19

Lie 2023

4 tikri dalykai

Keturi tikri dalykai, kuriuos radau šiame beprotiškame pramogų ir įspūdžių pasaulyje.
Kontekstas: dviejų savaičių intensyvios atostogos su šeima (mašina riedame po Vokietiją – Austriją).

Pirmas

Vandens parkas. Vanduo, šiluma ir kūnai, kūnai, kūnai. Visokie – ploni, stori, platūs, siauri, jauni, pagyvenę, dideli ir maži, juodi, balti, rudi, raudoni, pasportavę ir niekada to nedarę.
Skaitykite toliau...

19

Gru 2017

Pilvas.

Televizoriuje mirgėjo blizgančios šokėjų suknelės ir švysčiojo bateliai. Ji sėdėjo ant sofos, rankomis apsikabinusi  pilvą. Pertraukėlė. Tuoj reikės gaminti vakarienę. Šeimyna netrukus grįš, o ir sūnus skambino, kad atvažiuos su draugu.

Po pusvalandžio atsistojo ir atkišusi pilvą, tarsi jame vis dar kažkas augtų, nuėjo į virtuvę. Skaitykite toliau...

19

Gru 2017

Mama.

Šaltis kilo iš jos vidaus. Sėdėdama karštą vasaros dieną terasoje ji jautė, kaip jos kepenys, širdis, plaučiai, gimda stingsta, kietėja ir įsitempia nuo iš kažkur giliai giliai, iš ten, kur neprasmunka joks šviesos spindulėlis, besiskverbiančio šalčio. Įsitempę, visas poras šalčiui uždarę organai iš visų jėgų stūmė jį toliau, į išorę, ir šiurpas net ir karštą vasaros dieną šiaušė jos odą. Skaitykite toliau...

Mačiau tik jos nugarą. Stangrią ir aptakią, aptemptą gėlėta medžiaga su petnešėlėmis. Plaukai, vos vos siekiantys pečius, nuo liemens žemyn krentančios gėlių klostės. Drugelis, prisirpęs saulėje. Šviesos, saulės, šilumos ir laimės nuojautos ambasadorė. Jaunystės, svaigstančios nuo savo pačios aromato, simbolis. Žaibu, tiesiai į širdį,  trenkiantis grožis. Skaitykite toliau...

Vienas aukščiau už kitą šokinėjacžali burbuliukai.  Atsargesni laižo smulkias turkiškas plyteles, labiau padūkę – garma į grotelių bedugnę. Virš  burbuliuojančios ir garuojančios peklos kaba olos imitacija iš kurios svyra dirbtiniai palmių lapai ir pageltę nuo menamo karščio vijokliai. Žalios mirksinčios lempučių švieselės šokinėja ant šlapių viršugalvių ir tik įsivaizduoti gali tame milžiniškame verdančiame katile paskendusius kūnus. Skaitykite toliau...

27

Sau 2017

Žmona.

Žmona mano, žmona… Ką tu su savim padarei? Aš taip tavimi didžiavausi. Tu buvai mano pirmoji, mano vienintelė, mano Meilė, mano vaikų motina, mano žmona. Nieko geriau už tave nebūčiau norėjęs turėti. Ne vienas man pavydėjo. Tokia graži, tokia nuostabi. Aš pats sau kartais pavydėjau, kad turiu tokį auksą. Skaitykite toliau...

27

Sau 2017

Neištikimybė.

…neatleisiu, niekada neatleisiu, valgysiu juodą duoną su druska, nepirksiu vaikams naujų rūbų, bet neatleisiu, kaip jis galėjo… aš jam viską atidaviau, visą save, savo nekaltybę, savo jaunystę, savo pirmąją meilę, pagimdžiau jam vaikus, mylėjau jį labiau už save, visada jam pirmam, viskas pagal jį… pasiimsiu vaikus ir išeisiu, tegu nežino kur, arba ne, prisiteisiu iš jo kuo daugiau, prisidirbo, dabar tegu moka, kodėl aš turiu kentėti, tegu kenčia ir jis, tegu moka, kad tai jo kekšei mažiau liktų, ale kokią susirado, mane prieš dešimt metų, kokia klasika, būtų net juokinga, jei nebūtų graudu, jauno kūno, jam, matai, prisireikė… ką, jis tikisi, kad šita nepasens, negi jis toks gyvulys, pasirodo, kad taip, visi vyrai gyvuliai, visiems jiems rūpi tik viena, jei kokia uodegytė susuka protą, tai ima galvoti nebe galva… man net gaila jo šiek tiek, jis daug ką praranda, nebus jis laimingas, aš neleisiu, padarysiu viską, kad nebūtų, bet kaip jis galėjo… juk mes buvome tokia puiki šeima, daug kas pavydėjo, pinigų užteko, du gražūs vaikai, viskas kaip norėjo jis, ir ko jam dar prisireikė… vaikai paaugo, atrodo, dabar galėjome imti mėgautis vienas kitu, bet ne, jis mat, jaunesnę susirado, sako, tu apsileidai, nebesitvarkai, nebedirbi, kaip anksčiau…o aš pavargau, perdegiau, be to, kam man plėšytis, jau ir taip prisiplėšiau, net gimdydama konsultavau, kaip išprotėjusi kokia… sako, vaikais nesirūpini, bet juk dideli jau, nebereikia taip rūpintis, kaip kūdikiais, kai apie juos kaip tikra višta šokinėjau… na, gerai, priaugau aš kelis kilogramus, bet ar dėl to galima nustoti mylėti, o jei numesiu svorio… ne, nebenoriu nieko, negaliu atleisti neištikimybės, anksčiau galėjo galvoti, dabar tegu nors keliais atšliaužia, pasiimsiu iš jo viską, kuo daugiau, tai jis, jis viską sugriovė, parūpo jam, mat lieknos ir dirbančios… ilgai jų “laimė” netruks, prisiteisiu elementus kaip reikiant, ne veltui teisę praktikavau penkiolika metų, ta jo kekšė greitai pajus, kad ne toks jis jau turtingas, kaip dedasi, padarysiu viską, kad jo gyvenimas virstų pragaru…

o juk galėjome gyventi… Skaitykite toliau...