07

Bal 2017

Nesaugi meilė.

Negaliu užmigti. Galvoje kaip išgramdytoje gimdoje keistai tuščia, bet krūtinėje ir kažkur papilvėje siaučia jis.

kirminas.  

Nors dieną irgi ne ką geriau. Apskritai niekada negaliu nusiraminti. Kai dar nieko nesupratau, kai nežinojau kas aš, buvo ramiau. Tik jaučiausi nuolat pakabinta ant debesies. Visi ten, apačioje, gyvena savo gyvenimus, o aš kabu kojomis nesiekdama žemės. Kirminas mano viduje neleido man mėgautis tokia išskirtine padėtimi, nors tada nesupratau, kodėl. Kas aš. Ir kas jis. O jis manyje buvo visada. Vis juda, vis šliaužioja. Per širdį, per smegenis, per sielą. Jaučiuosi visa skylėta. Bet negaliu būti kitokia.

Rytoj susitiksim. Ir ką aš jai pasakysiu? Kad myliu ir negaliu taip daugiau gyventi? Pakišiu pasirašyti, kad niekada niekada neįsimylės nei vyro, nei kitos moters? Pagrobsiu ją ir išvešiu į negyvenamą salą? Sako, dėl meilės sukasi pasaulis. Mano tai tikrai. Ar kada nors aš nusiraminsiu? Ar kada nors būsiu su mylimu žmogumi rami ir laiminga?

Labai sunku surasti žmogų, panašų į save. Visiems sunku, bet mums… praktiškai neįmanoma. Kas gi savo noru pasmerks save būti šeimos ir visuomenės, kurios išlikimo instinktas yra daugintis, priešu? Kas gi savo noru sutiks su nuolatinėmis kančiomis, abejonėmis, paslydimais, netikrumu? Tokių kvailių nėra. Žmogaus savisaugos instinktas labai stiprus. Todėl jei yra tik mažiausia galimybė susitarti su savimi, susitarti su savo kirminu… kiekvienas kaip kulka lekia į “normalų” pasaulį. Ar irgi lėkčiau. Deja, mano kirminas stipresnis.

Taigi, viskas dėl meilės. Amžina meilės kančia. Puikiai suprantu, kad esu pasmerkta. Jei būčiau kitokia, būtų paprasčiau. Žymiai paprasčiau. Tačiau nesu.

Man patikti gali daugelis. Bet kas iš to. Dauguma ne iš mano pasaulio, o bandyti jas atsivesti pas save tai tas pats, kaip sakyti berniukui, kad jis mergaitė tikintis, kad jis virs mergaite. Kita dalis neapsisprendusios. Bijo. Ir aš bijojau. Ilgai bijojau.

Ir va, sutikau. Šimtą procentų sutikau. Ar ji taip pat, kaip ir aš, apsisprendusi? Atsakymą žinau, todėl mano kirminas taip žiauriai neduoda man ramybės, dieną ir naktį.  Jis maitinasi mano nerimu, nepasitikėjimu ir neviltimi. Jis man niekada neleis būti tikra. Ar dėl savęs galiu būti tikra? Ar nepasiduosiu visuomenės, tėvų, savo pačios spaudimui ir nebebūsiu? Kitokia būti negaliu, bet galiu nebebūti.

Nežinau kaip save paguosti. Nežinau, kaip nuraminti kirminą. Turiu eiti pirmyn. Užsimerkti ir eiti.

Viskas dėl meilės. Ir jau keturios. Pusę septynių suskambės žadintuvas. Bet ne bemiegė naktis dabar blogiausia. Blogiausia, kad nesu tikra, ar šiandien sutiksiu savo didžiąją Meilę. Sutiksiu Ją, dėl kurios noriu gyventi, bet ar jos abi yra vienas ir tas pats žmogus?

Mano kirminas laimingas. Per šią naktį paaugo gerokai. Gerai pavalgė.

Nežinau, ar dar išdrįsiu pažvelgti jai į akis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *