15 (paskutinis) skyrius

Visą savaitę negalėjau nustoti galvoti apie Andrė. Aišku, normalu, nes ruošiausi kelionei pas jį, tačiau tai buvo kažkas daugiau nei paprasta kelionė. Negi įsimylėjau? Klausiau savęs. Skalbiau ir kruopščiai pakavau rūbus, šlubčiodama po kambarį. Mama su manimi nesikalbėjo, kai pasakiau, kad išėjau iš darbo. Nesakiau, kad atleido, tada būtų iš viso atsisakiusi manęs kaip dukters. Norėjau protestuoti, bet žinojau, kad grįšiu, kad įsidarbinsiu iš naujo ir vėl karjera taps man pati svarbiausia gyvenime, tačiau dabar…dabar turiu šiek tiek laiko sau. Pavogiau tą laiką iš mamos, tėčio, visuomenės. Geras jausmas buvo šiek tiek paprotestuoti. Visai nesijaudinau. Tik dėl vieno, truputį – kai vėl pamatysiu Andrė akis, kaip jausiuosi? Jos traukė, kaip magnetas. Tokios jaukios, šiltos, savos. Tuo labiau, kai Sibilė skambino kas dieną, arba užbėgdavo po darbo ir suokdavo, kad turėčiau bandyti suvilioti Andrė. Protas sakė, ne, nesąmonė, italas, mažiukas, jau kaip ir panaudotas, Kamilė jį atstūmė, kas jis man, bet širdis neklausė. Todėl kai reikėjo keltis ketvirtą valandą ryto, kad spėčiau į lėktuvą, kėliausi jausdama džiugų laukimą.  Kelionė, nuotykis, Andrė… Bus labai labai smagu. Tikrai.

Mano čiurna buvo subintuota elastiniu bintu, specialiai kelionei nusipirkau dviem dydžiais didesnius batus, kad tilpčiau. Tiksliau Teresė nupirko, sužinojusi, kas man nutiko, ji ir vėl pasidarė draugė. Ir ji užlipdavo pas mane kiekvieną vakarą, atnešdavo valgyti, tačiau kitaip nei Sibilė, įkalbinėjo neskristi „į tą prakeiktą“ Italiją. Visi man pataria, kas netingi, bet aš turiu būti ištikima savo sprendimams. Žodis po žodžio ėmiau suprasti, kad kažkas panašaus kaip mano prosenelei buvo nutikę ir jai. Kažkoks į varną panašus italas prisiekė amžiną meilę ir paliko. Kaip supratau, dėl turtingesnės nuotakos.

Bet aš neskrendu ieškoti meilės. Aš skrendu pailsėti, atitrūkti nuo savo gyvenimo, kuriame, reikia sutikti, įsiveisė šioks toks chaosiukas. Italija turi sudėti visus taškus ant „i“, aš taip nusprendžiau. Noriu apsilankyti šioje šalyje kitaip, nei anksčiau, kai lankiausi su Monika ir Sibile, kai tai buvo tiesiog Italija, for fun, o dabar tai –  mano prosenelio šalis. Prosenelio, į kurį aš labai panaši. Aš turiu ten rasti naują Moniką, kitokią, nei pažinojau iki šiol.

Stengdamasi neatsilikti nuo keleivių srauto, šlubčiojau į lėktuvą. Visos kėdės salone buvo ryškiai raudonos, o servetėlės galvai – žalios. Tokių pačių spalvų uniformas vilkėjo ir tamsbruvės stiuardesės. Žinoma, juk tai Italijos nacionalinės spalvos, o lėktuvas skrenda į Italiją. Susiradau savo vietą, mažą lagaminą užsikėliau į viršutinę lentyną ir atsisėdau. Stiuardesės parodė ką daryti nelaimės atveju, lėktuvas įsibėgėjo ir pakilo. Mane apėmė jausmas, kad aš išskrendu ir niekada nebegrįšiu. Įsidūriau nagu sau į panagę ir liepiau nesusišnekėti. Aišku, grįšiu, kas čia per nesąmonės. Norėjau užmigti, bet kas dešimt minučių išbudindavo tai užkandžiai, tai gėrimai, tai kvepalai, tai šiukšlės. Jokios ramybės, nors skrydis 7 valandą ryte.  Tačiau artėjant prie tikslo, miegai išsilakstė. Gal padėjo išgertos kavos puodelis, gal džiovinti svarainiai, kuriuos kramsnojau visą kelią, kai negalėjau užmigti. Likus valandai iki kelionės pabaigos, vienas dėdulė lėktuvo gale išsitraukė ukulėlę. Taip smagiai ėmė groti, kad visi keleiviai išsijudino. Ir mano šypsena kilo į viršų. Jaučiausi gerai, su savais, tarp šių juodbruvų žmonių. Stiuardesės paprašė grįžti į savo vietas ir užsisegti. Ėmėme leistis.

