19

Gru 2017

Moteris.

Ji mechaniškai atsirakino buto duris, taip pat, kaip ir tūkstančius kartų iki tol. Mažame tamsiame prieškambaryje mėtėsi jos pilkas švarkas ir suglamžytas plastmasinis  maišelis, kuriuos ji paliko ryte, prieš išeidama į darbą. Net nežvilgtelėjusi, ji nusiavė batus ir paspyrė juos po suoleliu. Ant pakabos pasikabino rankinuką, savo rudąjį paltą ir atidarė įstiklintas duris į kambarį.  Oras kambaryje buvo slogus, toks, koks būna ryte, miegant neatsidarius lango. Tokiu oru lango ji nedaro, taupo, todėl senas oras laikosi bute visą dieną, geriasi į baldus ir užuolaidas. Nuo jos pėdų, apmautų neiloninėmis pėdkelnėmis, sklido neplautų kojų kvapas, poryt maudysis, daro ji tai kartą per savaitę, taip, kaip išmoko jaunystėje.

Ji klestelėjo ant sofos ir įjungė televizorių. Tuoj turi prasidėti jos serialas, dėl kurio kas dieną skuba namo. Tik visą šią savaitę ji jautėsi keistai, mintys lyg srauni upė vis nešė ją ten, vis priminė, ką ji padarė. Darbe skaičiai šokinėjo akyse, galva neklausė, o kažkur balanse pražiopsotų dviejų centų ieškojo dvi dienas. Vien tik serialas ją atpalaiduodavo, žvilgsnis pro rakto skylutę į svetimą pasaulį įtraukdavo ir ji palaimingai užsimiršdavo.

Netrukus serialo muzika užbūrė ir akyse ėmė mirgėti paslapčių, nutylėjimų, nuodėmių ir intrigų pasaulis. Tik per reklamos pertraukėlę ji grįžo į save ir nukrypavo į virtuvę. Ten nosį rietė kelias dienas neplautų indų stirta, susiplaus šeštadienį. Nekantriai žvilgtelėjo į spintelę, joje dar rado vieną švarią lėkštę. Atidarė stalčių, ten vietoj švarių įrankių matėsi tik tamsios dėmės. Dviem pirštais ištraukė iš indų stirtos peilį, jį nuplovė, apsitaškydama nuo indų krūvos trykštančiu vandeniu. Šlapiu peiliu atsipjovė duonos, storą riekę pieniškos dešros ir iš šaldytuvo išsitraukė agurką. Nukando abu galus, nuspjovė juos į šiukšlių dėžę ir įsikandusi agurką, lėkštę su duona ir dešra nuvairavo į kambarį. Reklama dar toli gražu nebuvo pasibaigusi, bet jos ji netrikdė, atvirkščiai, jai patiko bukai spoksoti į nuolat besikeičiančius paveikslėlius. Paklausta net negalėtų pasakyti, kas buvo reklamuota.

Pasibaigus serialui ir ištuštėjus lėkštei, ji vėl grįžo į virtuvę. Užsikaitė virdulį, pasistatė prieš save didelį puodelį ir indą mišrainės. Beveik nekramtydama rijo vis dar galvodama apie serialą. Kam reikia nuo savo artimiausio žmogaus slėpti, kad buvai ištekėjusi ir turi vaikų? Argi tai ne svarbiausia gyvenimo dalis, vaikai? Kas per moteris gali taip elgtis?  Ji taip nesielgtų. Jei turėtų vaiką, taip būsimam vyrui ir pasakytų. O čia… Juk vis tiek viskas išaiškės!

Mišrainei palengva užkimšus skrandį, ji siurbtelėjo arbatos ir iš spintelės išsitraukė sausainių. Televizorius nieko įdomaus neberodė, ir nors akys vis dar sekė judančius paveikslėlius, jos mintys nutolo.

Kur buvusios, kur nebuvusios jos kaip įkyrios musės vėl grįžo prie to pačio… Staiga jai dingtelėjo, kad vienintelis prisilietimas prie žmogaus jos gyvenime įvyksta per mišias, kai linkint ramybės ji spaudžia ranką. Juk ir į bažnyčią eina, kad tik kur nors išeitų ir pabūtų tarp žmonių. Gal todėl ji taip ir pasielgė, taip, kad dabar visą savaitę neranda sau ramybės. Švelni užuojauta silpnesniam netgi už ją,  sumišusi su niekada nepatirta, bet staiga užgimusia motiniška meile, o kartu ir su romantišku švelnumu užplūdo ją lyg jūros banga. Jis sėdėjo šalia jos vežimėlyje, jo plaukai atrodė tokie švelnūs ir šilti… Pati save nustebindama, abstulbindama, sukrėsdama, ji prisilietė prie svetimo žmogaus, svetimo, du kartus už ją jaunesnio vyro, spontaniškai pagauta tos meilės (pati negalėjo sau to pripažinti) bangos, nekviesta ir neprašyta. Ji ištiesė ranką ir paglostė jam galvą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *