Žmona.

 

2017 m. sausio 27 d.  

 



















 

Žmona mano, žmona... Ką tu su savim padarei? Aš taip tavimi didžiavausi. Tu buvai mano pirmoji, mano vienintelė, mano Meilė, mano vaikų motina, mano žmona. Nieko geriau už tave nebūčiau norėjęs turėti. Ne vienas man pavydėjo. Tokia graži, tokia nuostabi. Aš pats sau kartais pavydėjau, kad turiu tokį auksą. Aukse, kas tau atsitiko?  

Jau penktadienis, o darbai nė nepajudėję. Viskas krenta iš rankų, mano gyvenimas naktis, čia niekaip neišaušta. Laikausi, nors atrodo, viskas prieš mane. Dar ir partneris paskambino, kad negalės žaisti šiandien. Ką veiksiu vakare?.. Reikės ilgiau pasėdėti darbe, gal kaip nors pavyks tą sutartį paruošti.   

Bandau susikaupti, bet apie nieką kitą negaliu galvoti. Ar galėjau ką nors pakeisti? Nieko nesupratau, kas vyko posėdyje, širdis daužėsi, ausyse spengė, akys bėgiojo, klaidžiojo virš namų stogų, lyg ten galėtų rasti atsakymą. Ar būčiau tave vedęs, jei būčiau žinojęs, kuo viskas pasibaigs? Gal reikėjo ieškoti ne tokios gražios, bet tylios, geros mergaitės? O mes viską turėjom. Buvom jauni, gražūs, protingi. Žmona, mano žmona...Ar galėjau žinoti? Ar galėjau tai sustabdyti? 

Nieko nesuprantu, kaip tai įvyko. Tu buvai ideali moteris. Ideali žmona. Ideali motina. Puiki darbuotoja. Visada pasitempusi, su šypsena. Namai kvepėdavo puikiais kepsniais ir pyragais. Dirbai kaip jautė, konsultavai klientus net gimdydama, tarp sąrėmių, va čia tai pasiaukojimas! Pykai ant manę, kad neklausiau tavo nuomonės, bet vis tiek mylėjai. Tu dievinai mūsų vaikus, tu...  Niekas nebedžiugina.  

Jaučiu, kaip laimė sprūsta man iš rankų, o aš nieko negaliu padaryti.  O juk galėjo viskas būti gerai. Galėjome gyventi. Aš būčiau norėjęs gyventi su tavimi iki senatvės. Tai kas, kad tu pirmoji. Tai kas, kad tu vienintelė. Man nereikėjo nei vienos kitos. Man reikėjo tik tavęs. Tavęs tokios, kokia tu buvai, tokios, kokią aš vedžiau.  

Dabar jau viskas. Dabar aš jau turiu kur eiti. Dar netikėjau, kad viskas taip pasibaigs. Galvojau, susiimsi. Galvojau, aš išsikrausiu šiek tiek, tu susitvarkysi, ir grįšiu į šeimą. Kaip aš galiu kitaip, aš gi irgi žmogus. Jei tu nebe tokia, kokia buvai, aš ieškau kitos.  Ką aš dar galiu padaryti, kad tu vėl būtum tokia pati?..  

Žmona mano, žmona... Bandžiau kalbėtis, bandžiau tau paaiškinti. Sakai pavargai, aš tave per daug laužiu... Bet juk tai tik į gerą! Nors ir nemėgsti keliauti, negi tau nepatiko Amerikoje? Aišku, patiko. Kas tave daugiau ten nusiveš?.. Kad ir nemėgsti svečių, bet puikiai susidorodavai. Karjera taip pat puikiai sekėsi. Namai tviskėjo, valgyti visada padaryta... Visada graži, visada pasitempusi. Viskas buvo idealu, nieko tau negalėjau prikišti.   

Pažadėjau tavęs nepalikti prieš Dievą.  Tačiau aš vedžiau ne šitą: storą, susivėlusią kutvėlą riebaluotais plaukais, rėkiančią ir isterikuojančią tik mane pamačius. Ar aš kaltas, kad nuėjau pas kitą? Ar aš kaltas, kad norėjau gyventi? Dabar turiu tą, kuri manęs laukia, kuri mane priima kaip karalių ir man duoda tai, ko nerandu namuose. Kaip aš galiu tave prikelti? Kaip man su tavim gyventi?  

Nebegaliu. Niekada nebūčiau tavęs, žmona mano, palikęs. Man nerūpėjo kitos moterys. Bet dabar aš skiriuosi su tavimi. Ir ką tu su savim padarei?... 


 

Patinka