2 skyrius


Kas man beliko? Jėgų po tokio nuotykio tai tikrai nelabai daug. Atsisėdau ant grindų, apsikabinau rankomis kelius ir įsmeigiau akis į baltai juodas duris. Žiūrėjau taip įtemptai, kad akyse ėmė lietis. Man pasirodė, kad ten ne tik balta ir juoda spalvos, bet išpaišyti kažkokie ornamentai…Papurčiau galvą nuo tokių minčių, nes įtempta mano klausa pagaliau išgirdo žingsnius. Sunkiai šnopuodama Teresė lipo laiptais į penktą aukštą. „Nu čia dabar“, girdėjau ją kalbančią su savimi. „Nei rankenos, nei skambučio. Kokiam gi keistuoliui prireikė tokių durų? Na, ir žmonės dabar …”
Pašokau ant kojų.

-Terese!

Jau norėjau belsti į duris, bet…

-Monika, tu čia? – kaimynė virste įvirto į kambarį, durys lengvai, tarsi su spyruoklėmis, atsidarė. Ir, nespėjus Teresei dorai susigaudyti, tuoj pat vėl užsivėrė.
-Terese!!! – su siaubu pamačiau, kas atsitiko. – Durys?… Jos užsitrenkė, taip?…

Abi vienu metu puolėme prie durų. Visai nedaug reikėjo, kad paaiškėtų, jog durys iš tiesų užsitrenkusios. Tik dabar vietoj vienos belaisvės, bute buvome jau dviese.
-Kas per velniava, – burnojo Teresė. – O juk palikau kepti mėsą orkaitėje, ir sūnus tuoj turi grįžti, tai bent reikalai!..
Teresė puolė skambinti sūnui ir kažką nerišliai jam aiškinti, o man žiauriai įsiskaudėjo galvą… Visgi, nuo tų linksmybių Italijoje, kai vynas liejosi laisvai, ir dabar, po smagaus pasisėdėjimo su draugėmis, organizmo dehidratacija priminė apie save. Ėmiau desperatiškai žvalgytis, gal čia yra  virtuvė, ar vonios kambarys? Turėjau skubiai atsigerti vandens, kol galvos skausmas neįsismarkavo.

Pro didžiojo kambario duris aš patekau į mažesnę patalpą. Ji visa buvo apstatyta knygų lentynomis, grūste prigrūstomis knygomis, tik kampe stovėjo nedidelis senas rašomasis stalas. Už šio kambario, mano laimei, radau žavingą vintažinį vonios kambarį. Puoliau prie senovinio vandens čiaupo,  godžiai atsigėriau tiesiog rieškučiomis semdama vandenį. Nebesvarbu man buvo nei makiažas, nei plaukai, sėmiau vandenį ir šlaksčiau juo veidą, plaukus…Tiesiog sunku buvo patikėti, jog tai ne sapnas… Jog  viskas, kas vyksta su manimi, yra realu.
Dar valandėlę pasėdėjau ant vonios krašto. Kai jausmai ir galvos skausmas truputėlį atslūgo, atsistojau ir pažvelgiau į save virš kriauklės kabančiame veidrodyje. Vietoje savo atvaizdo šlapiais tamsiais plaukais ir nubėgusiu akių tušu, jame pamačiau žilą ir raukšlėtą, senatvinės dimensijos kamuojamą aštuoniasdešimtmetę savo močiutę. Ji žiūrėjo į mane iš šypsojosi.

 

Visomis pastangomis bandydama sulaikyti panikos klyksmą, per tris sekundes jau buvau didžiajame kambaryje. Ne! Aš nebegaliu čia likti. N-e-b-e-g-a-l-i-u!!! Darykit su manimi ką norit, AŠ ČIA NELIKSIU!

Desperatiškai apsižvalgiusi, ėmiau plėšti nuo langų užuolaidas ir atlapoti visus septynis kambario langus. Šmėstelėjo miglota mintis, iš kur tiek daug langų mūsų name…bet nespėjau dar to suvokti, kai staiga pro pat mane kažkas pralėkė. Kažkas juodas atlėkė iš lauko į vidų, į kambarį, dideliu greičiu įlėkė, stipriai atsitrenkė į sieną ir nukrito ant raudonojo kilimo. Prie pat mūsų kojų gulėjo didelė, juoda ir visiškai negyva varna.

