūsų šauksmų nei girdėjo, nei kreipė dėmesio, tik dūko, lakstė, laigė tarp mašinų. Nuovargis jau traukė prie žemės, subjurusi Margirio nuotaika rodė, kad mum tikrai laikas namo. Kelis kartus sušukusi vaikams, atsakymo nesulaukiau. Tada įsėdau į automobilį ir dar kartą pašūkavusi Liepa Gajau Sakalai Tuopa vaikai, paspaudžiau duris.

Automobilio durys be garso užsivėrė ir pro priekinį stiklą pamačiau linksmas Liepos akis. Ji pamatė, kad automobilio durys jau uždarytos, nustebo, kad jie vis dar lauke. Margiris tyliai davė komandą ir automobilis lėtai ėmė trauktis atbulas.

Pirmąją akimirką man dilgtelėjo širdį. Vis dar mačiau nustebusias Liepos akis ir šalia jos atsiradusią ne mažiau nustebusią Tuopą. Tuopa pusantrų metų vyresnė už Liepą. Ji kažką pasakė, greičiausiai, kad mes tik apsisuksime. Berniukų nesimatė, jie žaidė tarp mašinų, o mes lėtai, tačiau užtikrintai tolome nuo jų. Aš vis dar tylėjau, tačiau mano vyras ėmė jaudintis.

-Suk čia, gal prasuksi? Ne? Tai varyk tiesiai, už tos geltonos suk į kairę, pravažiuosim ratu…Čia, čia suk, suk!

Aronas vis labiau nervinosi, o aš, keturių vaikų mama, sėdėjau kažkokios keistos stingties apimta. Greitai tuksėjo mano širdis, tarsi bijodama kažkur pavėluoti, akys buvo įsmeigtos į piekinį stiklą. Margiris automobiliui tyliai kartojo Arono žodžius. Tačiau mes vis tolome, kol vaikai dingo iš akių.

Mašinų buvo pilna, aikštelė sausakimša, milžiniška. Automobilis išsuko į platesnį ir ne tokį apstatytą kelią. Iš pradžių pagalvojau, kad Margiris žino aplinkelį, nori apsukti ratą.

Manyje kilo pyktis, kurio senai senai nejaučiau. Palikti vaikus mašinų stovėjimo aikštelėje, kas čia per nesąmonė? Jie juk išsigąs. Apimta nevilties, kad nespės, širdis ėmė daužytis. Jaučiau, kaip staiga sudrėksta delnai ir pažastys, tarsi baimė skystu pavidalu imtų veržtis laukan. Sukiojomės jau kokias dvi minutes. Norėjau atidaryti duris ir iššokti, bėgti pas vaikus, bet sulaikė blaivus protas – tuoj tuoj, tik kelios akimirkos, apvažiuosim ir juos pasiimsim.

-Ką-tu-darai?!!! –  riktelėjo Aronas, kai Margiris sušnibždėjo komandą automobiliui ir šis ėmė didinti greitį.

Per veidrodėlį mačiau, kaip Margirio akys, kurios paprastai šypsodavosi, tapo juodos ir kietos. Mano širdis staiga nustojo daužytis. Negalėjau suvokti, kas nutiko.

Girdėjau, kaip Aronas rėkia ant Margirio, daužo jį, tampo, bando atidaryti mašinos dureles, ieško Tabletės, vėl rėkia, bando duoti komandas automobiliui… bet nepaisant nieko, mes skriejome keliu toliau. Tai buvo neįmanoma. Juk mes gyvename XXIII amžiuje, taikos ir neprievartos amžiuje. Pozityvus mąstymas, tolerancija, visuotinė gerovė, neprievartos ideologija yra mūsų tikėjimas ir visuomenės pagrindas. Tokie dalykai yra neįmanomi.

Nors mano mylimasis atėjo prie manęs, apsikabino ir šildė savo kūnu, drebėjau, norėjau išnykti, susitraukti ir ištirpti, išsisklaidyti su vėju, nuskristi debesiu pas vaikus ir įpūsti jiems į ausį mintį, kad mes juos mylim, kad mes jų nepalikom, kad viskas bus gerai. Galvoje karštligiškai ėmė suktis mintys. Iš mūsų magnetinės, specialiai joms pritaikytos kišenės dingo Tabletės. Jei turėtume Tabletes, pagalba jau būtų čia, o Margiris gautų ban‘ą visam gyvenimui. Mūsų Tabletės liko pas Margirį, tačiau apsauga turi tai pastebėti. Dar turime čipus po oda su mūsų identifikacija, banku, raktais, kodais, bilietais, sveikata ir visais kitais magnetiniais duomenimis. Jei čipas ilgai neprisijungs prie Tabletės, apsauga tai taip pat pastebės. Jei Margiris bandys pašalinti mūsų čipus, tuoj pat suveiks apsaugos kodas ir pagalba atlėks per kelias minutes.

„Aš pati galėčiau jį išsipjauti, arba bent jau sužeisti čipą, duoti žinią pagalbai“, pasakiau mintimis Aronui. Viską apžiūrėjome, tačiau nieko aštresnio už mūsų dantis mašinoje nebuvo.

Viskas manyje burbuliavo ir vartėsi, buvau gatava pasmaugti priekyje sėdintį Margirį plikomis rankomis. Sulaikė tik blaivus protas, vėl tas prakeiktas blaivus protas, ir visą gyvenimą diegta nesmurto ideologija. Būdama Žmogumi iš didžiosios raidės negalėjau staiga virsti primityvia, už išlikimą kovojančia būtybe. Ne to siekė ir ne dėl to mirė mūsų proseneliai. Negalėjau viso jų triūso link aukštos visuomenės sąmonės lygio nubraukti viena ranka.

Iš oro bangą keliančio automobilio aš stebėjau raudoną juostą danguje, kuri kažkada buvo saulė, teikianti mums energijos ir džiaugsmo, o dabar liko tik kraujuojanti žaizda, kuri, nepaisydama savo bejėgiškumo iš visų jėgų stengėsi išlikti tamsiame bekraščiame danguje, tačiau pastangos buvo nelygios – lašelis negali kovoti su vandneynu, o saulės atšvaitas negali kovoti su visa Visata. Išsigandę medžiai mums šaukė pavymui – ei, palaukit, kur jūs lekiat? Kelias nenoromis leidosi rijamas priekinių Margirio automobilio ratų ir atrajojamas užpakalinių, teisėsi po jais, kiekvieną akimirką sutryptas ir pažemintas, o mes tą akimirką sustingdavome laike į amžinybę, tačiau jos kartojosi, tos akimirkos, jos dauginosi ir staiga jų buvo tūkstančiai, milijardai, iš jų susidarė filmas, į kurį aš žiūrėjau tarsi iš šono, vis dar nesuvokdama, kad pagrindinė herojė esu aš pati.

Juodas dangus įsiurbė paskutinius saulės atšvaitus, o mes vis dar važiavome.

 

 

6 atsakymai į “II IŠTRAUKA IŠ NAUJO FANTASTINIO ROMANO “BURBULAS””

    1. Idėja tikrai gera ir ne nauja, tik tokio lietuviško romano nežinau. Na, matysim, kas išeis, bet ačiū už palaikymą!

      Bus dar viena ištrauka, paaiškės šiek tiek daugiau, bet dar tikrai ne viskas:)

    2. Ačiū, stengiuosi papasakoti kuo autentiškesnę istoriją. Remiuosi jau atliktais tyrimais ir mokslininkų, inovatorių atradimais, visuomenės tendencijomis.

    1. Idėja tikrai gera ir ne nauja, tik tokio lietuviško romano nežinau. Na, matysim, kas išeis, bet ačiū už palaikymą!

Komentuoti: Ruta Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *