Vasaros maratonas. 3 skyrius

Visą naktį sapnavau, kad einu kažkokiu ilgu koridoriumi, iš kurio nekaip nerandu išėjimo. Grindys nusėtos varnos plunksnomis ir jų lavonais. Stengiuosi neužminti, kyla panika, bet valdau save sakydama, kad visa tai tik sapnas. Tuoj atsibusiu, tuoj atsibusiu… Labai norėjau atsibusti, bet kažkas neleido. Tarsi laikė mane. Jaučiau, kad esu ne viena, mane stebi, tai tas vyras su ūsais, tas pats, iš lėktuvo. Nors jo nemačiau, jis buvo ten.  Ėmiau bėgti, kad greičiau išeičiau, netekusi jėgų, stipriai šnopuodama atsirėmiau į gleivėtą sieną… ir atsibudau.

Žadintuvas tylėjo. Pažvelgiau į telefoną, buvo dar tik penkios valandos ryto. Norėjau miego, bet bijojau užmigti. O jei vėl pateksiu į tą koridorių, iš kurio taip sunkiai ištrūkau? Brrrr. Ne.

Todėl gulėjau lovoje ir galvojau. Treškis, pajutęs, kad atsibudau, inkštė prie kambario durų, bet jo neleidau. Kažkas su manimi tikrai darėsi. Iš kur pavyzdžiui, aš gavau tą plunksną? Juoda plunksna rankoje ir juoda atminties skylė galvoje. O plunksna tai tikra, guli dabar ant mano stalo, kur ją palikau vakar. Giliai atsidusau. Gerai, Monika, susikaupk. Viską juk galima paaiškinti. Gal Treškis atsinešė ją iš lauko? Juk jį kaimynė prižiūrėjo, kol manęs nebuvo, o ji beveik nieko nemato. Storus akinius nešioja, nenuostabu, kad nebus pamačiusi, jei Treškis ir paėmė kažką. Juk pas ją tikrai yra juodos varnos iškamša! Stovi už stiklo sekcijoje. Tikrai mačiau. Bet kaip Treškis ją ten pasiekė? Keistenybės…Geriau eisiu aš į dušą. Neturiu laiko kada apie tai galvoti, reikia ruoštis į darbą.

 

Stovėdama duše vėl ėmiau svarstyti, ką man daryti. Ką pasirinkti, prezentaciją ar močiutės laidotuves? Ir kaip tyčia, viskas vienu metu. Piktai išsitrinkau galvą, išsimuilinau. Putos tekėjo mano kūnu, o galvoje kunkuliavo mintys. Juk aš visą vasarą neplanavau jokių atostogų. Po tos spontaniškos crazy išvykos į Italiją, pagaliau galiu atsidėti šios vasaros tikslui. Noriu gauti tą paaukštinimą. Visas mano dienoraštis pilnas tokių planų. Man reikia padaryti karjerą, daugiau aš nieko nenoriu. Man reikia įrodyti sau ir kitiems, kad aš galiu.

Šokau į sportinę aprangą ir paėmiau Treškio pavadėlį. Pamatęs tai, jis iš džiaugsmo ėmė šokinėti ir laižyti mano rankas. Vos ne vos užsegiau pavadėlį, pakasiau jam paausį. Jis tuoj pat apsivertė ant nugaros, kad glostyčiau pilvą. Jo linksmos, atsidavusios akys mane tai pat pralinksmino.

–Ak, tu išdykėli! – šypsojausi kedendama jo kudlas.

Linksmai apibėgome ratuką po kvartalą. Aš ausinukuose klausiausi muzikos, o Treškis lekuodamas bėgo šalia. Diena žadėjo būti labai graži, jau šeštą ryte šiltai šildė saulė. Padariau keletą tempimo pratimų, įkvėpiau gryno oro… Beveik 5000 žingsnių, visai neblogai. Grįžusi dar kartą palindau po dušu, pašėriau Treškį, išgėrusi stiprios kavos ir sėdau į savo hondukę.

Buvo dar anksti, todėl kamščių neturėtų būti. Nulėksiu į darbą pirma ir nieko nelaukusi imsiuosi tos prezentacijos. Jaučiau, kad net pirštai ima niežtėti, kai apie ją pagalvoju. Tai aišku, bus filmukas. Gal du ar net trys, neilgi, kokių pusės minutės. Kažkas iš gyvenimo, natūralaus. Gal įtraukti ir performansą? Tarkime, nemokamas jogurtas, tačiau jį reikia pasiekti – indeliai sukabinti ant medžių šakų prie dailės akademijos, muzikos akademijos, Lukiškių aikštėje, Sereikiškių parke, gal ir kituose miestuose? Bet ne, bus chaosas, visi ims mėtyti akmenis… Dar šakas nulaužys. Arba galima inscenizuoti sunkvežimio, vežančio jogurtus avariją. Visi ateis pasižiūrėti avarijos, jogurtas mėtysis visur…ir parašyta kas nors, kas visi suprastų, kad tai reklama…dar galima siūlyti užsiminti apie jogurtą pod castams, arba dalinti geriamus jogurtus prie biurų, tiems, kurie nespėjo papusryčiauti? Kur dar?…

Mintis nutraukė skambutis. Paspaudžiau mygtuką ant vairo.