Andrė pasitiko oro uoste. Pamačiusi jį po savaitės pertraukos apėmė jausmas, kad vėl susitinku su geru draugu. Du jaukūs bučkiai į abu skruostus, šiltas apkabinimas. Ta pati procedūra su Chosė, jo pusbroliu. Kodėl jis jį atsitempė čia, taip ir nesupratau. Visi trys išėjome į lauką. Lauke buvo karšta, gal 30 laipsnių šilumos. Apsidžiaugiau tokia sauna, man patinka šiluma. Andrė pakvietė taksi ir pasakė adresą. Pavaišinau italus svarainiais, jie raukėsi ir plojo delnais per kelius, kaip rūgštu. O vairuotojui visai patiko, paprašė dar, palikau jam visą maišelį. Langai buvo atverti iki galo, garsiai grojo muzika. Andrė man pasakė, kad apsistosiu jo studijoje. Ten pat, kur vyks fotosesijos. Jaučiausi visiškai rami, tarsi būčiau tai dariusi visą savo gyvenimą. Andrė tikrai sugebėjo mane prisijaukinti, aš visiškai nebenorėjau nei priešintis, nei ko nors įrodinėti. Studija, tai studija, nuoga tai nuoga. Koks skirtumas. Gal ir permiegosiu su Andrė. Juk aš Italijoje, aš pabėgau nuo savo gyvenimo ir turiu atostogas. O per atostogas galiu daryti ką noriu. Tiesa?

Kai taksi sustojo, pasidarė dar įdomiau. Ką, Andrė tooooks turtingas? Ar toks žymus? Na, kad talentingas, tai aš jau pastebėjau. Jo studija buvo pačiame Romos centre, galima sakyti, jos širdyje, prie Navonos aikštės. Pakeliui čia, jis papasakojo, kad turėjo merginą, iš Barselonos, bet po trijų metų draugystės išsiskyrė ir dabar yra vienas. Galvojo, kad su Kamile kažkas išeis, bet ji jį atstūmė. Klausiausi jo ir tyliai džiaugiausi, kad taip atsitiko, Andrė širdis laisva. Vadinasi, galiu užimti joje vietą. Nors ir tik savaitei.

Andrė užlipo pirmas.  Platūs laiptai į penktą aukštą, turėklai papuošti medinėmis vynuogių kekėmis ir žvėrių galvomis. Žvalgiausi tarsi muziejuje, viskas taip didinga, senoviška, prabangu. Langai – vitražiniai, lubos aukštos, išdabinto gipsiniais piešiniais, vaizduojančiais visatą ar kažką panašaus. „Wow!” Chosė ėjo iš paskos nešinas mano lagaminu. Jaučiausi kaip iškilmingoje procesijoje į kažką naujo, neįprasto ir nuostabaus. Įdomi pradžia, mąsčiau sau, labai įdomi.

Kai užlipome, aš turėjau pasiremti ranka į sieną iš nuostabos. Žaliai raudonos durys, nudažytos įstrižai.

– Žalia reiškia meilę, raudona – išdavystę, –  pasakė man Andrė itališkai.

– Guess what, these doors are white and black from inside, are they? – nustėrusi paklausiau.

– How do you know? – išpūtęs akis atsisuko Andrė.

Jis išsitraukė raktą, atrakino…

– Welcome to my studio!

Žengiau žingsnį, mane apgaubė prieblanda, vėsa ir dulkių kvapas. Aš vėl buvau tame pačiame kambaryje. Septyni langai sunkiomis užuolaidomis, raudonas senas kilimas, sena odinė sofa kambario kampe, ant kurio sėdėjo ir verkė Teresė. Negalėjau patikėti savo akimis. Ką visa tai reiškia? Kažkokiu stebuklingu būdu aš jau buvau šiame kambaryje, tikrai buvau, tai nebuvo sapnas. Juoda varnos plunksna prie mano lovos tai įrodė. – – This is your studio? – susivaldžiusi paklausiau.

– Yes, I inherited it. It was my great– grandfaters appartament, now its my studio. He was married to Monika, actually, my great– grandmother was called Monika, just like you. Here is his picture, look.

Aš priėjau prie sienos, lygiai toje pačioje vietoje kabėjo senovinė vyro su ūsais nuotrauka. Man susvaigo galva. Aš nušlubavau iki sofos.

