Na ką, gi. Ir į mano kiemą atėjo krizė. Nebesikeliu ryte, nebeinu su lazdomis. Vėl valgau cukrų. Jaučiu beprasmybę, tuštumą, nepasitikėjimą savo planais ir idėjomis.  

Kai dar vis keldavausi ir eidavau rytais į tamsą, gąsdinau žmones. Kiekvieną kartą jaučiau mane apsupančią jų baimės energiją. Tamsoje jie matė tik nuo žingsnių šokčiojančią šviesą, artėjančią link jų. Išėję rytais pavedžioti savo šunų, išsigąsdavo, kas čia ateina? Suprantama, tamsu, nors į akį durk, juk mūsų rajone nėra nei asfaltuotos gatvės, nei žibintų, šviečia tik automobilių šviesos ir ant namų pritaisytos sensorinės lemputės. Taigi, vaikščiojimo ramybės neliko, gąsdinti žmones man visai nepatiko. Jau nekalbant apie tai, kad keltis tamsoje ir eiti į drėgną ir šaltą naktį (kol dar nebuvo pasnigę) taip pat reikėjo nemažai pastangų.

Taigi, nustojau keltis anksti ryte. Nesikeldama ir nebeidama į lauką ryte, nebeišsivalydama energetiškai, apsupta tos tamsos ir keturių sienų, ėmiau kimšti saldumynus. Nustojau save riboti, apleidau discipliną ir… nukentėjo kūryba. Po pirmosios knygos pristatymų maratono tikėjausi pailsėti rašydama. Bet kur tau! Vietoj to, kad rašyčiau, ėmiau kimšti saldumynus ir tik apie tai šnekėti, bet nieko nedaryti.

Einšteinas sakė:

Jei A gyvenimo sėkmė, tai A lygus X, Y ir Z sumai, kur X – tai darbas, Y – žaidimas, o Z – užčiaupta burna.

Geriau nesugalvosi. Nebebuvo nei X nei Z. Nejučia užsiplepėjau ir tokiu būdu ne tik įsipareigojau, įsikinkiau į pažadus kažką parašyti, bet be abejo, visiems tapo įdomu – ką rašau? O man įdomu – ką jie apie tai pasakys?

Ir pasakė. Viena labai gera ir išmintinga rašytoja, kuriai nusiunčiau toli gražu nebaigtą rankraštį, davė keletą labai taiklių pastabų. Tačiau pasakė – bet tai popsinis, laisvalaikio kūrinys, ar ne?

Kūrybinio rašymo dirbtuvėse, kur parodžiau savo kūrinį, kai kurie žmonės iš viso negalėjo jo skaityti, skaitė sukandę dantis (vyrai) – “per daug popso”.

Papasakojau apie knygą vyrui, sulaukiau tos pačios reakcijos  – ji apie nieką.

Su kita pradedančia rašytoja, protinga, išsilavinusia moterimi, diskusijoje išsiaiškinome, kad, turbūt, aš ne taip rašau. Juk man įdomi filosofija, psichologija, asmenybės giluma, o kodėl mano kūrinys popsinis? Na, pirmoji knyga, taip, sutinku, buvo tiesiog papasakota istorija, per daug nesigilinant. Bet antroji, ta, tikroji, knyga turėtų būti kitokia. Geresnė! Tokia, kuri tikrai būtų gera knyga. Tai kodėl visi sako, kad nieko gero? Kodėl neišeina kurti tai, ko noriu?..

Kai kurie žmonės kuria, kad nenorėtų mirti. Kai kurie – kad sulauktų pasigėrėjimo ir dėmesio energijos. Dar kiti – nori kažką savo kūryba pasakyti, perduoti žinutę. Aš priklausiau prie pastarųjų ir man atrodo, kad tikrai žinau, kokią žinutę aš noriu perduoti. Tai kodėl neišeina?! Kodėl visi sako, kad tai tik popsas, popsas, paprastas, pigus popsas?..

Jei keli skirtingi žmonės sako tą patį, patikėk, kad tai yra tiesa. Jie tikrai teisūs. Tas gabaliukas, kurį daviau skaityti, tikrai yra popsas. Bėda tame, kad aš nenoriu rašyti popso, aš noriu rašyti giliai. Tačiau kai bandau giliai, gaunasi kažkokia makaliūzė, o kai leidžiu istorijai tekėti pačiai – išeina popsas. Nenoriu rašyti popso, bet noriu rašyti įdomiai, lengvai. Ar įmanoma: giliai ir lengvai?…

Ech… Jausdama visišką kūrybinę krizę, godžiai ėmiau skaityti Rimos Pociūtės įžvalgas apie lietuvių autorių kūrybą nuo pirmojo pasaulinio karo laikų iki dabar. Kaip tie žmonės kuria? Kodėl jie kuria? Kas lėmė, kad jie tapo literatūros klasikais? Kaip jie rašo “ne popsą”?

Įžvalgos labai geros (knyga vadinasi “Modernizmas lietaus šalyje”). Ir po truputį man ėmė ryškėti vaizdas.