–Labas rytas, – žiovaujantis Kamilės balsas. – Tik dabar pamačiau tavo žinutę. Jau miegojau vakar, neišgirdau. Nustebinai. Tai kas nutiko?

– Oi, net nežinau nuo ko pradėti… Tu nepatikėsi, kas man buvo.

– Sapnavai, kad tave paaukštino, o tada suviliojai įmonės vadovą ir jūs išskridot atostogų į Maldyvus…

– Panašiai. Žodžiu, visiška neįsivaizduojama nesąmonė. Vakar grįžau, rakinu duris, nesirakina. Išgirdau viršuje kažkokį triukšmą, lyg šuo duris draskytų. O mano Treškis keistai tyli. Nuėjau į penktą aukštą, o ten tokios keistos durys. Žaliai raudonos. Nei rankenos, nei durų skambučio. Pastūmiau ir įėjau. Bet išeiti negalėjau. Žodžiu, užsitrenkiau kažkokiame keistame senoviniame bute. Paskambinau kaimynei, ta irgi atėjo ir spėk, kas? Irgi užsitrenkė. Man į darbą, ir miego noriu, ir šuo alkanas. Ir dar gerti norisi beprotiškai. Nuėjau į vonią atsigerti, pažiūriu į veidrodį, o iš ten ne aš, o mano močiutė man šypsosi.

–Ką?!

–O tada pro langą įlėkė negyva varna, o paskui paskambino mama, pasakė, kad mano močiutė mirė.

–Ką?! Oi, tai užuojauta. Tik nesupratau, tas butas buvo tikras, ar tu čia sapnavai?

–Aš ir pati nesupratau. Vėl atsiradau savo bute, bet rankoje buvo varnos plunksna.

–Nu, žinai ką…Tikrai…Net nežinau, ką pasakyt…Kas čia per mistika? Sibilė tau gali išaiškinti, ji užsiima tokiais dalykais.

–O dabar dar turiu pasirinkti, ar rytoj varyt į laidotuves, ar daryt savo prezentaciją.

–Tai jau rytoj tavo didžioji prezentacija?

–Taip! Ir dar tą pačią dieną ir tą pačią valandą, kaip laidotuvės.

–Nu, Monika, tau nepavydžiu…

–O ką tu rinktumeisi?

–Aš?… Na, turbūt laidotuves, aišku. Taigi močiutė, jūs visai gerai sutarėt, ar ne?

–Taip. Bet…

–Nu, Monika, nepradėk. Taigi tavo močiutė!

–Bet man reikia padaryti tą prezentaciją! Kitaip aš negausiu nei paaukštinimo, nei nieko!

–Mh…Tai gal …nu net nežinau, ką tau patart. Aš tai važiuočiau į laidotuves.

Prisiparkavau automobilį ir išjungiau variklį. Telefoną paėmiau į ranką.

–Bet aš negaliu.

–Nu tai tu pati ir spręsk. Darboholikė tikra, – Kamilė ėmė irzti. – Bet man atrodo, kad čia jau būtų visai…Neatvažiuoti. Dar tau tokie ženklai eina…aišku, aš netikiu, bet tu pati pagalvok. Ar nori būti beširde karjeriste? Kaip koks Styvas Džiobsas?

–Svajoju būti tokia, kaip Styvas Džiobsas.

–Tu durna. Tu žinai, koks jis monstras buvo?

–Gerai, Kamile, aš jau atvažiavau į darbą, einu jau.

–Tai gal vyno šį vakar?

–Šiandien dirbsiu, tikrai negaliu. Susirašom, ok?

–Okey. Iki.

–Iki!

 

Per pietus nėjau valgyti, tik atsidariau reklamuojamo jogurto indelį. Trys skoniai, kažkaip reikia įjungti visus tris. Jaučiau susijaudinimą ir įtampą. Puikiai mačiai, kad Auksė patenkinta šypsosi. Įdomu, ką ji sugalvojo. Aišku, nori padaryti geresnę už mano prezentaciją. “Na, dar pažiūrėsim”, pagalvojau, kramtydama jogurto mėlynes. “Fui, visai neskanus.  Mh… kur dar galima reklamuoti jogurtą? Reikia, kad ir jaunimas šio jogurto norėtų… Trūksta kažkokio užbaigimo, kažko tokio, kas klientas sakytų – aha!”

