Idealus vyras. Ideali žmona.

 Ideali žmona:

Graži (jam)

Ištikima

Motiniškai globojanti, kaip sūnų

Skaniai gamina

Su ja įdomu pasikalbėti

Neįkyri, nekritikuoja ir nesmerkia

Stipri

Palaiko, pataria ir visada stovi už vyro nugaros.

Idealus vyras:

Protingas

Ištikimas

Globojantis, kaip silpnesnę

Gerai uždirba

Žino, kaip ir kada pajuokauti

Ramus, laiku patylintis

Atsakingas

Mylintis. Skaitykite toliau...

Baimė nežinoti.

Kai buvau maža mergaitė, mane persekiojo viena baiminga mintis. Kaip reikės man gyventi, kai užaugsiu ir turėsiu savo vaikų? Vaikai juk auga taip greitai, kaip gi aš jiems spėsiu pirkti naujus rūbus, vis didesnius ir didesnius?

Kai mokiausi mokykloje, dienoraštyje rašiau: kas gi manęs laukia po šio saugaus ir jaukaus gyvenimo? Skaitykite toliau...

KODĖL.

Energingos bangos linguoja spalvotą jūrą. Smėlis, pilnas jūros kriauklių likučių, skaudžiai  masažuoja basas pėdas. Vėjas, pasislėpęs už horizonto, žaidžia kortomis su debesimis, ir tik saulė, viena likusi namie, neblaškoma vėjo sąžiningai dirba savo darbą.

Taksi veža lopyta ir perlopyta gatve po vienomis rankomis neapkabinamais šimtamečiais medžiais, pro apleistus betoninius pastatus, apsilupusius reklaminius stendus, apipaišytas šiukšliadėžes ir prabangius viešbučius, pasipuošusius akis rėžiančia baseinų žydruma. Skaitykite toliau...

Baba Rada.

Baba Rada pasitiko mus prie pat autobuso durų. Visa išdidi, vos vos pakeltais lūpų kampučiais, vilkėdama nacionalinį bulgarišką sijoną su liemene ir baltas kojines. Ji pasveikino kiekvieną išlipantį. Apkabino, pabučiavo, kaip brangiausią, ilgai lauktą svečią. Lygiai taip pat ji ir išlydėjo, su kiekvienu atsisveikindama, apkabindama, padėkodama ir palinkėdama gero kelio ir gero gyvenimo. Skaitykite toliau...

Vanda Juknaitė. Išsiduosi. Balsu.

Ką pasakytum savo vaikui, eidamas mirti? Tuos žodžius jis prisimins visą gyvenimą, jais vadovausis ir pagal juos kurs savo ateitį. Ką pasakytum?

Pradžioje skaitymo kilo įvairios mintys. Knyga parašyta (bent jau pradėta rašyti) pirmaisiais nepriklausomybės metais, o išleista tik po gerų dvidešimties, 2015. Skaitykite toliau...

Tobulas momentas. Arba tai yra tai.

Sėdžiu ant kelmo tarp nupjautų medžių šakų. Suplukusi, pavargusi, persitempusi.  Jaučiu veidą, pulsuojantį raudoniu.  Skauda pūsles ant rankų ir maudžia nugarą – persistengiau. Ne taip lengva nudirbti vyrišką darbą – supjaustyti/sulaužyti/sukarpyti nupjautus jaunus menkaverčius ir nudžiūvusius medžius. Susmulkintų medžių krūvelė dar tokia maža, o
nupjautų – vis dar milžiniška. Skaitykite toliau...

Lina Ever. Ruduo Berlyne.

Šios knygos perskaitymą galima būtų sulyginti su didelės ir skanios plombyrinių ledų su bruknių uogiene porcijos suvalgymu. Su pasimėgavimu bebaigiant laižyti šiuos ledus, porcijos pabaigoje dar laukia ir staigmena – išlydyto pieniško šokolado gabaliukai. Mmmmm. Tikrai skanu.

Tokiai interpretacijai tinka ir knygos viršelis: švelnios rausvos spalvos rudeniniai lapai, išsiliejantys gelsvoje dienos šviesoje, raidžių šriftas, autorės nuotrauka ant knygos nugarėlės; visa susideda į skanią, saldžią, daug malonumo teikiančią, bet greitai pamirštamą ledų porciją. Skaitykite toliau...

Audronė Urbonaitė. Mano didžioji nuodėmė, žurnalistika.

Tiesą sakant, Audronė Urbonaitė man tą knygą įgrūdo. Dedikacijoje parašė: „Mielai Teklei, būsimai žurnalistei. Linkiu, kad žurnalistika nebūtų šaltas dušas.“  Ko jau ko, bet autorė žodžių kišenėje neieškojo, nors rašė tuo pačiu metu, kaip ir atsakinėdama į mano klausimus.

Nors turėjau visą krūvą geidžiamų knygų, parsineštų iš knygų mugės, pačią pirmą puoliau skaityti šitą. Skaitykite toliau...

Nepažįstami artimieji.

Neseniai žurnalas “Žmonės” surengė savo 15-tojo gimtadienio šventę, į kurią sukvietė penkis šimtus kviestinių svečių. Ne šiaip svečių, o Lietuvos garsenybių. Pakvietė visus! Visus, kažką veikiančius ir todėl žinomus žmones, nusipelniusius straipsnio žurnale „Žmonės“ . Penki šimtai rodomi per televiziją, aprašomi straipsniuose, turtingesni nei vidurkis žmonės. Skaitykite toliau...