Teresė metė telefoną ir ėmė klykti. Aš pati visa drebėjau, bet bandžiau susivaldyti. Vapėjau:  Ša, ša, čia tik varna, na, ko jūs, ko jūs taip išsigandot…

Šiaip ne taip pasodinau Teresę ant odinės sofos ir nuėjau į vonią atnešti jai vandens. Raminau save, kad tuoj, nunešiu kaimynei vandens ir paskambinsiu 112. Jau man tikrai viso šito užteks. Kviesiu pagalbą. Ramiai, ramiai, tik nepult į paniką, tik nepult į paniką… Tarsi išgirdęs mano ketinimus, telefonas kišenėje ėmė virpėti. Skambino mama. Ne, negaliu dabar su ja kalbėtis. Kaip aš jai paaiškinsiu? Ji išprotės iš siaubo, o ramiai kalbėti, apsimesti, kad viskas gerai, aš niekaip negalėčiau.

Atmečiau skambutį. Tačiau ji paskambino ir vėl. Nunešiau Teresei vandens, pasėdėjau šalia jos, o mama vis skambino. Kas gi atsitiko?

Pabandžiau susivaldyti.

-Alio?

-Kur tu buvai?! Skambinu nuo vakar, jau nežinau, ką begalvoti… Vaikeli, – gilus atodūsis, – Monikute, tavo močiutė…vakar atidavė savo dūšelę Dievuliui… Užgeso ramiai, ligoninėje, nebuvo viena…

Vos neišmečiau iš rankų telefono. Staiga skersvėjis su trenksmu uždarė langą. Kažkur skardžiai sulojo šuo. Ėmė mušti senovinis laikrodis…vienuolika kartų… pala, pala juk šis laikrodis nebuvo prisuktas, kai jį pamačiau…Staiga stojo klaiki tyla. Mama kitame telefono gale taip pat tylėjo. Pasaulis tarsi sustingo.

Aš stipriai užmerkiau akis.

Kai atsimerkiau, vėl buvau savo bute. Amtelėjęs pribėgo Treškis, apuostė mano rankas, laukdamas skanumynų. Mama telefone kalbėjo, kad poryt 16 valandą vakaro laidosim močiutę. Gailaičiuose. Turiu atvažiuot. Juk ji buvo paskutinė gyva mano močiutė. O mano mintyse tarsi laikrodžio sraigtai sukosi mintys: jooo, ir lygiai tą pačią dieną ir valandą – mano didžioji prezentacija darbe, po kurios bus matyti, gausiu aš savo vadovės vietą, ar ne. Sutapimas, ar ką?  Ką man dabar daryti?

Pakalbėjusi su mama pabandžiau surinkti visus savo jėgų likučius ir susikaupti.

Kas čia buvo? Tas raudonas kambarys, tos žaliai raudonos durys? Sapnas? Iliuzija? Magija? Fantazija? Tikrovė?

Fantazija. Gryna fantazija. Aš juk namie, savo bute. Na ir prisisvaigau. Gal į tą vyną kažkas kažko prilašino? Tikrai jau…To dar man nebuvo…Tikiuosi, ir nebebus. Brrr…košmaras. Reikia dabar greitai pamaitinti Treškį ir kuo greičiau eiti miegoti. Rytoj darbo diena, bus ką veikt. Nuo pat šešių ryto. Dar reikia nuspręsti, ką daryti su tomis laidotuvėm… Į vonią ir į lovą!

Atsistojau nuo kėdės, ant kurios sėdėdama kalbėjau su mama, ir staiga pajutau, kad savo kairioje rankoje kažką laikau. Atgniaužiau delną. Jame gulėjo nedidelė, juoda, kieta ir tviskanti varnos plunksna.

 

Ką pasirinko Monika, daryti prezentaciją, ar važiuoti į laidotuves? Kas buvo toliau?Rašykite komentaruose!

