Kaip išmokti rašyti 


Pro klasės langą mačiau, kaip vėjo gūsiai lauke nešioja šaltą lietų, kaip dreba šlapi klevų lapai. Šiandieną pamoka bus sutrumpinta ir be penkiolikos keturios aš jau būsiu rūbinėje. Skubėsiu apsirengti paltą, užsimesti ant pečių kuprinę ir pagaliau ištrūkti į laisvę. Namie nieko nėra, sesė dar mokykloje, o tėvai grįš tik septintą.  

Tokiu oru nesinori ne tik į miestą, bet ir pasivaikščioti su Frida. Pasišildysiu burokėlių sriubos, įsidėsiu daug grietinės ir jaukiai įsisupusi žiūrėsiu "Moterys meluoja geriau". Pamokas paruošiu vėliau, o dabar tik noriu kažko malonaus, kažko sau... Noriu atpalaiduoti galvą nuo visko: pamokų, mokytojų ir ateities perspektyvų. Ir nuo to klaikaus oro už lango.  

Jau buvau prie savojo palto, skubėdama kuo greičiau jį užsimesti, kai staiga priešais mane išdygo siluetas. Dar spėjau suvokti, kad mačiau jį anksčiau, devintoką, metais vyresnį. Pajutau, kad jis mane remia į paltais nukabinėtą pakabą. Prie ausies išgirdau: "Kokia graži...", ir  pamačiau jo akis visai arti savųjų. Po akimirkos jo šlapios lūpos buvo stipriai prispaustos prie mano burnos. Atsitokėjau ir nusukusi galvą nustūmiau jį, kiek tik turėjau jėgų.  

Pasipurčiau iš pasipiktinimo. O jis net nesiruošia eiti. Stovi ir žiūri veršelio akimis. Apsirengiau savo paltą, kuprinę paėmiau į ranką; ant pečių jas nešasi tik mažiukai. Išsitiesiau, atmečiau ilgus savo plaukus ir kaip mokėdama elegantiškiau išėjau iš rūbinės.  

–  Kur tu gyveni? Ar galiu tave palydėti? – dar išgirdau atsivejantį klausimą, bet net nesiruošiau atsakyti.  

Lauke vis dar šaltai lijo, bet man buvo karšta. Skruostai degė, jaučiau pulsuojančias lūpas. Vėjas taršė plaukus ir lietsargį, šlapo kojos ir veidas. Grįžau kaip apdujusi ir visą vakarą jaučiausi tarsi ne sava. Namų darbams visai negalėjau susikaupti. Tos veršiuko akys visą vakarą stovėjo mano akyse. Mama net paklausė, ar nesergu. Negalėjo suprasti, kas su manimi darosi.  

Prieš užmigdama verkiau. O ryte man pakilo 39 laipsnių temperatūra. Į mokyklą nėjau dvi savaites.  

  

Nori išmokti rašyti?  

Išmokti perteikti savo mintis taip, kad jos taptų grožiniu kūriniu?  

Rašyti taip, kad būtų miela skaityti ir norėtųsi dar?  

Aš taip pat. Todėl ieškau atsakymų, domiuosi, kaip išmokti rašyti taip, kaip rašo bestselerių autoriai. 

Dažniausiai randamas atsakymas į klausimą "Kaip išmokti rašyti" yra panašus: turi daug skaityti ir daug rašyti.  

Tačiau dabar aš jau turiu kitą atsakymą. Pagaliau išsiskaidrinau struktūrą, kelią, kaip tai padaryti.  

Šis kelias yra teisingas kelias ir susideda tik iš keturių žingsnių. Nei vieno iš jų peršokti negali, jei nori perteikti savo kūrinį įtikinamai.  

Taigi,

1

Idėja  

Pirmiausia, prieš pradedant rašyti, turi turėti aiškią idėją. Arba tiksliau –  ką nori pasakyti?

