Projektą dalinai finansuoja Lietuvos Kultūros taryba
Fantastinis romanas
VAIKAI IŠ PAPILDYTOS REALYBĖS
…Mes leidome Margiriui priklijuoti mums lipdukus prie smilkinių ir nėrėme į papildytą realybę. Jūra staiga užgeso ir mes atsidūrėme erdvioje mūsų namų svetainėje. Smagiai spragsėjo židinys, o ant sėdmaišių vartėsi… mūsų mergaitės, Liepa su Tuopa! Skaitykite toliau...
Aną dieną klausant Master Mindo paskaitos apie čia ir dabar, atėjo mintis/suvokimas/vizija.
Mes esame džinai, dideli ir galingi, mums nieko nėra neįmanomo, mes galime būti visur, turėti viską, būti viskuo, tačiau šiame pasaulyje esame įkalinti lempoje, iš kurios ištrūkti galime, tik jei geras žmogus mus ras ir patrins lempą. Skaitykite toliau...
Daugybė minčių galvoje. Norėčiau medituoti, apsipalaiduoti, tačiau tik atsisėdusi lotoso poza jaučiu, kaip neriu į minčių bedugnę. Jos keičiasi, veja viena kitą, lenktyniauja, kol neapsikentusi imu kompiuterį ir sėdu rašyti. Nežinau apie ką noriu rašyti. Žinau tik, kad užrašius viską, palengvės. Skaitykite toliau...
Kiekvieną savaitę aš rašau tai, kas yra aktualu man tą savaitę. Aktualumai keičiasi labai greitai, nes kai turiu naują patirtį, naujus apmąstymus, ateina ir atsakymai. Kad jie ateitų rankų sudėjusi nesėdžiu, ieškau jų.
Atsakymų dažniausiai ieškau kitų žmonių patirtyse – man atrodo čia geriausia vieta semtis išminties. Skaitykite toliau...
Kartą astrologė, dvasinė mokytoja Loreta Stonkutė pagal mano gimimo datą išskaičiavo mano drakoną. Drakonu ji pavadino pagrindinį žmogaus trūkumą, nuodėmę, ydą, kurių iš viso yra dvylika, kaip ir mėnesių arba horoskopų ženklų.
Kaip iš trūkumo gimsta vertybės , taip ir iš ydų gimsta talentas. Skaitykite toliau...
Perskaitai knygą ir pamilsti jos autorių. Man dažnai taip nutinka, o paskutinis kartas buvo vakar, kai pabaigiau Sigito Parulskio poezijos knygą “Marmurinis šuo”.
Anksčiau maniau, kad Parulskis yra kietas, piktas, grubus, nelaimingas dėdė. Taip ir yra, tačiau poezijoje pamačiau jo sielą ir negalėjau jos nepamilti. Skaitykite toliau...
-Norėtum gyventi Prancūzijoje?
-Ne, čia viskas per daug…prancūziška.
-Aha. Puikiai suprantu, ką nori pasakyti.
Puikiai supratau, ką vyras norėjo pasakyti. “Per daug prancūziška” –
bandysiu paaiškinti. Pirmas vaizdinys, nuo kurio norisi pradėti –
prancūzų kareivio uniforma. Baltos kelnės, plunksna ant katiliuko,
per krūtinę sukryžiuotas baltas diržas.
Minčių kratinys keliaujant, prižiūrint du spirgančius vaikus, bandant suprasti ir pajusti aplinką. Kelyje.
Vandenynas kvėpuoja. Ar pagalvojote kada nors apie tai? Įkvepia – potvynis, iškvepia – atoslūgis. Išsiplėtimas, susitraukimas. Kaip ir žmogaus širdis.
Viskas pasaulyje juda. Sukasi ratu arba pulsuoja. Skaitykite toliau...
I“Diena išeina. Be manęs kaip kitos.”
Visa diena automobilyje. Pokalbiai, žaidimai, filmukai, dainos, pasakos, miegas. Pagaliau diena išeina, liko dar dvi tokios. Lekiame 150 k. m. greičiu. Dangus raudonas, raudonas. Savižudis virš greitkelio, žiūri žemyn. Šoks? Įvyks neišvengiama – niekas nespės sustabdyti. Skaitykite toliau...
Kartais dienos bėga, tiesiog lekia šuoliais, o kartais slenka tarsi laikrodžio rodyklės, vos pavilkdamos kojas. Kai ko nors laukiu, atrodo, viskas užsitęsia ir laikas slenka labai lėtai. Pavyzdžiui, kai laukiu atostogų, atsakymo į laišką, šilto pavasario. Atrodo jau taip ilgai… Atsibodo, tikrai, nebegaliu daugiau. Skaitykite toliau...
