Močiučių efektas.

2016 m. spalio 14 d. 

Jei esate susimąstę, iš kur atsirado žmogus, kilo klausimas: kodėl šimpanzės nevirsta žmonėmis? Juk jei žmogus evoliucijos eigoje išsivystė iš bezdžionės, ilgainiui bezdžionės turėtų panašėti į žmones. Tačiau milijonus metų bezdžionės yra bezdžionės, o žmogus yra žmogus. Taigi, kas lemia, kad žmogus lieka žmogumi, o bezdžionė bezdžione? 

Atsakymas -  močiutės. 


Močiutės efektas 

Afrikoje gyvena senąsias šimtametes tradicijas propaguojančios medžiotojų - rinkėjų gentys, kaip medus traukiančios įvairių krypčių mokslininkus. Šie atvažiuoja, duoda dovanų, susitaria su genties vadu, kad jiems leistų su jais pagyventi. Stebi, rašo, fotografuoja.  

Ache gentyje viskas priklauso nuo vyro. Jis yra maisto nešėjas, jis yra valdovas ir dievas. Žmonių vidutinis amžius  40 metų, tik 65 procentai vaikų sulaukia paauglystės. Dažniausia mirties priežastis masinės žmogžudystės mirus šeimos maitintojui.  

Hadza gentyje vidutinis amžius yra nežinomas, nes jie neskaičiuoja laiko mums suprantamais dydžiais. Tačiau ten yra ir labai senų žmonių. Čia 1980 m. atvyko ir gyveno Utah universiteto antropologijos profesorė Kristen Hawkes.  

Stebėdama genties gyvenimą ji pastebėjo, kad vyresnės moterys, kurių vaikai jau dideli, leidžia laiką rinkdamos maistą anūkams ir kitiems vaikams. Tokiu būdu jaunesnės moterys gali rūpintis savo mažyliais, kol vyresnės užsiima su didesniais – juos saugo, maitina ir moko. 

Šis atradimas trenkė kaip žaibas ir profesorė sukūrė teoriją, kurią pavadino "Močiutės efektu".  

"Močiutės yra svarbiausia grandis, padėjusi mums tapti tuo, kuo esame dabar", sako ji.   


Visi nori gyventi kuo ilgiau – padėkokime už tai močiutėms 

Močiutės efekto teorija sako, kad žmonės vystosi, tobulėja ir gyvena vis ilgiau todėl, kad turi močiutes.  Bet yra daug faktorių, ne tik močiutės, pasakysite. Tačiau K. Hawkes įrodė, kad močiučių dalyvavimas vaikų auginime ir šeimos gyvenime įtakoja visus kitus faktorius, kurie ilgina žmogaus gyvenimo trukmę, tokius, kaip polinkis bendrauti, nauji įgūdžiai ir didesnės smegenys. 

2012 metais K. Hawkers su kolegomis atliko kompiuterinį matematinį modeliavimą, kuris garsiai nuskambėjo mokslininkų bendruomenėje. Tyrimui ji paėmė ne žmogų, bet biologiškai artimiausią jam rūšį  – šimpanzes, kurių vaisingi metai trunka 35-45 metus, tokia yra ir jų gyvenimo trukmė. Žmonių fiziologija yra panaši, tačiau jie gyvena dvigubai tiek.   

Vidutiniškas laiko tarpas tarp vaikų amžiaus žmogaus šeimoje yra trys metai, tuo tarpu šimpanzės gimdo kas keturis metus, o orangutangai kas aštuonis. Močiutės teorija sako, kad taip yra todėl, kad šimpanzės niekada neatsiduria močiutės vaidmenyje, nes visą laiką rūpinasi tik savo pačių mažyliais. Taip yra todėl, kad jų gyvenimo trukmė greitai baigiasi atjunkius paskutinį mažylį. Taip pat todėl, kad sulaukusios vaisingo amžiaus, šimpanzių patelės paprastai išeina į gyventi kitą šimpanzių koloniją ir patelės su vaikais ir jų močiutės gyvena atskirai.  

Modeliavimo pradžioje mokslininkai padarė prielaidą, kad vienas procentas visos šimpanzių patelių populiacijos turi tą retą ilgaamžiškumo geną – gyvena po menopauzės. Tai yra, padarė prielaidą, kad vienas procentas šimpanzių tampa močiutėmis. Ilgaamžiškumo genas persiduoda vaikams ir anūkams ir po 60 000 metų šimpanzių  gyvenimo trukmė jau siekia 60-70 metų ir 43 procentai patelių populiacijos tampa močiutėmis. 


Arba kitaip tariant, močiutės atsiradimas populiacijoje ilgina gyvenimo trukmę. 