 

3 skyrius

 

 

 

One thought on “Vasaros maratonas

  1. Panardinusi kūną į maloniai šiltą vandenį, pasijutau kiek geriau. Atsiplaidavau tiesiog. Besiklausant, kaip į vonią čiurlena vanduo, mintys pamažu ėmė rikiuotis gana tvarkinga tvarka. Reikalas tas, kad man reikia atostogų. Ne šiaip eilinių kasmetinių atostogų, o ATOSTOGŲ. Paskambinsiu į darbą ir pranešiu, jog numirė močiutė ir manęs pora dienų nebus. Kokia gi iš manęs vadovė? Pati savęs suvadovauti nesugebu. Jau net nebesuvokiu, kas aplinkui dedasi. Gal kokią psichologę susirasti, pasipasakoti? Gi negali visos šitos nesąmonės vykti šiaip sau. Neabejoju, kad viskam yra paaiškinimas, tik mano per trejus pastaruosius metus pervargusios smegenys jo negali aptikti.
    O gal ne psichologės reikia, bet kokios atpalaiduojančios veiklos? Na, ten kokios meditacijos, bėgiojimo, piešimo, tapymo ar panašiai? Arba galiu pradėti mokytis jodinėti? Arba… Ech, turiu prisipažinti, jog mano gyvenimas ilgą laiką buvo iš tiesų monotoniškas ir labai nuspėjamas. Nenuostabu, kad perdegiau ir pradėjau sapnuoti visokias nesąmones tiek miegodama, tiek būdraudama.
    Išgirdau už vonios durų nerimaujantį Treškį. Jis burzgavo taip lyg kažką draugiškai šnekintų. Skubiai iššokau iš vonios ir ėmiau trintis rankšluosčiu. “Mano bute kažkas yra” – sukosi galvoje. Ne! Mano bute negali nieko būti – durys juk užrakintos!
    Nė nežiūrėdama įsivyniojau į savo naują minkštutėlį chalatą ir puoliau iš vonios. Treškis, pastatęs pasturgalį ir mosuodamas uodega, atsisukęs nosį į virtuvės langą, burgzdamas bei šnarpšdamas kiauksėjo kažką lauko pusėje ant palangės tupinčiai varnai. Šioji nejudėdama pakreipusi galvą stebėjo jį viena akimi.
    Klestelėjau ant kėdės ir išsižiojusi įbedžiau akis į paukštį. Treškis laimingai išsiviepęs įkišo savo galvą man į sterblę. Viskas, man reikia raukt su vynu. Ir man reikia ATOSTOGŲ.

    5
  2. Niekas nebesivadins taip kaip vadindavosi anksčiau: Vidiniai monologai pavirs mįslingomis užuomenomis apie nežinomybę,kuri,matyt lydi visus,tik niekas to ne mato kol neateina laikas… knygos apie pomirtinį gyvenimą. Prasmė. Visas dienas leidau,tarytum,ruošdamasi mirčiai… o koks viso to rezultatas???
    Kokie mįslingi posūkiai,klaidžios įliuzijų, svajonių gatvės,akmenuoti tikrovės keliai,keleliai…visos slogios mintys užsiveisė,pasklido mintyse lyg pikčiausios blusos. Miegas kaip lengvas labai reikalingas pavasarinis vėjelis padvelkė į mane ir stojo ilga nutildyto džiaugsmo tyla… sąmonė prasmego prisiminimais pasidabinusiuose košmaruose:
    “Močiute,kur tu? Neišeik. Man dabar labai reikia tavęs! Močiute…”
    -Močiute,močiute!!! Neišeik! Neik!!! Nubudau rėkdama. Prakaituota. Pabudau iš miego,bet ne iš košmaro…. Gyvenimo scenarijaus nebeįmanoma pakeisti…

    Kaip susitaikyti, kad gyvenimas… gyvenimas toks ir ne kitoks? Aš realybėje ir košmare tuo pat metu. Kaip susitaikyti, kad gyvenant žmogus gali imt ir pakibt tarp realybės ir košmaro….