Jau buvo 10 valanda vakaro, kai pagaliau sėdau prie vairo važiuoti namo. Iš nuovargio ir maisto trūkumo darėsi silpna, bet gurkšnojau energetinį gėrimą ir stengiausi stebėti kelią. Žinau, kad nesveika, bet čia tik šiandien, daugiau taip nedarysiu. Staiga priešais mane sustojo automobilis, vos neįvažiavau į jį!

–Asilas!, – surikau pro priekinį stiklą. Jaučiausi silpna, įsitempusi ir pikta. Už manęs ėmė stoti kiti automobiliai, susidarė ilga jų eilė. Mašinos slinko lėtai, stabčiodamos. Visą valandą vilkomės Geležinio vilko gatve, kur leidžiama 80–šimt. Mašinoje buvo karšta, kondicionierius neveikė, o dienos karštis vis dar plieskė nuo įkaitusio asfalto. Troškino, pykino, skrandis spaudėsi į spazmus. O čia dar tas kamštis! “Vargšas Treškis, visą dieną vienas sėdi, neėdęs“, pagalvojau ir staiga pamačiau avariją, dėl kurios visą valandą turėjau kankintis automobilyje. Du lengvieji automobiliai, vieno visiškai sutrintas šonas, kito – priekis, abu jau supjaustyti gabalais. Greitoji pagalba, policija, gaisrinė. Ant žemės tysantys neštuvai, kuriuose gulėjo kūnas, uždegtas brezentu. Mašinų detalės ir tamsios dėmės ant asfalto. Kituose neštuvuose greitosios pagalbos medikai nešė merginą. Visas jos veidas buvo kruvinas. Aš nejučiomis pristabdžiau automobilį, medikai pakreipė neštuvus… mano ir tos merginos žvilgsniai susitiko. Vieną akimirką man pasirodė, kad mes apsikeitėme vietomis. Pašiurpusi iš siaubo paspaudžiau akseleratoriaus pedalą ir antrą kartą vos neįvažiavau į priešais važiuojančio automobilio į galą.

Grįžusi namo, skubiai pašėriau inkščiantį Treškį, išvaliau jo paliktą balą ir palindau po dušu, norėdama kuo greičiau nuplauti dienos nuovargį ir kraupų avarijos įspūdį. Išėjusi iš dušo prisėdau į fotelį, tik minutėlei, atsipūsiu ir eisiu pavedžioti Treškį…

Buvau senamiestyje, buvo vakaras, dienos karštis jau atslūgęs. Vilkėjau savo mėlynąją suknelę. Eidama gatve staiga užuodžiau keistą, kažkur pažįstamą kvapą. Taip kvepėdavo kaime – kmynais, medžiu, senais drabužiais, pridegintais riebalais… Ant šaligatvio šalia bažnyčios sėdėjo žilas, ilgais plaukais vyras; priešais jį – metalinė dėžutė su centais. Man pasidarė gaila šio vargetos, nors paprastai negaliu pakęsti tų bomžų, labai nemėgstu elgetų, įkyriai prašančių juos sušelpti, net bijau jų, nekenčiu jų bjauraus kvapo. Bet šį kartą – viskas kitaip. Kažkas jame man buvo pažįstamo. Atidariau piniginę ir įmečiau jam 50 eurų. Vyras pakelė galvą, iš užančio išsitraukė polietileninį maišelį ir tylėdamas padavė jį man. Nenorėjau imti, bet maišiukas kažkaip vis tiek atsirado mano rankoje. Nuėjau rankoje laikydama tą maišelį, o kai pažiūrėjau – jame buvo rožančius.  Atsigręžus elgeta jau buvo dingęs.

Paskambino mama. Klausė, ar atvažiuosiu į laidotuves ir pasiguodė, kad niekur neranda močiutės rožančiaus, o jau pašarvota… kokia gėda… ieškoti kito? Ji taip mėgo savo rožančių…

Atidžiau apžiūrėjau rankoje laikomą rožančių. Paprastas, senovinis, medinis. Vienas karoliukas keistai įpjautas.

–Ar močiutės rožančiuje vienas karoliukas nebuvo įtrūkęs? – paklausiau virpančiu balsu.

–Taip, buvo. Jis specialiai jį įpjovė, kad jaustų, kur poteriauja, juk mažai labai matė jau…

Atsibudau išpilta šalto prakaito.

….

Prezentacijos diena. Neturiu kitos išeities, tik važiuoti į darbą ir daryti prezentaciją. Juk negaliu taip imti, ir visko mesti. Ar dėl to aš vakar sėdėjau iki dešimtos darbe ir du kartus vos nepadariau avarijos? Karjeristė, karjeristė, tegu mane vadina, kaip nori. Man tai yra labai svarbu. Svarbiau už bet ką kita.

Rytas už vakarą protingesnis ir man tapo aišku, kad košmarai sapnuojasi tik iš nuovargio. Viskas tik iš nuovargio. Padarysiu prezentaciją ir viskas, daugiau šią savaitę neimsiu jokių naujų projektų. O ant močiutės kapo nuvažiuosiu savaitgalį. Juk vis tiek jai jau nebesvarbu.

Atsidariau spintą ir išsitraukiau savo mylimiausią suknelę. Pirkau ką Olandijoje, kai keliavome su draugėmis. Labai paprasta, mėlyna, trijų ketvirčių rankovės, ilgis iki kelių. Su ja atrodau elegantiška ir rimta. To man ir reikia.

Atsirengiau ir peržvelgiau save veidrodyje. Kas čia dabar?! Ant suknelės krūtinės plytėjo penkiasdešimties centų didumo juoda dėmė. Iš kur ji? Ėmiau skubiai plauti, pirma su muilu, paskui pamerkiau visą suknelę. Dėmė neišnyko.

Nusivylusi tokia nesėkminga dienos pradžia, apsirengiau kitą, panašią, bet ne tokią mėgstamą juodą suknelę su kišenėmis. Savo tamsius plaukus suėmiau į kuodelį, pasidažiau.

–Šiandien nebėgiosiu, – pasakiau Treškiui, kuris su viltimi žiūrėjo į mane. – Bėk, padaryk ir greitai grįžk, – atidariau jam lauko duris.

Jau buvau papusryčiavusi ir atnaujinusi lūpų makiažą, o Treškio dar nebuvo. Laikas važiuoti į darbą, kur jis, po galais?

Išėjau į kiemą jo pašaukti. Treškio niekur nesimatė.

„Na ir gerai. Niekas man nesutrukdys padarysi savo prezentacijos! Eikit jūs visi po velnių“, užvedžiau variklį ir po pusės valandos jau sėdėjau prie savo kompiuterio darbe.

 

Kas toliau? Ar pavyksta Monikai prezentacija ir ji gauna paaukštinimą, ar ne? Kur dingo Treškis?

Rašykite komentaruose!

 

4 skyrius

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

5 atsakymai į “Vasaros maratonas. 3 skyrius”

  1. Prezentacija pavyksta puikiai. Ją paaukština. Tuštumos jausmas. Ją smerkia Kamilė už neteisingą vertybių pasirinkimą. Nebe gyvą Treškį randa gatve einantys vaikai. Kaip Jos motina sureaguos į Monikos pasirinkimą neiti į laidotuves?

    2
  2. Prezentacija pavyksta, bet vėliau Moniką kažkas iš kolegų apkaltina plagijavimu. Monika įsiutusi, viršininkė nusivylusi…
    Treškis – laimingas laksto danguje:)

    3
  3. Prieš prezentaciją Monikai paskambina mama ir stipriai užpyksta bei įsižeidžia, jog darbas ir vėl svarbesnis – juk dėl to jos retai susitinka.
    Monikai prezentacija nepasiseka – visos mintys sukasi apie dingusį Traškį, mirusią močiutę ir nesusiklosčiusius santykius su mama – nors bando save pateisinti, ją graužia kaltė.
    Kamilė su Sibile vyksta į močiutės laidotuves, nes jaučia svetimą gėdą dėl Monikos veiksmų – norisi būti šalia ir paguosti mamą, kuri stipriai išgyvena dėl močiutės mirties. Ten jos suranda ir Traškį – nors atstumas itin didelis, mažylis rado kelią ir tartum norėjo būti ten vietoje Monikos. Tiesa, grįžti namo jis nebenori, turbūt supranta, kokia šalta ir karjeristė yra jo šeimininkė.

    2
  4. Likimas krečia pokštus. Prezentacijos dieną visas kvartalas likęs be elektros. Viskas nukeliama kitai savaitei. Monika sudirgus. Bet naudojasi laisva diena ir važiuoja į laidotuves, kur atiduoda motinai rožančių ir nulieja vieną kitą ašarą.
    Netikėtai gauna laišką, kur nepažįstamas kviečia susitikti , neva turi jai svarbios informacijos…

    2

Komentuoti: Kostas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *