Geras aptarnavimas.

 

Jis juda po valgančiųjų salę tarsi prisuktas robotas. Visi jo žingsniai vienodai dideli, milžiniškas pėdas jis stato šiek tiek sulenktomis kojomis, amortizuodamas. Sustingusius pečius, tarsi ant jų būtų uždėtas visas pasaulio sielvartas, slegia dar ir didelė galva, aktyviai judanti ant raumeningo kaklo. Net spyruokliuodamas į tualetą, jis sukioja galvą. Jo radarai skenuoja, profesinis įprotis.     

Užfiksavęs tuščią lėkštę, jis keičia kursą ir nedelsiant skuba lik jos. Tačiau taip atsitinka retai, nes jis tikras savo profesijos profesionalas, apskaičiuojantis, po kelių sekundžių lėkštė ištuštės ir  kai tik paskutinis kąsnis joje dingsta, jo ranka jau būna ištiesta ją paimti. Arba dar daugiau - jo profesionalumas pažengęs tiek, kad jis nelaukia to paskutinio kąsnio, o paima lėkštę tik pusiau ištuštėjusią. Koks geras aptarnavimas.  

Kartais žmonės su juo sveikinasi. Kartais kažką pasako, kažką linksmo. Kartais nepatenkinti, kažką sumurma. Kartais į jį žiūri. Bet jis to nemato, stengiasi nepastebėti. Jis dirba savo darbą ir dirba jį gerai. Ne sveikintis ir šypsotis jis čia pasamdytas, o tuo labiau ne plepėti, net jeigu ir suprastų jų kalbą. Jis jų visų nekenčia. Suvažiuoja čia, ryja, už abiejų žandų prisikišę, išbadėję matai, supuvę kapitalistai. Jei tik viskas įskaičiuota, tai ir punta, kiek tik skrandis leidžia. Jau rikiuojasi prie durų, kai tik pietų ar vakarienės metas, ar jiems vis mažai? Nekenčia jis jų visų.  

Nors kartais atvažiuoja gražių merginų... Visos pusnuogės, nudegusios.. Tik jis nedrįsta į jas žiūrėti. Jei tik koks bendradarbis pamatys, užpjaus. Juk ir taip visi nevengia jį pastumdyti - tai lėkštes ne taip sudėjo, tai kokią šiukšlę įbruka, kaip dovaną.  Imk, čia tau... paslaptingai. O ten - panaudota stiklinė, sulamdyta delne. Jis jau pripratęs. Bet į merginas vis tiek nedrįstų žvalgytis.  

Gerai, kad jau yra internetas. Ten pažintis megzti lengviau. Ten nėra viską stebinčių bendradarbių, ten nėra tų įkyrių besisveikinančių poilsiautojų ir akis erzinančių pusnuogių merginų. Jis jau pusę metų kas vakarą prisijungia...ir vualia, neseniai susipažino su mergina iš šiaurės šalies, Latvijos ar Lietuvos, kažkokios ten, žodžiu, iš rusiškos šalies. Kaip gerai, kad jo senelis buvo rusas, susikalba.  Iš karto rado bendrą kalbą, dabar jie kalba kasdien, ir tai jam stebuklingai padeda ištverti darbe dar vieną dieną.