Kokia yra tavo žinutė? Ką pastebėjai, pamatei, išmąstei, pajautei  ir dabar nori perduoti kitiems?

Geriausia idėją yra užsirašyti prieš rašant kūrinį, o pabaigus vėl grįžti prie jos – ar pavyko perteikti pagrindinę mintį? Gal vis gi liko neaišku, kas norima pasakyti? Gal pritrūko detalių, paaiškinimų, chrakterio aprašymo, veiksmo?  

Jei taip, kūrinį reikia pildyti ir keisti tol, kol pagrindinė idėja taps aiški kiekvienam skaitytojui. Tarkime, istorijos viršuje pagrindinė idėja yra, kad pirmas, netikėtas bučinys sukrečia iki širdies gelmių ir mergina nejučia įsimyli bučiuotoją. Ar tau buvo aiški ši mintis? Ko trūko, kad ji paaiškėtų tokia, kokią norėjo perduoti autorius?

2

Emocija

Kai turi aiškią idėją, mintį, ką nori pasakyti, pagalvok, kokia čia vyrauja emocija ar emocijos. Įsivardink jas.

Emocijos gali būti tokios:

Abejingumas

Agresija

Aistra

Apatija

Atjauta

Baimė

Depresija

Drovumas

Džiaugsmas

Ekstazė

Euforija

Geismas

Godumas

Gėda

Kaltė

Kančia

Laimė

Liūdesys

Meilė

Įsimylėjimas

Įniršis

Melancholija

Neapykanta

Nerimas

Neviltis

Nuobodulys

Nuostaba

Nusivylimas

Pagarba

Pagarbi baimė

Paaima

Panieka

Panika

Pavydas

Pažeminimas

Puikybė

Pyktis

Pasibjaurėjimas

Ramybė

Sielvartas

Smalsumas

Staigmena

Stresas

Troškimas

Viltis


3

Istorija

Kai turi emociją, ją jau gali apipinti istorija. Pagalvok, kokia istorija, kuri nutiko tau, tavo draugui ar kokią tu įsivaizduoji, gali geriausiai atspindėti šią emociją.  

Sukurk istoriją, tokią, kurią pasakotum savo draugui. Tarkime, emocija yra baimė ir staigmena. Istorija, atspindinti šias emocijas pasakoja, kaip apsivertei valtimi, plaukdamas žiemą Vilnelės upe. Istorija su pradžia, kulminacija, virsmu ir kvapą gniaužiančiomis detalėmis, nutylėta pabaiga, staigmenomis ir išvadomis. Istorija skaitytojui perduoda pagrindinę mintį – baimę gali nugalėti su ja susidūręs akis į akį, o kai tai atsitinka, nebelieka laiko bijoti.  

Svarbu: tai turi būti tikra istorija su labai realiu (ar realistiškai sugalvotu) pagrindiniu jos veikėju, reali, gyvenimiška situacija ir logiška, nešokinėjanti ir nenutrūkstanti istorijos linija. Skaitytojas negali nei akimirkos suabejoti tuo, ką pasakoji. Įspūdį labai stiprina tai, kad istorijoje skaitytojas atranda kažką naujo, ko nežinojo anksčiau. Istorija pagyvinama, kai aprašomos visos penkios žmogaus juslės (kvapas, skonis, vaizdas, lietimo jausmas ir garsai).  


4

Stilius

Savitas stilius. Visos tavo istorijos turi būti papasakotos savitu, tik tavo, stiliumi. Skaitytojas, paskaitęs keletą tavo kūrinių, turėtų imti atpažinti, kad juos parašei tu. Jei savo stiliaus neturėsi, niekuo neišsiskirsi iš kitų rašančiųjų, todėl tai yra svarbiausia ir sunkiausia rašymo dalis. Čia tikrai reikia daug daug rašyti (bent valandą kas dieną), kad išryškintum savo asmeninį, originalų ir nepakartojamą rašymo stilių.      


Sėkmės rašantiems


Patinka