Živilė Galdikienė. Laiškai, kurių tu niekada negausi

 

Seniai norėjau perskaityti šią knygą. Dar nuo tada, kai dariau #rašytojųistorijos ir pakalbinau Živilę. Ji atėjo stumdama savo mažylės vežimėlį, neturėjome daug laiko. Tačiau tą pokalbį prisimenu kaip vieną šilčiausių ir maloniausių iš visų pokalbių su rašytojais. Živilė yra labai šiltas ir jaukus žmogus, lygiai tokia pati man pasirodė ir jos knyga.

„Surijau“ knygą per keturis kartus, o turint omenyje tai, kad ką tik persikėlėme gyventi į kitą šalį ir laukė krūva įkurtuvių reikalų, labai greitai. Taip įtraukė, kad negalėjau mesti, norėjau skaityti. Visi mes renkamės prioritetus – ar eiti anksčiau miegoti, ar dar paskaityti😊

Jau nuo pirmųjų puslapių man pasirodė, kad aš pati ją parašiau. Tokia sava, lyg jau skaityta, ar girdėta, ar sukruta istorija…Tokie pažįstami, tarsi gyvi, veikėjai…Galbūt ir skaičiau knygos pradžią internetu, nebeatsimenu, tačiau tas „savumo“ jausmas neapleido ir įpusėjus knygą. Gal dėl to, kad visos mes, moterys, jaučiamės panašiai? Augame, bręstame, ieškome, kenčiame, įsimylime, trokštame vaikų, juos gimdome, bandome laviruoti santykiuose su antrąja puse…Kai pagalvoji, viskas, kas nutiko mūsų senelėms, prosenelėms, turėjo tiesioginę įtaką ir mūsų gyvenimui. Mes tik tęsiame jų pradėtą vagą. Tai suvokus darosi kažkaip ramiau. Niekas iš niekur neatsiranda. O žinant apie savo šaknis, jos tik tvirtėja (dėmesys yra energija).

Blogiausia yra tai, kad dažniausiai viskas yra paslėpta po keliomis kaukėmis, retai kada sužinosi tikrą tiesą. Senųjų kartų spendimai, kuriuos tuo metu laikė neteisingais, uždeda storą tylos, nutylėjimų, nenuoširdumo, melo ir išsisukinėjimų skraistę visoms tolimesnėms kartoms. Nors iš tiesų tai tik tada, kai mes nusprendžiame, kad kažkas yra bloga, tai tampa blogiu. Mūsų teisė spręsti. Mūsų teisė pakeisti savo sprendimus.

Tai labai ryšku knygoje. Nežinau, ar autorė norėjo tai pabrėžti, tačiau man labai rezonavo: visi mūsų „nuopuoliai“, gėdos ir nelaimės nėra tokie dideli, kaip atrodo tiems, kurie juos patyrė. Neverta slėptis, kas benutiktų, neverta versti kentėti savo artimus žmones, nežinant, kas nutiko, arba, tarkime, dingti be žinios. Sunkūs laikai, nesaugumas, ekonominis neturtas, jaunatvinis naivumas visais laikais vedė moteris priimti išlikimo sprendimus, dėl kurių jos graužėsi visą likusį gyvenimą. Dažniausiai žmogus elgiasi tikėdamas, kad elgiasi geriausiai, kaip tik įmanoma tomis aplinkybėmis. Kitaip jis negali. Tik paskui smerkia save labiau, nei jį smerkia kiti. Jaučiasi vienišas su savo bėdomis, atskirtas nuo viso pasaulio, atrodo, niekas jo negali suprasti. Tyla, tyla, tyla. Įprasta tylėti, neišsakyti ką jauti. Per daug pavojinga išsiduoti, parodyti savo širdį. Tačiau tik ją parodžius įmanoma išbristi iš liūno, kuriame, kaip tau atrodo, skęsti.

Tyla yra tokia įprasta, tarsi smėlio maišas sandėliuko kampe, gulintis keliolika metų. O gal visą gyvenimą. Taip ir liktų nepastebėtas, užimantis vietą, slegiantis, dūlantis, ir trūnijantis, jei ne laiškai. Palikti laiškai, kurių niekas neskaitė, dienoraščiai, kurie buvo rašomi tik sau, vadinasi, visiškai atviri. Tik jie galėjo įveikti tylą ir sudėti viską į savo vietas. O, nejučia pagalvoji, kaip nuostabu būtų šiandien perskaityti savo prosenelės dienoraštį. Arba laiškus!…Kiek daug dalykų savo gyvenime paaiškėtų, galbūt imtų atrodyti kitaip. Ir – koks vertingas yra minčių išliejimas ant popieriaus! Vertingas ne literatūrai, o konkretaus žmogaus gyvenimui (ne visada viena siejasi su kita).

Turtinga kalba, puikios metaforos, įdomiai vystoma istorija. Atrodo, sakiniai liejasi laisvai, sunku sustoti rašyti. Tik rašyti ir rašyti. Gal tai tik iliuzija, nes dažnai juk būna, kad lengvai parašytas tekstas kainuoja nemažai autoriaus pastangų. Tačiau skaitytojui tai tikras malonumas, ir ne tik tai. Susimąstai – juk nieko apie savo moterų kartą nežinai. Nežinai tikrųjų jų jausmų, išgyvenimų ir poelgių motyvų. Nežinai netgi jų poelgių, geriausiu atveju turi tik kelias senas nuotraukas, kuriose įamžinti akmeniniai veidai ir tvarkingai sudėtos rankos. O dažnai nei tų neturi.

Galbūt negalime pakeisti praeities, bet galime pakeisti ateitį. Imti rašyti savo dienoraštį, kurį galime palikti savo ateities kartoms. Juk ne viską galima perduoti žodžiu, ne viską norisi girdėti, o popierius, žodis ir laikas niekada neišduos.

Puiki knyga.

3 atsakymai į “Živilė Galdikienė. Laiškai, kurių tu niekada negausi”

  1. Labai taikliai ir šiltai aprašyta knyga. Smagu skaityti ir jausti draugišką autorės palaikymą.

    1
    1. Miela Reda Kotryna,

      Smagu girdėti – ačiū♡ Brūkštelkite man asmeninę žinutę per Messenger (arba pasakykit, kur parašyti Jums), susitarsime, kaip Jums išsiųsti knygą.

Komentuoti: Jūratė Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *