Žmonės, įklimpę savo rūpesčiuose.

2017 11 03


Gyvenimas...

Atvažiavo manęs aplankyti pusseserė. Ilgai nesimatėme. Nors aštuonerius metus kiekvieną mėnesį skraidė į Vilniaus oro uostą, bet užsukti nepavyko, nors, kaip pati sakė, labai norėjo. Norėjo, bet neatvažiavo.

 

Paklausiau jos: tai ką gi veiki, kai grįžti? Kodėl negali atvažiuoti?

Sako: ai, visokie reikalai...labai visko daug...

O ko daug?

Na...visko...reikėjo į banką... Dantis susitvarkyti...Į kitą butą krausčiausi... Ir taip toliau...Bet tikrai labai norėjau atvažiuoti!

 

Ilgai norėjo. Aštuonerius metus. Kol ėmė, ir vieną kartą atvažiavo. Tiesa, pabuvo neilgai.

Nerimas, sako, neduoda ramybės. Reikia namo.

O kas ten namuose? Vaikai užaugę, vyro nėra, ką ten veiksi? 

Nieko...tvarkytis reikia, tėvai laukia...tiesiog, nerimas...Važiuosiu jau...


Pabuvo ir išlėkė. Nesimatėme daugiau nei metus, o taip ramiai, akis į akį nesėdėjome aštuoneris. O ji yra mano mylimiausia pusseserė, mes kartu augome, visos vasaros praleistos kartu ravint daržus, grybaujant, maudantis upelyje. Ji pirmoji mane išmokė plaukti šuniuku, ji buvo pirmoji, kuri padažė man akis ir nulakavo nagus. Ji pirmoji pasakė, kad mano akys gražios. Ji atsakė į pirmuosius klausimus ėmus bręsti, ji mane mokė bendrauti su berniukais, ji man kaip sesuo, kurios neturėjau.

 

Žmonės, įklimpę savo rūpesčiuose... Būtent - įklimpę! Rūpesčiuose, kurie yra visiškai nesvarbūs. Sugalvoti. Įsivaizduojami. Reikaluose, kurie yra vienadieniai, epizodiniai, dažniausiai susiję su laikina (ar net įsivaizduojama) fizine gerove. Į mano knygos pristatymus daugybė žmonių (tiesą sakant, tai darosi jau tendencija!) sako: labai norėjome ateiti..bet... Kam - manikiūras, kam - sporto klubas, kam - pupeles reikėjo išlukštenti. Visi tie reikalai.

 

O dabar kitokia istorija:

 

Visai neseniai feisbuke susipažinau su moterimi, kurios gimimo diena yra tokia pati kaip ir mano: spalio 8. Ilgai netempusi gumos pakviečiau susitikti. Dvi savaites derinome, kada abi galėsime, ir galiausiai susitikome. Išgėrėme kavos, pabendravome, pasivaikščiojome parke ir taip nejučia prabėgo daugiau nei trys valandos. Ne veltui tą patį mėnesį ir tą pačią dieną gimusios - kalbos netrūko ir galėtume, (turbūt) kalbėtis nors ir visą naktį. Nuostabus jausmas sutikti nepažįstamą žmogų ir jausti vienybę su juo. Tada jautiesi tikrai gyvas, atsiranda prasmė ir malonumas.

Tačiau eidama susitikti neplanavau taip ilgai bendrauti. Tą vakarą buvau susiplanavusi tris labai svarbius darbus, kuriuos žūt būt turėjau padaryti tą vakarą. ŽŪT BŪT. Labai svarbius.

 

Grįžau aš namo... ir man tarsi šydas nuo akių nukrito. Svarbius?! Kas pasakė, kad jie svarbūs? Aš pati ir pasakiau. O jei aš juos sukūriau, aš pati galiu juos ir "atkurti". Spjoviau. Pasiėmiau knygą ir paskaičiusi nuėjau miegoti. Nors sąžinė griaužė, tikrai... Ir ką? Mano gyvenimas tęsiasi! Tai, kas buvo taip labai svarbu, jo nesugriovė!

 

Visi mes žinome ko norime, tačiau kažkodėl to nedarome. Leidžiame įsivaizduojamiems rūpesčiams pasiglemžti mūsų gyvenimą. Nereikšmingi reikalai mus stabdo nuo reikšmingų. Apgauname save, nors giliai širdyje puikiai žinome, kas iš tikrųjų yra svarbu. Buitis neegzistuoja. Mes ją sukuriame! Tiesiog leidžiame rutinai ir nerimui dėl rutinos imti viršų. Būtent, leidžiame!

 

Kas yra iš tikrųjų svarbu - tai atsirinkti. Nesiremti į išorę. Gal ne manikiūras ar daug išvirtų uogienių yra svarbu ir ne dėl to mes gyvename? Dažnai nematome vertės, tačiau atsirinkus tai, kas suteikia malonumą, kas lemia sielos polėkį, kas generuoja geras mintis, vertė ir prasmė atsiranda. Kodėl ir ne, galbūt tai gali būti ir švarios grindys. O gal paskaityta knyga arba pasižiūrėtas geras filmas? Svarbiausia yra pasižiūrėti į save iš vidaus ir paklausti:

Ar tai yra iš tikrųjų svarbu?

Kas bus, jei to nepadarysiu?

Kokios būtų pasekmės (konkrečiai)?

Ar nuo tų pasekmių man bus labai blogai?

Ar tikrai?