– Are you ok? – Andrė veidas buvo pasilinkęs visai žemai, beveik prie pat mano. Vėl aiškiai pamačiau jo akis, putlias lūpas, pajutau trauką, kaip niekada gyvenime. Norėjau jas paliesti, bet susilaikiau. Skubiai užsimerkiau ir papurčiau galva.

– Just..–  giliai įkvėpiau. Kaip jam tai paaiškinti?

– I think, I guess, I know…look.

Aš atsisegiau savo lagaminą ir išėmiau nuotrauką. Trumpai papasakojau jos atsiradimo mano lagamine istoriją. Tada parodžiau abu žiedus.

Dabar jau Andrė dribo ant sofos. Chosė staigiai kažkur išlėkė. Kiek pasikalbėjęs su savimi itališkai, Andrė nuėjo į kitą kambarį, kuriame jau žinojau, kad yra knygos, ir netrukus grįžo kažką nešdamas rankoje.

– Maybe you recognize this?

Andrė rankoje – medinis mano močiutės rožančius, kurį ji paveldėjo iš savo mamos Agotos.

– Where did you get it?

– One day it‘s just appeared on may table in the library room. I don‘t know who brought it, but that night I saw a dream. My great– granfather told me – save it!

Rožančius tiesiog atsirado jo kambaryje. Negalėjau tuo patikėti, bet negalėjau ir netikėti, aš juk kažkaip taip pat buvau atsiradusi šiame kambaryje.

Pasakiau Andrė, kad tai mano močiutės rožančius. Andrė nebūtų Andrė, jei tuoj pat, neužkabinęs rožančiaus man ant rankos, neimtų fotografuoti.

Grįžo Chosė, paskui jį, tarsi varnų būrys, į kambarį prigužėjo būrys juodai apsirengusių italų. Jie puolė mane, tarsi meškos medų, bučiuoti ir glėbesčiuoti, vis kartojo miracolo, miracolo. Andrė apsiverkė, šluostė ir šluostė ašaras, aš irgi verkiau.  Mane glostė, mylavo, dar niekada taip nesijaučiau. Netrukus pro duris įvairavo trys šeimyniškos picos, kola ir alus, kambarys pakvipo maistu. Mano skrandis susitraukė, seniai nieko nebuvau į jį nieko įdėjusi, išskyrus svarainius ir kavą. Kai valgai kartu, nors ir su nepažįstamais žmonėmis, jautiesi savas. Ir aš pasijutau šeimoje. Žiūrėjau į jų nuolat tarškančias lūpas, senus, raukšlėtus veidus ir galvojau, ot, laimingi žmonės. Tarška sau, kemša picą ir džiaugiasi gyvenimu. Ir aš taip norėčiau, gaila, negaliu.

Kai visa kompanija pagaliau išėjo, mes likome dviese. Andrė atsisėdo ant sofos ir pakvietė mane atsisėsti šalia. Jis ilgai nieko nesakė, tik žiūrėjo į akis. Tirpau, tikra ta žodžio prasme. Tada jis mane pabučiavo. Jo lūpos tikrai buvo minkštos ir saldžios, tarsi vynuogės. Bučiavomės ilgai, kol pagaliau atsiplėšiau nuo jo ir sušnabždėjau:

– Is it not incest?

Andrė kvatojo taip, kad net reikėjo nueiti į vonią atsigerti vandens.

– No, silly, in Italy we can marry even our cousin, it not a problem. And we are very very fare relatives. Perfect for marriage.

– Are you proposing to me?

– Yes, why not?

Na, čia tai netikėtas posūkis. Žinojau, kad italai greiti mylėti, bet kad taip bus, jog pirmą dieną Italijoje jis man pasipirš? Neįtikėtina.

– We are related, Monika. You don‘t feel it?

Jaučiu, kad mes puikiai sutariame, tarsi būtume jau pažįstami šimtą metų…bet mano gyvenimas ne čia, o Lietuvoje. Todėl tylėjau.

…

Likusi savaitė prabėgo kaip sapnas. Andrė rengė fotosesijas, kaip ir žadėjo, nieko nejaukaus, tačiau aš buvau visiškai atsipalaidavusi. Man netgi patiko  būti nuogai, juk manęs niekas čia nepažįsta, niekas nepasmerks. Prašiau tik nerodyti mano veido, o visa kita…tebūnie.

Permiegojom su Andrė gal penkiolika kartų. Man patiko, pirmą kartą gyvenimą, gal dėl vyno, karščio ar Italijos. O gal ir dėl Andrė, jis buvo puikus meilužis. Kiekvieną vakarą vakarieniavome su krūva jo (ir mano dabar jau) giminių. Visi elgėsi su manimi, kaip su tikru šeimos narius. Buvo gera. Man buvo gera kaip niekada iki šiol, gyvenime nesijaučiau tokia gyva.

Kai atėjo laikas atsisveikinti, pasakiau, kad neliksiu. Andrė verkė ir sakė, kad aš sudaužiau jo širdį. Mano širdis irgi dužo, bet tai normalu, ar ne? Atostogų romanas, kas gi nežino, kas jis baigiasi ir gana greitai. Jo laukia paroda, manęs – darbai. Manęs laukė mano tikrasis gyvenimas…Juk negalėjau pasilikti, niekaip negalėjau, nors Andrė ir kaip prašė ir maldavo.

Paskutinę naktį Andrė išėjo, sakė negali daugiau manęs matyti. Per daug skaudu. O aš susapnavau sapną. Buvau studijoje, dėvėjau ilga, nėriniuota apykakle papuošta suknele ir sėdėjau už pietų stalo priešais savo proprosenelį. Už manęs stovėjo Agota, močiutės mama. Agota padėjo ranką man ant peties ir aš girdėjau jos mintis. Ji man sakė – jis niekšas, jis mus paliko. Mes abi pykome ant jo. Alberto, mano proprosenelis sėdėjo tiesus kaip styga, nieko nesakė, kol staiga griebė peilį nuo stalo, perrėžė savo krūtinę, išėmė krauju varvančią, dar pulsuojančią širdį ir padėjo ją ant mano lėkštės. „Jūs išplėšėte mano širdį“, pasakė ir atsistojo. Jis nuėjo, be širdies, o aš spoksojau į jo pulsuojančią širdį su palengvėjimu. Tada atsibudau.

Oro uoste kažko prireikė lagamine ir ilgai rausiausi, kol suradau. Kaip jau užsegiau užtrauktuką, priešais mane sustojo juodi lakuoti batai. Kokie senoviniai, pagalvojau. Pakėliau akis. Tai jis, mano proprosenelis, tiesia man pageltonavusį seną laišką. Nustėrusi paėmiau laišką ir jis nuėjo, tiesus kaip styga, įsimaišė į minią.  Galėjau girdėti, kaip stipriai plaka mano širdis.

Drebančiomis rankomis išėmiau laišką iš voko. Tai buvo pageltonavęs popieriaus lapelis, primargintas smulkiu raštu, itališkai. Tačiau teksto nedaug, netrukau išsiversti.

Mylimas Alberto,

Mūsų meilė atneš vaisių. Aš laukiuosi. Sugrįžk. Aš žinau, ką padarė mano tėvas, nugirdau vieną vakarą prie jų su mamute miegamojo durų. Aš žinau, kad, mylimasai, tas pasiūlymas Tau, kurti Tiškevičių Trakų Vokės dvarą sugalvotas specialiai, tik dėl to, kad atskirtų tave nuo manęs. Sugrįžk, labai prašau, mielas, sugrįžk. Po mano širdimi auga mūsų kūdikis. Mūsų meilės vaisius. Jis gims į šį pasaulį, ir jei tu negrįši, jis niekada nesužinos, kas jo tikrasis tėvas. Jie nori mane ištekinti. Jau greitai… Sugrįžk greičiau!

Tavo mylinti Agota

1931 metai, Gudešiai

Pagaliau supratau, ką aš dariau ne taip, kodėl mano gyvenimas taip nesiklijavo, kodėl aš buvau tokia nepatenkinta savimi ir visais. Mano proprosenelis, tas baisus vyras su ūsais, didžioji mano proprosenelės Agotos meilė, niekada negrįžo. Jis pasirinko karjerą, ne meilę. Visai kaip ir aš. Aš į jį visu kuom panaši.

Griebiau laišką, rankinuką ir palikusi lagaminą, galvos netekusi, išlėkiau į lauką. Turėjau kuo greičiau pamatyti Andrė.

…

Jaučiau, kad mane kažkas kelia, jaučiau, kad man iš vienos pusės stovi močiutė, visa švytinti, balta, iš kitos – Agota su Alberto, susikabinę rankomis. Prie mano veido buvo pridėta kaukė, kaukė sirenos, kažkas rėkė man į ausį, kažkas verkė, visai šalia kilo ir leidosi lėktuvai, o man buvo taip ramu. Nieko neskaudėjo. Pakilau. Močiutė man ištiesė savo ranką.