Mama.

Šaltis kilo iš jos vidaus. Sėdėdama karštą vasaros dieną terasoje ji jautė, kaip jos kepenys, širdis, plaučiai, gimda stingsta, kietėja ir įsitempia nuo iš kažkur giliai giliai, iš ten, kur neprasmunka joks šviesos spindulėlis, besiskverbiančio šalčio. Įsitempę, visas poras šalčiui uždarę organai iš visų jėgų stūmė jį toliau, į išorę, ir šiurpas net ir karštą vasaros dieną šiaušė jos odą. Jai rodėsi, kad sutingusios ir jos smegenys, nes mintis apie dukrą jų nebesukrėsdavo,  jų darbščios rankos nebekrutėjo, jos nieko nebestatė ir nebekūrė, nebeieškojo išeities ir sprendimų.  

Nors ir sustingusi, apie dukrą ji galvodavo nuolat. Net tada, kai, atrodo, smegenys nebegalėjo priimti jokios informacijos, kai jos įkrisdavo į letargą arba, vėliau, būdavo užbombarduojamos kitų minčių, susijusiu su būtinumu išgyventi. Vis tiek kažkur pačiame krašte, pakaušyje, jos dukra būdavo visada. Ji ten gyveno ir jai kartais rodėsi, kad ryšys tarp jų laikui bėgant ne silpsta, o tik stiprėja.  Ji žino, kad niekada nebebus laiminga. Pirmus metus skausmas buvo toks didelis, toks deginantis, kad iš jos sielos neliko nieko, tik apdegę lopiniai. Juos ji, giliai į jos esmę įrėžto išlikimo instinkto vedama, ilgainiui kruopščiai surinko ir pasisiuvo į naują sielą; apdriskusią, apdegusią, sulopytą, vos gyvą. Bet gyvą.      

Kai dukrai suėjo šešeri ir deginantį skausmą pakeitė stingdantis šaltis, ji pradėjo su ja kalbėtis. Dabar kalbasi apie viską, aiškina jai ir dalinasi. Kalbasi su dukra mintimis, o kartais ir garsiai. Ji pastatė tiltą, tvirtą tiltą tarp jos ir dukros, ant kurio jos susitinka. Jos susitinka ne šiame pasaulyje, bet sapnų, minčių pasaulyje, kuris jai yra toks pats gyvas, kaip ir tikrasis. Ji nuolat galvoja, ką ji šiuo metu veikia, mato  jos dienos vaizdą, jos charakterį, jos pomėgius. Kartais jos ginčijasi.  

O šiandien, kai ji sėdi savo namų terasoje su garuojančiu kavos puodeliu rankoje, jos dukrai šešiolika. Nors praėjo jau penkiolika metų, šaltis neatlėgsta. Tačiau, kaip maža sėklytė sudygsta ir prakerta kiečiausią uolą, kaip skęstantį išgelbėja šiaudas, kaip miesto gaisrą užgesina mažo berniuko sisiukas, kaip smilga paremia griūvantį bokštą, kaip mažas kirminiukas, lėtai, bet nepailsdamas rausia tunelį į šviesą, ją, dar gyvą ir funkcionuojančią palaiko viltis. Tik mažytė viltis, viltis, kad dukra ją susiras. Pati. Todėl ir nekeičia savo pavardės, nors ištekėjo antrą kartą ir kiti jos vaikai nešioja kitą, naujojo vyro pavardę. Ji laukia. Laukia jau penkiolika metų, nuo tada, kai buvęs vyras ją išsivežė. Kai matė dukrą paskutinį kartą.