Mes visi, sėdėdami vienoje ar kitoje valtyje plaukiame per gyvenimą.

Vieni saugiai ir stabiliai sėdi didelėse, stipriose, apšviestose valtyse, kurioms audros ne tokios ir baisios, kiti – vos laikosi nuo kiekvieno vėjo gūsio byrančiose geldose, tačiau niekas nenori paskęsti… Juk krantas arba dugnas – tai mirtis.

Nors kartais kas nors neapsikentęs ir šoka iš vienos tokios valties tiesiai į vandenį, į” nieką” ir plaukia – arba pasieks kitą, arba nuskęs… bet dažniausiai bando taip nerizikuoti ir susiorganizuoja tiltelį, nors ir tai nėra taip paprasta banguojančiame vandenyne.

Plaukdami ta pačia valtimi, žmonės susidraugauja. Juos sieja bendra veikla, juos atakuoja tos pačios audros, jie mato tą patį peizažą, dalijasi rūpesčiais ir džiaugsmais.

Vaikų darželis, mokykla, studijos, darbas, hobi, padėtis, statusas, turtas, laisvalaikio leidimas, kaiminystė, giminystė, bendras mentalitetas  ir dar daug kas kita gali būti  vienoje valtyje.

Aš pakeičiau jau daug valčių.  Peršokus į kitą, valtys nuplaukia kas sau ir draugystė baigiasi, toliau draugauti per atstumą neišeina.Ilgai sėdėjus vienoje, be abejo, norisi pratęsti, domėtis, dalintis, gaila, kad žmogaus šalia nebėra, bet natūraliai atsiranda naujų draugų, su kuriais dalinuosi naujomis  aktualijomis.

Truputį liūdna…bet toks tas gyvenimas. Nenori nutolti nuo draugų – sėdėk toje pačioje valtyje. Nieko nekeisk, bet niekas negarantuotas, kad jie nepersės. Toks gyvenimas. Nėra ko dėl to pykti. O juk kaip smagu, nesugadinus santykių retkarčiais susitikti trumpam kur nors plačiąjame vandenyne, vadinamame Gyvenimu ir vėl, kaip senais laikais, pakalbėjus  “apie viską” ir vėl nuplaukti..