Imk po mažą gabaliuką.

“Neskubėk, imk po mažą gabaliuką. Gerai kramtyk.”, sako mama.

Mama žino, ką sako.

Kai kas nors nesiseka, dažnai nusprendžiam- NU IR NEREIKIA. Užtrenkiam duris ir tesižino. Jei nesiseka meilėje – atsiribojam nuo bet kokių romantiškų pažinčių. “Man vienai geriausiai”.

Jei nesiseka gyvenime – nustojam skaityti ir domėtis bet kokiomis motyvacinėmis knygomis ir skaitiniais, “vis tiek ten nieko gero, iš tuščio į kiaurą, banalybės…”

Jei negalim turėti vaikų – atsiribojam nuo bet kokio kontakto su jais, vengiam ne tik imti ant rankų, bet net žiūrėti į juos: “vaikai man, tiesą sakant, niekada ir nepatiko…”. Skaityk toliau...

Ką gali šypsena.

“Jis visą laiką su šypsena” sakoma apie mielą ir malonų žmogų.

Baltai pavydžiu tiems, kurie moka šypsotis ir nuolat šypsosi… Todėl mokausi.

Kai tik prisimenu, vos vos pakeliu lūpų kampučius… Dar truputį….dar dar.. Va, tiek ir užtenka.

Tik tiek, o efektas – stulbinantis! Skaityk toliau...

Kai kas nors įsižeidžia. Tyliai.

Seniai seniai, vienos vidurinės mokyklos klasė žaidė kvadratą. Tai toks žaidimas, kai dvi komandos turi išmušti viena kitos žaidėjus kamuoliais. Paprastai visi stengėsi žaisti švelniai, kad būtų linksma.  O viena mergaitė, kai atėjo jos eilė rinktis, davė kamuoliu kitai į pilvą taip, kad ši net susirietė. Skaityk toliau...

Aš esu didvyrė.

Augindama du mažus vaikus tikrai tokia jaučiuosi. Šiek tiek didvyrė.

Visos mamos yra didvyrės.

…….. nuolatinis miego trūkumas, nesibaigiantys skalbiniai ir dulkės, trupiniuotos grindys ir dėmėtos sofos…

Besimėtantys rūbai ir žaislai, iš lentynų ir spintelių ištrauktos knygos ir puodai, verksmas ir rėkimas. Skaityk toliau...

Kaip baigasi draugystė arba viena valtis.

Mes visi, sėdėdami vienoje ar kitoje valtyje plaukiame per gyvenimą.

Vieni saugiai ir stabiliai sėdi didelėse, stipriose, apšviestose valtyse, kurioms audros ne tokios ir baisios, kiti – vos laikosi nuo kiekvieno vėjo gūsio byrančiose geldose, tačiau niekas nenori paskęsti… Juk krantas arba dugnas – tai mirtis. Skaityk toliau...

Kodėl taip sunku atsiprašyti.

Nes turi pripažinti, kad klydai.

Nes turi nusižeminti ir paminti savąjį ego.

Nes privalai būti teisus, kad nereikėtų atsiprašinėti.

Teisiųjų kultūra. Nepramušamas teisumas. Žinoti viską ir niekada neklysti…nes kitaip būsi “lūseris”. Tokios iliuzijos klaidina, jos trukdo atsiprašyti ir gerinti santykius. Kai kurie žmonės iš viso nenaudoja tokio žodžio kaip atsiprašau. Skaityk toliau...

Laimė ir emigracija.

Laimė emigracijoje įmanoma tik vienu atveju: pamiršk, iš kur esi.

Gyvenk dabartimi, ne praeitimi. Adaptuokis naujoje aplinkoje, o ne lygink su sau įprasta. Planuok ką darysi ir ko sieki, o ne svajok apie seniai išmintus takelius, paliktus draugus ir šeimą.

Tik tokiu būdu gali būti laimingas TEN.  Skaityk toliau...

Nepažįstamojo žodžio galia.

Girdėjau pasakojant, kad šv. Benediktas, pirmųjų vienuolynų  įkūrėjas, tikėjo, kad tai, ką tau sako nepažįstami žmonės, yra tai, ką sako Dievas.

 Vieną gražią dieną Benediktas išėjo pasivaikščioti prie upės.  Tuo metu pro šalį plaukė laivelis su keliais valstiečiais ir viena moteris jam sušukusi –ei, koks gi tu vienuolis, jei negyveni vienas? Skaityk toliau...