Akvilė Kavaliauskaitė “Kūnai”

Ši knyga – šiuolaikinės, gyvosios literatūros atspindys. Trumpi paveiksliukai, tarsi mozaika dėliojantys trumpas noveles. Kiekvienoje novelėje keliais potėpiais nupiešta emocija. Palikta daug vietos interpretacijai, tačiau pagrindinė mintis iki skausmo aiški.

Turiu tokį kriterijų  –  jei skaitau knygą ir matau joje veikiantį autorių, man knyga nepatinka. Skaitykite toliau...

Virginija Kulvinskaitė “Kai aš buvau malalietka”

Apie šios knygos autorę girdėjau nemažai gandų. Oficialiai: poetė, literatūros mokslų daktarė, kritikė, „viena ryškiausių asmenybių nūdienos lietuvių literatūroje“. O rašytojų pasaulyje jos bijoma: jei jau ji pasiims knygą ir ją nuvertins, niekas daugiau (iš kritikų) jos nebeskaitys, nes Virginijos Kulvinskaitės – Cibarauskės nuomonė yra priimama kaip svari ir bene nenuginčijama. Skaitykite toliau...

Vilija Stančiauskaitė. Stebuklo galia.

Tai knyga apie moterį ir jos sūnų. Apie stiprią moterį, kuri daugiau nei prieš dvidešimtį metų, su dviem mažais vaikais glėbyje, atvažiavo gyventi į Nyderlandus. Apie drąsią moterį, kuri išsiskyrė su vyru, nors jis –  „turtingas, gražuolis, olandas“ čia ją pakvietė, priėmė ir suteikė visą gražų, nors ir tik fasadinį gyvenimą. Skaitykite toliau...

Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė, Irma Skruibienė “Namų psichologija”

Nusipirkau šią knygą festivalyje Open books. Ir ne tik nusipirkau, bet turėjau progą pagaliau susipažinti su autorėmis. Buvau pastebėjusi jų knygą anksčiau, juk leidžiame knygas toje pačioje leidykloje, be to, intrigavo knygos pavadinimas, tačiau susitikome beveik netikėtai. Knygą pirkau iš intuicijos – ne dėl to, kad susipažinime, ne dėl to, kad kažką būčiau gero apie ją girdėjusi, arba kad tikėčiausi kažko ypatingo. Skaitykite toliau...

Živilė Galdikienė. Laiškai, kurių tu niekada negausi

 

Seniai norėjau perskaityti šią knygą. Dar nuo tada, kai dariau #rašytojųistorijos ir pakalbinau Živilę. Ji atėjo stumdama savo mažylės vežimėlį, neturėjome daug laiko. Tačiau tą pokalbį prisimenu kaip vieną šilčiausių ir maloniausių iš visų pokalbių su rašytojais. Živilė yra labai šiltas ir jaukus žmogus, lygiai tokia pati man pasirodė ir jos knyga. Skaitykite toliau...

Daina Opolskaitė “Dienų piramidės”

Žmogaus vardas lemia jo likimą, sako senoliai. Gal taip ir yra, nes Daina turi dainuoti (bent jau širdyje:)) Šios autorės vardas tikrai pateisino save, jos antroji (po 18 metų!) išleista novelių knyga, kurią aš nusipirkau knygyne visai netyčia, tapo viena iš geriausių mano kada nors skaitytų knygų. Skaitykite toliau...

Irena Buivydaitė “Tikros ir netikros seserys”

Šią knygą man padovanojo pati autorė, po to, kai prisipažinau neskaičiusi nei vienos jos knygos. Ji nei kiek dėl to nenustebo, neįsižeidė, o tiesiog ėmė ir padovanojo bei dedikavo dvi savo knygas.

Mes susipažinome jos namuose Alytuje, kai aš paprašiau jos duoti interviu rašytojų istorijoms (Irenos Buivydaitės ir visas kitas rašytojų istorijas galite rasti Rasa Sagė youtube kanale). Skaitykite toliau...

Metų knygos rinkimai 2018: už ką balsuoti?

Artėjant metų knygos rinkimams nusprendžiau perskaityti visas penkias nominuotas prozos knygas ir jas aprašyti.

Lengva nebuvo. Nei skaityti, nei tas knygas surasti. Buvo akimirkų, kai apskritai gailėjausi, kad pradėjau. Skaityti šias knygas nebuvo mano pasirinkimas. Mano pasirinkimas buvo skaityti nominuotas knygas, todėl pirmą kartą nuo mokyklos laikų turėjau skaityti ne tai, kas man patinka, bet turėjau vargti prie to, kas duota. Skaitykite toliau...

Aidas Kelionis “Smėlynų vanduo”

Kai perskaičiau šią knygą, kelias dienas buvau įkritusi į meditacinį jos ritmą. Jaučiau gyvenimo pulsavimą, pasinėriau į apmąstymus ir aktyvų stebėjimą, kas vyksta aplinkui mane. Ypač tinka ją skaityti rudienį, kaip dabar.

Kai kas tai vadina nušvitimu.

Kaip ką bepavadintumėme, tai nekeičia reiškinio esmės. Skaitykite toliau...