III IŠTRAUKA IŠ NAUJO FANTASTINIO ROMANO “BURBULAS”

Projektą dalinai finansuoja Lietuvos Kultūros taryba

RASA SAGĖ

BURBULAS

                     Fantastinis romanas

VAIKAI IŠ PAPILDYTOS REALYBĖS

 

…Mes leidome Margiriui priklijuoti mums lipdukus prie smilkinių ir nėrėme į papildytą realybę. Jūra staiga užgeso ir mes atsidūrėme erdvioje mūsų namų svetainėje. Smagiai spragsėjo židinys, o ant sėdmaišių vartėsi… mūsų mergaitės, Liepa su Tuopa! Jos atrodė visiškai realios, Tuopa vilkėjo savo mylimiausią oranžinę pižamą, o aplink Liepos lūpas mačiau jos taip mėgstamo šokoladinio pieno žymes. Ilgi šviesūs plaukai buvo nešukuoti, krito ant veido, pečių, ir sudarė tą nerūpestingo vaikiško švytėjimo įspūdį, kurį turi vaikai, ką tik palikę šiltus nakties miego guolius.

Jaučiausi, lyg būčiau staiga gavusi gyvybės eliksyro, kuris mano kraujyje išskyrė didžiulį laimės hormonų kiekį. Vien matant vaikus mano pasaulis staiga nušvito ir našta palengvėjo.

Kurį laiką tarsi užburti mudu su Aronu spoksojome į jas, kol pagaliau atsikrenkščiau ir pašaukiau mergaites vardais.

–Ar jos mus girdi? – sunerimusi atsisukau į Margirį, nes jos nekreipė į mane nei mažiausio dėmesio. Jis palinksėjo galva.

–  Liepa, Tuopa! – dar kartą pašaukiau mergaites. Jos nereagavo lygiai tai pat, kaip nereaguodavo realybėje. Toliau plepėjo tarpusavyje, vartydamosi ant sėdmaišių:

– Aš paversiu tave į bakteriją, kad visi ant tavęs liptų ir niekas tavęs nematytų! – Tuopa mosavo rankomis, laikydama kažkokią dar nematytą sidabriškai šviečiančią lazdelę.

– Ne, nepaversk! – Liepos akyse kaupėsi ašaros.

–Paversiu!

–Ne!

–Paversiu!

– Tuopaaa, Tuopa! – pašaukiau trečią kartą, šį kartą labai garsiai. Judanti ranka sustingo ir Tuopa pakėlė galvą.

– Labas! Kur berniukai?

–Nežinau, – Tuopa atrodė nustebusi. – Gal sode? Vakar mūsų Deizė pagimdė vaikiuką.

–Stirniuką? –  dabar nustebo ir Aronas. – Argi ne per anksti?

–Pakviesk berniukus, būk gerutė, Tuopa! – aš bandžiau kalbėti ypač švelniai, kaip paprastai reikėjo kalbėti, kad dešimtmetė Tuopa manęs paklausytų. Išgirdusį šį ypač švelnų balsą, akimirką ji pažiūrėdavo tiesiai man į akis, tarsi kažką ten skaitytų, tada atsidususi padarydavo, ko prašau.

–Taip, labai gražus, tokiu rudu snukučiu…– Tuopa suraukė savo strazdanotą veidelį, demonstruodama mums snukutį. Jos trumpi plaukai su ataugusiais kirpčiukais krito ant akių. Keista, aš ką tik buvau juos pakirpusi.

–O kur jūs dingote? – mergaitė nupūtė nuo kaktos plaukus ir pažvelgė tiesiai į mus, tačiau žvilgsnis nenėrė kiaurai, kaip realybėje. Panašu, kad mano švelnusis balsas jos neveikė.

Tačiau visa kita atrodė taip, tarsi jos būtų tikros. Balsas, judesiai, kūno kalba, žodžiai, viskas atrodė visiškai autentiška, taip, kaip aš jas prisiminiau. Jos atrodė linksmos ir atsipalaidavusios, visas skausmas ir nemalonumai, visa išdavystė, kurią jos patyrė iš mūsų, jų nepalietė, nubėgo nuo jų, kaip vanduo nubėga nuo plastiko.

–Mes greitai grįšime…Gerai?

Dar nespėjus joms atsakyti, staiga į kambarį įbėgo Gajus. Pirmą akimirką jis mūsų nematė, nes puolė prie savo drono, kurį buvo palikęs kambaryje prie sienos.

–Gajau! – iš susijaudinimo mano balsas skambėjo kimiai. Gajus atsisuko, tada plačiai nusišypsojo ir pripuolęs apsikabino. Laikausi, kad nepravirkčiau. Pribėgo ir mergaitės. Stovėjome visi apsikabinę, o tada Gajus ėmė maivytis, kaišioti liežuvį, vaidinti šuniuką ir bandyti palaižyti mano veidą. Juokiausi ir stūmiau jį nuo savęs…

–Eliza! Aronai! – sušuko įbėgęs uždusęs Sakalas. – Kur buvot?

–Mėnulyje, – netikėtai pajuokavo Aronas. –Ką, nematai, kad grįžome iš toli?

–Aaaa, – atsiliepė visi keturi. Vaikams nereikėjo daug logiškų paaiškinimų. Kas, kur, kodėl jiems buvo neįdomu. O kelionės į Mėnulį buvo įmanomos tiek papildytoje, tiek tikroje realybėje, be to, šis posakis reiškė privatų laiką nuo Tinklo…bet kokiu atveju, šis spontaniškas paaiškinimas vaikams visiškai tiko.

–Gal galime su Margiriu vėl važiuoti į pramogų parką?

Išgirdę šį klausimą akimirką sutrikome. Nors bendravimas vyko visiškai sklandžiai, žinojome, kad tai dirbtina. Kiek ir ko jiems sakyti? Kiek jie moka ir prisimena? Ką jie gali?

–Margiris mus pagrobė. Jis mus išvežė, palikęs jus vienus ir dabar laiko mus uždaręs savo namuose, neleidžia mums sugrįžti pas jus, – staiga garsiai išsakė Aronas.

Supratau, ką jis bandė padaryti. Jis tikėjosi, kad kažkokiu būdu Tinklas gaus šią informaciją galės ją panaudoti mūsų gelbėjimui. Margirio sukurti  virtualūs vaikai galėjo mus išgelbėti… nuo jo pačio.

Tačiau viskas, kas vyko po to – staiga mes vėl atsidūrėme Margirio kambaryje, o prieš mus bangavo neaprėpiama jūra. Staigiu judesiu nusiplėšiau lipdukus ir atsisukau į Aroną.

– Ką tu padarei?! –  sušukau garsiai. Jis taip pat nusikrapštė nuo smilkinių lipdukus ir nustebęs atsisuko į mane.

– Nieko nepadariau. Mes sėdėjome ant pievos, valgėm braškes…Viskas gerai… Kas atsitiko?

Tada aš staiga viską suvokiau… Arono atminties suformuota papildyta realybė yra visiškai kitokia nei manoji. Mane sukrėtė mintis, kad niekas visame pasaulyje manęs nesupranta iš tiesų. Niekas visame pasaulyje nemato taip, kaip aš matau. Mes su Aronu, tie, kurie viskuo dalinamės ir vienas kitą suprantame iš pusės minties, patį svarbiausią mūsų gyvenime filmą matėme skirtingai.

Akimirką pasijutau vieniša. Tai buvo nemalonus jausmas, o Aronas man buvo per brangus, kad leisčiau tokioms mintims pakeisi savo atsidavimą jam. Todėl tą pačią akimirką nepatenkintą Aronui skirtą žvilgsnį atsukau į Margirį, kuris tyliai sėdėjo už mūsų.

–Margiri, – pradėjau nuo komplimento. – Tavo eksperimentas pavyko. Tu tikrai labai talentingas. Vaikai visiškai tikroviški, tarsi gyvi.

Margiris šypsojosi.

– Aš suprantu, kad tu galbūt nesupranti mūsų jausmų. Tačiau, patikėk, mes šioje situacijoje visai nešvytime. Toks tavo pasirinkimas, ir galbūt privalumas, aš gerbiu tai. Tu neturi prisirišimo, tau neskauda taip, kaip dabar skauda mums su Aronu. Tu gali sukurti kokią tik nori virtualią realybę ir tau neskauda. Bet, Margiri… Mums –  skauda! Mums tikrai skaudu. Vaikai gyvena, jie gyvi mūsų širdyse. Taip lengvai jų neišplėši, supranti? Virtualūs vaikai niekada nepakeis gyvų. Juk žinai, kaip veikia motinystės instinktas? Motinos ir tėvai tampa kelis kartus stipresni, jei į pavojų pakliūna jų vaikas. Ir tai niekada nepasikeis. Motinystės instinktas yra labai stiprus.

Degančiomis akimis Margiris žvelgė tai į mane, tai į Aroną.

–Taigi viskas tvarkoj. Kodėl aš nesuprantu? Aš juk suprantu. Taip, jie gyvena jūsų širdyse ir smegenyse. Jūsų prisiminimuose. Ir aš juk žinau, kad jūs be jų negalite. Todėl ir sukūriau jums papildytą realybę. Jūs galite bendrauti su jais, kada tik panorėję, – balse skambėjo savim patenkinto  genijaus pasitikėjimas.

–Taip, bet jie ne tikri…

– Tikri. Tai lygiai tie patys vaikai, kurie gyvena jūsų širdyse, kitaip tariant, jūsų instinkte. Tik, tas instinktas jau yra seniai pasenusios kultūros produktas ir… – Margirio šypsena dingo ir jo veidas tapo kampuotesnis, – turiu jus įspėti, kad jei bandysite juos kažkaip įskaudinti arba kažką pasakyti, kas sugriautų jų ramybę, jūsų instinktas padarys savo darbą – jis iš karto jus atjungs, kaip tai įvyko dabar.

Pajutau, kaip kraujas palieka mano galvą.

–Taip. Jūk juk nenorite jų jaudinti, jūs juos mylite, todėl jei bandysite gąsdinti juos, jūsų smegenys iš karto reaguos ir atjungs kontaktą. Po kiek laiko apsiprasite. Virtualūs vaikai virs tikrais, o galbūt po kelių dienų visa tai nebeteks reikšmės. Čia kaip priklausomybė. Iš pradžių labai sunku, o paskui pasijaučia laisvė.

–Margiri… tu tiesiog nesupranti! Mes NIEKADA nepamiršime savo vaikų.

–Aš geriau suprantu, nei tu, mano mieloji Eliza. Viskas, ką mes jaučiame ir išgyvename yra tik smegenų impulsai, juk žinai. O juos galima pakeisti.

Okey, – įsiterpė Aronas, nes aš likau be žado. – Gerai, viskas yra smegenų impulsai, tai tiesa. Tačiau mes su Eliza, kaip jau tau sakėme, pasirinkome taip jaustis. Mums tai suteikia prasmę. Mes norime taip jaustis. Jaustis gyvi, augindami vaikus. Tai mūsų teisė – pasirinkti, kaip gyventi.

–Tai jūs nesuprantate, – švelniau atsakė Margiris. – Tai tik priklausomybė. Jūs tarsi narkomanai. Pripratę prie dozės. Prie savęs įprasminimo per aukojimąsi, rūpestį silpnesniais dozės. Tai aukos pozicija…tikiuosi jūs tai netrukus patys pamatysite…ir iš to išgysite,  –  giliai atsiduso.

–Ką?! – vėl bandžiau prieštarauti, – Tu manai, kad motinystė yra liga?! – tačiau Aronas mane nutildė mintimis. „Ką nors sugalvosime“ pasakė jis. „O dabar grįžkime pas vaikus.“

Norėjau ginčytis, rėkti, kad Margiris neturi teisės taip su mumis elgtis. Tačiau Aronas buvo teisus. Giliai įkvėpiau ir pabandžiau susivaldyti. Ginčydamasi nieko nepasieksiu. Reikia sugalvoti kitą būdą, kaip ištrūkti iš Margirio gniaužtų, kuriuose jis laiko mus, manydamas, kad daro mums gera.

Nepažvelgusi į Margirį, vėl užsiklijavau lipdukus ant smilkinių.

Šį kartą mes visi buvome virtuvėje. Tuopa lupo mandariną, geltonos lipnios sultys bėgo pro jos pirštukus. Berniukai ir Liepa sėdėjo šalia ir lenktyniaudami iš vieno didelio indo čiupo dar šlapias trešnes. Jų pirštai ir veidukai buvo išteplioti raudonomis sultimis, sultys tryško ant drabužių, ant grindų. Tylėdama pavaliau grindis, stalą, padaviau kiekvienam po atskirą lėkštutę.