Aišku, šimpanzėms taip niekada nenutiks, nes jos niekada netaps močiutėmis. Kaip ir visų kitų gyvūnų rūšių, jų gyvenimas baigiasi su paskutiniuoju kūdikiu, kurį jos atjunkina. Tai, moterys dar ilgai gyvena po menopauzės ir mes turime močiutes, mums užtikrina ilgaamžiškumo geno perdavimą  palikuonims. O per ilgesnį gyvenimą žmonės gali pasiekti daugiau. Jie  sukuria daugiau, atranda daugiau. Ilgesnis gyvenimas sumažina streso faktorių, nes yra daugiau laiko.  Juk visi nori gyventi kuo ilgiau, taigi padėkokime už tai močiutėms.  


Jei nebūtų močiučių, daugelio iš mūsų galėtų ir nebūti 

Nusikelkime į prieš du milijonus metų, kai atsirado pirmieji žmogaus protėviai Homo erectusTuomet tvyrojusi sausra naikino miškus ir maistiniai augalai, kurie išliko (šaknys, riešutai, sėklos) vaikams buvo sunkiai pasiekiami. Mamai užsiėmus su naujagimiu, tik močiučių  padedami vaikai galėjo išgyventi ir taip išsaugoti perduodamus genus. Padedamos močiučių, jaunos moterys galėjo gimdyti daugiau vaikų ir taip sudaryti didesnę galimybę vienam iš jų turėti ilgaamžiškumo geną. 

Hansa gentyje, kurios gyvenimo sąlygos nesikeitė dešimt tūkstančių metų, kiekviena maitinanti motina turi vyresnę pagalbininkę. Nebūtinai ta moteris yra tikra močiutė, tai gali būti teta ar kita giminaitė. Be abejo, močiutė nėra ta ašis, kuri padeda šeimai išlikti, vyras visgi yra maisto nešėjas ir medžiotojas, tačiau gentyse, kuriose vyresnės moterys nesirūpino vaikais, jų mirtingumas tiesiogiai priklausė nuo vyro, žuvus tėvui dažnai neišgyvendavo ir vaikai. Londono antropologijos daktarė Rebecca Sear savo ataskaitoje pastebi, kad jei vaiku rūpinasi močiutė ir mama, tėvo vaidmuo jo išlikimui yra žymiai menkesnis. 

"Ilgiau gyvenanti moteris gali padėti daugiau, o daugiau pagalbos gavusi moteris gyvena ilgiau", ratą uždaro K. Hawkers.  


Be močiučių, gyventume geležies amžiuje 

Nukreipdamos savo energiją į anūkus, močiutės gali geriau užtikrinti savo genų išlikimą per jaunesnes kartas. Padėdama motinai auginti vaikus, ji leidžia jai gimdyti daugiau ir dažniau. Johns Hopkins tyrimai rodo, kad močiutėms prižiūrint vaikus, traumų tikimybė sumažėja du kartus. Kiti tyrimai parodo, kad augdamas su močiute vaikas turi mažiau elgesio sutrikimų. 

Močiučių laikas, skiriamas anūkams, jų globa ir rūpestis, žinių ir išminties perdavimas įtakoja žmonijos įgūdžių gerėjimą ir smegenų didėjimą. Neturėdami močiučių, mes negalėtume taip ilgai gyventi ir taip greitai progresuoti, iki šiol gyventume geležies ar net akmens amžiuje.  

Taigi, močiučių teorija atsako į daugelį metų mokslininkų svarstytą klausimą, kam moteriai duota tokia ilga gyvenimo trukmė po menopauzės? Juk gamtoje beveik visi gyvūnai (išskyrus banginius) gyvena tol, kol gali gimdyti, tai yra, kol atlieka savo reprodukcinę funkciją. Evoliucijos teorija teigia, kad vaisingumo praradimas yra lygus mirčiai, nes nustojus daugintis, nebetenkama galimybės tęsti savo genus, užtikrinančius rūšies išlikimą.  

Tačiau K. Hawkes  sako, kad tik močiučių dėka mes esame tokie, kokie esame: 

"Negalima sakyti, kad moteris po menopauzės yra nereproduktyvi. Nors pačios nebegali susilaukti vaikų,  jos atlieka ne ką menkesnį vaidmenį žmonijos vystymęsi ir jos genų išsaugojime, nei motinos". 

"Modeliavimas parodė, kad net nedidelis procentas močiučių, globojančių savo anūkus, padarė didžiulę įtaką žmonijos gyvenimo trukmės didėjimui ir leido atitrūkti nuo kitų panašių į žmogų rūšių gyvenimo trukmės", –  priduria mokslininkė. 

Tik dvi rūšys žemėje gyvena ilgai po menopauzės: banginės ir moterys. Jos rūpinasi savo šeima, padeda ištikus krizei,  prižiūri jauniklius. Ir pasidaro aišku, kodėl. 

Juk Dievas negalėjo būti visur, todėl sukūrė močiutes.  






 


Šis straipsnis publikuotas Lietuvos ryto "Gyvenimo būde"

http://gyvbudas.lrytas.lt/psichologija/kas-zmogu-paverte-zmogumi-atsakymas-kurio-nesitikejote.htm