Pirmiausia, kuria tie, kurie yra gimę kurti (ar aš gimusi? Į šį klausimą dar turiu sau atsakyti).

Antra pagrindinė taisyklė: tie žmonės kalba apie save. Jie kuria taip, tarsi kalbėtų apie save, tai, ką jie mato, girdi, jaučia. “Privatu tampa politika”. O tai, kad jų privatumas ir jų kuriama politika (arba žinutė, kurią jie savo kūryba perduoda) aplinkybėms susiklosčius tampa tai, ką visuomenė nori girdėti, paverčia juos klasikais. Ko kūrėjui tuo metu trūksta, ko jis alksta ir trokšta, to pačio trūksta ir tautai. Kitaip tariant – jeigu tavo, kaip kūrėjo tema, žinutė, kurią nori perduoti rezonuoja su tuo, kuo tuo metu gyvena tauta, būsi išgirstas. Ir atvirkščiai – kuriantis ir skatina tautą jausti tai, ką jaučia jis pats, tačiau prieš tai tauta turėjo norėti tai jausti. Niekas nesukurs šedevro, kurio nei vienas žmogus nesupranta ir nejaučia. Tai paprasčiausiai nebus pripažįstama šedevru.

Pati pradžia visada yra kuriantis. Gal todėl kūrybinės asmenybės visame pasaulyje yra gerbiamos. Nes jis, kuriantis, pasako tai, ką jaučia visi, tik negali suformuluoti. O jis tai sako todėl, kad jaučia tai pats. Ir nevaidina. Jis perduoda SAVO jausmus ir emocijas. Jis rašo apie save.

“Tad giesme pražydusį peilį/į pasaulio krūtinę suvaro/nežinodamas tartum žinodamas.” Tokie gražūs ir tikslūs  J. Marcinkevičiaus žodžiai, kad net norisi verkti. Jis parašė tai, ką jautė pats ir tai, ką aš jaučiu taip pat.

Arba perfrazuojant Paulą Valery:

“(…) Rašytojas už kokią nors gyvenime jam padarytą nuoskaudą pats sau atsilygina parašytu kūriniu. Kitaip sakant, jis nelaukia, kol gyvenimas jam atsilygins. Kūrinys – geriausia kompensacija už iškentėtą skausmą”. 

Kaip aš sutinku su šiuo pasakymu! Šioje vietoje irgi, jaučiuosi lygiai taip pat. Iš esmės ne kas kitas, o skausmas slypi po mano “popsu”. Gyvenimo padarytos nuoskaudos, apie kurias norisi rašyti. Tačiau nuoskaudos yra tik medžiaga, tešla, iš kurios kepu pyragą, pyragas – perduota žinutė. O žinutė yra tokia – bet kokia nuoskauda gali virsti į laimėjimą. Kažkas pasakė: neįsivaizduojate, kokiame šiukšlyne gali augti gėlė. Ir virsta. Neabejotinai virsta.  Imdama gyvenimo nuoskaudas kaip medžiagą, apie tai aš ir noriu rašyti.

Taigi, mano išvada tokia:

Kritika gali kritikuoti tik techninę kūrybos dalį. Šerdies, kuriančiojo asmenybės ir jo skausmo ji niekaip negali pasiekti. Todėl kiekvienam kuriančiajam būtina atskirti – kur yra aš ir mano žinutė, o kur yra technika, kuria tą žinutę noriu perduoti. 

Tai suvokusi, aš pati prieš save apgyniau savo kūrinį. Juk visi, kurie komentavo ir sakė: “popsas”,  neįdomu, kodėl turėčiau tai skaityti?…, neperskaitė visos žinutės. Čia kaip filme, ar gali spręsti apie jį iš vieno kadro? Arba, ar gali pamėgti filmą, apie kurį tau kažkas papasakojo? Turbūt, kad ne. Beje, Žvaigždžių karų pagrindinis aktorius neseniai interviu sakė tą patį: kai jo pirmą kartą paklausė, kokiame filme jis dabar filmuosis, ir jis bandė atpasakoti jo siužetą, žmonės tik gūžčiojo pečiais ir niekas nesuprato apie ką tas filmas ir kodėl jie turėtų tokį keistą filmą žiūrėti. Net įtart neįtarė, kad tai bus vienas populiariausių filmų istorijoje.

Taigi, patarčiau pasimokyti iš mano patirties kiekvienam kuriančiam: klausyti kritikos, kaip techninės kūrybos dalies, tačiau neklausyti, jei kas nors sakys, kad tavo žinutė yra bloga. Techninė dalis ir kūryba yra du skirtingi dalykai. Pirma sukurkite, paskui taisykite. Nedarykite mano klaidos, kuri užmuša kūrybinį džiaugsmą. Geriau iš viso niekam nerodykite savo rankraščių, kol jie nėra pabaigti. O kai bus pabaigti, žinutė aiški, tada galima imti taisyti linksnius, pasakotoją, logiką ir panašiai. Nes nėra blogų žinučių, jei jos tavo.  

Sėkmės kūryboje!