Palikę visur besivoliojančias žieveles ir kauliukus, pasijuokę iš limpančių savo pirštukų, visi išriedėjo į kiemą. Namo spalva buvo ryškiai violetinė, tokia, kokią mes ir palikome, nors sekmadieniais visada ją keisdavau. Jei būtume namie, pakeisčiau ją į ryškiai geltoną su krentančiais ir tviskančiais saulės spindulėliais, kad jų spindėjimas atstumtų nuo mūsų namo visas bėdas ir nelaimes. O gal net padaryčiau jį visą auksinį, kad namo išvaizda pritrauktų tik tokią pačią, auksinę, gydomąją meilės energiją.

Vaikai sulipo į lakiojo smėlio duobę. Sakalas ėmė statyti pilį, apjuostą aukšta siena, Liepa – lipdyti paukščius. Tuopa, iškišusi liežuvio galiuką, įsijautusi kepė blynus, malė kokteilius ir davė gerti vaikams. Gajus lakstė aplinkui riaumodamas ir vaizduodamas liūtą, norintį užpulti miestą ir sugauti paukščius, viską suvalgyti ir užimti smėlio karalystę.

Vieną akimirką Gajus netikėtai atsisuko į mane ir paklausė, kur jo liūto uodega. Pagalvojusi atsakiau, kad turėtų būti jo kamabaryje, komodos apatiniame stalčiuke. Gajus išbėgo į namą ir mes paraleliai su žaidžiančiais vaikais ėmėmė matyti jį, basomis kojytėmis šuoliuojantį į vieną iš kambarių. Pamatęs paliktą magnetinį kardą, Gajus čiupo jį. Kardas tuoj pat aplipo įvairių smulkmenų kriokliu – šilko skuteliais, siūlų galiukais, plaukų gumytėmis, šukomis, mašinytėmis, kamuoliukais, pakilo dulkės ir trupiniai nuo grindų. Paskui Gajus pakeitė komandą ir visi daiktai tarsi kulkos išskraidė aplinkui jį, po visus kampus. Amžinai ta pati istorija su tuo magnetiniu kardu. Jį Gajui ketvirtojo gimtadienio proga padovanojo Dangis ir aš negalėjau prieštarauti. Nors kartais mes juokais taip tvarkydavomės kambarius – išstumdžius visas dulkes ir besimėtančius žaislus pasieniais būdavo lengva juos surinkti. Tada juokdavomės iš visos širdies. Protas nebeveikė, o siela spindėdavo visomis vaivorykštės spalvomis. Kartais mūsų vaikai vien savo buvimu, judesiais, reakcijomis, mimikomis man sukeldavo nenumaldomą juoko priepuolį. Žandai skaudėdavo, o pilvo presas įsitempdavo taip, tarsi atlikęs kelias dešimtis atsilenkimų. Tada juos mylėdavau labiausiai, nes sukeldami juoką jie man primindavo, kas aš esu.

Tačiau dažniausiai tas kardas kėlė tik chaosą, o ne kūrė tvarką.

– Gajau, na ką darai? Kas dabar viską sutvarkys? – pakausiau nepiktai.

– Tu, – atsakė vaikas ir lyg niekur nieko, paėmęs kardą, išbėgo į lauką.

–O uodega? Nebereikia?

Gajus apsisuko ir rimtu veidu vėl grįžo į kambarį, tarsi mano balsas būtų jo paties balsas galvoje, priminęs, ko jis bėgo į namą. Atidarė stalčių, ištraukė iš jo visus žaislus, rado uodegą, palikęs viską gulėti, nors tūkstantį kartų sakiau jam taip nedaryti, grįžo į kiemą.

Gajaus kardas pakibo virš Sakalo pilies, ir ji, smiltelė po smiltelės, ėmė kilti į viršų. Ja pasekė ir Liepos paukščiai, gražios formos jų sparnai po truputį ėmė virsti smėlio smiltelėmis.

–Gajau!!! – sukliko vaikai, pašokdami ant kojų ir bandydami nuvyti Gajų, kuris juokdamasis bėgiojo aplinkui, mosuodamas kardu, kol visa pilis virto į lakiojo smėlio balą. Liepa ėmė verkti, Sakalas su Tuopa vijosi Gajų, kuris nulėkė į sodo gilumą.

–Gajau! – savo žemu bosu sudraudė Aronas.

–Gaaajau! Padėk kardą! – surikau ir aš, bet mūsų balsai paskendo tolumoje, nes Gajus nubėgo gana toli nuo namo. Pagaliau iš sodo gilumos pasirodė liekna Gilės figūra, viena ranka nešanti obuolių krepšį, kita vedanti Gajų. Pamačius draugę, man suspaudė širdį. Ji vilkėjo savo ilgą šilkinį salotinės spalvos sijoną, dailiai išryškinantį kojas ir klubus, liemenį buvo aptempusi juodu vorų šilko audiniu. Tačiau plaukai buvo išsidarkę, neplauti, akys paraudusios. Norėjau jai šaukti, mojuoti, prašyti pagalbos, bet pamačiusi, kad ir jai tai ne pati geriausia diena, susilaikiau.

Ji piktai sudraudė Gajų, atėmė kardą, davė jam komandą miegoti. Tada apkabino verkiančią Liepą, nuramino. Nusitempė Gajų toliau, įpylė jam išmaniojo modelino ir prisėdusi ant mano mėgstamiausios pusiau gulamos kėdės, kurią vadindavau savo sostu, užsimerkė ir įsijungė klausyti knygą. Tačiau ilgai ilsėtis neteko – Tuopa ėmė klausinėti, kokio aukščio turi būti tiltas, ant kurio ji statys miestą, Sakalas kvietė padėti jam daryti trijų aukštų torto papuošimus, Liepa atsisėdo Gilei prie kojų ir pakėlusi nešukuotą galvelę, ėmė pasakoti savo sukurtą istoriją apie didelį parką su suoliukais, skraidančiais drugeliais ir pasivaikščioti išėjusiomis porelėmis.

Gilė atrodė pavargusi. Ji tik dūsavo ir kalbėjo su vaikais tyliu, slopiu balsu. Be abejo, ji pavargusi. Ji viena su Dangiu rūpinasi visais vaikais.

Skaudu buvo matyti, kad tėvystė yra vienu metu išlaisvinantis ir siaubingai įkalinantis dalykas. Kad Gilei be galo reikia mūsų pagalbos, nes vaikai, kaip ir gyvenimas su jais, yra tarsi griūvantis kortų namelis, kurį reikia nuolat prilaikyti. Man reikia būti ten ir surinkti žieves ir kauliukus nuo stalo. Man reikia būti ten ir sutvarkyti Liepos plaukus. Man reikia leisti Gilei pailsėti.

Margiris teisus, gyvenimas be vaikų gali būti malonus, bet kai susilauki vaikų, labai greitai „nusileidi ant žemės“. Su vaikais viskas tampa intensyviau ir svarbiau, ir būtent tai nepaprastai gerai išvalo galvą nuo virtualybės ir netikrumo, nuo šiuolaikinio pasaulio malonumų perpildyto gyvenimo.  Svarbiausi tampa paprasti, baziniai dalykai: pastogė, maistas, miegas, higiena, sveikata. Šių primityvių dalykų gausa  užima visą gyvenimą. Gal žmogus iš tiesų yra toks padaras, kuriam reikia kančios? Juk susilaukus vaikų gyvenimas staiga tampa sunkus, tirštas, pavargęs, tačiau būtent dėl to – tikras.

Nežinau, kiek praėjo laiko, kol Gilė pakilo ir pakvietė vaikus pietų. Kol jie plovėsi rankas, ji paruošė jų mėgstamą patiekalą – bulvių košę su sojų pienu ir Arono paliktais karališkų pupelių suktinukais. Aš paprastai kiekvienam dar pridedu mėgstamų priedų. Sakalui – brokolių ir špinatų, Tuopai chia sėklų ir džiovintų slyvinių pomidoriukų, Gajui garuose virtų geltonųjų kukurūzų su medumi, o Liepai tarkuotų morkų su česnaku, ir aišku, šokoladinio sojų pieno. Tačiau šį kartą jiems teko pasitenkinti tuo, ką gavo, Gilė nesivargino duoti jiems priedų, o aš nenorėjau jai nieko sakyti. Vaikai buvo tokie alkani, kad ir taip kirto maistą su apetitu, o Sakalas paprašė dar vienos porcijos. Gajus valgė lėčiausiai, todėl mes visada laukdavome, kol jis pabaigs. Tačiau Gilė ištraukė pyragą su mėlynėmis, kurį su vaikais kepėme penktadienį. Atpjovė visiems po gabaliuką, įpylė morkų sulčių ir nesutvarkiusi stalo vėl grįžo į mano sostą. Gajus nepabaigęs valgyti čiupo pyragą. Giliai atsidususi Gilė stipriai pasitrynė smilkinius ir padėjusi galvą užmerkė akis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *