Visiems neužteks?

Artimas mūsų giminaitis pranešė žinią: jo draugė laukiasi. Žinia džiugi, be abejo. Jie ilgai bandė, stengėsi, laukė, labai norėjo…Bet giliai viduje aš neapsidžiaugiau. Vat, jei išgirsčiau, kad jie išsiskyrė, tada tai taip, būtų tikrai malonu.

 

Pati pasibaisėjau savo jausmais. Ir susimąsčiau, kodėl mes taip? Skaitykite toliau...

Valdas Papievis. Odilė, arba Oro uostų vienatvė.

Didelio populiarumo sulaukęs, metų knygos apdovanojimui nominuotas, ketvirtasis Valdo Papievio romanas „Odilė, arba oro uostų vienatvė“  patvirtina taisyklę ketvirtas kartas garantuoja. Nors ankstesni V. Papievio kūriniai taip pat neliko nepastebėti ir buvo apdovanoti, tačiau ši knyga, tris kartus per pusę metų padidinusi tiražą, muša jo visus populiarumo rekordus. Skaitykite toliau...

Į vienus vartus.

Kartą, seniai seniai, teko lankytis Maskvoje. Pagal privalomą programą  būtina pamatyti  apsilankėme teatre. Nebeatsimenu nei režisieriaus, nei spektaklio pavadinimo, bet puikiai prisimenu matytą istoriją.

Keturi nepažįstami  žmonės paliko šį pasaulį, kiekvienas skirtingai, ir susitiko aname. Jie visi atsidūrė tuščioje patalpoje užrakintomis durimis. Skaitykite toliau...

Rūta Mataitytė. Gunda.

Gera būti rašytoja. Gali imt ir parašyt taip, kaip nori. Taip, kaip sugalvojai. O gal kartais ir pats kūrinys tave pagauna ir veda, tampa tarsi gyvas… Bet visada esi tas, kuris  žino šiek tiek daugiau, ima skaitytoją už rankos ir veda, rodo, supažindina su savo fantazijomis, patirtimi, svajonėmis. Skaitykite toliau...

KAKĖ MAKĖ ir sėkmės istorija.

Paprašiau interviu iš KAKĖS MAKĖS kūrėjos, sumanytojos ir „mamos“  Linos Žutautės.

Ruošiausi. Susitariau palikti vaikus priežiūrai bet kokiu metu, kada tik ji pasakys, kad gali susitikti. Pasiruošiau klausimus, apmąsčiau juos ir vėl permąsčiau. Apgalvojau,  kur susitikti, kada susitikti, ką apsirengti, ko klausti, kaip klausti, kaip viską įrašyti ir paskui apdoroti. Skaitykite toliau...

Obuolys nuo obels.

Nesirengiau, nesivaliau dantų, nepusryčiavau. Tik pašokau iš lovos ir tuoj pat puoliau prie kompiuterio. Vaikai kaip susitarę, visą rytą elgėsi ypač ramiai, taigi viską dariau viena atgalia ranka, o galutinai į realybę grįžau tik antrą valandą dienos.

Apsidairiau.

 

Oho, namai – kaip karo! Skaitykite toliau...

Patyčios mokykloje: po dvidešimties metų.

Karščio banga plūstelėjo į galvą.

Staiga prisiminiau tą jausmą. Nenorą dalyvauti klasės susibūrimuose ir renginiuose. Todėl, kad nenorėjau patyčių.

Buvau objektas, pasirinktas labai paprastai. Akiniai, pirmas suolas, nekokia mokinė, žioplavota, lėtai bręstanti. Ir net ne tai, kad buvome neturtingi – visi tais laikais buvo panašiai neturtingi, jei tik kieno tėvai nedarydavo „chaltūros“. Skaitykite toliau...

Turi problemą? Kalbėk.

Neseniai užsiregistravau į kūrybinio rašymo dirbtuves. Tai yra, atsitiko būtent tai, ko siekiau. Va taip  po truputį, po trupinėlį, po žingsnelį, po lašelį sprendžiasi mano problema. O mano problema tokia:

Noriu išmokti rašyti.

Visomis prasmėmis, išmokti:

Aklai spausdinti – greitai ir tiksliai;

Rašyti be gramatinių ir skyrybos klaidų;

Gerai rašyti angliškai;

Atrasti savo originalų rašymo stilių, kad šviesa sklistų iš po pirštų;

Išmokti atskleisti idėjas skaniai, paprastai ir įspūdingai;

Išmokti rašyti SEO tekstus;

Išmokti rašyti žurnalistinius straipsnius;

Uždirbti iš rašymo;

Rašyti knygas.  Skaitykite toliau...