    Verkdama pasiklojau lovą,išpurenau rūpestingai kiekvieną pagalvėlę taip tarytum jau būčiau išsimiegojusi. Nors laikrodis rodė tik šešta valanda ryto. Miegai man neberūpėjo. Ir kaip aš vakar aplamai atsiguliau? Man gėda dėl savęs… vis dar vilkėdama pižamą ir neišmanydama ką toliau daryt,ką mąstyti padėjau užpakalį ant lovos. Sielvartas drąskė širdį. Apsiverkiau. Nebemačiau aplink save nieko. Nenorėjau patikėt tuo,ką vakar priėmiau tiesiog kaip savaime suprantamą tiesą,iškeldama viršun kažkokią atseit dilemą, kuri šiandien jau nebėra svarbi! Šiandien vakarykštė mano “rūpesčio” dilema net nebesvarbi.

    Kas aš būsiu be jos? Tik beprasmis vaikščiojantis minčių kratinys? Su kuo aš dabar ir vėliau visu tuo dalinsiuosi? Ji buvo pati geriausia mano draugė,kuri suprasdavo viską. Užjausdavo,kai man to reikėdavo. Susiradau savo vaikystės albumą, kurį man įdavė močiutė prieš išvykstant studijuoti,kad per daug nesurimtėčiau ir bent reatsykiais perversčiau.
    Kiek daug nuotraukų su ja.
    Prisimenu kaip kůriau planus,kokias darysiu naujas nuotraukas po prezentacijos. Viską net iki mažiausių smulkmenų suplanavusi:vieta, fonas,močiutės apdaras,mano ir jos papuošalai,mano veido grimasos. (Beprotiškai mėgau maivytis prieš foto objektyvą. Kai reikalaudavo nustatyt rimtą veidp grimasą,močiutė visada šypsodamasi pasakydavo:
    -Anukyte, ne tau liūdėti. – ir mudvi iškart net rimtomis minutėmos išsišiepdavome prieš objektyvą.
    Man bevartant albumą pastebėjau po viena nuotrauka,kurioje ji uodžia jos taip mėgstamų gerberų aromatą:
    “Toks pasaulis puikus,toks žiaurus,įvairus:
    Jame pinas vainikai ir gėlės,ir kraujas,
    Tik pažvelk ,tik pajusk pradus!
    Jis kas valandä kitas,kas valandą naujas ( Kazys Binkis)
    -Močiute,tu,juk taip troškai būti rašytoja,bet anuomet gyvenimo aplinkybės buvo tam nepalankios…

    Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Į rankas paėmusi sidabro spalvos rėmelį ir prieš du mėnesius darytą fotografiją. Jos fotografija, kurioje ji žvali, veide nė menkiausio artėjančio išėjimo pėdsako… Atlikau veiksmą, kuriuo paprastai užsiėminėdavo pati močiutė, mama… ir kitoje nuotraukos pusėje užrašiau mintį iš knygos, kurią man ji padovanojo pacitavusi kaip tik tos knygos citatą: “Manau, kad vienintelis dalykas, kurio dėka mes galime žiūrėti į savo pasaulį be pasibjaurėjimo, yra grožis ,kurį žmonės kartais sukuria iš chaoso. Jų tapyti paveikslai, jų sukomponuota muzika, jų parašytos knygos ir jų pačių gyvenimas. Iš viso to pats gražiausias dalykas yra gražus gyvenimas . Tai tobulas meno kūrinys. ( V. S. Moemas „ Dažytas vualis)”
    -Pažadi, kad mudvi matysimės kasdien per sapnus? Pažvelgsi kartas nuo karto vis į mane iš viršaus tiesa? –Prisiverčiau nusišypsoti.
    Kavamalės riaumojimą pertraukė mobiliojo skambutis.
    Gabrielė….Pusseserė.
    „Atleisk, bet visai neturiu noro kalbėti. „
    Ji žino ir skambina tik tam, kad atliktų iki gyvo kaulo įgrisusią žmogiškajam faktoriui priklausančią pareigą – pareikšti užuojautą.
    Vėl susigraudinau. Atmečiau skambutį. Kam man viso to… Jei jau tokia žmogiška –supras dėl ko atmesiu. Spustelėjus mygtuką mobiliajame, skambutis buvo atmestas. Nepraėjus nei minutei mobilusis vėl čirškė.
    prisiminiau močiutės žodžius „nuo likimo nepabėgsi…“ , susikaupiau. Kitame laido gale pasigirdo pats kvailiausias, vaikiškiausias pasaulyje balsas koks tik galėjo būti.
    – Klausau? Monika?
    – Aš, sveika.
    – Pamaniau užsiėmusi. Atmetei mano skambutį.
    – Mhm,-net nesusimąsčiusi drėbtelėjau.
    – Rašysi?
    – Ką?
    – Recenziją.
    Velniop. Juk ji žino apie močiutėlę. AR NE? JUK ŽINO? Vis dar laikiau pauzę ir nieko nesakiau. Ji pauzę pertraukė:
    – Aš…
    Jau prasideda pauzės. Taip , ji žino vėl tuoj pasmaugs graudulys. Jaučiau…
    – Aš…. Aš neščia!!! – klykė man į ausį.
    – Aišku. Sveikinimai didžiausi…
    – Ką? – neslėpdama balse pasipiktinimo gaidelės tarė. – Kur euforija? džiaugsmas? laimė? Aš ir vardus sumąsčiau abiems atvėjams.
    Tiek berniuko gimimo atveju, tiek mergaitės. Žinai kas krikšto tėvai? tu ir tavo brolis! Valio! ir jau žinau bažnyčią,kurioje norėsime savo kūdikį krikštyti. O ko tu nesidžiaugi?
    – Džiaugtis? Euforijos neslėpti sakai? –grieždama dantimis kalbėjau.
    – Juk ir tetą su močiutę pakviečiau, vietos jau paruoštos, viskas kaip karalienėms paruošta!
    -Močiutė nebevaikščios akmenuotu žemės asfaltu, ji į dangų iškeliavo,-man gedulas, ir tu klausi ko aš nesidžiaugiu, tu durne?! –vos išlemenau. Iškart po to skambutis buvo baigtas.
    Neištvėriau.
    Laidotuvės tai tik formalumas. Nevykęs bandymas išpirkti savo paties kaltę,kad neskyrėme mirusiajam pakankamai laiko… Bet aš norėjau nueiti į jos laidotuves…. pamatyt ją paskutinį kartelį. Pravėriau langą,kad įkvėpčiau gryno oro. Prieš lietu buvo labai tvanku, atitinkamai apsirengiau. Dar pora valandų pasėdėjau kavinėje ir jau link laidojimo procesijos. kai man kelią pastojo varna. Berods bus ta pati? bandžiau apeiti, bet ji nutupė visai prie pat mano kojų ir garsiai, labai garsiai ėmė krankti. Gąsdinančiai. išsigandusi užsaimerkusi suskaičiavau iki trijų Prie kojų gulėjo juoda plunksna ir iš kažin kur atskridęs popieriaus lapas. Pakėlusi jį nuo gatvės kelio lyg ieškodama kažkokio užrašo apverčiau jį kita puse, o ten buvo parašyta:
    -Anukėle, dovanoju tau savo plunksnakotį, ir asmeninius laiškus rašytus tavo seneliui. Nieko nepasakok mamai. Viską mano miegamajame kambaryje naktinio staliuko stalčiuje. Raktelis pritvirtintas prie plunksnos. Visada tave sergėsiu iš aukštybių mano mylima, anūkėle“

    ( Klausimas, ar Monika ieškos LAIŠKŲ, PLUNKSNAKOČIO,kodėl močiutė prašė jos apie tai neprasitart jos Monikos motinai?ar susitaikys Monika su pussesere. Kaip varna susijusi su vėlione Monikos močiute? KAS VYKS TOLIAU? Ar nepasikeis Monikos sprendimas dėl darbo krypties?)

    5
  3. Besikamuodama tarp dviejų pasirinkimų, Monika visgi nusprendžia eiti į prezentaciją. Toks sprendimas ją nuramina, darbas tai konkretu, tai realu, už ko ji turi dabar kabintis. Visa kita jai pradeda kelti siaubą, per daug negandas pranašaujančių ženklų, per daug mistikos, kuri jai temdo protą…
    Sprendimas priimtas. Tik ar viskas klostysis kaip numatyta? O šito ji nežino…

    6
  4. Atgalinis pranešimas: Vasaros maratonas |

Komentuoti: Jurga Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *