Sėdžiu ant kelmo tarp nupjautų medžių šakų. Suplukusi, pavargusi, persitempusi.  Jaučiu veidą, pulsuojantį raudoniu.  Skauda pūsles ant rankų ir maudžia nugarą – persistengiau. Ne taip lengva nudirbti vyrišką darbą – supjaustyti/sulaužyti/sukarpyti nupjautus jaunus menkaverčius ir nudžiūvusius medžius. Susmulkintų medžių krūvelė dar tokia maža, o
nupjautų – vis dar milžiniška. Darbo į valias; tiek, kad net varo į neviltį.

Taip, turėti visą darbo dieną, kurią niekas netrukdytų, nelytų, o aš galėčiau tik dirbti – man yra neįsivaizduojama ir nepasiekiama prabanga. Tai daryti galiu tik retkarčiais, nuvogusi laiką iš vaikų, arba – kai mažasis miega, o didžioji užsiima pati su savimi, nes mama neturi jai laiko. Mano mintys ir norai – visi ten, tarp tų medžių. Vis galvoju apie tą patį, kaip ir kada pagaliau užbaigsiu tą darbą. Nuolat mane lydintis jausmas: siekiu, tiesiuosi, visa esybe linkstu link kažko, kas mane traukia ir kur noriu būti, bet kojos priklijuotos prie žemės ir negaliu pajudėti. O jei tik pajudu, vėl tuoj pat turiu sustoti.

Apsižvalgau aplinkui. Žemė nelygi, tarsi odos raukšlių priraukta išmestų žemių kupstų, kai kur maišosi seno cemento krūvos. Pernykštė žolė kai kur jau įgavusi pagreitį ir siekia beveik kulkšnis, kitur – nutrypti sausi žabai, primenantys grubų lininį kilimą. Kur ne kur styro pavieniai aviečių stiebai, tarpais –  iš kilimo išsipešioję dar nesutrypti žabai. Berželiai, vieninteliai grožio atstovai šiame šabakštyne,  suaugę labai tankiai, matyt, niekas jų čia specialiai nesodino. Dabar, kai jau išrinkome šiukšles, nukarpėme nudžiūvusias šakas ir sausuolius medžius, kuriems toje tankynėje pritrūko saulės, atrodo, kad ir medžiams, ir mums net akyse prašviesėjo. Sutrypėme senus žabus, skalaujančius beržų kamienus ir siekiančius kelius, surinkome sausuolius į milžinišką kupstą, prie kurio, delnais pasirėmusi veidą, dabar nuvargusi ir sėdžiu.

 

Ir staiga… Nei iš šio nei iš to, pasijuntu-TOKIA-LAIMINGA! Tai yra tai.

T o b u l a s  m o m e n t a s.

Nors aš nevilkiu tobulai krentančios suknelės, priderintos prie kruopštaus išpuoselėtų nagų manikiūro. Mano plaukai ne blizgantys ir dailiai sušukuoti, mano veidas netviska tobulu makiažo stebuklu. Aš nesu prabangiame restorane, kuriame skamba sielą virpinanti muzika,  o kiti svečiai atsuka į  mane susižavėjimo kupinas akis. Mane supa ne akį glostanti tvarka ir grožis, geras skonis ir jaukumas. Mano uostė nesilepina aromatais, sklindančiais nuo mano riešo ir sumišusiais su kitų prabangių kaimynų skleidžiamais kvapais. Mano kompanija – ne idealus partneris, suprantantis mane iš pusės žvilgsnio ir mylintis labiau nei gyvenimą.

Bet sėdžiu ant kelmo. Suplukusi ir persitempusi, pulsuojančiais smilkiniais. Šalia ką tik pasibaigusių statybų, prie išsidarkiusios medžių krūvos. Kvepiu saldų nupjautos medienos aromatą. Matau naujai užaugusią žolę. Girdžiu ką tik sugrįžusių  paukščiukų čiurlenimą. Šiltas vėjelis glosto mano veidą, išsilaisvinę berželiai šypsosi ir moja savo liemenimis. Jaučiu šalia vežimėlyje miegantį sūnų ir prigludusią prie šono dukrą, statybininkų papiltame žvyre iškepusią man tortą, nes „ šiandien mano gimtadienis“.

 Tai buvo tobulas momentas.

 

Tai buvo TAS laimės momentas, dėl kurio mes visi taip stengiamės. Kurio ieškome, kurį kuriame, kurio siekiame. Dėl jo dirbame, dėl jo keliaujame, dėl jo kuriame. Juk tik dėl to momento, aš ir stengiausi sutvarkyti aplinką, kad akis džiūgautų, o širdis nurimtų. Kad dailiai aprengtiems švariems vaikučiams žaidžiant su tvarkingai išrikiuotais spalvotais žaislais gražioje, puikiai sutvarkytoje aplinkoje mes stebėtume juos, ir gurkšnodami šaltą alų mėgautumėmės savo laime, džiaugtumės TA laimės akimirka.

 

Argi galima laimę suplanuoti?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *