Per ilgas gyvenimas.

Pasibaigus rytinėms mišioms per Marijos radiją, ji lėtai nuleido sunkias kojas ant žemės. Viena ranka susigrabaliojo lazdos rankeną ir tvirtai į ją įsikibo, kita atsirėmė į stalą. Ėmė bruzdėti, kad atsistotų. Iš pirmojo bandymo nepavyko, pailsėjo, pabandė dar sykį.  Paskui dar du kartus, kol sukandusi dantis atsistojo.

 

Skaudėjo viską - kojas, pečius, nugarą, rankas. Atsistojusi dar pastovėjo, kad skausmas šiek tiek atlėgtų. Paskui pajudino vieną koją. Pastatė ją šiek tiek į priekį. Paskui kitą. Susvyravo, bet įsikibusi lazdos ir stalo, išsilaikė.  Taip šliauždama po kelis centimetrus, pasiekė koridorių. Ten, viena ranka laikydamasi už lazdos, atsidarė rudą, lakuotą, jos jaunystės  laikus menančią spintą. Išsitraukė tvarkingai ant pakabos pakabintą paltą. Nepaleisdama palto, sustingo. Sėstis jau neketino, sunku bus atsistoti.

 

Pailsėjusi ir atgavusi pusiausvyrą, uždarė spintos duris, lazdą parėmė į jas. Petimi pasirėmusi spintos, kaire ranka laikydama už atlapų, ji įkišo dešinę ranką į palto rankovę ir užkėlė jį ant dešinio peties. Garsiai sudejavo. Pritraukusi kairę ranką prie krūtinės, vis dar įsikibusi atlapo,  prisispaudusi prie spintos, vėl sustingo. Dešine, jau paltuota ranka susigraibė lazdą. Atkraiginusi kairę, bandė pataikyti į palto rankovę. Šiandien pavyko iš karto, tai jai šiek tiek pakėlė nuotaiką.

 

 Kruopščiai susisegiojo palto sagas. Nors buvo vasara, ją nuolat krėtė šaltis, todėl visada, net ir miegodama dėvėjo storas kojines, vilnonį megztinį, o eidama į lauką - rudieninį paltą su pamušalu. Prislinko prie spintelės ir viena ranka išlankstė dailiai sulankstytą skarelę. Palygino ją ranka. Sudejavo ir sustingo. Pailsėjusi parėmė lazdą prie sienos ir pakėlė abi rankas. Užsiklojo skarele galvą. Surišo mazgą po smakru. Pastovėjo, atsirėmusi į lazdą. Tada lėtai, po centimetrą judindama kojas, prisiartino prie nudėvėtų tamsiai žalių guminių šlepečių. Kaip gerai, kad anūkas jai jas padovanojo. Lengvos, patogios, o svarbiausia, lengvai apsiaunamos.  Pasitikrino kišenę. Maišiukas ir piniginė yra. Peržegnojo namus ir atsirakino lauko duris.

 

Pabalusiais krumpliais įsikabinusi į laiptų rankeną, pasiremdama lazda ji lėtai leido vieną koją žemyn. Kai pėda pasiekė žemę, dantis sukandusi nuo kelių skausmo, nuleido atsilikusiąją pėdą. Ilsėjosi. Judėjo toliau. Iš viso - du kartus po devyniolika , kartą šeši ir dar lauke - du. Laiptelių. Įveikusi pirmuosius devyniolika, po centimetrą smlinko link sekančių. Ilsėjosi.

 

Atsidūrus lauke, akyse šiek tiek nušvito. Nors nuo pakumpusios kupros ji žiūrėjo tik  žemyn, bet nuo kvapnaus vasaros  oro ir deguonies šiek tiek palengvėjo. Ilgai stovėjo, pasirėmusi lazda prie laiptinės durų.

 

Kasdieninis jos žygis į parduotuvę, kur ji visada perka pusę litro lieso pieno ir pusę kepalo batono, to, kuris nukainuotas, kainuoja jai pusę dienos. Bet ji supranta, kad jei neis, jei liks gulėti, daugiau nebeatsikels.

 

O šiandien pasidarė sau šventę, juk tokia graži diena. Nusipirko dar ir riestainių, tų, didelių ir minkštų, kuriuos ji su savo išklibusiais protezais dar gali sukramtyti. Tiesa, labiau sučiulpti, nei sukramtyti. Dar turi varškės, anūkas atvežė, yra bulvių, kaimiškos grietinės. Net širdis apsalo, pagalvojus, kaip valgys riestainius, mirkydama į grietinę...mmm, koks skanumėlis! 

 

"Gal jums padėti?", - išgirdo jauną balsą prie ausies. Nors jautėsi pavargusi, o pienas, batonas ir riestainiai maišelyje svarino ranką, papurtė galvą. Ne, ji pati. Jaunimas neturi laiko gaišti valandas su tokiais seniais. Jie neturi kantrybės laukti, kol ji perstatys vieną koją, paskui kitą. O greičiau ji negali. Geriau pati. Savo tempu, padejuodama, bet niekam netrukdydama.